Rubrika

Miestelis, pakilęs iš pelenų

Šėta įsikūrusi beveik pusiaukelėje tarp Ukmergės ir Kėdainių. Tai – vienas seniausių Kėdainių rajono miestelių, turtingas savo istorija.

Minima kronikoje

Šėtos įkūrimo data laikomi 1362-ieji metai. Šėta minima Hermanno Wartberge‘s kronikoje, kurioje pažymimi Livonijos ordino kariuomenės žygiai į šią vietovę. Ji buvo paminėta švento kaimo Šates (Sethen) vardu. Tačiau miestelio pavadinimo kilmė iki šiol nėra aiški.

XV a. Šėtoje buvo pastatytas dvaras. Sakoma, kad jį įkūrė dar kryžiuočių laikais į Šėtą atsikėlęs vokietis. XV a. Šėtos dvaras priklausė dvarininkui Bagdonui Petkevičiui, kuris 1499 m. netoli dvaro pastatė bažnyčią. Tame pačiame amžiuje Šėtos apylinkėse įsikūrė ir gyveno karaimai. Juos mena prie Šėtos esantis karaimų kalnelis.

XVI a. Šėtoje buvo vos kelios sodybos. Jas statytis bei pirkti žemės vietiniams gyventojams leido Šėtos dvarininkas Hopanas. 1567 m. Šėtoje buvo pastatytos tik 7 sodybos.

Prabėgus šimtmečiui, senąją Šėtą sunaikino švedai. Pasakojama, kad sudeginę Šėtą, švedai suarė ir išakėjo tą vietą, kad neliktų žymės.

[caption id="attachment_105132" align="alignnone" width="1024"] Per Švč. Trejybės atlaidus jaunuoliams teikiamas Sutvirtinimo sakramentas.[/caption]

Reikšmingi įvykiai

Vėliau miestelis atsistatė ir plėtėsi. Pasakojama, kad Šėtai itin svarbūs buvo 1777-ieji metai, nes vyko parapinės mokyklos įkūrimas. Joje mokėsi 35 mokiniai – 21 lenkas, 14 miestelėnų bei kitų gyventojų sluoksnių vaikai. Pagal įkūrimo datą Šėtos mokykla – trečioji Kėdainių rajone (po Kėdainių ir Krakių).

XVIII amžiaus pabaigoje Šėtoje buvo pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Tiksli jos pastatymo data nėra nustatyta, nes istoriniai šaltiniai pateikia skirtingas datas – 1772–1782 m. ir 1799 m. 1900-aisais su klebono Juozapo Sakalausko rūpesčiu ir parapijiečių aukomis bažnyčia buvo padidinta, o jos stogas apdengtas cinkuota skarda. Taip pat buvo pristatyta zakristija, iškilo aukštas bokštas. Taip ji įgavo dabartinę išvaizdą. Vietiniai žmonės pasakoja, kad reikšmingiausias XIX a. pirmosios pusės statinys, esantis Šėtoje, kuris ir šiandien turi meninę vertę – kapinių koplyčia. Ji pastatyta 1824 m., aukščiausioje kapinių vietoje kaip dvarininkų Veličkų mauzoliejus. Nuo daugelio kitų ji skiriasi tuo, kad yra be rūsio, bet su kolumbariumu aštuoniolikai karstų vakariniame gale.

[caption id="attachment_105140" align="alignnone" width="1024"] Šėta – tvarkingas ir gražus miestelis.[/caption]

Pėdsaką paliko žydai

Šėtos istorijoje pėdsaką paliko XVIII a. pradžioje gyvenę žydai. Duomenys byloja, kad minėto amžiaus viduryje didžiąją dalį miestelio gyventojų sudarė būtent žydai.

