Šalia Ukmergės, dešiniajame Šventosios krante, prie kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis, įsikūręs Vidiškių miestelis nuo seno garsėja kultūriniu gyvenimu. Netoliese yra ir dar vienas traukos objektas – Šventupės kaimas, tikras rojaus kampelis.

Vyskupo vizitas

Daugiau nei prieš dešimtmetį Vidiškių miestelis šventė 500 metų (2002 m.), o bažnyčia – 150 metų (2003 m.) jubiliejus. Tuomet Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Vidiškių filialo vyriausiajai bibliotekininkei Genei Vaitkūnienei kilo mintis išleisti kraštotyros pobūdžio leidinį „Vidiškių parapija“.

Jame išdėstyta ne tik miestelio, Švč. Trejybės bažnyčios, kapinių, koplyčios, mokyklos, bibliotekos, kitų objektų istorija, bet ir pristatyti archeologiniai paminklai, lankytinos vietos.Taip pat pateikiama prisiminimų apie išnykusius Vidiškių parapijos kaimus, šio krašto laidotuvių papročius.

Šventupės kaimo bendruomenė įsikūrusi buvusiame Komarų dvare. Jolitos Žurauskienės nuotr.

Įdomi miestelio architektūros paminklo vėlyvojo klasicizmo stiliaus Vidiškių Švč. Trejybės bažnyčios istorija. Teigiama, kad pirmoji bažnyčia Vidiškiuose atsirado jau 1562 m. Dar viena medinė Vidiškių bažnyčia buvo pastatyta vėliau. Jos ateitį nulėmė vyskupo Motiejaus Valančiaus vizitas.

1851 m. apsilankęs Vidiškiuose, vyskupas pareiškė, kad čia esantys Dievo namai prastesni už daržinę, nes pastatyti iš netašytų rąstų, dengti šiaudais, nėra grindų. Tik po šių gėdingų pastebėjimų Ukmergės apskrities maršalka Anupras Koska ir jo žmona Hortenzija Koskienė paskyrė lėšų dabartinės mūrinės Švč. Trejybės bažnyčios statybai.

Neužmiršta kultūra

Pasak bibliotekininkės G.Vaitkūnienės, Vidiškiuose jau prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė įvairūs rateliai: jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų, audimo, mezgimo, siuvimo, siuvinėjimo, kulinarijos. Žiemos vakarais moterys rinkdavosi kurioje nors gryčioje, dalydavosi patirtimi, mokydavosi viena iš kitos rankdarbių, o pavasarį prieš sėjos darbų pradžią organizuodavo darbų parodas. Vasarą populiarios buvo gegužinės kitapus upės miške.

Tremčiai paminėti Šventupės bendruomenė surengė pilietinę pamoką „Neišsiųsti laiškai“. Birutės Gelumbeckienės nuotr.

Vidiškiuose veikė net švaros tikrinimo ratelis: moterys eidavo per kiemus ir tikrindavo, ar gyventojai laikosi švaros. Pokario laikotarpiu miestelyje suklestėjo meno saviveikla, veikė šokių, choro, dramos būreliai.

Vėliau, įkūrus kolūkį, susibūrė pagyvenusių žmonių šokių, dramos būreliai, vykdavo skaitytojų konferencijos, meno saviveiklos kolektyvų pasirodymai. Čia gyvenantys žmonės iki šiol mena vykusius šokių vakarus, naujametinius karnavalus, palydas į pensiją, žemdirbio dienos minėjimus, kombainininkų palydas, ganiavos pradžios ir kitus renginius.

Meninės veiklos tradicijos šiame krašte toliau tęsiamos. Jas puoselėja Vidiškių kultūros centro filialo kaimo kapela „Volungė“ ir etnografinis ansamblis „Ulyčia“ (vadovė Stasė Navickienė), Šventupės romansinio dainavimo kolektyvas „Šventerečius“ (vadovas Kazimieras Šermukšnis), senjorų klubas „Šventerečius“ (vadovė Emilija Vėbrienė), poezijos klubas „Į kitą krantą“, šokių kolektyvas „Rėja“ (vadovė Birutė Gelumbeckienė), dramos būrelis „Verpetas“ (neetatinė vadovė Birutė Stundienė).

Aktyvi bendruomenė

Vidiškiečiai keliaujantiesiems pro jų miestelį pataria užsukti į netoliese esantį Šventupės kaimą – tikrą rojaus kampelį. Ten vingiuoja Šventoji, apjuosta nuostabaus grožio miškų ir smėlėtų krantų, čiurlena legendomis apipintas šaltinėlis, stūkso Komarų dvaras.

Šiame dvare dabar įsikūrusi Šventupės kaimo bendruomenė, vadovaujama Vytauto Marčausko, kultūros centro filialas ir biblioteka. Ši bendruomenė už įvairias iniciatyvas ne kartą buvo apdovanota padėkos raštais, o pernai pripažinta versliausia Ukmergės rajone.

