Miškas, upė, geležinkelis – tai trys svarbiausi apie 340 gyventojų turinčio Jūrės miestelio (Kazlų Rūdos sav.) turtai. Ilgus metus gyvenvietė buvo vadinama vietiniams ne itin patinkančiu vardu – Jūrės geležinkelio stotimi. Tik nepriklausomybės metais jūriečių pageidavimu miestelio pavadinimas pakeistas į Jūrės.

Perspektyvi vieta

Kazlų Rūdos seniūnė Ingrida Černiauskienė, kurios vadovaujamai seniūnijai priskirtas ir Jūrės miestelis, pasakojo, kad Jūrė nuo senų laikų formavosi kaip miesto tipo gyvenvietė, tokia ji išliko iki šių dienų. Čia niekada nevyravo žemdirbystė.

„Pastaruoju metu Jūrėje įsikuria nemažai jaunų šeimų. Miestelis statosi, tvarkosi, sparčiai gražėja. Dėl patogaus susisiekimo miestelis yra perspektyvus“, – džiaugėsi I.Černiauskienė.

Anot Jūrės seniūnaitės Inos Karosevičienės, nors miestelis labai specifinis, nei kaimas, nei miestas, neatsiranda naujų darbo vietų, tačiau žmonės iš jo nebėga, suranda išeitį – važinėja dirbti į Mauručius, Kazlų Rūdą, Marijampolę ar net Kauną.

Seniūnaitei tik skauda širdį, kad senieji Jūrės miestelio gyventojai pamažu išmiršta, o jų sodybos lieka stovėti tuščios. Tokių tuštėjančių namų vien greta jos namų suskaičiuoja tris. Bet atsiranda ir naujakurių, kuriuos į Jūrę pritraukia graži aplinka ir ramybė.

Kai prieš 20 metų seniūnaitės šeima atsikraustė gyventi į Jūrę, nusipirkti šviežiai pamelžto pieno iš kaimynų nebuvo problemos, o dabar laikančiųjų karvę jau reikėtų gerai paieškoti. Visame miestelyje tik viena ar dvi šeimos jų dar turi. Daržų jūriečiai šiek tiek sodina, bet irgi nedaug. Daug kur gėlynai, vejos.

„Dabar riba tarp kaimo ir miesto Jūrėje jau baigia išnykti, – teigė I.Karosevičienė.– Nemanau, kad tai blogai. Svarbiausia, kad žmonės čia gyventų ir netuštėtų miestelis.“

Prie pokyčių prisitaikė

Vasaromis Jūrėje pagausėja vaikų juoko, nes anūkai suvažiuoja vasaroti pas senelius. Vaikų pagausėjimas primena laikus, kai miestelyje dar veikė mokykla. Jūriečiai net pradinės mokyklos neturi jau penketą metų. Per mokslo metus į mokyklas mokinius vežioja mokykliniai autobusiukai.

Miestelio vaikai dažniausiai lanko Kazlų Rūdos pradinę, paskui – Kazlų Rūdos pagrindinę mokyklas. Tie, kurie gerai mokosi, toliau keliauja į Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnaziją. Gyvenantiesiems už geležinkelio įkurtose sodų bendrijose patogiau važinėti į Skriaudžius (Prienų r.), tad juos pasiima kitas mokyklinis autobusiukas.

„Džiaugėmės Vaikų dienos centro veikla, jame buvo organizuojamos šventės, bet nuo šių metų pradžios ir jo Jūrėje nebeliko“, – kalbėjo I.Karosevičienė, neprarasdama vilties, kad vaikų dienos centro „Pušelė“ darbas bus atgaivintas.

Uždega aplinkinius

Vietos gyventojai džiaugiasi galintys šventes švęsti atnaujintuose Jūrės kultūros namuose, melstis jaukioje medinėje koplyčioje. Būtiniausių prekių jie įsigyja miestelio parduotuvėje, keletą valandų per dieną dirba paštas.

Jūrei pasisekė, kad yra kelios dešimtys labai aktyvių entuziastų, kurie uždega ir greta esančiuosius. Vienas jų – Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Juozas Banionis, neseniai Jūrėje pristatęs dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą apie šį miestelį. Jau daug metų tarp Jūrės ir Vilniaus gyvenantis istorikas J.Banionis beveik visus savaitgalius leidžia savo tėvų sodyboje Jūrėje, o vasarą gimtinėje užsibūna ilgėliau.

„Mūsų provincija nyksta todėl, kad uždaromos mokyklos, kitos įstaigos, mažėja inteligentijos, domėjimasis istorija blėsta, nueina į antrąjį planą. Norėjosi viską užrašyti, išleisti ir palikti ateities kartoms“, – knygos atsiradimo idėją paaiškino J.Banionis, pridurdamas, kad ji gimė bendradarbiaujant miestelio praeičiai, dabarčiai ir ateičiai neabejingų žmonių komandai.

Pasak J.Banionio, Jūrės miestelis ypatingas tuo, kad nuo seno yra laisvas kraštas, miško darbininkų gyvenvietė, dėl to jį ne kartą pavadinęs Jamaika. Tarp miškų paskendusiame miestelyje kadaise virė aktyvus gyvenimas: veikė keturios parduotuvėlės, keturios alinės, duonos kepykla, malūnas, elektros stotis, dvi lentpjūvės, miškų urėdija. „Tenka apgailestauti, kad dabar daugiau uždaroma, nei atidaroma“, – kalbėjo profesorius.

Saugo tradicijas

Nė viena miestelio šventė neapsieina be Jūrės kultūros namų folkloro ansamblio „Jūrės seklytėlė“, gyvuojančio nuo 1993 m., pasirodymo, jų netradicinio repertuaro. Nenuilstanti šio kolektyvo vadovė Vitalija Raulynaitienė pati perėjo per sodybas ir užrašė Jūrės miestelio močiučių suvalkietiškas dainas. Kai reikia, jas įtraukia į ansamblio repertuarą.

Iš aštuonių dainomis pasidalijusių senolių jau tik 97 metų Anelė Lukšienė dar gali gyvai padainuoti, kitos jau iškeliavusios Anapilin. A.Lukšienės daina „Jau saulelė nusileido“ ir šiandien įtraukta į folkloro ansamblio repertuarą. Senjora laisvalaikiu kuria eilėraščius, mezga, skaito laikraščius. A.Lukšienė yra ir savotiška miestelio metraštininkė – ji daugelį metų sąsiuvinyje registruoja Jūrės gyventojų mirimo datas.

Jūrėje netrūksta ir auksinių rankų meistrų. Molį nuolatos prakalbina keramikai Vytautas Šopa ir Rimantas Dukavičius. Staklių neapleidžia audėja Stasė Norkeliūnienė.