Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Veiveriai sumaniai saugo savo praeities klodus

Veiverių miestelis (Prienų r.) „įrėmintas“ tarp dviejų svarbių magistralinių kelių: „Via Balticos“ ir „Rail Baltica“ geležinkelio. Todėl, skirtingai nei dauguma nykstančių provincijos vietovių, jie pritraukia nemažai naujakurių. Sutikti senbuviai teigė, kad geriausiai miestelio dvasią atspindi herbas: pelėda, vaizduojanti mokslo židinį, ir Skausmo kalnelis, primenantis šio krašto žmonių istoriją.

Atsakinga už kalnelį

Įvažiuojant į Veiverius iš pietų pusės pasitinka Skausmo kalnelis. Jame dieną naktį plevėsuoja Lietuvos trispalvė. Čia Atgimimo laikotarpiu buvo perlaidoti pokario metais šiose vietose žuvusių 75 partizanų palaikai, iškilo 12 paminklų, kryžių. 29 metus šiuo kalneliu besirūpinanti veiverietė Dalytė Raslavičienė geriausiai žino jo atsiradimo istoriją. Mat Skausmo kalnelis supiltas jos pačios iniciatyva, ant 4 arų jų šeimos žemės.

Atgimimo laikotarpiu prie kelio supiltas Skausmo kalnelis traukia ne tik Lietuvos gyventojus, bet ir išeivijos lietuvius. R. Kazakevičienės nuotr.

„Čia, prie plento Kaunas–Marijampolė, prie pat Veiverių, karo metais ėjo gilus apkasų griovys, skirtas artilerijos pabūklams, – pasakojo D.Raslavičienė. – Kai prie Veiverių žūdavo partizanai, juos suversdavo į šį griovį ir užkasdavo. Kai jau buvo galima, aš iškasiau ne tik 40-ies čia užkastų, bet ir pelkėse, pamiškėse rastų dar 35 žuvusių partizanų kaulelius. Visus juos sudėjome į karstus ir iškilmingai perlaidojome. Dabar jie ilsisi šiame kalnelyje, čia pastatytas bunkeris su koplytėle, joje kunigas gali laikyti šv. Mišias.“

Anot garbaus amžiaus sulaukusios moters, tikriausiai tokia buvo jai Dievo duota misija šioje žemėje. Nė vienas iš besiilsinčiųjų kalnelyje nėra jai nei giminaitis, nei pažįstamas. Bet kai ateina į kalnelį, jaučiasi atėjusi pas savus. Apima pagarbos ir pasididžiavimo jais jausmas, dėkingumas už iškovotą laisvę.

Dovana Lietuvai

Dalytė, kilusi iš gražių Vištyčio ežero apylinkių, Sibire ištekėjo už veiveriečio Tito Raslavičiaus. Kartu su jo artimaisiais 1956 m. grįžo gyventi į aplūžusius namelius Veiveriuose. Kartą vyro tėtis ją pakvietė į šeimos ekskursiją, pasakė, kad nori vaikams aprodyti savo ūkio žemės „rubežius“, kad šie žinotų, kai reikės ją atsiimti.

„Kai priėjome vietą, kur ganėsi ožkos, vyro tėtis pasakė, kad čia palaidota labai daug vyrų, bet apie tai papasakos kitą kartą, – prisiminė Dalytė ir pridūrė, kad ilgai teko laukti to „kito karto“, nes apie baisumus bijota prasitarti. – Kai sužinojau, iškart man kilo mintis sutvarkyti šitą kapavietę. Tarsi kas man būtų pasakęs: „Kibk į darbą“. 1988 m. balandžio 8 d. sukviečiau pirmąją talką. Iki tol žuvusių palaikai buvo suversti tiesiog į griovį.“

Šiame name 2008 m. įrengta ekspozicija, skirta legendiniam Lietuvos partizanui Juozui Lukšai-Daumantui ir jo šeimai. R. Kazakevičienės nuotr.

Patriotiškai nusiteikusi moteris rašo Skausmo kalnelyje vykstančių renginių, apsilankančių ekskursijų, žinomų žmonių vizitų metraštį. Žinia apie šį kalnelį pasklidusi tarp Amerikos, Australijos, Lenkijos bei kitų šalių lietuvių. Moksleiviai čia rengia edukacines programas. Visos Veiverių miestelio šventės prasideda ant šio kalnelio.

