Kėdainiuose ir Kėdainių rajone ilgus metus ir net amžius išsitekdavo ir sugyvendavo įvairių tautų ir religijų žmonės. Sugyvena ir dabar, tik mažumų likę gerokai mažiau nei Radvilų laikais, o ir jų integracija bei asimiliacija su lietuvių bendruomene mažumas natūraliai pavertė lietuvių bendruomenės dalimi. Vis tik menančių savo protėvių šaknis ir vis dar puoselėjančių savo tautos tradicijas bei kultūrą yra. Vienas iš jų – Sirutiškyje gyvenantis sentikis Vladimiras Lavrentjevas (69). Vyras pasakoja, jog sentikiai į Kėdainių rajoną, Pelėdnagių seniūniją, buvo atkelti XIX amžiaus antroje pusėje iš Voronežo gubernijos (Rusija). Taigi, jis pats yra trečia ar ketvirta Kėdainių rajone gyvenanti sentikių karta. O daugiausia jų iki šių dienų išlikę Kauno rajone esančiame Ibėnų kaime. Ten išlikusios ir didžiausios sentikių kapinės.

Pirmieji sentikiai – Pelėdnagių seniūnijoje

„Pirmoji sentikių cerkvė Lietuvoje buvo pastatyta 1710 metais Rokiškio rajone Kriaunų seniūnijoje. O Kėdainių rajone, Pelėdnagių seniūnijoje, mes apsigyvenome 1860 metais. Vėliau Stolypino laikais buvo privatizuojama žemė, t.y. perkama žemė iš Bagadielnės dvaro tarp Vaidatonių ir Kalnaberžės Mociūnų kaime. Jis buvo maždaug 7 km ilgio, iš kurių 5 km kaimo ir 2 km miško. Taigi, nuo tada mes ir gyvename tame kaime. O iki to laiko Kėdainių rajone sentikių nebuvo, tik – pravoslavai“, – trumpai sentikių atsiradimo istoriją Kėdainių rajone prisiminė pašnekovas.

Anot jo, į Pelėdnagių seniūniją atsikėlė 20 šeimų, t.y. maždaug 70 žmonių. Po kurio laiko jie persikėlė į Mociūnų kaimą. Tai buvo gatvės tipo kaimas, t.y. ir vienoje, ir kitoje gatvės pusėje buvo namai su išilgai jiems priskirtais žemės rėžiais.

„Paskui, Smetonos laikais, sentikiai tame pačiame Mociūnų kaime kėlėsi gyventi jau į nuosavus vienkiemius. Kai aš ėjau į mokyklą (1961 m. pradėjau, o 1969 m. baigiau, nes Kalnaberžės kaime tebuvo aštuonmetė mokykla), tuo metu buvo 28 vienkiemiai. Šiuo metu iš sentikių ten likęs tik vienas senolis Genadijus Karalkovas ir vienas tikras nerestauruotas sentikių namas, kuriame jie gyveno. O daugiau visi yra nugriauti. Taip pat likusios kapinės. Jos yra netoli Vaidatonių piliakalnio (apie 0,5 km nuo piliakalnio), – pasakojo Vladimiras.

Kai ėjo melioracija, mes taip pat išsikėlėme į Sirutiškio gyvenvietę, nes nenorėjome niekur toli keliauti, gaila buvo palikti vietas, kuriose gyvenome ilgus metus. Nors dauguma pasirinko kitus kraštus su tais pinigais, kuriuos jiems sumokėjo už tuos senus griuvėsius ir augalus.“

Vyras pasakojo, kad į Sirutiškį atsikraustė aštuonios ar dešimt šeimų. Tačiau šiuo metu čia yra penki kiemai, t.y. penkiose sodybose gyvena sentikiai, nes senoliai išmirė, o vaikai išpardavė jų namus.

„Kai ėjo melioracija, mes taip pat išsikėlėme į Sirutiškio gyvenvietę, nes nenorėjome niekur toli keliauti, gaila buvo palikti vietas, kuriose gyvenome ilgus metus. Nors dauguma pasirinko kitus kraštus su tais pinigais, kuriuos jiems sumokėjo už tuos senus griuvėsius ir augalus. V. Lavrentjevas

Kiekvienas kaimas turėjo savo tarmę

Pasidomėjus, kaip sekasi laikytis papročių, puoselėti tradicijas ir sentikių kultūrą gyvenant Kėdainių krašte, Vladimiras apgailestaudamas pripažįsta, jog iš tiesų tai nėra lengva ir paprasta užduotis.

