Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kal­bos ant pe­čių ne­ne­šio­si: uk­rai­nie­tė Li­za sa­ko lie­tu­viš­ką „ačiū” sa­vo mo­ky­to­jai Ri­tai

Va­sa­ros pa­va­ka­rę lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ją me­to­di­nin­kę Ri­tą Ali­šaus­kie­nę su­ti­ko­me ski­nan­čią gė­les puokš­tei, ku­rią ji pa­do­va­nos lau­kia­miems sve­čiams – uk­rai­nie­tėms Yeli­za­ve­tai Shcheh­lo­vai ir jos ma­mai. Pa­si­ro­do, ši mer­gi­na – vie­na iš gra­žaus bū­re­lio, ku­rias R.Ali­šaus­kie­nė mo­kė lie­tu­vių kal­bos pra­ėju­siais moks­lo me­tais. Ar pra­si­tęs šis pro­jek­tas ir nuo rug­sė­jo 1-osios – kol kas ne­ži­nia, nes ne­aiš­ku, kiek uk­rai­nie­čių mo­ky­sis Aly­taus gim­na­zi­jo­se.

R.Ali­šaus­kie­nė lie­tu­vių kal­bos nuo nu­lio me­tus lai­ko mo­kė aš­tuo­nias Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ir Jot­vin­gių gim­na­zi­jos mo­ki­nes, pa­si­trau­ku­sias su tė­vais nuo ka­ro Uk­rai­no­je. „Ma­no mo­ki­nės ma­nęs nie­ka­da ne­klau­sė, ko­dėl jos tu­rė­tų mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos. Tai joms bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­ma, nes jos no­rė­jo in­teg­ruo­tis, kai ku­rios jau tvir­tai sie­jo sa­vo at­ei­tį su Lie­tu­va. Mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos joms bu­vo la­bai di­de­lė mo­ty­va­ci­ja, o man – iš­šū­kis. Esu mo­kiu­si dau­gy­bę kar­tų abi­tu­rien­tų, bet mo­ky­ti lie­tu­vių kal­bos už­sie­nie­čius – vi­sai nau­jas iš­šū­kis. Pri­si­pa­žin­siu, bu­vo ir ne­mi­go nak­tų, mąs­tant, kaip tai da­ry­ti“, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja.

Su­lau­ku­si Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go di­rek­to­riaus Vir­gi­ni­jaus Skrob­lo pra­šy­mo mo­ky­ti uk­rai­nie­tes ji il­gai ne­dve­jo­jo, nes už­im­tu­mas pa­dė­jo įveik­ti ne­ra­mias min­tis, emo­ci­jas dėl pra­si­dė­ju­sio bai­saus ka­ro ir ta­po tik­ra at­gai­va. Su mo­ki­nė­mis ben­drą kal­bą ra­do la­bai grei­tai, ta­čiau – ne apie įvy­kius Uk­rai­no­je. Pa­gal ne­ra­šy­tą tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mą šių te­mų lie­tu­vių kal­bos pa­mo­ko­se ne­lie­tė.

Me­to­di­kos taip pat ieš­ko­jo pa­ti – mo­ky­to­ja Ri­ta pa­si­rin­ko te­mi­nį mo­ky­mą, kad uk­rai­nie­tės grei­čiau ga­lė­tų su­kaup­ti įpras­to­je ap­lin­ko­je rei­kia­mą žo­džių ba­ga­žą. Jos taip pat nuo­to­li­niu bū­du tę­sė moks­lą sa­vo mo­kyk­lo­se Uk­rai­no­je, o lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas lan­kė ir pa­pil­do­mai.

R.Ali­šaus­kie­nės mo­ki­nė Li­za (su­trum­pin­tas Yeli­za­ve­tos var­das) šie­met jau abi­tu­rien­tė – nuo­to­liu bai­gė sa­vo, iki ka­ro pra­džios lan­ky­to­je mo­kyk­lo­je Uk­rai­no­je bai­gia­mą­ją 11 kla­sę, ta­čiau kai ku­rių da­ly­kų pa­mo­kas lan­kė Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je, mo­kė­si lie­tu­vių kal­bos. Mo­ky­to­ja sa­ko, kad ši mo­ki­nė ypa­tin­gai im­li, ji per ke­lis mė­ne­sius jau ge­bė­jo su­si­kal­bė­ti lie­tu­viš­kai kas­die­nė­se si­tu­a­ci­jo­se.

