Ukmergės rajono miestelis Želva nuo seno garsėjo arklių turgumis, o vėliau – ir lenktyniniais žirgais bei žirginio sporto meistrais. Tačiau ne vien šie grakštūs gyvūnai garsina Želvą. Miestelis, įsisupęs į kalvas, savo lopšyje išsūpavo ir užaugino nemažai šviesių ir garsių asmenybių. Čia užaugo už chemijos mokslo laimėjimus Nobelio premija įvertintas Aaronas Klugas, čia gyvena Želvos krašto šviesuolė, Ukmergės garbės vardo pilietė Zita Kriaučiūnienė ir kt. Želva garsi ir poezijos šventėmis, kraštiečių susibūrimais.

Kūrėsi žydai

Daugiau nei pusę amžiaus pedagoginiam darbui paskyrusi Z.Kriaučiūnienė yra daug nuveikusi savo kraštui, išleidusi vienuolika knygų. Pasak jos, miestelio vardas Pozelwa pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėtas 1582 metais. Želvos miestelis kūrėsi aukštame Želvelės upelio slėnio šlaite XVI amžiaus pirmoje pusėje. Kas buvo pirmieji jo gyventojai, sunku pasakyti.

„XVI amžiaus pirmoje pusėje čia kūrėsi žydai, išvaryti iš Vokietijos žemių. Pozelwa jiems galėjo būti geografiniu požiūriu patogi vieta, iš kurios buvo galima susisiekti su to meto Ukmerge ir artimesnėmis gyvenvietėmis. Taip savo protėvių atsiradimo Želvoje versiją aiškino Fernando Klabin, Brazilijos ambasados Rumunijoje darbuotojas, tyrinėjęs Želvos žydų istorinę praeitį“, – savo knygelėje „Pasakojimai apie Želvą“ rašo Z.Kriaučiūnienė.

Pirmieji Želvos gyventojai buvo žydai. Šiandien čia išlikusios senosios žydų kapinės, kurios – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

Pasak pašnekovės, kad ir kaip norėtųsi teigti, kad Želva praeityje buvo lietuviškas miestelis, faktai kalba ką kita: 1796 metais Želvoje iš 166 gyventojų 144 buvo žydai, miestelio seniūnas – taip pat. Iki Antrojo pasaulinio karo didesnę gyventojų dalį (apie 60 proc.) sudarė žydai. Iki šiol miestelyje yra išlikę jų namai bei sinagoga, o vakarinėje miestelio dalyje – senos žydų kapinės – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Jas ženklina paminklas.

Ganytojiška veikla

Miestelio rytinėje pusėje, aukščiausioje vietoje, stovi medinė bažnyčia, pastatyta 1892 metais vadovaujant kunigui Antanui Stapulioniui. Savo forma statinys primena didelį gyvenamąjį namą, jo fasadas turi klasicistinių bruožų. Priešais bažnyčią stovi klasicistinė akmens mūro varpinė.

Želvoje ganytojišką veiklą vykdė 22 kunigai. Ilgiausiai čia gyveno ir dirbo Motiejus Plašunskas (1804–1833 m.). Jau tris dešimtis metų kartu su želviečiais rūpesčiais ir džiaugsmais dalijasi kunigas Petras Avižienis. „Šio darbštaus, kūrybingo kunigo dėka Želvos parapijos padangė nušvito naujomis šviesiomis spalvomis ir išaugo iš kaimiškosios parapijos rėmų. Bažnyčia tapo šventove, skleidžiančia ne tik maldą, bet ir kultūrą“, – pasidžiaugė Z.Kriaučiūnienė.

Pirmuoju klebono atliktu darbu Želvos gyventojai džiaugiasi iki šiol. Tai – Šv. Antano Paduviečio koplytėlės atkūrimas Skuoliuose bei jo sugrąžinta tradicija – Šv. Antano atlaidai. Skuolių koplyčios erdvėse atsiranda vis naujų meninių akcentų, atnaujinamos tradicijos. „Čia, kamerinėje aplinkoje, vasaros tyloje po šv. Mišių suskamba profesionalioji muzika. Kartais vyksta želviečių porų sutuoktuvių ceremonijos, jaunuosius palaimina kunigo Petro Avižienio ranka. O po atlaidų koplytėlės šventoriuje visi sukviečiami į agapę“, – pasakojo Z.Kriaučiūnienė.

