Obelynas pasipuošęs – šiemet sukanka 460 metų, kai jo pavadinimas pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. O ką mes žinome apie Obelyno praeitį? 

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad čia jau gyventa ankstyvajame geležies amžiuje. Naujojo Obelyno kapinyne aptikti 62 kapai, datuojami nuo ankstyvojo iki vėlyvojo geležies amžiaus. Rasta VIII–X a. naudotų įmovinių ietigalių, du kryžminiai smeigtukai su grandinėlėmis, įvijinė apyrankė ir kt. Išskirtinis radinys – vidurinio geležies amžiaus kapas, kuriame rasti net trys žiedai. Paprastai kape randamas tik vienas žiedas. Iki XIII a. jie dažniau buvo dedami į vyrų kapus, nuo XIII a. situacija keičiasi – žiedai tampa būdinga moters įkapių dalimi. Senojo Obelyno senkapyje rasta geležinių įmovinių ir įveriamųjų ietigalių, balno apkaustų, pentinis kirvis ir kt. Jie datuojami XII–XV a.  

Tik riboti istoriniai šaltiniai Obelyną plačiau apibūdina nuo XVI a.

Karšuvos valsčiaus žemės dokumentai rodo, kad Obelynui priklausė didelė žemės teritorija. Obelynas buvo Kar­šuvos valsčiaus žemės centras, jos „sostinė“. Šio amžiaus viduryje čia formavosi Karšuvos tijūno dvaras. 1562 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose mi­nima Obelyno vaitija ir 46 valakų kai­mas (apie 1000 ha žemės). Manoma, kad Obe­lyno dvaras buvo įkurtas XVI a., bet tikslių žinių nėra. XVII a. viduryje – XVIII a. pradžioje jį valdė Gorskiai. Vėliau dvaro valdymą perėmė S. Chechlovskis, po jo – D. Pio­ras, J. Ivanavičius, K. Gruodytė-Pio­rie­nė.

XVIII a. buvo Obelyno dvaro klestėjimo laikotarpis – jam  priklausė net 15 kaimų (kai kuriuose šaltiniuose minima 16), net ir Vaitimėnai (dabar Tauragės r.). Tuometiniai dva­ro valdytojai buvo pastatę koplyčią, kurioje per metus vykdavo ketveri atlaidai. Koplyčia caro valdžios įsakymu bu­vo nugriauta 1853 m.

Ne tik daug žemės priklausė dvarui, bet ir pats dvaras buvęs puošnus, jame stovėjo net trylika pastatų. Ponų namas buvęs labai didelis, su vienuolika kambarių, o virš stogo puikavosi trys kaminai. Sodyba buvo gerai įrengta, nes visi pagrindiniai pastatai turėjo akmenų mūro pamatus. Tuo laikotarpiu mūsų kraštui tai nebuvo būdinga, o Obelyno dvare net tvartas, daržinės, skirtos šienui bei javams, turėjo akmeninius pamatus. Dvare buvo spirito varykla, ark­lidė su vežimine ekipažams, dvi jaujos, ledainė, svirnas, paukštidė. Tuomet visus pastatus dengė šiaudiniai stogai. Šal­tiniuose minima, jog dvare būta gaisrų, bet jie didelės žalos nepadarė, nes laiku  buvo pastebėti ir užgesinti. Dvaras išliko stiprus iki pat baudžiavos panaikinimo. Šiandien iš didžiulio dvaro liko tik puošnių koklių fragmentai, kuriuos surado kraštotyrininkas Klemensas Lov­čikas. Jie saugomi Upynos liaudies amatų muziejuje.

Neaplenkė Obelyno ir 1863–1864 m. sukilimas, kuriuo siekta išvaduoti Lie­tuvą iš carinės Rusijos. Žinoma, kad čia buvo įsikūręs caro kariuomenės dalinys, kuris malšino sukilimą. Po jo Obe­lyno dvaras sunyko.

Po Rusijos imperijos administratoriaus P. Kiseliovo reformos (1861 m. pa­naikinus baudžiavą), caro valdžia į Obe­lyną atkeldino virš 50 rusų tautybės žmonių. Buvusio Obelyno dvaro sodybos pastatai buvo perduoti jiems.

Sunykus dvarui, atsirado naujas kaimas – Rusų Obelynas. Dar gerai atsimenu, kad jų šeimose, iš kartos į kartą, buvo vartojama rusų kalba, bet jie puikiai išmoko lietuvių kalbą ir su vietiniais bendraudavo lietuviškai. Vė­liau dalis jų išvyko, dalis asimiliavosi. Šian­dien šiame kaime neliko nė vieno rusų tautybės gyventojo.