D.Raslavičienė namuose saugo daug garbingų apdovanojimų, bet tikina viską daranti ne dėl garbės ir ne dėl apdovanojimų. „Mudu su vyru sutarėme, kad jis apsiims didelę dalį ūkininkavimo, o aš dirbsiu visuomeninius darbus. Jis neprieštaravo, tačiau į šį kalnelį ne vieną vyro užaugintą bulių sudėjau“, – teigė tremtinė.

D.Raslavičienė rašo jos pačios įkurto ir prižiūrimo Skausmo kalnelio metraštį, sutinka atvykstančiuosius. R. Kazakevičienės nuotr.

Paskutinis rimorius

Pačiame miestelio centre galima susipažinti su jau Lietuvoje beveik išnykusiu amatu. Veiverių rimorystės muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas klebonas Kazimieras Skučas pats pasitinka lankytojus. Jis šiame miestelyje gimęs, augęs, lankęs mokyklą, o brandaus amžiaus sulaukęs dabar kitus pamoko senojo pakinktų meistrystės amato. 83 metų kunigas prisiminė, kaip pokario metais jis iš vietos siuvėjo išmoko siūti. Galėdavo ir batus pataisyti, o prireikus – ir arklių sutraukytus pakinktus (šorus).

Jo tėtis visada laikydavo arklius, todėl nuo mažens prie jų pripratino ir sūnų. Šis, nors jam labai patiko rimoriaus darbas, pasuko kunigystės keliu, .tačiau su arkliais nesiskyrė visą gyvenimą. Kunigaudamas Sangrūdoje laikė arklį. Lankydamas parapijiečius, pasiskolindavo antrą ir važiuodavo arkliais kinkyta brika. Anot klebono, Suvalkijoje buvo įprasta dviem arkliais važiuoti, vienu – nemadinga.

Rimorystės muziejus – eksponatų saugykla ir senovinio amato mokykla. R. Kazakevičienės nuotr.

Toliau tarnystę tęsė gimtuosiuose Veiveriuose. Čia klebonas parapijos kluonelyje įsteigė Rimorystės muziejų, kurį eksponatais iki šiol vis papildo. Jame saugomi iš viso krašto surinkti arklių pakinktai, vasariniai ir žieminiai skambalai, balnai. Išrikiuotos akį traukia paties klebono K.Skučo pagamintos brikos (bričkos), važiai, bažnytinės rogės, kitų šeimininkų muziejui dovanotos muziejinės vertybės, rimoriaus darbo prietaisai.

Muziejaus įkūrėjo širdžiai patys brangiausi du eksponatai – muziejuje saugią vietą radę jo artimo giminaičio, garsaus generolo Kazio Skučo, arklio pakinktai ir prieš 100 metų pagaminta seniausia brika. Ją klebono K.Skučo krikšto tėvas Bernardas Skučas nusipirko iš rusų generolo.

„O čia mano dabartiniai arkliai“, – rodydamas nuotrauką kalbėjo klebonas. Juos dvasininkas dabar laiko Pažėrų kaime esančioje arklidėje. „Per atlaidus būtinai arkliais važiuoju. Turiu automobilį, bet arkliais man gražiau“, – aiškino jis.

Klebonas K.Skučas pats restauravo ir siuvo pakinktus, balnus, meistravo brikas, važius, pats surinko unikalią ekspoziciją. R. Kazakevičienės nuotr.

Besiplečiantis miestelis

Šiuo metu Veiveriuose gyvena 1 450 gyventojų, jaučiama jų gausėjimo tendencija. Veiverių seniūnas Vaclovas Ramanauskas teigė, kad Veiveriai – dėkinga vieta, priemiestis, iš kurio patogu žmonėms važinėti dirbti į Kauną. Nors ir pačiuose Veiveriuose sukurta nemažai darbo vietų: veikia dvi medžio apdirbimo ir majonezo gamybos įmonės, išplėtota prekybos sritis.

„Užsiimdami verslu, žmonės ir patys pragyvena, ir kitiems sukuria darbo vietų. Veiveriuose palyginti nedidelis nedarbas“, – sakė V.Ramanauskas.

