Kai Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centras Arnetų name pakvietė susitikti su Šlapaberžėje augusiu ketvirtos kartos kalviu Česlovu PEČETAUSKU, mano mintis tarsi perliejo šaltu vandeniu – kaip reikiant atgaivino išmaniųjų ekranų eroje įsipatoginusią sąmonę. Vienas po kito atminties paviršiun ėmė plaukti istorinių filmų epizodai, kur augaloti vyrai, juodomis rankomis, atiduodami visas jėgas stipriais plaktuko smūgiais, kaitrios ugnies liepsnų padedami, tvirtą metalą paverčia lanksčia bei plastiška materija, o išgavę reikiamą formą ją vėl sustingdo ištisai amžinybei. Nors anuomet kalvystė buvo svarbi kasdienybės dalis, be kurios praeities žmogus savo buityje sunkiai galėdavo apsieiti, šiandien šį amatą jau tarsi mažą spektaklį smalsiai stebime tik renginiuose, o meninės kalvystės dirbinius apžiūrinėjame tarsi paties Dievo kūrinius. Taip, kai kuriems iš mūsų Dangaus išties dosniai atseikėta ypatingos jėgos bei meistrystės. Atvirą pokalbį subtiliai paskanindamas taikliu humoru „Rinkos aikštės“ skaitytojams apie kalvystę moderniaisiais laikais pasakoja gausybe garbingų laurų tituluotas iš mūsų krašto kilęs, o dabar jau keliasdešimt metų save meilės tremtiniu Žemaitijoje su šypsena vadinantis Č. Pečetauskas.

Antra paroda gimtame krašte

Į vaikystės žemes gerbiamas Česlovas atvyko vedinas malonių reikalų – Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name jis tautodaile besižavinčiai publikai pristatė sakralių kalvystės darbų parodą. Sunku patikėti, bet tai tik antroji menininko paroda Kėdainiuose, surengta net po kelių dešimtmečių pertraukos!

„Pirmąkart savo kūrinius Kėdainiuose eksponavau evangelikų liuteronų bažnyčioje 1988-ųjų liepos mėnesį, – prisimena pašnekovas. – Tai buvo kukli parodėlė, bet užėmė visą nedidukę bažnyčią. Tada ten buvo tuščia – viskas buvo valoma, tvarkoma. Ir štai po tiek metų vėl grįžtu į gimtąjį kraštą su savo kūriniais. Nors parodų per gyvenimą jau buvo daug.

Turiu atsiliepimų knygą, kuri pilna pilniausia. Į Kėdainius net nebevežiau. Sakiau, tiek jau to – aš apie save istorijos nekuriu, jei nori, tegul kuria kiti, – nusišypso Česlovas. – Šįkart Arnetų name surengta sakralinė paroda, po poros metų gal bus kitokia, nes darbų turiu įvairiausių – galiu dar ir salės grindis kūriniais nukloti: žvakidėmis, pasagomis bei kitais buities daiktais ar suvenyrais.“

Stabtelkime prie suvenyrų. Dosnus kalvis į tėviškę atvyko ne tik su eksponatais, bet ir su vaišėmis – visą publiką apdalino saldainiais… Tiesa, jų neįveiktų net tvirčiausi dantys. Mat šie skanėstai tiesiai nuo meistro priekalo – metaliniai! Žiūrovų veiduose nuvilnijo šypsenų banga. Nors gomurio tokiu saldėsiu ir nepradžiuginsi, bet atminimas apie jaukų susitikimą namo parsinešus šį suvenyrą išliks iki dienų pabaigos.

Kalvis su karūna

Meno kūrėjo statusą turinčio Česlovo kalvystės dirbiniais grožėjosi ne tik lietuvių akys, bet ir tautodailės gerbėjai užsienyje. Jo kūriniai eksponuoti įvairiuose mūsų šalies miestuose, taip pat Vokietijoje, Suomijoje, Graikijoje. Nuo 2009-ųjų Č. Pečetauskas kasmet dalyvauja respublikiniuose kalvių ir tapytojų pleneruose Užventyje (Kelmės r.). Mažeikių rajone, Viekšniuose, įsikūręs buvęs šlapaberžiškis yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos bei Tarptautinio darbo kontaktų tinklo narys.

2004 m. Č. Pečetauskas tapo respublikinės konkursinės tautodailės parodos „Aukso vainikas“ laureatu, 2009 m. – Mažeikių krašto premijos laureatu, 2016 m. – už kalviškąją kryždirbystę karūnuotas Lietuvos kalvių kalviu, o 2019 m. pašnekovo titulų dosjė pasipildė Garbės ženklu už nuopelnus Mažeikių kraštui.

Kas galėtų patikėti, jog tiek įvertinimų pelnęs kalvis savo kaip menininko pirmąja meile laiko… medį? Tad pradėkime taškus dėlioti ant „i“.

Kaipgi be meilės

Taip jau šis pasaulis surėdytas, kad kur pasisukęs ką kerinčio beišvysi, visur meilė pridėjusi savo magiškos galios ranką. Ne išimtis ir Česlovo kūriniai.

„Ar kalvio duona sunki?“ – teiraujuosi pašnekovo.

„Kalvystė – nelengvas amatas. Štai keletą dienų nedirbau, tai dabar rankos baltos, o šiaip jos būna neatplaunamos, – pasakodamas apie kalvio gyvenimo buitiškumus nusijuokia Česlovas. – Reikėtų dirbti su pirštinėmis, bet darau ir smulkius kūrinius. O kaip tu angeliuką su pirštinėmis darysi? Juk reikia pačiupinėti, kad jis būtų šiltas, – taria pašnekovas. – Svarbiausias momentas – reikia mylėti tą amatą. Jeigu kalvystę myli, tai ir dirbti nesunku. Galbūt man tai įgimta, nes ant priekalo metalą „kalbino“ ir mano tėtis, ir senelis, ir prosenelis. Bet aš pats tikrąja kalvyste užsiimti pradėjau tik vėliau.

