Raguva – abipus Nevėžio upės įsikūręs miestelis Panevėžio rajone, seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Miestelio vardas kilęs nuo žodžio raguva, reiškiančio vandens išgraužtą griovį.

Žvilgsnis į istoriją

Rašytiniuose šaltiniuose Raguvos žemės pirmą kartą paminėtos 1501 m., o 1586 m. dokumentuose minimas Raguvos miestelio pavadinimas. XVI–XVIII a. Raguvą valdė Žilinskų, Oginskų, Straševičių giminės. 1740 m. miesteliui suteikta turgaus ir prekymečių privilegija.

XVII a. Raguvoje apsigyveno žydų, karaimų, iškilo sinagoga, XVIII–XIX a. susiformavo rusų sentikių bendruomenė. 1861 m. įkurtas Raguvos valsčius, veikė valstybinė mokykla. Raguva nuo seno garsėjo kaip prekybos miestas.

Istorinio herbo miestelis neturėjo. 2001 m. buvo patvirtintas dabartinis herbas (dail. J.Galkus). Raudoname skydo lauke pavaizduotas šv. Florijonas. Jo vaizdavimas siejamas su apsauga nuo gaisrų, kurie daugelį kartų niokojo tankiai užstatytą miestelio centrą. Šv. Florijono skulptūra buvo pastatyta ir pačioje Raguvoje, centrinėje miestelio dalyje ant mūrinės kolonos, išlikusios nuo XIX a.

1863 m. ties Raguva veikė sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas. Spaudos draudimo laikotarpiu Raguvos apylinkėse buvo knygnešių, daraktorių.

Istorijos mokytojos E.Vaitiekūnienės iniciatyva restauruotoje klebonijos klėtelėje prieš 4 dešimtmečius įkurtas mokyklos kraštotyros muziejus.

Antrojo pasaulinio karo metais miestelis buvo suniokotas, apylinkėse vyko rezistencinės kovos. Sovietmečiu miestelis buvo centrinė kolūkio gyvenvietė.

Ir bažnyčia, ir cerkvė

Šiuo metu Raguvoje gyvena maždaug 700 žmonių. Miestelio panoramoje dominuoja XIX a. antrajame dešimtmetyje klebono Jurgio Zubavičiaus iniciatyva pastatyta medinė klasicizmo stiliaus elementų turinti liaudies architektūros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Prie jos stovi 3 aukštų mūrinė varpinė. Bažnyčia kryžminio plano su 4 kolonų portiku, bokšteliu. Vienanavė, turi 5 altorius. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Dar 1875 m. pastatyta mūrinė stačiatikių cerkvė 2010 metais buvo restauruota.

Dar 1875 m. pastatyta mūrinė stačiatikių cerkvė 2010 metais buvo restauruota.

Miestelyje yra 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Raguvos valsčiaus savanorių atminimo lentos, 1941–1945 metų kare žuvusių tarybinių karių kapinės, Raguvos girininkijos miške yra 1863–1864 m. sukilimo dalyvių kapinės.

Raguvoje veikia Trečiojo amžiaus universitetas, kuriam vadovauja Irena Sabaliauskienė.

Išskirtinė mokslo erdvė

Raguviečiai gali didžiuotis savo gimnazija, kurioje šiuo metu mokslus kremta 204 mokiniai. Mat ši gimnazija yra viena gražiausiai tvarkomų Lietuvoje, o ant pastato pritvirtintoje lentoje įrašas byloja, kad gimnazija yra 2016 metų geriausiai tvarkomų mokyklų edukacinių erdvių apžiūros-konkurso nugalėtoja.