XIX a. pab.–XX a. pr. keletas obelyniškių išvyko „laimės ieškoti“ į JAV. Ten jie, sunkiai dirbdami, susitaupė dolerių ir grįžę pirko žemių, miškų. Tarp jų buvo ir mano senelis, kuris lietuviškos spaudos draudimo laikais baigė rusišką „liaudies“ mokyklą, bet slapta išmoko rašyti ir skaityti lietuviškai, o išvykęs į JAV, pramoko ir angliškai. Kai reikėdavo į caro valdžią kreiptis raštu, tai paprašytas kaimynų, parašydavo rusiškai, o kai 1918 m. Lietuva atgavo valstybingumą, rašydavo prašymus lietuviškai, nes didžioji dalis Obelyno gyventojų dar buvo beraščiai.

Obelyne gražiai sugyveno net trijų religinių konfesijų žmonės: katalikai, evangelikai liuteronai ir stačiatikiai. Ypatinga evangelikų liuteronų bendruomenės istorija. Prasidėjus karui, 1941 m. jų bažnyčia Šilalėje sudegė. Parapijos centras persikėlė į Obelyne esančią Gėrkių sodybą. Julius ir Marė Gėrkiai dalį savo namo paskyrė tikintiesiems. Pamaldos čia vy­ko net 50 metų, kol tikintieji vėl galėjo įsikurti Šilalėje.

Tarpukariu Obelyno krašto žmonės stiprino savo ūkius, dirbo vieni kitiems padėdami. Ypač džiaugėsi, kad galėjo savo vaikus leisti mokytis į nemokamą pradžios mokyklą.

Viską sujaukė antrasis pasaulinis karas ir pokaris. Ūkininkų turtas buvo nacionalizuotas, o patys ištremti į Sibirą. Tarp tremtinių atsidūrė Dabulskių, Ges­tautų, Kiržgalvių, Rabizų, Rudminų, Poš­­kų šeimos ar jų nariai, o  gausiausia bu­vo Mar­tinavičių šeima – net 12 asmenų patyrė lagerių baisumus. 

Vykstant Lietuvos laisvės kovoms, ypač neramu buvo toms šeimoms, kurios gyveno prie Obelyno miško ir prie kelio į Vaitimėnus. Čia dažnai užsukdavo stribai, mat ieškodavo partizanų. O kiek nerimo, bėdų pridarė „savanoriškas“ stojimas į kolūkį.

Sovietmečiu išaugo Naujasis Obe­ly­nas. Čia iškilo tuomet išskirtiniai kul­tūros namai su didele sale žiūrovams, biblioteka, repeticijų kambariais. Bu­vo rodomi kino filmai. Prisimenu „Lie­tu­vos“ ansamblio, M. Dvarionaitės diriguojamo Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro, V. Pa­vi­lionienės atliekamų liaudies dainų kon­certus bei kt. O ir vietinių kolektyvų buvo gausu. Vykdavo įdomūs spektak­liai, koncertai, tuomečio kultūros namų direktoriaus Stasio Genio vadovaujamas choras, liaudies šokių kolektyvas, kaimo kapela, moterų ansamblis dalyvavo Vilniaus profsąjungų kultūros rūmuose vykusiame konkurse ir užėmė aukštas vietas. Kultūros namai, gyvavę vos 20 metų, atgavus Nepriklausomybę, tuometinės valdžios sprendimu, buvo nugriauti.

Prasidėjus melioracijai,  žmonės  buvo suvaryti į gyvenvietę. Ji tapo Obelyno apylinkės, o vėliau – tuometinio tarybinio ūkio centru. Sovietmečio pabaigoje buvo pastatyta dešimtmetė mokykla.

Dabar šiame krašte gyvena darbštūs, savo kaimą mylintys žmonės. Di­de­lė dalis jų čia gimę ir augę. Šių kaimų žmonės praeities tragedijų pasek­mes ir skausmą įamžino koplytėlėse, kry­žiuose bei koplyčiose, kurių čia tik­rai gausu. Daug darbų yra padarę krašto meistrai: šviesaus atminimo politinis kalinys ir tremtinys, ilgus metus kalėjęs Sibire, daugiau kaip 100 metų nugyvenęs Antanas Rabiza, toliau sėk­mingai kuriantis Vaclovas Kromelis, kilęs iš Se­nojo Obelyno.

Šiandien buvusio Obelyno vietoje įsikūrę net šeši kaimai – Senasis, Naujasis, Rusų Obelynai, Negėrai, Pabremenis ir Pakoplytis. 

Ši vieta – gražiausia ir mieliausia žemėje, nes čia mūsų šaknys...

Regina MICKUVIENĖ                                                                 

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.