„Tradicijas ir kultūrą stengiamės vis dar palaikyti, kad ir nedaug mūsų belikę, bet atvirai pasakius jau silpnai, nes mūsų tradicijos yra žymiai griežtesnės nei stačiatikių ir jų laikytis reikalaujama labai griežtai. Tikruosius sentikius sunku būdavo kaip nors paveikti. Stačiatikiai juos netgi pravardžiuodavo, sakydavo – užsispyręs sentikis. Jie iš tiesų labai buvo užsispyrę, ištikimi savo religijai, – apie tikrųjų sentikių būdą ir atsidavimą savo religijai kalbėjo pašnekovas ir pateikė pavyzdį:

„Vaikai pirmiausia turėjo išmokti Šventąjį Raštą, o tik paskui eiti į mokyklą mokytis bendrų dalykų. O mes jau nutautėję, tokių tradicijų pas mus jau nebuvo. Įdomiausia tai, kad čia, kiekviename kaime, gyvenantys sentikiai, turėjo savo tarmę, mes rusiškai kalbėjome netaisyklingai. Mūsų kalba buvo maišyta, kurioje vyravo ukrainietiškų, baltarusiškų, lenkiškų, rusiškų žodžių ir lietuviškų žodžių su rusiška galūne.

Kai mes ėjome į mokyklą, mums buvo labai sunku per rusų kalbos pamoką išmokti rusiškai kalbėti. O tie vaikai, kurie buvo iš Vaidatonių, jie kalbėdavo lenkiškai. Jiems irgi buvo sunku. Mokytoja nuolatos juokdavosi iš mūsų. Taisyklingai rusiškai kalbėti aš taip ir neišmokau. Dar ir dabar man kartais pritrūksta žodžių“.

Artimųjų kapus lanko ne per Vėlines, o per Sekmines

Vis tik kai kurias savo šventes Kėdainių rajone gyvenantys sentikiai vis dar švenčia ir stengiasi palaikyti bent jau minimalias tradicijas.

„Turime panašią tradiciją kaip katalikai, kai jie per Visus šventuosius eina į kapines lankyti artimųjų kapų, uždengti žvakutes, sukalbėti maldą. O mes, sentikiai, lankyti artimųjų kapų einame per Sekmines, kurios rusiškai vadinasi Troica – Šventoji Trejybė. Visi artimieji, kurie yra likę, renkamės sentikių kapinėse. Atvažiuoja mūsų popas, einame visi kartu prie kiekvieno kapo atskirai ir meldžiamės.

Mūsų Mociūnų kapinėse tai trunka apie tris valandas, nes jos yra nedidelės, o Kauno rajone, Ibėnų kaime, kur yra didžiausios sentikių kapinės, šios apeigos užtrunka apie dvi dienas, – kalbėjo pašnekovas. – Kita gana didelė ir svarbi sentikių šventė – Naujieji metai. Šiuo metu pas mus jos jau niekas nebešvenčia, bet kai aš buvau mažas, sakydavo, kad mūsų Naujieji metai yra sausio 14 d.“

„Mes kaime buvome trys sentikių vaikai, kurie lankė lietuvių mokyklą. Į pirmą klasę atėjome nemokėdami nė vieno lietuviško žodžio. <…> Išmokome labai greitai – kol baigėme pirmą klasę, jau ir mokėjome. O ką geriausiai supratau lietuviškai, tai buvo: stok į kampą ant kelių. Tą tai jau gerai žinojau, ką reiškia, nes to bijojau. V. Lavrentjevas

Tačiau Vladimiras pažymėjo, kad kaip ir kalba kiekviename kaime buvo skirtinga, taip ir švenčiamos šventės būdavo vis kitos: „Pavyzdžiui, mūsų kaime stengdavosi švęsti Naujuosius metus ir Šventųjų Apaštalų Petro ir Povilo atlaidus vasarą, liepos 12 d. Per Velykas pas mus nesirinkdavo, o kitam kaime per Velykas susirinkdavo artimieji, trečiame – galbūt susirinkdavo per Žolinę“.

Tądien, kai kalbėjomės su Vladimiru, buvo rugsėjo 21-oji ir jis ruošėsi vykti į Jonavoje vyksiančius Švč. Mergelės Marijos atlaidus (Švč. Mrgelės Marijos gimimas), kuriuos katalikai mini rugsėjo 8 d. Sakė norintis pažiūrėti, kiek ten į cerkvę susirinks tikinčiųjų, pabendrauti, pabūti tarp bendraminčių. Vis tik jis sakė žinantis, kad tokių bus nedaug.

Vaikai tradicijomis nebesidomi

Paklaustas, ar vaikai palaiko tradicijas ir jas puoselėja, vyras supratingai teigė, kad jie tiesiog įsiliejo į bendrą lietuvių tautą ir katalikų gyvenimą.