„Gimnazija yra gražiausiai tvarkomų švietimo įstaigų Lietuvoje dešimtuke. Išskirtinės ugdymo(si) aplinkos stebina atvykusius svečius iš Lietuvos ir užsienio. Daug dėmesio yra skiriama unikalioms veikloms išsaugoti ir puoselėti. Raguvos gimnazijos mokiniai vieninteliai rajone gali džiaugtis sportinio turizmo, kartingų, mopedų motociklininkų neformaliojo švietimo veiklomis, taip pat vieninteliai rajone B kategorijos vairavimo mokymą turi kaip vidurinio ugdymo programos pasirenkamąjį dalyką, tad, baigę vienuoliktą klasę, dauguma mokinių turi vairuotojo pažymėjimą“, – džiaugėsi Raguvos gimnazijos direktorė Asta Sakalauskienė.

Raguvos bažnyčios šventoriuje stovi skulptūra su užrašu „Ramybės karaliene, melsk už mus. 1917 m.“ Taip pat matyti Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir varpinės pastatas.

1971 m. įkurtas kartingų būrelis, kuris veikia iki šiol. Netoli mokyklos įrengtas ir 750 metrų ilgio kartodromas.

1978 m. istorijos mokytojos Eugenijos Vaitiekūnienės iniciatyva baigtoje restauruoti klebonijos klėtelėje įkurtas mokyklos kraštotyros muziejus. 1970 metais įkurtas mokyklos parkas, kuris 1997 m. pavadintas Vaišvilų parku (įkūrėjų mokytojų E. ir Č.Vaišvilų garbei).

Gimnazijos erdvės puoselėjamos gimnazijos direktorės A.Sakalauskienės iniciatyva, be to, prisideda stipri administracijos komanda ir visa gimnazijos bendruomenė. Vidaus erdvės dekoruotos mokinių baigiamaisiais/egzamininiais darbais, kuriems vadovavo technologijų, dailės mokytojai.

Gimnazijos filosofija paremta Senekos žodžiais „Ne mokyklai, o gyvenimui mokomės...“. „Administracija ir mokytojai deda daug pastangų, kad ta gyvenimo dalis, kurią mokiniai ir darbuotojai praleidžia būdami Raguvos gimnazijoje, būtų prasminga ne tik siekiant mokymosi rezultatų, bet ir ugdant, puoselėjant žmogiškąsias, bendruomeniškąsias vertybes. Pagrindinis tikslas – kad bendruomenės nariai šioje įstaigoje jaustųsi gerai, būtų vertinami. Juk būtų didelė kančia, jei reikėtų dalį savo gyvenimo „būti“ ten, iš kur norisi bėgti“, – kalbėjo Raguvos gimnazijos direktorė A.Sakalauskienė.

Malūnas be miltų

Kadaise Raguvoje veikė net trys malūnai. Dviejų malūnų po karo nebeliko, o vienas vis dar stūkso, tiesa, apleistas ir nykstantis.

Miestelio centre prisėsti ir pasilsėti kviečia puošnūs A.Juodzevičiaus drožti suoliukai.

Mūrinis Raguvos malūnas buvo pastatytas 1908 metais. Iš pradžių malūne maldavo grūdus, tačiau pagal paskirtį jis veikė neilgai, nes vietinius raguviečius miltais ėmė aprūpinti elektrinis malūnėlis. Jau 1935 metais malūnas buvo likęs be sparnų ir buvo naudojamas kaip sandėlis. Vėliau jis buvo perdarytas į pobūvių vietą: pradėjo veikti kavinė, o ketvirtame aukšte buvo įrengti viešbučio kambarėliai. Pristatytas priestatas, kuriame įrengta pirtis su baseinu. Tačiau įvairios šventės malūne netruko ilgai. Prasidėjus privatizacijai, viskas iš jo dingo, liko tik sienos.... O audros dar ir stogą nusinešė... Per dešimtmetį išpuvo ąžuoliniai baldai, grindys, išvirto durys. Šiandien šis 4 aukštų statinys stovi apleistas ir pamirštas.

Maždaug prieš septynerius metus malūną įsigijęs alytiškis Silvestras Liudvinavičius, norėtų rasti jam naują savininką, kuris galėtų pasirūpinti malūno restauravimu ir išsaugojimu.

