Šventųjų gelbėtojų nuo gaisro Florijono ir Agotos saugoma Raguva, įsikūrusi prie senojo Ukmergės ir Panevėžio plento, šiemet mini 515-ąsias įkūrimo metines. Pasitinkant jubiliejų, atnaujinta miestelio centrinė aikštė. Kadaise čia šurmuliuodavo prekymečiai, kurie sutraukdavo pirklius net iš Rygos.

Įdarbina baldžiai

Ne kartą smarkiai degusi Raguva (Panevėžio r.) turi net dvi nuo ugnies liežuvių ir kitų stichinių nelaimių saugoti pastatytas skulptūras. Paminklas šventajam Florijonui nuo XIX a. stūkso centrinėje aikštėje, o grakštus šventosios Agotos koplytstulpis – ties posūkiu į miestelį.

Gyventojai liūdnai juokauja, kad šie šventieji jų miestelio neapsaugojo nuo emigracijos, kuri lyg stichinė nelaimė prasiautė ir tebesiaučia visoje Lietuvoje. Anot Raguvos seniūno Juozo Skorulskio, per pastaruosius aštuonerius metus lagaminus susikrovė ir į Angliją, Norvegiją ar kitas šalis pasitraukė jau beveik 170 raguviečių. Miestelyje dabar likę apie 850 gyventojų, o su prie Raguvos prigludusiais Užunevėžių ir Fermos kaimais – 1 400. „Kasmet netenkame apie pusšimtį gyventojų, daugiausia jų emigruoja“, – liūdnai konstatavo seniūnas.

J.Skorulskis jau daugiau kaip 20 metų rūpinasi seniūnija (Autorės nuotr.)

Raguviečiai neturėtų skųstis dėl darbo vietų stokos. Vien veiklą plečiančioje bendrovėje „Raguvos baldai ir ko“ dirba daugiau kaip pusantro šimto darbuotojų, dešimtys žmonių įdarbinti kitose trijose baldų gamybos ir medžio apdirbimo įmonėse. Jų produkcija eksportuojama tiek į Vakarus, tiek į Rytus. Dabar retai rasi miestelį, kuriame nuo įprasto nedarbo gelbėtų pramonė. „Socialines pašalpas mokame tik 18 žmonių, kitose rajono seniūnijose paramos gavėjų yra daugiau“, – pastebėjo J.Skorulskis.

Nuo tarpukario laikų Raguvoje veikė sūrinė, tačiau prieš dešimtmetį ji buvo uždaryta. Tad sūrininkams teko persikvalifikuoti į baldžius. Aplink Raguvą nemažai stiprių ūkininkų, bet jie nesukuria daug darbo vietų, nes daugiausia verčiasi augalininkyste. Dabar tokiuose ūkiuose yra daugiau modernios ir našios technikos nei darbininkų.

Atsidavęs mokytojas

Ilgą laiką miestelis buvo egzotinių gyvūnų mylėtojų traukos centras. Tiek vaikai, tiek suaugusieji važiuodavo į Raguvos gimnaziją pasižiūrėti Lietuvoje žinomo gamtos mokslų tyrinėjimams atsidavusio biologijos mokytojo Antano Slučkos įkurto unikalaus gyvojo kampelio. Jame gyveno daugybė ne tik vietinių, bet ir egzotinių gyvūnų: vėžlių, driežų, iguanų, žalčių, tritonų, pitonų. Mokytojui išėjus į užtarnautą poilsį, gyvojo kampelio neliko.

A.Slučka: „Viską galima pamatyti kompiuterio ekrane, tačiau tikras pasaulio suvokimas susiformuoja, kai patys vaikai dalyvauja pažinimo procese.“ (Autorės nuotr.)

„Žinoma, viską galima pamatyti kompiuterio ekrane, tačiau tikras pasaulio suvokimas susiformuoja, kai patys vaikai dalyvauja pažinimo procese. Prie mokyklos darže turėjome apie 300 įvairių augalų, bandomųjų mokymų sklype vaikai sėjo, sodino, tręšė, laistė. Juk įgūdžiai įgyjami dirbant, rūpinantis, stebint rezultatus. Iki šiol atvykę į Raguvą buvę mokyklos auklėtiniai ieško savo rankomis pasodintų medžių, rodo savo vaikams“, – kalbėjo mokinius pažinti gamtą ne tik iš vadovėlių mokęs mokytojas. Jo mokiniai yra skynę laurus olimpiadose ir įvairiuose konkursuose. Ne vienas jų pasirinko su augalų ir gyvūnų pasauliu susijusias profesijas.