Šią sa­vai­tę Li­za su ma­ma už­su­ko į sve­čius pas mo­ky­to­ją Ri­tą pa­pa­sa­ko­ti, kaip jai se­ka­si ir ko­kius moks­lus pa­si­rin­ko.

„Įsto­jau to­liau mo­ky­tis Uk­rai­no­je, ta­čiau pla­nuo­ju ki­tą­met ban­dy­ti sto­ti į aukš­tą­ją mo­kyk­lą Lie­tu­vo­je, tai ga­liu da­ry­ti su uk­rai­nie­tiš­ku ates­ta­tu. Me­tų per­trau­ka man rei­ka­lin­ga tam, kad ge­rai iš­mok­čiau lie­tu­vių kal­bos“, – sa­ko Li­za. Jai se­ka­si pui­kiai, nors, ne pa­slap­tis, kal­ba tik­rai sun­ki. Mer­gi­na pa­ste­bi, kad iš­mok­ti lie­tu­viš­kai Uk­rai­no­je jai bū­tų bu­vęs kur kas di­des­nis iš­šū­kis, o Lie­tu­vo­je pa­de­da vis­kas – lie­tu­viš­kai kal­ban­tys drau­gai, kas­die­nė ap­lin­ka, ku­rio­je vis­kas lie­tu­viš­kai. Li­za sa­ko jau su­si­dė­ju­si ir len­ty­nė­lę lie­tu­viš­kų kny­gų, ku­rias la­bai no­ri per­skai­ty­ti, kai tik žo­džių ba­ga­žo už­teks.

„Tur­būt taip ir yra, kad Lie­tu­vo­je ir Aly­tu­je man la­bai pa­tin­ka, o ir kal­bos mo­ky­tis se­ka­si ge­rai, nes daug pa­dė­jo ma­no pa­žin­tis su nuo­sta­bia mo­ky­to­ja Ri­ta, ku­ri ne tik mo­kė lie­tu­viš­kai, bet ir la­bai pa­lai­kė“, – sa­ko Li­za.

Į Aly­tų uk­rai­nie­tė at­va­žia­vo su ma­ma, jos gy­ve­no milijoni­niame Dnip­ro mies­te, ku­ris nuo bom­bar­da­vi­mų la­bai nu­ken­tė­jo nuo pir­mų­jų ka­ro die­nų. „Iš pra­džių sun­kiau­sia bu­vo tai, kad ne­mo­kė­jau lie­tu­viš­kai, nes kal­bė­ti gat­vė­je, ko nors pa­klaus­ti ru­siš­kai la­bai dro­vė­jau­si ir ne­no­rė­jau kal­bė­ti ši­ta kal­ba…“ – sa­ko Li­za, nuo pir­mų­jų die­nų Lie­tu­vo­je tvir­tai pa­si­ry­žu­si iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bos. Mer­gi­na džiau­gia­si, kad jos su ma­ma pa­si­rin­ko gy­ven­ti Aly­tu­je, kur su­lau­kė daug pa­gal­bos, vi­siems tiems žmo­nėms, ku­rie pa­dė­jo, pa­lai­kė ji sa­ko „ačiū“.

„Aly­tus man yra ypa­tin­gas. Iki šiol man ne­te­ko ma­ty­ti, kad gy­ven­to­jai taip gra­žiai at­si­liep­tų apie sa­vo mies­tą, kaip aly­tiš­kiai. Vis­kas čia bu­vo ge­rai, ren­gi­nių la­bai įdo­mių te­ko ap­lan­ky­ti, gra­žiai tvar­ko­mas, šva­rus mies­tas. Bet man ro­dos, kad svar­biau­sia yra gy­ven­to­jų po­žiū­ris“, – sa­ko Li­za. Bai­gu­si mo­kyk­lą ji da­bar gy­vens Vil­niu­je, ta­čiau Aly­tu­je lie­ka ma­ma, ku­ri čia tu­ri dar­bą, at­va­žia­vu­si ap­lan­ko ir sa­vo mo­ky­to­ją Ri­tą.

Rekomenduojami video