Seniūnas V.Ramanauskas sakė, kad jiems buvo paprasta sukurti herbą, nes Veiverių simbolius (pelėdą ir kalnelį) padiktavo pats gyvenimas. R. Kazakevičienės nuotr.

Seniūnas pabrėžė, kad Veiveriai – taip pat ir žemės ūkio kraštas. Ūkininkavimo patirties nemažai sukaupę ūkininkai Martynas Butkevičius, Mindaugas ir Petras Jaloveckai, Vaidas, Edvinas ir Arvidas Gustaičiai bei kiti.

Miestelyje yra 345 moksleivius lavinanti Veiverių Tomo Žilinsko gimnazija. Vaikų skaičius kasmet nedaug, bet stabiliai ūgteli, nes į Veiverius gyventi atsikrausto nemažai jaunų šeimų. Jeigu kas sumano parduoti namus ar gamybinius pastatus, juos labai greitai nuperka.

Veiverių seniūnaičio Jono Kvietkausko teigimu, miestelis yra pakankamai saugus, todėl tie, kurie čia apsigyvena, ilgam lieka čia. Veiveriuose veikia poliklinika, vaikų lavinimo įstaigos, paštas, parduotuvės, prekybos centras, ūkininkų turgelis, o ir susiekimas labai geras.

Tradicinis renginys „Paukščius pasitinkant“. Veiverių gimnaziją baigęs gamtininkas S.Paltanavičius yra nuolatinis šio renginio dalyvis. Šventėje medžiotojai visada vaišina šiupiniu. Veiverių seniūnijos bendruomenės centro nuotr.

Dėmesys kultūringam žmogui

Pastaraisiais metais tvarkomos viešosios miestelio erdvės. Reikia atkurti ir sutvarkyti Veiveriuose išlikusį istorinį čia veikusios Mokytojų seminarijos parką. „Veiverių parkas išskirtinis tuo, kad Mokytojų seminarijos, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vienintelė Lietuvoje, gimnazistai savomis rankomis iškasė tvenkinius, puoselėjo šį parką, medžius“, – sakė seniūnas.

Neįgaliųjų ansamblis „Viltis“ yra įvairių šventinių koncertų dalyvis. Veiverių seniūnijos bendruomenės centro nuotr.

Artimiausiuose Veiverių bendruomenės planuose numatyta atkurti išlikusius tvenkinius, išsaugoti senuosius parko medžius, parke įrengti pėsčiųjų takus. Tuomet šis parkas taptų traukos vieta. Jame planuojama įrengti suolelių, pastatyti treniruoklių. Tokiai veiveriečių svajonei įgyvendinti reikėtų ne mažiau kaip 35 tūkst. eurų.

Miestelyje jau įkurta vaikų žaidimo aikštelė. Gyventojus džiugina suremontuoti Šaulių namai, kurie pavadinti kraštiečio lakūno Prano Gudyno vardu. Jie tapo jaukia kultūrine įstaiga. Pasak šokių kolektyvo „Tryptinis“ vadovės Jadvygos Beikauskienės, subėgę šoka ir jauni, ir vyresni, trypia pedagogai, medikai ir ūkininkai. Ilgaamžio kolektyvo būryje – 90-metis šokėjas Julius Janauskas, kurio stažas scenoje – 33 metai. Ne vieną dešimtmetį šokio sūkuryje sukasi Irena ir Zenonas Grečnai, Zigmantas Puišys, Aldona Sakalauskienė, Romutė ir Leonardas Skučai, Egidijus ir Donata Gyliai, Alvyra Sventickienė bei kiti.

 

Nuo 1983 m. Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro liaudies šokių kolektyvui ,,Tryptinis‘‘ vadovauja J.Beikauskienė. R. Kazakevičienės nuotr.

Lankytinos vietos

  • Šv. Liudviko bažnyčia.
  • Skausmo kalnelis.
  • Krašto istorijos atminties muziejus – Juozo Lukšos-Daumanto ekspozicija.
  • Rimorystės muziejus.
  • Istorinis pastatas – buvę arklių pašto rūmai, kuriuose veikė Mokytojų seminarija (vienintelė Lietuvos mokytojų lietuvių rengimo įstaiga 1866–1915 m.), o dabar – Antano Kučingio meno mokykla.

Rekomenduojami video