Katalikiški senelių namai

Kalbinti želviečiai tvirtino, kad darbštus ir kūrėjo talentu apdovanotas dvasininkas nuolat įgyvendina naujus projektus. Jausdamas pagarbą ir atjautą seniems ir vienišiems parapijiečiams, 1995 metais ėmėsi įrenginėti katališkus senelių namus, kurie jaučia nuolatinę dvasininko globą. Dabar moderniame pastate gyvena 24 seneliai. Vyriausiai šių namų gyventojai Onai Navikienei – 95-eri.

Katalikiški senelių namai įkurti moderniame pastate, jame gyvena 24 seneliai.

„Džiaugiuosi, kad mus globoja kunigas PetrasAvižienis. Man čia patinka, nes gera priežiūra, malonus darbuotojų bendravimas. Nenuobodžiauju, labiausiai mėgstu skaityti ir piešti“, – sakė O.Navikienė, senelių namuose gyvenanti vienerius metus.

Kita garbaus amžiaus moteris – Elena Anusevičienė – taip pat jau perkopė 90 metų slenkstį. Ji negailėjo gražių padėkos žodžių kunigui P.Avižieniui ir katalikiškų senelių namų darbuotojai Astai Jermalavičienei.

„Kai čia pradėjo dirbti Astutė, mes tarsi atkutome. Ji labai maloni ir gera, spinduliuojanti meile ir šiluma“, – teigė E.Anusevičienė. Ji mintimis nuolat sugrįžta į savo sodybą, esančią Želvos seniūnijoje. Moteris apgailestavo, kad kadaise pavyzdingai tvarkyta sodyba dabar – tuščia. Ją saugo tik kryžius, puoštas figūrėlėmis, ir šimtametė liepų alėja.

Katalikiškų senelių namų gyventojos O.Navikienė (dešinėje) ir E.Anusevičienė džiaugiasi gera priežiūra.

Miestelis gražėja

Pasak Želvos seniūno Sauliaus Rutavičiaus, artimiausiu metu katalikiškų senelių namų aplinka taps patrauklesnė, nes planuojama įrengti skverą, kurį puoš sodinukai ir fontanas. „Šį projektą, padedami Ukmergės rajono savivaldybės, rengia mūsų miestelio bendruomenės, katalikiškų senelių namų ir vietos veiklos grupės nariai. Kol kas viskas dar tik popieriuje“, – prasitarė seniūnas ir pridūrė, kad šiuo metu miestelyje rekonstruojamos gatvės ir apšvietimas. Dėl finansinių galimybių darbai neapims viso miestelio. Projektas vykdomas tik pagrindinėse gatvėse, kuriose yra visuomeninės įstaigos: mokykla, kultūros namai, seniūnija. Miestelyje buvo išasfaltuotas keliukas, vedantis katalikiškų senelių namų link, taip pat keliai į Giedraičius bei Balninkus.

Želvos miestelyje, kaip ir visoje šalyje, gyventojų skaičius mažėja. Šiuo metu jame gyvena per 400 gyventojų. „Džiugu, kad miestelyje veikia gimnazija. Esame rajono pakraštyje, todėl mokiniai surenkami ir iš kitų seniūnijų: Kiauklių, Balninkų, Žemaitkiemio, Lyduokių bei Šešuolių. Stengiamasi išlaikyti mokyklą, nes jei ji bus uždaryta, žmonėms bus dar viena priežastis nesirinkti kaimo“, – pabrėžė seniūnas.

Pasak S.Rutavičiaus, Želvoje darbo vietų yra mažai, todėl dauguma gyventojų važinėja dirbti į Ukmergę, Molėtus. Nemaža dalis seniūnijos gyventojų puoselėja smulkius ūkius, jų deklaruota per 300. Vyraujantys ūkiai – gyvulininkystės.

Garsėja arkliais

S.Rutavičiaus teigimu, Želva nuo XIX amžiaus pabaigos garsėjo arklių turgumis. 1979 metais čia buvo atidarytas hipodromas, kuriame vykdavo respublikinės ristūnų lenktynės, Želvą garsino ir iš šio krašto kilę žirginio sporto meistrai. Todėl neatsitiktinai, siekiant visą tai įprasminti, Želvos herbe ir vėliavoje, kuriuos sukūrė dailininkas Vaidotas Ramoška, yra pavaizduotas žirgas.

Želvos centre stovinčią skulptūrą – trijų žirgų kompoziciją sukūrė tautodailininkas R.Zinkevičius.

Miestelio centrą puošia trijų žirgų kompozicija. Šią skulptūrą želviškiams sukūrė tautodailininkas Rimantas Zinkevičius.

