Svėdasai (Anykščių r.) žymūs istorine praeitimi, garsiais žmonėmis, lankytinomis vietomis ir senaisiais savo statiniais. Tačiau pirmiausia šis miestelis siejamas su lietuvių literatūros klasiku, visuomenės veikėju, rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu.

Kuo žymūs Svėdasai

Svėdasai įsikūrę pusiaukelėje tarp Anykščių ir Rokiškio bei Kupiškio ir Utenos. Į šiaurę nuo miestelio telkšo Svėdaso ežeras, dažnai vadinamas Beragiu. Iš jo išteka upelis Svėdasa, o pietuose į miestelio teritoriją įsilieja Alaušo ežeras.

Svėdasuose gausu kultūros paminklų ir istorinių vertybių, vertingų architektūrinių statinių: . Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia (1794 m.), neogotikinė varpinė (1863–1865) ir mūrinė, gausiai ornamentuota grafų Marikonių koplyčia-mauzoliejus (1848 m.), L.Marikonio Švč. M. Marijos koplytėlė, kapinėse – koplytstulpis maro aukoms (1707–1711 m.) atminti. Miestelyje veikia J.Tumo-Vaižganto gimnazija, biblioteka, paštas, vaikų darželis, ambulatorija, Anykščių socialinės globos namai, kuriems priklauso ir Svėdasų senelių globos namai bei Burbiškio grupinio gyvenimo namai.

Pačiame miestelio centre – 1937 m. statytas monumentas (skulptorius Bernardas Bučas, architektas Feliksas Vizbaras) kraštiečiui, lietuvių literatūros klasikui, visuomenės veikėjui, kanauninkui J.Tumui-Vaižgantui. Šalia paminklo stovėjęs koplytstulpis pokariu buvo nugriautas, o 1989 m. vasarą atstatytas kitoje vietoje (tautodailininkas Stasys Karanauskas). Rašytojo biustas liko išsaugotas ir Vaižganto gimtojoje sodyboje Malaišių kaime.

XIX a. arkiniai vartai atveria kelią į Svėdasų kapines, kuriose stovi akmeninė koplyčia.

B.Buivydaitės aikštės šiauriniame kampe atminimo paminklu – grindinio fragmente įterptu šlifuotu akmeniu su iškaltu įrašu „Už laisvą Lietuvą 1945–1952 metais žuvusiems ir čia išniekintiems“ paženklinta 1945–1952 m. žuvusių Vytauto ir Algimanto apygardų partizanų palaikų išniekinimo vieta (architektė Daiva Gasiūnienė, 2003 m.). 2009 m. šios aikštės centre pastatyta akmeninė skulptūrinė kompozicija už Lietuvos laisvę žuvusiems Svėdasų krašto kovotojams (skulptorius Jonas Jagėla). Originalus pilko granito paminklas vaizduoja kulkų nukirstas eglių viršūnes ir simbolizuoja pokario metų laisvės šauklių miško brolių kovą.

Grafų Marikonių koplyčia-mauzoliejus.

Šiek tiek istorijos

Radviloms priklausęs Svėdasų dvaras minimas nuo 1503 m., pirmoji Svėdasų bažnyčia – nuo 1522 m., o nuo 1574 m. – ir miestelis su parduotuve bei keliomis smuklėmis. 1645 m. sudarytame Svėdasų plane matyti, kad tuo metu miestelis jau buvo nemaža gyvenvietė, iš centrinės keturkampės aikštės ėjo 7 gatvės. 1676 m. Svėdasuose buvo pastatyta ir atidaryta parapinė mokykla. Joje vaikus mokė vietos kunigai. Tai, kad nuo XVI a. miestelis ėmė sparčiai augti ir plėstis, lėmė geri keliai tarp kitų Aukštaitijos vietovių, kryžiavęsi ties Svėdasais.

Spėjama, kad senasis miestelio vardas buvo Svėdasys. Jis dažniausiai kildinamas nuo Svėdaso ežero. XX a. tarpukariu vartota miestelio vardo forma Svedasai. 2002 m. metais patvirtintas Svėdasų miestelio herbas (etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas), vaizduojantis legendinį Alaušo ežero varpą. Legendą apie Svėdasų bažnyčios varpą aprašė J.Tumas-Vaižgantas „Alaušo varpe“.