A.Slučka – aistringas keliautojas, trokštantis savo akimis išvysti ir savo rankomis paliesti egzotiškus augalus ir gyvūnus. Jis yra surengęs ne vieną ekspediciją į Vidurinę Aziją, Tolimuosius Rytus ir ne vienam mokiniui parodęs kitų šalių gamtos grožį. Iš šių kraštų buvo atsivežta nemažai egzotinių roplių.

„Visi cirko meistrai, Lietuvoje dirbantys su smaugliais, juos yra gavę iš mūsų. Paprastai roplių po vieną nelaikydavome, juos veisdavome, turėjome apie 200“, – pasakojo knygų bei mokslinių straipsnių apie gyvūniją ir augaliją autorius.

Raguviškis iki šiol tęsia keliones po egzotiškus kraštus. Su žmona biologe Regina aplankė Egiptą, Tunisą, Tailandą, Šri Lanką, svečiavosi Amerikoje ir kitur. Iš kelionių pora parsiveža ne tik unikalių įspūdžių, nuotraukų, bet ir egzotinių augalų sėklų. Jos sugula į įspūdingus vėrinius, kurių R.Slučkienė yra suvėrusi jau daugiau nei šimtą. Meniškos prigimties moters rankų sukurta unikali papuošalų kolekcija demonstruojama parodose.

Pagarba praeičiai

Užsukus į miestelį, būtina susirasti Tarabildų sodybą, kurią puošia kelių šios giminės menininkų kartų skulptūros. Daugiausia jų sukūrė skulptorius, tapytojas, grafikas Aleksandras Tarabilda. Įspūdį palieka motinos ir tėvo atminimui skirtos medinės skulptūros, istorinės skulptūros „Sudegintai Raguvos praeičiai atminti“, „Bočius“ ir kt.

Sutuoktiniai Slučkos – miestelį garsinantys šviesuoliai (Autorės nuotr.)

Miestelį globojančios šventosios Agotos koplytstulpis – taip pat šio menininko kūrinys. Netoli sodybos, ant kalnelio, šalia privačiose rankose atsidūrusio ir dabar griūvančio istorinio malūno, tapusio miestelio gėda ir bėda, stovi Raguvos 500 metų jubiliejui sukurtas tautodailininko ąžuolinis kryžius.

„Kitose šalyse tokie malūnai būtų saugomi valstybės, o pas mus griūva. Jį nusipirkę kažkokie verslininkai žadėjo čia įrengti turizmo objektą, bet dabar jis virsta griuvėsiais. Vėjas nupūtė stogą, grindys, laiptai sulūžę, bet kada gali įvykti nelaimė“, – dėl apleisto keturaukščio mūrinio statinio kremtasi su žmona Janina į Aukštaitijos lankytinų objektų sąrašą įtrauktą sodybą prižiūrintis Steponas Tarabilda.

Pagarba praeičiai, protėvių gyvenimo būdui ir vertybėms jaučiama ir kraštotyrininkės, buvusios ilgametės Raguvos kultūros namų direktorės Vidos Bernadišienės sodyboje. Moteris dalyvauja įvairiuose projektuose, mokiniams veda edukacines pamokas apie bitučių gyvenimą, vaistažoles, senolių darbus.

„Ir šiandien laukiu vaikų, su kuriais užsikursime senovinį lygintuvą, išbandysime skalbimui naudotus rykus, verpimo, siūlų sukimo ratelius. Parodysiu, kaip buvo liejamos senovinės žvakės“, – pasakojo senovinius daiktus ir žinias apie etninius papročius kaupianti kraštotyrininkė.

Modernu, bet ar malonu?

Dar viena V.Bernadišienės aistra – gėlininkystė. Ji puoselėja ne tik savo sodybos, bet ir miestelio gėlynus. Moteris jaučia močiučių darželių nostalgiją. „Dabartiniai alpinariumai gražūs, bet man mielesnės tos gėlės ir vaistažolės, kurias augino mūsų mamos ir močiutės, – rūtos, senovinės lelijos, debesylai, avižėlės, ramunėlės“, – kalbėjo gėlininkė.

Prieš kelerius metus jos sukomponuoti gėlynai puošė centrinę miestelio aikštę. Dabar ji išgrįsta naujomis trinkelėmis, pastatyti nauji suoliukai, žibintai. Neliko aikštėje ir šimtamečių liepų, kurių alėja kadaise iškiliai spaciruodavo į Žolinės atlaidus susirinkę kraštiečiai. Nauji pokyčiai patinka jaunimui, o ne vienam senesnės kartos gyventojui atrodo, kad europinės paramos lėšomis lyg pagal vieną šabloną grindžiamos aikštės naikina senąją miestelių dvasią.