Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Seniausias miestelis alsuoja praeitimi

Senuosiuose Lietuvos žemėlapiuose Vilnius nepažymėtas, o Deltuva juose jau yra. Šį miestelį, esantį Ukmergės rajone, X a. įkūrė Julijonas Dausprungas, vėliau jį garsino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai. Čia 1812 m. vyko mūšis tarp Napoleono Bonaparto vadovaujamos Prancūzijos kariuomenės ir Rusijos imperijos kariuomenės pulkų. Deltuva dar garsėja architektūriniais paminklais ir darbščiais žmonėmis.

Mena istorinius įvykius

Deltuvos miestelyje vykęs Prancūzijos ir Rusijos karo mūšis istorijai svarbus ne vien todėl, kad čia Napoleono armija patyrė vieną iš pirmųjų savo pralaimėjimų. Tai vienintelis Napoleono armijos mūšis, vykęs Lietuvos teritorijoje. Tai progai paminėti Deltuvoje kas antri metai organizuojama teatralizuota prancūzų ir rusų armijų kovos šventė.

Šiais metais istorijos gerbėjai liepos 2 dieną jau keturioliktą kartą stebės tarptautinį gyvosios karo istorijos festivalį – Vilkmergės (Deltuvos) mūšį. Kautynių inscenizacija šiame miestelyje rengiama nuo 1998-ųjų. Į šventę atvyksta Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos karo istorijos klubų nariai. Jie pasisiūdinę Napoleono epochos uniformas, įsigiję to meto amunicijos ir kariauja taip, kaip buvo kariauta anksčiau.

Istoriko Arvydo Pociūno duomenimis, tikrajame Deltuvos mūšyje dalyvavo 21 308 Rusijos armijos kariai, turėję 96 pabūklus. Jie kovėsi su 44 532 Prancūzijos armijos kariais, šaudžiusiais iš 92 pabūklų. Per šį mūšį žuvo 115 žmonių, kovojusių abiejose pusėse, 137 buvo sužeisti. Prie dabartinio Žalgirių kaimo ir Deltuvos kapinių, istorinėje įvykių vietoje, pastatytas obeliskas, primenantis tų metų įvykius.

Miestelio praeitis įamžinta ir Deltuvos herbe – plačiaašmeniai kovos kirviai primena senąsias kovas, sudėtingą valstybės kūrimosi etapą, kuriame Deltuvos žemė vaidino nemažą vaidmenį. Herbe vyrauja dvi pagrindinės senosios Lietuvos heraldikos spalvos – raudona ir balta (sidabras). Raudona simbolizuoja drąsą, narsą, pralietą kraują kovose už krašto laisvę, sidabras – dorą ir turtą, krašto žmonių dvasingumą. Deltuvos herbą sukūrė iš Gintarų kaimo kilęs kraštietis dailininkas profesorius Albertas Gurskas.

Architektūros paminklai

Deltuvos miestelis garsus savo architektūros paminklais. Žymiausias iš jų – medinė liaudiško klasicizmo stiliaus Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1752 m. Bažnyčia dabartinę išvaizdą įgavo po rekonstrukcijos 1872 m.

Šventoriuje stovi įdomių proporcijų medinė varpinė ir 1930 m. statytas dviaukštis stogastulpis, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Pačioje bažnyčioje yra daug paminklinių dailės kūrinių: ant bažnyčios bokšto esantis kryžius, trys altoriai, molbertinės tapybos paveikslas „Marija“, XIX a. skulptūra „Nukryžiuotasis“, XIX a. vėlyvojo baroko stiliaus monstrancija, relikvijorius, dalmatika, trys arnotai (vienas jų – XVIII a. pabaigos).

Dar vienas įdomus architektūros objektas – vienos pirmųjų Lietuvoje evangelikų reformatų bažnyčios liekanos. Deltuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) bažnyčios statybos data nėra žinoma. Manoma, kad ši bažnyčia įsteigta prieš 1570 m. ir veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1919 m. bažnyčia buvo nuniokota bolševikų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje joje buvo įsikūrę vokiečių kareiviai. Pastatas smarkiai nukentėjo 1944 m., vėliau neprižiūrimas sunyko. Šiuo metu galima apžiūrėti tik sienos ir bokšto fragmentus.