Gimtajame J.Tumo-Vaižganto Malaišių kaime – skulptūrų parkas su jo kūrinių personažais. Skulptūra pagal Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“.

Garsūs krašto žmonės

Nuo Svėdasų kilusio lietuvių literatūros klasiko, publicisto, daugelio spaudos leidinių redaktoriaus, švietėjo, lietuvybės puoselėtojo ir sielų ganytojo dr. kan. J.Tumo-Vaižganto (1869–1933) gimtojoje sodyboje neišliko jokių pastatų – jie išparduoti dar 1910 m. Buvusią sodybvietę mena tik akmeninė tvora, sodybos maketus galima pamatyti J.Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje Kaune, taip pat ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje Kunigiškiuose.

Po Svėdasų dangumi gimė ar dirbo daug žmonių, garsinusių ar tebegarsinančių Svėdasus. Tai rašytojai Juozas Baltušis, Stepas Zobarskas, dailininkai Jonas Rimša, Kajetonas Sklėrius, kunigai, tautodailininkai, kalbininkai ir kt. Nuo Svėdasų yra kilusi ir rašytoja Bronė Buivydaitė (1895–1984). Išlikęs jos gimtasis namas, o rašytojos vardu pavadinta centrinė miesto (ilgą laiką buvusi Turgaus) aikštė. 2019 m. Svėdasuose, ant senosios klebonijos pastato sienos įrengta memorialinė lenta su įrašu: „Čia, senojoje Svėdasų klebonijoje, 1910 m. vasarą gyveno, Taurakalnio senkapį kasinėjo ir krašto istoriją bei kultūrą tyrinėjo dr. Jonas Basanavičius“.

Dar carinės Rusijos laikais statytoje Kunigiškių pradžios mokykloje šiandien veikia Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus.

J.Tumui-Vaižgantui – 150

2019-ieji Seimo nutarimu paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. Rašytojas J.Tumas-Vaižgantas, kurio 150-ąsias gimimo metines minime šiemet, – viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, visuomenės veikėjas, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas, literatūros istorikas, kunigas. Jo kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų.

J.Tumo-Vaižganto tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių užaugo tik 5, dar 5 broliai mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje. 1879–1881 m. Tumų Juozukas mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, o vėliau šią mokyklą globojo. 1930 m. mokykla buvo pavadinta Vaižganto vardu. Restauruotame pastate šiandien veikia muziejus, kuriame įrengta ir prieškario mokyklos klasė.

Buvusioje mokykloje, kurioje mokėsi ir J.Tumas-Vaižgantas, atkurta senovinė klasė. Vytauto Bagdono nuotr.

Buvusios Tumų sodybos kaimynas Kęstutis Leonardas Antanėlis pasakoja, kad jo ir būsimo rašytojo Juozuko seneliai pasikalbėdavo pro atvertus langus. „Tuomet Malaišiuose maždaug 20 sodybų buvo. Dabar telikusios vos kelios gryčios, į kurias dar kas nors užsuka. Aš taip pat nebegyvenu čia žiemą – nuobodu vienam. Persikeliu žiemą į miestą. O štai vasaroti gera, turistų nemažai, kasmet į „Vaižgantines“ suvažiuoja daugybė žmonių. Dar socialinių mokslų daktarė Rimanta Adomaitienė dažnai čia vasaroja, talkas organizuoja, o šiaip paprastą dieną – tuščia“, – pasakojo mielai su turistais bendraujantis K.L.Antanėlis.

Senoji troba, kurioje gimė būsimasis rašytojas ir dvasininkas, iš gatvinio tipo Malaišių kaimo išgabenta ir perstatyta Kalvių kaime (Rokiškio r.), tačiau nepaversta nei rašytojo muziejumi, nei žymia lankytina vieta – tai kaimo ūkininkų Kepalų namai, kuriuose autentikos plika akimi jau nebeverta ieškoti – langai, stogas pakeisti, sienos apkaltos lentelėmis, nudažytos. Malaišių kaime buvusią dviejų galų su „gonkomis“ Tumų sodybą ženklina akmeninė tvora ir po senais medžiais stūksantis paminklas Vaižgantui.