„Vaikai nebeina į cerkvę, nesidomi tradicijomis, kultūra. Dar per Velykas susirenkame visi kartu – smagu kartu daužti kiaušinius, valgyti vaišes. Mūsų Velykos kas ketvirtus metus sutampa su katalikų, vienus metus būna vienos savaitės skirtumas, kitus – dviejų, trečius – trijų, o ketvirtus – sutampa, – paaiškino pokalbininkas. – Kaip ir visur, taip ir pas mus per Velykas svarbiausi yra kiaušiniai, anksčiau kaime kepdavo skirtingus pyragus, kuriuos puošdavo įvairiais raštais, bandeles.

Stačiatikiai per Velykas kepa keksą, kuris vadinasi kulič. Nuo jų šią tradiciją nusižiūrėjome ir mes. Tik pastaruoju metu nebekepame, o tiesiog nusiperkame parduotuvėje. Kadangi gyvename katalikų apsupty, nuo katalikų taip pat kai ką esame nusižiūrėję“, – šyptelėjo Vladimiras.

„Kai gyvenome vienkiemiuose, visi turėjome pirtis ir kiekvieną šeštadienį būtinai turėjome eiti maudytis. O tie, kurie gyveno Sibire, dar turėjo tokią tradiciją ir posakį – paskutines apatines kelnes parduok, bet po pirties šimtą gramų išgerk. Tai buvo tarsi imuniteto stiprinimas. V. Lavrentjevas

Lietuvių kalbą išmoko pirmoje klasėje

Kalbant su Vladimiru sunku būtų ir įtarti, kad jis nėra lietuvis, nes jo lietuvių kalba išties yra labai gera. Po šių žodžių vyras prisimena savo vaikystės nutikimą, kurį dabar vadina anekdotu, kai jam teko išmokti lietuvių kalbą.

„Mes kaime buvome trys sentikių vaikai, kurie lankė lietuvių mokyklą. Į pirmą klasę atėjome nemokėdami nė vieno lietuviško žodžio. Per pamokas skaičiuodavome aritmetiką: dva plius tri, budit piat (du plius trys bus penki), taip tarpusavy ir skaičiavome – juokiasi pašnekovas. – Draugai lietuviai mus pamėgdžiodavo, jiems irgi įdomu buvo, kaip mes skaičiuojame. Mokytoja mus įspėdavo, kad kalbėtume lietuviškai. Išmokome labai greitai – kol baigėme pirmą klasę, jau ir mokėjome. O ką geriausiai supratau lietuviškai, tai buvo: stok į kampą ant kelių. Tą tai jau gerai žinojau, ką reiškia, nes to bijojau. Mūsų laikais vaikus statydavo į kampą. Dabar tikriausiai už tokį poelgį mokytojas iš darbo būtų atleistas.“

Linksmais prisiminimais besidalijančio Vladimiro pasidomėjau, ar daug teko klūpoti ant kelių. Tačiau jis atsakė: „Gal kokį vieną kartą ir teko, bet kampe dažniau tekdavo stovėti už triukšmavimą arba netyčia pasakytą keiksmažodį“.

Baigęs aštuonias klases Kalnaberžėje, pašnekovas mokslus toliau tęsė Kėdainių 2-oje vidurinėje mokykloje, dabartinėje „Atžalyno“ gimnazijoje.

„Mano auklėtojas buvo lietuvių kalbos mokytojas Kazimieras Muzikevičius. Jis buvo tikras Lietuvos patriotas, ne parsidavėlis, ne komunistas. Vienintelis, kuris paliko geriausią įspūdį. Jis buvo labai griežtas, bet teisingas. Lietuvių kalbos literatūrą mokytis nebuvo labai sudėtinga, bet gramatiką sekėsi sunkiai, vien dvejetus ir trejetus gaudavau, bet ant mokytojo neturiu ko pykti, nes jis buvo labai teisingas. Man sakydavo: jei per aštuonerius metus neišmokai lietuvių kalbos gramatikos, tai kaip aš tave per trejus metus išmokysiu, – juokėsi vyras ir pažymėjo, kad Kauno rajone, Ibėnuose, kur gyveno daug sentikių, jų vaikams vienu metu netgi atskira aštuonmetė mokykla buvo įkurta: „Jei neklystu, paskutinioji laida buvo išleista 1975 metais. Dar ir dabar stovi ta medinė mokykla, tik ji apleista“.

Dėl nykstančių tradicijų jaunimo nekaltina

Vladimiras neslepia, kad sentikių mažumos nykimas ar susitapatinimas su katalikais Kėdainių rajone jam kelia liūdesį ir apmaudą. Tačiau jis nekaltina jaunimo, kuris pamiršta ar nusigręžia nuo savo šaknų.