Šventupės kaimo bendruomenė buvo pripažinta versliausia bendruomene Ukmergės rajone. Tuo džiaugėsi seniūnas V.Štaras (kairėje), vyriausioji bibliotekininkė G.Vaitkūnienė ir bendruomenės pirmininkas V.Marčauskas. Jolitos Žurauskienės nuotr.

V.Marčauskas pasakojo, kad pagrindiniai bendruomenės ramsčiai – Vidiškių seniūnas Virgilijus Štaras, bibliotekininkė G.Vaitkūnienė, kultūros darbuotojai B.Gelumbeckienė, K.Šermukšnis su žmona Daiva. Bendruomenėje yra 60 narių ir kiekvienas iš jų prisideda aktyvia veikla.

Kasmet Šventupėje vyksta tradicinės poezijos, Atvelykio, Mindaugo karūnavimo ir kitos šventes. „Šiemet Ukmergės kraštotyros muziejuje Sausio 13-osios proga surengėme pilietinę pamoką „Neišsiųsti laiškai“. Šią programą ketiname parodyti ir jaunajai kartai mokyklose“, – sakė bendruomenės pirmininkas.

V.Marčauskas pasidžiaugė, kad, parengus projektus ir gavus lėšų, buvo sutvarkytas Komarų dvaro stogas, aplinka. Šalia buvusio dvaro jau pastatyti suoliukai ir turėklai, šalia laiptų, vedančių šaltinio link, atlikti kiti darbai. „Su įvairiomis programomis dalyvaujame visoje Lietuvoje. Dažnai pristatome savo puikių šeimininkių kulinarijos gaminius“, – džiaugėsi V.Marčauskas.

Ateities planai

Šventupės kaimo bendruomenės pirmininkas pasidalijo ir ateities planais. Miestelyje gyvena daug auksarankių gyventojų: Vida Navikienė, Gražina Talačkienė, Veronika Kirvelienė, Ramūnas Bražėnas, Albinas Vaitkūnas ir kiti, todėl apie šio krašto nagingus žmones ketinama išleisti knygą.

Šalia buvusio Komarų dvaro čiurlena legendomis apipintas šaltinėlis. Jolitos Žurauskienės nuotr.

„Šventupės kraštovaizdis nuostabus, įkvepiantis kūrybai meniškos sielos žmones. Gal todėl mūsų krašte daug poečių, išleidusių ne vieną savo kūrybos knygelę. Tai Birutė Stundienė, Genoefa Povilavičienė, Regina Mulevičienė, Stasė Čirbienė, Vida Žuravliova, Elena Matuškevičienė“, – vardijo bendruomenės pirmininkas. Jis pridūrė, kad S.Čirbienės eilės suskambo dainuojamosios poezijos rinkinyje, jas atliko Aldutė Lučinskaitė.

Nemenką indėlį populiarindama savo kraštą įnešė ir G.Vaitkūnienė, išleidusi tris knygas: „Vidiškių parapija“, „Kaip gyveni, Ukmergės melioratoriau“ ir „Pro Usioginę, vieškeliu – tolin...“

Šventupiečiai jau ruošiasi iškilmingai sutikti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Jie jau pradėjo sodinti ąžuolų šimtmečio alėją, o Mindaugo karūnavimo dienos proga dvaro teritorijoje žada pastatyti koplytstulpį.

Senolės dvasiniai turtai

„Valstiečių laikraščio“ žurnalistė aplankė ir seniausią Šventupės kaimo gyventoją Vandą Urbanavičienę, kuri kovą švęs 96-ąjį gimtadienį. Moteris Šventupėje gyvena jau 60 metų.

V.Urbanavičienė pasakojo, kad į Šventupę su vyru Pranu ir dviem mažomis dukrelėmis Jadvyga ir Aldona atvyko grįžusi iš Sibiro. „Pusę metų blaškėmės po Lietuvą nerasdami kampo prisiglausti, nes visi mums kartodavo tą pačią frazę: prisiregistruokite, tik tuomet galėsite gauti darbą. Jau ketinome grįžti atgal į Sibirą, tačiau laimė mums nusišypsojo Šventupėje. Čia susilaukiau ir pagrandukės Genutės“, – pasakojo ilgaamžė, turinti 6 anūkus ir 11 proanūkių.

V.Urbanavičienė – visų renginių ir švenčių siela. Jolitos Žurauskienės nuotr.

V.Urbanavičienė – visų renginių ir švenčių siela. Moteris prisimena šimtus eilių ir dainų ir mielai juos dovanoja kitiems, ji taip pat talkina savo dukrai Genutei, leidžiančiai knygas.

Pasiteiravome senolės, kur slypi jos ilgaamžiškumo paslaptis. „Nežinau, gal kaltas mano būdas ar charakteris. Visuomet, kai būna sunku, pagalvoju, kad kitiems gal dar sunkiau. Kiekvieną dieną džiaugiuosi mane supančiu pasauliu, pastebiu viską, kas gražu ir gera. Juk gyventi – taip nuostabu“, – kalbėjo senolė. Puikią atmintį turinti V.Urbanavičienė sakė ją miklinanti kartodama eilėraščius ir dainas. Ilgaamžė dievina skaitymą, kiekvieną savaitę perskaito po knygą.