Malaišių sodžiuje įrengtas skulptūrų parkas – čia pastatytos medinės skulptūros Vaižganto kūrinių motyvais. Išraiškingos medžio skulptūros vaizduoja Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ literatūrinius veikėjus Severiutę ir Mykoliuką, tijūną Rapolą Geišę (Aleksandras Tarabilda). Šios dvi skulptūros sudaro savotiškus meninius vartus, populiariai pavadintus „Vaižgantinių vartais“. Šiais metais, pasitikdami iškilaus kūrėjo 150-ąsias gimimo metines, Anykščių krašto medžio drožėjai skulptūrų parką papildė naujais herojais iš apysakos „Nebylys“ (P.Petronis),  „Pragiedrulių“ (A.Tarabilda) ir sodiečių darbštumo simboliu Dzidoriumi Artoju iš „Dėdžių ir dėdienių“ (V.Gaidys).

Rekordinės „Vaižgantinės“

Šių metų rugsėjo 14 d. Vaižganto gimtajame Malaišių kaime iškilmingai paminėtos 150-osios J. Tumo-Vaižganto gimimo metinės. Susirinko rekordinis skaičius – per 400 žmonių: Vaižganto gerbėjų, literatų, meno sričių atstovų ir kt. „Vaižgantinių“ krikštatėviu galima vadinti Svėdasų krašto muziejaus muziejininką, žurnalistą ir fotografą Vytautą Bagdoną. Jis dar dažnai vadinamas Vaižganto gyvenimo ir kūrybos metraštininku.

Šių metų „Vaižgantinės“ sutraukė rekordinį būrį žmonių – į šventę jų atvyko per 400.

Per šventę buvo atidengtos ir pašventintos skulptūros, įprasminančios Vaižganto kūrybą, įteiktos premijos: šiemet premija buvo pagerbtas muziejininkas, žurnalistas, poetas Alfas Pakėnas; mažoji Vaižganto premija „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“ skirta 25 metus seniūnu dirbusiam Valentinui Neniškiui; kun. Aleksandro Papučkos vardo „Meilės ir gerumo“ premija atiteko Svėdasų J.Tumo-Vaižganto gimnazijos auklėtinei, literatei, aktyviai visuomenininkei Živilei Pečiulytei.

Didysis Vaižganto jubiliejaus paminėjimas vyks rugsėjo 29-ąją, Šv. arkangelo Mykolo atlaidų metu.

Mokykla virto muziejumi

Daug vertingų praeities reliktų surinkta ir saugoma Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje Kunigiškiuose. Muziejus, įkurtas dar carinės Rusijos laikais statytoje ir 1986 m. restauruotoje buvusioje Kunigiškių pradžios mokykloje, neseniai paminėjo savo veiklos 30-metį.

„Pagal senas fotografijas buvo atkurta prieškario Lietuvos klasė. Stovi senus laikus menantys mokykliniai suolai, kuriuos esame gavę iš Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos (Ukmergės r.). Muziejaus ekspozicijos ir stendai pirmiausia skirti Vaižganto gyvenimui ir veiklai nušviesti, mat Tumų Juozukas lankė būtent šią pradžios mokyklą ir ją sėkmingai užbaigė per dvi žiemas. Nuotraukose, puošiančiose ekspozicijas, yra gyva ir Kunigiškių kaimo, ir Svėdasų valsčiaus, ir Kunigiškių pradžios mokyklos istorija. Muziejuje renkama, kaupiama, saugoma informacija ir medžiaga apie buvusius mokytojus Juozą Jokšą, Algirdą Julių Greimą ir kitus. Būtent Kunigiškiai ir ši mokykla buvo pirmoji būsimojo pasaulinio garso mokslininko, semiotikos mokslo kūrėjo, lingvisto prof. Algirdo Juliaus Greimo gyvenamoji vieta Lietuvoje. Greimas su šeima buvo apsigyvenęs mokyklos pastate įrengtame bute“, – pasakojo kraštotyrininkas.

Šiame name 1895 m. gimė vaikų rašytoja B.Buivydaitė.