1766 m. Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis suteikė privilegiją Šėtos žydams statytis sinagogą. Miestelio žydų bendruomenė maldos namų pastate įsirengė ir savo religinę mokyklą (chederį). Daugiausiai žydų tautybės žmonių gyveno Ramygalos, Kėdainių ir Vilkmergės gatvėse. Šėtos žydų bendruomenė vertėsi prekyba ir amatais. Jų santykiai su lietuviais buvo geri, jokių religinių, socialinių bei tarpusavio konfliktų neiškildavo. 1936 m. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įregistruota Šėtos žydų labdaros ir kultūros draugija „Ezro“, kuri rūpinosi vietos žydų labdara, socialine pagalba, mokyklų ir dvasinės kultūros reikalais. Jos veiklą nutraukė 1940 m. sovietinis užgrobimas.

Antrojo pasaulinio karo metais Šėtos miestelio žydai buvo išvaryti į Kėdainius, kur 1941 m. rugpjūčio 28 d. kartu su Žeimių ir Kėdainių miesto žydais buvo sušaudyti. Jų maldos namuose buvo įkurta vidurinė mokykla. Nors ir smarkiai rekonstruoti bei gerokai apleisti, jie yra išlikę iki šių dienų. Šėtoje iki šiol yra išlikusių ir kitų senųjų žydų pastatų.

[caption id="attachment_105137" align="alignnone" width="1024"] Nors ir smarkiai rekonstruoti bei gerokai apleisti, žydų maldos namai yra išlikę iki šių dienų.[/caption]

Ne sunaikino, o užkasė

Šėtos kraštas garsus savanoriais, kurie 1918 m. vasario 16-ąją, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, su ginklais rankose stojo ginti valstybės. Iš Šėtos miestelio ir jo apylinkių ginti Lietuvos buvo išėję apie 40 savanorių. 1919 m. vasario 8–11 d. prie Kėdainių (Taučiūnų kaime) ir Šėtos įvyko vienos svarbiausių lietuvių kautynių su bolševikais, kurių metu buvo sustabdytas jų puolimas Kauno kryptimi.

1928 m. Šėtos miestelio gyventojai, minėdami Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, pastatė paminklą Šėtos mūšiui pažymėti. Pirmosios sovietinės okupacijos metais šis paminklas buvo apgadintas, o 1973 m. sovietų valdžia liepė jį visiškai sunaikinti. Šis darbas buvo patikėtas Šėtos kolūkio traktorininkams Antanui Vaicekauskui, Jonui Jasiūnui ir brigados darbininkui Juozui Dirsei. Tačiau vyrai neskubėjo vykdyti užduoties ir paminklą išsaugojo, užkasdami jį čia pat, vietoje. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, 1988 m. Antanas Dobrovolskis su kaimynu Antanu Čepu rankomis atkasė paminklą ir iškėlė jį į dienos šviesą. Restauruotas ir atstatytas paminklas yra reikšmingas ne tik šėtiškiams, bet ir visos Lietuvos istorijai. Jis primena žmonėms, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos valstybės laisvė ir nepriklausomybė.

[caption id="attachment_105139" align="alignnone" width="1024"] Šalia gimnazijos įrengtas bendruomenės parkas.[/caption]

Atgulė kapinėse

Šėtiškiai mena ir dar vieną reikšminga darbą, kurio jie ėmėsi 1989 m. Tai partizanų palaikų perlaidojimas. Pokario metais miestelio apylinkėse buvo nemažai partizanų. Juos sovietų valdžia, padedama NKVD kariuomenės ir vietinių stribų, aktyviai naikino. Pasakojama, kad nukautų partizanų palaikus sovietiniai pareigūnai numesdavo miestelio aikštėje, o giminėms neleisdavo jų pasiimti ir tinkamai palaidoti. Palaikai buvo užkasti šalia Obelies upelio. Tą vietą miestelio žmonėms parodė šėtiškė V.Polonskienė. Po paieškų pavyko surasti partizanų F.Blusio, V.Čepo, P.Gerdvilos, Z.Ivanausko, J.Karaliaus, D.Kličiaus, P.Kulaičio, P.Kalitos, J.Liužino, D.Mingailos, I.Pabrinkio, P.Pabrinkio, J.Pupkevičiaus, R.Pupkevičiaus, P.Rozenbergo, Snitkaitės, L.Simonavičiaus, B.Zavadsko, K.Zubricko palaikus.