„Jaunystėje man tai buvo visiškai neįdomu. Lygiai taip pat dabar ir mano vaikams neįdomu, jie turi savų reikalų, – supratingai svarstė pašnekovas. – Galiu papasakoti tokį nuotykį iš savo jaunystės. Mes tarybiniais laikais augindavome agurkus. Juos veždavome į Rygą, Daugpilį. Daugpily labai daug rusų, o pasirodo, jie yra ne stačiatikiai, bet sentikiai. Aš to net nežinojau, man net į galvą nebuvo atėję. Jaunas buvau, man buvo neįdomu. Prieš penkerius metus turėjome ekskursiją – piligriminę kelionę į Daugpilį. Tuo metu ten buvo veikiančios net šešios sentikių cerkvės. Aš buvau labai nustebęs, kad jų ten tiek daug yra.“

Taigi, nykstant sentikiams, dabar puoselėti tradicijas, kultūrą ir tikėjimą Kėdainių rajone jau kaip ir nebėra su kuo. Vis tik, anot Vladimiro, keli likę gyventojai, kartais dar susirenka, pasikalba, prisimena praeitį: „Bet mūsų kaime švęsti nieko nešvenčiam kartu. Dar per didesnes šventes, apie kurias pasakojau, nuvažiuojam į cerkvę pasimelsti, su kitais sentikiais susitikti. Nors į cerkvę susirenka tikrai mažai žmonių. Mes nykstame, susimaišėme su katalikais. Yra ir tokių, kurie visai nepripažįsta mūsų religijos, nors yra sentikis, bet nesilaiko jokių tradicijų“.

Paskutines apatines kelnes parduok, bet po pirties šimtą gramų išgerk

Klausytis Vladimiro pasakojimų ne tik apie asmenines patirtis bei gyvenimą, bet ir visą sentikių istoriją, buvo pavydžiai žavu, nes jis pavyzdingai žino savo tikėjimo ir tautos istoriją. O ji, anot vyro, prasidėjo, kai sentikiai buvo priversti kitose šalyse ieškoti prieglobsčio po 1666 metais prieš juos įvykdyto pogromo. Buvo naikinamos jų cerkvės, deginami šventi paveikslai, kerpamos barzdos, patys sentikiai suvaromi į cerkves ir deginami. Tuomet ši mažuma išsibarstė po įvairias pasaulio šalis.

„Taip ir atsiradome svetimose valstybėse, kur svetima kalba, svetima kultūra, papročiai, nes rusams Rusijoje nebuvo vietos. Apsigyvenome Suomijoje, Lenkijoje, visose trijose Baltijos šalyse, Ukrainoje, Vidurinėje Azijoje, o po Antrojo pasaulinio karo – netgi Pietų Amerikoje“, – trumpai savo tautiečių istoriją pristatė pašnekovas.

Pasidalijus nuostaba, kaip puikiai žino savo tautos istoriją, vyras sako, jog tai jo laisvalaikio praleidimo būdas – internete ir kituose šaltiniuose skaityti, domėtis savo šaknimis ir praeitimi.

Visą pokalbį nestokojęs linksmų prisiminimų, istorijų bei geros nuotaikos, pabaigai Vladimiras papasakojo dar ir linksmą sentikių tradiciją, kurios užsispyrę tikintieji visada uoliai laikydavosi: „Kai gyvenome vienkiemiuose, visi turėjome pirtis ir kiekvieną šeštadienį būtinai turėjome eiti maudytis. O tie, kurie gyveno Sibire, dar turėjo tokią tradiciją ir posakį – paskutines apatines kelnes parduok, bet po pirties šimtą gramų išgerk. Tai buvo tarsi imuniteto stiprinimas“.

Tėvas Stanislovas pasirūpino cerkvės restauracija

Nors pats buvo krikščionis, tačiau sentikiams bei jų tikėjimui neabejingas buvo ir Tėvas Stanislovas. Knygoje „Pater. Tėvas Stanislovas Dobrovolskis“ autorė Marija Čepaitytė pasakoja, kad vienuolis labai mėgo stačiatikybę ir net prieš mirtį jis prašė skaityti rusišką maldą. Jam tai buvo konfesija, kuri išsaugojo senąją bažnytinę tradiciją, patiko ilgos jos apeigos.

Anot jos, netoli Paberžės, Pempių kaime, buvo sentikių cerkvė, kurioje beveik niekas nesirinkdavo. Jis važinėjo pas Tėvelį ir kartu giedojo, kad cerkvė nebūtų tuščia. Kaip įvardijo Kėdainių rajono sentikiai, jis buvo žmogus nuo Dievo, o ne nuo religijos. Tėvas Stanislovas Pempių kaime suremontavo mažą Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvę.

Pats vienuolis, pažymėjo, jog sentikių cerkvutė Pempių parapijoje buvo viena iš stipriausių Lietuvoje, bet laikui bėgant ji visiškai išnyko.