Deja, šiandien arkliai Želvos krašte – retenybė. Jais dar rūpinasi ir rūpestingai prižiūri Kazimieras Trota – vienas geriausių Lietuvos vadeliotojų, daugkartinis įvairių varžybų nugalėtojas. Vyras pasakojo, kad Želvoje žirgų sportas išpopuliarėjo sovietmečiu, kai kolūkiui vadovavo šviesaus atminimo Jonas Vinckus, ristūnai tada buvo labai populiarūs. „J.Vinckus turėjo tikslą – stiprinti žirginį sportą. Todėl darėme viską, ką galėjome padaryti geriausio. Man teko supirkinėti greičiausius žirgus iš Sovietų Sąjungos ir vežti į Želvą. Turėjome geriausias jų treniravimo ir šėrimo sąlygas, todėl nuolat skindavome laurus“, – prisiminimais pasidalijo K.Trota.

K.Trota – vienas geriausių Lietuvos vadeliotojų, daugkartinis varžybų nugalėtojas, savo ūkyje auginantis 70 arklių.

Plečia žirgų kaimenes

K.Trota pasakojo, kad, iširus kolūkiams, jis nusipirko ristūną ir įkūrė Laumėnuose arklides. Veterinarijos gydytojo išsilavinimą turintis Kazimieras ne vien žirgus augina, bet ir dirba mėgstamą darbą, konsultuoja jų laikymo, veisimo ir kitais klausimais. K.Trota studijavo arklių sporto veterinarinę mediciną, dvejus metus stažavosi Suomijoje, todėl jis šmaikštauja, kad arklius mato kiaurai.

Pašnekovas savo ūkyje augina 70 arklių. Kaimenėse – Lietuvos sunkieji ir žemaitukai bei ristūnai. Arkliai veisiami ir auginami darbui, sportui bei turizmui. Anot K.Trotos, ristūnai neperspektyvūs, todėl ateityje jų neplanuojama veisti. „Sau laikau vieną greitą keturmetį ristūną, kuris šiais metais iškovojo garsųjį Derbio prizą. Norėčiau dar vieną ristūną įsigyti, kad turėčiau pamainą“, – sakė žirgus mylintis vyras, kurio ristūnas neseniai tarptautinėse ristūnų sporto varžybose, vykusiose Estijoje, iškovojo antrą vietą.

Garsėja šventėmis

Miestelis garsėja „Poezijos pavasarėlio“ šventėmis, gyvuojančiomis nuo 1977 metų, bei literatais, kuriuos išaugino Želvos vidurinė mokykla (dabar gimnazija). Tai literatė Rita Kontrimavičiūtė-Gelūnienė, poetai ir rašytojai Vanda Kinderytė-Budrienė, Pranas Maželis, Kęstutis Arlauskas, Albina Tumaitė-Povilavičienė, Stasė Kairytė-Čirbienė, Monika Kalesnykaitė-Blauzdienė, Audronė Subačiūtė-Gabienė, Antanas Guzelis, Mindaugas Paknys ir kt.

Šio krašto žmonėms ir miestelio svečiams labai svarbi rugpjūčio pradžioje vykstanti tradicinė kraštiečių šventė, kuri rengiama per didžiuosius Želvos parapijos Šv. Ignaco Lojolos atlaidus. Į ją atvyksta buvę ir dabartiniai kraštiečiai. Šventėje netrūksta pramogų, koncertų, sporto turnyrų. Šiais metais tuo pat metu, kai vyko kraštiečių šventė, Želvos seniūnijoje, Karališkiuose, šurmuliavo ir amatų šventė. Seniūnijoje organizuojami ir kiti renginiai, skirti valstybės šventėms ir kitoms progoms paminėti.

Baltasis kryžius – paminklas pokario rezistentams atminti.

Verta aplankyti

Želvos kraštas yra patrauklus ir įdomus keliautojams. Todėl Z.Kriaučiūnienė drauge su savo dukra Rasa Povyliene, padedančia jai sudarinėti knygas, keliautojams siūlo pasinaudoti jų sudarytais maršrutais. Norintiesiems pažinti Želvos kraštą buvo išleista knyga-gidas „Dešimt turistinių maršrutų po Želvos kraštą“. Joje aprašoma, kaip nukakti iki Bliūdašilio pilkapynų, Kazliškių malūno, Virbalų kaimo, Paželvių, Berzgainių piliakalnių ir kitų objektų, pailsėti Makio ežero pakrantėje.

Pačiame Želvos miestelyje galima aplankyti savanorių kapų kompleksą, paminklą A.Klugui, apžiūrėti tarpukario Želvos žemėlapį bei užsukti į Želvos gimnazijos muziejų, kuriame gausu įvairios kraštotyrinės medžiagos.