1989 m. lapkričio 18 d. susirinkę žuvusiųjų artimieji, išlikę gyvi partizanai ir jų ryšininkai maldomis, gėlėmis ir žvakių liepsnelėmis palydėjo šių žmonių palaikus į amžino poilsio vietą Šėtos kapinėse.

1990 m. birželio 14 d. ant jų kapo buvo atidengtas paminklas su užrašu „Jie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę“.

[caption id="attachment_105134" align="alignnone" width="1024"] Šėtos gimnazijos lauko klasė pasitarnauja mokinių kūrybiškumo, bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymui.[/caption]

Nieko netrūksta

Šiuo metu Šėta – tvarkingas ir gražus miestelis. Miestelėnai teigia, kad jame nieko netrūksta. Čia yra ambulatorija, biblioteka, kultūros centras, parduotuvių, paslaugas teikia mobilusis paštininkas. Šėta didžiuojasi savo gimnazija, nes mokykla išugdė ne vieną garsų žmogų: grafiką Antaną Jokūbaitį, fotografą Vaidotą Grigą, poetę Reginą Liubertaitę ir kt. Dabar gimnaziją mokslo ir sporto laimėjimais garsina jaunoji karta, o juos moko savo darbą mylintys pedagogai. Prieš dvejus metus Šėtos gimnazija paminėjo garbingą šimto metų jubiliejų. Ta proga buvo išleista knyga apie Šėtos mokyklą, kurioje apžvelgiama pastarųjų dvidešimties metų gimnazijos istorija. Šėtos gimnazijoje veikia mokyklos muziejus, kuriame sukaupta ne tik mokyklos, bet ir viso Šėtos krašto istorija. Gimnazija aktyviai įgyvendina įvairius projektus, kuriais gilinamos mokinių žinios. Mokiniai turi galimybę išvažiuoti į kitas šalis, susipažinti su jų patirtimi.

Šalia gimnazijos, vieno projekto metu, buvo įrengta Lauko klasė. Ji yra skirta tam, kad mokiniai galėtų atlikti gamtos mokslų (biologijos, fizikos, chemijos), taip pat geografijos mokomųjų dalykų stebėjimus, tyrimus bei projektus. Čia pamokas veda ir kitų dalykų mokytojai. Pastebėta, kad lauko klasė pasitarnauja mokinių kūrybiškumo, bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymui. Šis projektas suteikė galimybę gimnazijos lauko erdvę efektyviau pritaikyti ugdymo procesui, organizuoti edukacinius užsiėmimus, vesti pamokas netradicinėje erdvėje.

Apie Šėtą – trumpai

• Šėtos miestelis (1362 m.) paminėtas 10-čia metų anksčiau negu Kėdainiai;

• Šėtos parapija trečia pagal senumą (1499 m.) po Kėdainių ir Krakių;

• Čia stovi vienas iš trijų paminklų Baro konfederatams (kiti du stovi Žeimiuose ir Vepriuose);

• Šėtoje yra viena iš trijų kapinių koplyčių Lietuvoje (kitos – Vilniuje ir Šalčininkuose) be rūsio su kolumbariumu;

• Čia veikia trečia pagal senumą (1777 m.) mokykla rajone, po Krakių ir Kėdainių;

• 1919 m. vasario 11 d. ties Šėta laimėtos visai Lietuvai labai svarbios lietuvių kautynės su bolševikais;

• 1939 m. Šėtoje pastatyta viena didžiausių pieninių tuometinėje Lietuvoje;

• Sovietmečiu Šėtoje veikė garsiausia Kėdainių rajono vaistinė su ten dirbusiais vaistininkais Inokaičiais.