Nelikus Lietuvą ir Lenkiją skiriančių pasienio užtvarų, vis dažniau pasižvalgome pas kraštiečius Punske. Rūpi sužinoti, kaip ir iš ko jie gyvena, kuo užsiima? Juk su lietuviais Lenkijoje dažnai sieja dar ir giminystės ryšiai. Punskiečiai didžiuojasi savo miesteliu, sugebančiu išsaugoti tautinį identitetą.

Randa kur dirbti

Punsko savivaldybėje, kuri vietinių vadinama valsčiumi, dabar yra 4 300, o pačiame miestelyje – 1 200 gyventojų. Apie 76 proc. jų – lietuviai. Šis kraštas nenutolęs nuo žemės ūkio, jame nemažai modernizuojamų pienininkystės ūkių. Ir pieno supirkimo kainos Lenkijoje kur kas palankesnės nei Lietuvoje.

Yra besiverčiančiųjų ir kiaulininkyste. Vietos ūkininkai neslepia – Lenkijoje jiems geresnės sąlygos ūkininkauti, nei ūkininkai turi Lietuvoje.

Kai trūksta pinigų investicijoms į ūkius, Punsko lietuviai vyksta uždarbiauti į Vokietiją. Populiaru išvykti trims mėnesiams. Tiek laiko užtenka, kad užsidirbtų pinigų. Tada grįžta namo ir uždirbtas lėšas panaudoja ūkiams atnaujinti. Paskui vėl važiuoja padirbėti į Vokietiją.

Punsko regione yra ir šiek tiek verslo – registruota apie 180 įvairių įmonių. Daugiausia  užsiimančiųjų prekyba, nemažai žmonių dirba paslaugų, transporto sektoriuose.

Nors gyvena Punske, nemažai vietinių dirba kituose miestuose, ypač Suvalkuose. Į šį miestą vyksta daug lietuvių apsipirkti – į parduotuves, vaistines, prekybos bazes. Tad darbuotojams pravartu kalbėti su klientais lietuviškai. Lietuvių kalbos mokėjimas padeda punskiečiams įsidarbinti ir net gauti priedus prie atlyginimo už tai, kad kalba lietuviškai.

„Daug kas dirba ne pagal išsilavinimą, nes mūsų krašte daug žmonių turi aukštąjį išsilavinimą. Tačiau nedarbas Punsko krašte nėra didelis, jis vis mažėja, kaip ir visoje Lenkijoje“, – pasakojo Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas.

Saugo lietuvybę

Atskirti nuo Lietuvos punskiečiai sugebėjo išsaugoti gimtąją kalbą ir papročius. Tą patvirtina jų krašte kasmet rengiamos lietuviškos šventės. Punsko viršaitis džiaugėsi, kad jų krašte visi lietuviai bendromis jėgomis stengiasi išsaugoti lietuvybę. Čia suburtos stiprios lietuviškos organizacijos, edukaciniai centrai. Tuo rūpinasi ir savivaldybė. Tačiau pačios svarbiausios lietuvybės puoselėtojos yra lietuviškos mokyklos.

Šiais mokslo metais Punsko krašte į lietuviškas klases susirinko apie 380 moksleivių. Lietuvių kalba dėstoma Punsko S.Dariaus ir S.Girėno pagrindinėje mokykloje bei ten pat veikiančioje gimnazijoje, jaunimas lietuvių kalba mokosi ir Punsko Kovo 11-osios licėjuje, Vidugirių pagrindinėje mokykloje, mažiausieji lanko lietuvišką vaikų darželį.

Anot viršaičio, poreikį mokytis lietuvių kalbos vaikai atsineša iš savo šeimų. „Mes esame lietuviai, mūsų vaikai mokosi lietuviškose mokyklose. Tai šeima ir mokykla yra lietuvybės saugojimo pagrindas“, – pabrėžė V.Liškauskas.

Tiek suaugusiuosius, tiek vaikus laisvalaikiu įtraukia Punsko lietuvių kultūros namai, kuriuose veikia daug ansamblių. Kultūrinėje veikloje sau mielą užsiėmimą suranda daugiau kaip 400 Punsko krašto lietuvių. Jie koncertuoja ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir patys sau, tačiau svarbiausia tai, kad visada skamba lietuvių kalba. Punske veikia ir Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, kuri turi savo ansamblius, puoselėjančius etninę kultūrą.

„Kultūrinis gyvenimas Punske labai aktyvus. Nenorėčiau, kad renginių mažėtų. Per metus Punske organizuojama nuo 65 iki 80 kultūros renginių. Tai festivaliai, ansamblių koncertai,  parodos. Didžiausia mūsų šventė – Žolinė. Tai ir derliaus šventė, ir Punsko dienos“, – kalbėjo Punsko viršaitis V.Liškauskas.

Garsina žmonės   

Punsko dienų metu tautodailininkė Audronė Slovikienė paprastai riša verbas. Dailiųjų amatų puoselėtoja dirba Lenkijos lietuvių etninės kultūros centre „Šimtavirvis“. Centro veikla siekiama žadinti lietuvybės dvasią tarp jaunimo. Moksleiviai mokosi austi audimo staklėmis, darbų ant rėmelių. Šių senųjų amatų moko audimo meistrė Veronika Valenskienė, juostų audėja Nastutė Sidarienė.

„Norime visą patirtį, kurią esame sukaupusios pačios, perduoti ateinančioms kartoms“, – kalbėjo A.Slovikienė, aiškindama, kad yra kam perimti jų patirtį. Daug kūrybingo jaunimo lanko būrelius: tautinių šokių, dainavimo, grojimo. Ir rankdarbių mokytojos turi gabių mokinių. Punsko krašto moksleivių darbus veža parodyti į Marijampolę, kitus Lietuvos miestus.

Vytautas Slovika pritaria žmonos veiklai ir kiek galėdamas padeda. Jo teigimu, atvykusieji iš Lietuvos dažnai jo teiraujasi, kaip Lenkijos lietuviai sutaria su lenkais. Pasak jo, dėl to nekyla problemų.

„Mes, lietuviai, gyvename bendruomeniškai. Organizuojame koncertus, klojimo teatrų festivalius, pasirodo vaikų šokių grupės. Mokykloje yra dėstoma lietuvių kalba. Baigusieji  mokyklą, paskui studijuoja ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Nors ir atsiranda koks nors išsišokėlis, bet šiaip mūsų santykiai yra geri“, – teigė V.Slovika.

Punskas vargu ar būtų išsaugojęs savo lietuviškumą be atsidavusių šiai vietovei žmonių. Punsko viršaičio V.Liškausko nuomone, beveik visi čia gyvenantieji ar gyvenusieji ir lietuvybę sergėjusieji šiandien verti pagarbos. Tai ir tie, kurie dalyvauja ansamblių veikloje, turėdami daugiau kaip 80 ar 70 metų. Nemažai kraštui nusipelniusių žmonių jau yra išėję Anapilin. Tarp jų – žinomas Punsko krašto senų dainų, pasakojimų ir materialinės kultūros rinkėjas Juozapas Viktoras Vaina, įkūręs Punsko etnografinį muziejų.