Miestelyje išlikęs ir senas pastatas, susijęs su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. Tai XIX a. pab.–XX a. pr. statyta senoji klebonija. 1919 m. pradžioje Deltuva buvo užimta bolševikų kariuomenės, su kuria kovoję lietuvių pėstininkai ir raiteliai atsigabeno pirmąsias Lietuvos kariuomenės patrankas. Pirmasis šūvis 1919 m. kovo 28 d. iš patrankos, stovėjusios Milašiūnų kaimo laukuose, buvo paleistas į Deltuvos kleboniją, kurioje tuo metu buvo įsikūręs bolševikų kariuomenės štabas. Sviedinys nesprogo, tačiau paliko pėdsaką pastato sienoje. Prieš trejus metus ant senosios klebonijos pastato buvo atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas pirmasis Lietuvos kariuomenės artilerijos šūvis.

Miestelio svečiams informacija apie žymiausius lankytinus Deltuvos miestelio objektus pateikta lankstinukuose „Deltuva“ ir „Dviejų–trijų dienų pėsčiųjų, vienos dienos dviračių turistinis maršrutas Ukmergė–Vepriai–Deltuva–Ukmergė“.

Tarsi viena šeima

Didelė šventė Deltuvoje – Žolinės atlaidai. Į ją susirenka ne tik deltuviškiai, bet ir šiose apylinkėse gimę ir augę kraštiečiai. Žolinės šventei skirti renginiai visuomet tęsiasi kelias dienas. Tuo metu Deltuvos kaimo bendruomenė organizuoja ir spartakiadą. Į tradicines sporto žaidynes atvyksta Ukmergės rajono kaimo bendruomenių komandos, kurios varžosi futbolo, krepšinio, tinklinio, kvadrato, virvės traukimo, smiginio, estafečių komandinėse rungtyse. Jėgos išbandomos ir individualiose bėgimo, smiginio, prisitraukimų, svarsčio kilnojimo, bato mėtymo, galiūnų varžybose.

Negailėjo gerų žodžių

Deltuvos seniūnijoje aktyviai veikia keturios bendruomenės: Deltuvos (pirmininkė Dalė Gvozdienė), Dainavos (pirmininkė Vaclova Valerija Morkūnienė), Atkočių (pirmininkė Laima Zarankienė) ir Jakutiškių (pirmininkas Jonas Raišys ).

Deltuvos seniūno pareigas laikinai einanti Genovaitė Čepulienė pasidžiaugė darbščiais seniūnijos gyventojais, kurie puoselėja ir prižiūri savo sodybas. Ji paminėjo Evaldo ir Rasos Laskauskų, Onos Norkuvienės, Algirdo ir Stasės Maskoliūnų sodybas, kurios ne vienus metus buvo pripažintos gražiausiomis.

Deltuvoje nuo 1994 m. veikia parapijos senelių namai. Juose šiuo metu gyvena 32 seneliai. Pati vyriausia šių namų gyventoja – 97 metų Vladislava Guobienė. Ji sakė, kad socialinių darbuotojų Irmos Vaitaitienės ir Astos Buzienės padedama išmoko įvairių rankdarbių iš popieriaus.

„Pripratau čia ir džiaugiuosi rūpestinga senyvo amžiaus žmonių priežiūra. Čia dirba puikios virėjos, kurios mums gamina skanų maistą. Kiekvieną sekmadienį pati nueinu į bažnyčią, lankau ir čia, vietoje, vykstančias gegužines pamaldas“, – pasakojo M.Juzonytė.

Kita kalbinta moteris, Regina Namajuškienė, taip pat negailėjo gražių žodžių senelių namuose dirbančiam personalui. „Labai smagu, kad mus autobusėliu nuveža prie ežero. Mes ne tik pasigrožime gamta, bet ir pailsime“, – džiaugėsi moteris. Irena Kukarskienė senelių namuose gyvena tris mėnesius, tačiau labai susigyveno su čia dirbančiu kolektyvu. „Viskuo esu patenkinta. Laisvalaikiu mėgstu spręsti kryžiažodžius, sudoku, taip pat nerti, megzti, skaityti knygas. Beje, čia mums, seneliams, yra skaitomos knygos“, – paminėjo I.Kukarskienė. Senelių namuose visada švenčiami gimtadieniai. Apsilankymo dieną gėlių puokšte, eilėraščių posmais ir daina buvo pasveikinta Teresė Smoliak.

Rekomenduojami video