Maitina mediena

Vietoje buvusių žydų maldos namų šiandien įsikūrusi viena stambiausių seniūnijos įmonių – UAB „Raguvos baldai“ ir Ko. Antrasis įmonės filialas įsikūręs Užunevėžių kaime, Raguvos seniūnijoje. Įmonė baldus eksportuoja į Jungtinę Karalystę, Airiją, Vokietiją, Norvegiją, Švediją, Suomiją.

„Mūsų įmonė gyvuoja jau beveik 30 metų. Šiuo metu uždarojoje akcinėje bendrovėje „Raguvos baldai“ ir Ko dirba maždaug 140 darbuotojų. Didžioji jų dalis – raguviečiai. Didžiuojamės esantys didžiausia vonios baldų ir jų detalių gamybos įmone Baltijos šalyse“, – teigė bendrovės direktorė Ramutė Elinskienė.

Medžio gaminiais taip pat užsiima ir UAB „Eksmeda“ bei vos už kelių kilometrų nuo Raguvos įsikūrusi UAB „Vėjų miškas“.

„Įmonių turim pakankamai, darbo yra, bet yra kita problema – dėl emigracijos nebėra kas dirba, trūksta darbo jėgos. Žmonių mažėja, ir tai yra faktas, dar kartą patvirtinantis literatūrinę frazę – sodybų tuštėjimo metas“, – esamą padėtį komentavo Raguvos seniūnas Juozas Skorulskis.

Aktyvi bendruomenė

Šiemet Raguvos bendruomenė minėjo 15-ąjį savo įkūrimo jubiliejų. „Džiaugiuosi gausiu aktyvių bendruomenės narių būriu – šiuo metu mūsų yra 131 narys“, – sakė pirmininke jau šeštus metus dirbanti Liubovė Kepalinskienė.

Pasak jos, aktyvi bendruomenės veikla praskaidrina raguviečių kasdienybę. Įvairaus amžiaus Raguvos bendruomenės nariai susitelkė aktyviai ir sveiką gyvenseną stiprinančiai veiklai. Miestelio bendruomenės pastangomis ir pagal jų parengtą projektą čia įrengtas treniruoklių kompleksas.

„Organizuojame ekskursijas, vykdome turiningas programas, rengiame parodas. Didesnes parodas organizuojame per Žolinę. Buvo suorganizuota siuvinėtų paveikslų, medžioklės trofėjų paroda. Turime kuo ir pasididžiuoti: tris savaites Raguvoje mezgėme Tautinį Nepriklausomybės šaliką. Ši akcija subūrė visą Raguvą. Iš viso numezgėm net 60 metrų ilgio Tautinį šaliką. Juokavom, kad ir mes pačios susimezgėm į draugystės kamuolį. Be to, esame numezgusios daug kojinių senelių namų gyventojams. Dažnai aplankome senolius“, – pasakojo Raguvos bendruomenės pirmininkė.

Nauja raguviečių tradicija – edukacinės programos. Štai vyko papuošalų gamybos pamoka. Mielai raguviečiai prisideda ir prie Lietuvoje skelbiamų akcijų, kaip, pvz., „Knygų Kalėdos“. „Kai šventėme Lietuvos šimtmetį, dovanojom Raguvai gerus darbus: darželinukams suorganizavom ekskursiją, išpuošėm aikštę, kapinėse įrengėme stovus, atnaujinome skelbimų lentas. Per Gedulo ir vilties dieną visada prisimename Raguvos tremtinius. Esame pasodinę Šeimų-kartų parką. Bendraujame, bendradarbiaujame su kitomis bendruomenėmis“, – apie gražias iniciatyvas kalbėjo L.Kepalinskienė.

Raguviečiai puošia, gražina savo miestelį. Štai miestelio centre prisėsti ir pasilsėti kviečia puošnūs suoliukai – Raguvos bendruomenės nario Arūno Juodzevičiaus medžio drožybos darbai.