Reikia tyrinėti

V.Neniškis Svėdasų seniūnu dirbo nuo pat seniūnijos įkūrimo pradžios 1995 m. iki išėjimo į pensiją 2019 m. Dabartinis seniūno pavaduotojas, laikinai einantis seniūno pareigas, Rolandas Pajarskas apgailestavo, kad miestelyje akivaizdžiai sumažėjo gyventojų – šiuo metu jų yra apie 750. „Kai aš baigiau Svėdasų mokyklą, buvo maždaug 500–600 mokinių, dabar – virš šimto, tad šiek tiek neramu dėl gimnazijos ateities. Kita vertus, renginiai, vykstantys mūsų miestelyje ir seniūnijoje, pritraukia daugybę žmonių. Turim daug progų, kai mes, svėdasiškiai, galime pasitempti, parodyti visai Lietuvai, kuo didžiuojamės“, – sakė R.Pajarskas.

Mažoji Vaižganto premija „Už nuopelnus Svėdasų kraštui įteikta ilgamečiam Svėdasų seniūnui V.Neniškiui. Simonos Bagdonaitės nuotr.

Svėdasų bibliotekoje įkurta Meno galerija, joje nuolat veikia meno parodos. Vasarą čia buvo eksponuoti aštuonių dailininkių darbai, nutapyti Svėdasuose vykusios kūrybinės stovyklos-plenero „Tapome Vaižganto deimančiukus“ metu. Šiuo metu eksponuojama muziejininko Raimondo Guobio fotografijų paroda „Pragiedrulių stebuklas: žemė ir žmonės“.

„Tenka apgailestauti, kad daug puikių skaitytojų iškeliavo Anapilin, o jaunimas mažai skaito, nes jie daugiau naudojasi skaitmeniniais įrenginiais. Skaitytojus bandome pritraukti įvairiai: literatūriniais renginiais, susitikimais su rašytojais, edukaciniais užsiėmimais, paskaitomis, parodomis Meno galerijoje, knygų pristatymais. Manau, kad knyga visada išliks svarbi žmogaus gyvenime, nesvarbu, ar skaitysim vartydami lapus, ar išmaniuosiuose įrenginiuose“, – teigė bibliotekoje bemaž du dešimtmečius dirbanti Dalia Paulavičienė.

Anykščių kultūros centro Svėdasų skyrius miestelyje veikia nuo 1950 m. Pagrindiniai meno mėgėjų kolektyvai – folklorinis ansamblis, „Muzikuojantys ir dainuojantys svėdasiškiai“, mišrus vokalinis ansamblis. Planuojama atnaujinti teatro mėgėjų kolektyvo „Miražas“ veiklą.

Senokai Svėdasus palikusių svėdasiškių iniciatyva įkurta draugija „Alaušas“. „Draugija vienija daugiausia vyresnio amžiaus vilniečius, turime narių iš Kauno, Panevėžio, palaikome glaudžius ryšius su aktyvia Svėdasų bendruomene, Vilniaus anykštėnais“, – pasakojo Rita Skaržauskienė. Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ vienija Vaižganto kūrybos gerbėjus ir Vaižganto siekių tęsėjus visoje Lietuvoje ir užsienyje, vykdo įvairius projektus, organizuoja renginius. Jau dešimtmetį leidžiamas ir laikraštis „Pragiedrulių žemė“.

Svėdasų bendruomenė vienija 80 aktyvių narių. „Vidurvasaryje miestelėnai ir kiti su miesteliu susiję asmenys – giminės, emigrantai – susirenka į tradicinę šventę „Svėdasynė“. Šventės šerdis kasmet būna sportinės orientavimosi ir pažintinės varžytuvės“, – pasakojo bendruomenės pirmininkas Arvydas Kilius.

„Puikus miestelis su įspūdinga istorija, kurią dar reikia tyrinėti ir skleisti, nes Svėdasuose telpa ir Radvilų pasaulis, ir italų kilmės grafų Marikonių giminės palikimas. Kartu tai ir svarbus dvasinis centras – Svėdasų bažnyčioje yra dirbę per 150 kunigų, kurie buvo neeiliniai – švietėjai, rašto žmonės. Pati Svėdasų žemė yra davusi Lietuvai daug įžymybių“, – pasakojo  muziejininkas, kraštotyrininkas R.Guobis. Jis tiki, kad Svėdasai, kadaise vadinti Europos centru, buvę respublikinės reikšmės kryžkelėje, turi perspektyvą jau vien dėl patogios geografinės padėties.