Pasmerktoji

Vos už dviejų kilometrų nuo Raguvos, Kritižio kaime, stūkso Raguvos Švč. Dievo Motinos Gimimo sentikių cerkvė, pastatyta 1867 metais. 1994–1995 metais nedidelė, medinė sentikių cerkvė buvo kelis kartus apvogta ir nuo tada neveikia. Irstanti, griūvanti ir niekieno neprižiūrima cerkvė pasitinka negailestingą likimą – bėgant metams, ji neabejotinai sugrius, nes aplink tegyvena vos vienas kitas sentikis...

Sodyboje prie pat cerkvės gyvenantis sentikis dar stebi pro langą atvykėlius. Šuo sargiukas bando aploti retai kada beužklystančius smalsuolius – sužaliavus seniems, galingiems medžiams, cerkvė nuo keliuko vasarą tampa nematoma, be to, sukiotis šalia seno, irstančio statinio jau darosi ir nesaugu... Netoliese nuo buvusių maldos namų, tame pačiame Kritižio kaime esančios sentikių kapinaitės vis dar veikiančios ir lankomos, čia palydimi ir laidojami mirusieji.

Užrašas liudija, kad kadaise Raguvoje veikė ir žydų maldos namai.

„Cerkvė tuščia, dalis ikonų pavogta, dalis buvo išvežta ir spėta atiduoti į Panevėžio sentikių cerkvę. Deja, nebėra, kas pasirūpintų cerkvės likimu. Tiesa, 2018 metais atlikti kadastriniai matavimai. Mažai vilties, bet gal kas ir pajudės“, – kalbėjo Raguvos seniūnas Juozas Skorulskis.

„Ten, kur nėra vietinės sentikių bendruomenės ar veiklių žmonių, cerkvės, bėgant laikui, deja, pradeda irti ir griūti. Turime pavyzdžių, kai anksčiau apleistos cerkvės yra konservuojamos ir atkuriamos, bet nemažai sentikių cerkvių Lietuvoje neveikia arba beveik neveikia (pamaldos jose vyksta labai retai) ir joms yra iškilęs didesnis ar mažesnis išnykimo pavojus“, – kalbėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, dr. Grigorijus Potašenko. Mokslininkas yra apsigynęs humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją „Sentikių bažnyčia Lietuvoje XVII–XIX a. pradžioje“.

Pasiteiravus apie cerkvių kaimiškose vietovėse išsaugojimo galimybes, G.Potašenko sakė, kad Lietuvos sentikių cerkvių materialinė būklė labai skirtinga: „15 miesto ir 23 kaimo cerkvės yra geros arba patenkinamos būklės. Maždaug 10–15 kaimo cerkvių neveikia arba pamaldos jose vyksta labai retai. Joms yra iškilęs didesnis ar mažesnis pavojus, taigi reikia nedelsiant imtis priemonių, siekiant jas apsaugoti nuo irimo arba visiško sunaikinimo. Kai kurios iš šių cerkvių yra kritinės būklės arba sparčiai nykstančios, pavyzdžiui, Raguvos. Labai svarbu, kad patys sentikiai ir vietinės bendruomenės kartu su seniūnijomis pasirūpintų tuo, kad šios cerkvės būtų įtrauktos į Lietuvos kultūros vertybių registrą (tuo rūpinasi Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos), kad bendromis pastangomis būtų galima užtikrinti geriausią jų būklę.“

Atminimo knyga

Raguvos kapinės susistemintos į „Atminimo knygą“. Joje galima rasti visų Raguvos kapinėse palaidotų žmonių antkapinę informaciją, GPS koordinates ir apytikslę vietą žemėlapyje.

Pagal palaidotų asmenų įrašus suskaičiuota, kad Raguvoje populiariausi vardai buvo Jonas (119 pasikartojimai) ir Ona (96). Iš viso palaidota 1 017 vyrų, 937 moterys. Ilgiausiai gyvenęs vyras – Stanislovas Paškevičius (106 m.), o moteris – Zofija Šlikaitė (105 m.). Iš viso kapinėse yra palaidoti šeši šimto metų ribą peržengę žmonės.

Lina Dapkienė