Pirmiausia pamilau medį. Man medis kvepia. Dirbu kalviu, o man kvepia medis. Liaudies kūryboje mane pirmiausia patraukė meninis medžio apdirbimas. Tokią ir profesiją įgijau. Esu medžio skulptorius. Dar vaikystėje eidavau į mišką, rinkdavau šakeles ir raišiodavau visokias sapnų gaudykles, nors tokių dalykų tada net minty nebuvo, bet jau kūriau šakų kilimėlius.“

Lėkdavo pasimurzinti į tėčio kalvę

Česlovas gimė 1947-aisiais Šlapaberžėje, tėčio tėviškėje.

„Vienoje pusėje kelio buvo mūsų namas, o kitoje pusėje – nedidelė kalvė, kurioje tėvas darbuodavosi. Labai gerai ją atsimenu. Tėtis pareidavo namo pietų, o mudu su broliu lėkdavome į kalvę kaip vaikai pasidarbuoti, tiksliau – pasimurzinti. Paskui gaudavom už tai barti, – mintimis sugrįžęs į vaikystės dienas šypsosi Česlovas. – Vėliau anoj kelio pusėj kūrėsi kolūkio centras, buvo statomos stalių dirbtuvės, kalvė. Prasidėjo kolektyvizacija, tėvas perėjo kalviu dirbti į kolūkį ir nori nenori reikėjo dirbti, kas reikalinga to laikmečio darbams. Tada daugiausia kaldavo žemės ūkio padargus ir reikmenis, nes buvo daug arklių, taigi kaustydavo arklius, ratus, roges.“

Iš kaimo – į sostinę

Šlapaberžėje Česlovas augo, kol pabaigė septintą klasę, o tada apie meną svajojanti mažo berniuko širdis iš gimto kaimelio išvyko tiesiai į sostinę!

„Sužinojau, kad Vilniuje yra vakarinė meno mokykla. Be to, sostinėje gyveno mano dėdė – mamos brolis. Jis su žmona mielai priėmė mane gyventi. Taigi dienomis įprastoje mokykloje lankiau aštuntą klasę, o vakarais – meno mokyklą, – pasakoja kraštietis. – Gilintis į meną noras buvo begalinis. Man patiko viskas, kas susiję su kūryba. O ypač, kaip minėjau, širdis veržėsi prie medžio.

Vilniuje praleidau metus. Vėliau dėdė su teta sužinojo, kad Kaune yra Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas. Kadangi Vilniuje baigęs meno mokyklą būčiau tegavęs pažymėjimą ir viskas, o technikume galėjau įgyti ir vidurinį išsilavinimą, ir kartu specialybę, tai 1963 m. į Kauno technikumą įstojau mokytis meninio medžio apdirbimo.“

Planus pakeitė armija

Česlovo mokslai turėjo trukti penkerius metus. Deja, pradėjus darbuotis prie diplominio darbo, jį pašaukė į armiją.

„Tarnavau tam pačiam Kaune ir galėjau pereiti mokytis į vakarinį, bet kaip tik atėjo nelaimingi 1968-ieji, prasidėjo Čekoslovakijos įvykiai. Mes ten dalyvavome kaip okupantai, kadangi tarnavau sovietinėje armijoje, – savo gyvenimą dėsto Česlovas. – Grįžęs iš armijos baigiau technikumą, apgyniau diplominį darbą aukščiausiais balais, – su džiugesiu balse toliau tęsia jis. – Technikume trūko pedagogų, todėl manęs paprašė penkerius metus čia padirbėti pedagoginį darbą. Dėsčiau tą pačią specialybę, kurią pats baigiau. Išleidau vieną diplomantų laidą. Labai didžiuojuosi, kad viena mano diplomantė Žemaitijoje iki šiol dirba.“

„Ar gerai išgirdau, Česlovai? Moteris drožėja?“ – pasitikslinu. „Taip, ji gyvena ant Platelių ežero kranto ir dirba su medžiu. Nesistebėkite. Panevėžyje yra ir puiki meistrė kalvė. Ji kalviauja kartu su savo vyru, dalyvauja parodose“, – atskleidžia pašnekovas.

Savamokslis

Ponas Česlovas – diplomuotas medžio skulptorius, bet štai kalvis jis pabrėžia esantis savamokslis. Kai kelios giminės vyrų kartos plušėjo prie priekalo, kalvystės žinios ir meistrystė turėjo neišvengiamai įsitvirtinti genuose. Turbūt todėl net ir be šio amato mokslų Česlovo rankose metalas tirpte tirpsta.

„Iš tėčio kalvystės įgūdžių daug perimti nespėjau, nes anksti palikau namus ir išvykau mokytis“, – paaiškina šiandien tikru meistru laikomas Česlovas.

Labai įdomu, kad ilgus metus su medžiu dirbęs kūrėjas, kalviauti ėmė staiga – it pirštais spragtelėjus. Dievaži, tikra mistika – tarsi giminės kraujas būtų prabilęs ir paraginęs išsaugoti tėčio, senelio bei prosenelio puoselėtą amatą. O dargi tas stebuklingas atsivertimas įvyko ir Žemaitijoje!

Aukštaitis Žemaitijoje

„1978-aisiais su žmona persikėliau gyventi į Mažeikius. Esu meilės tremtinys, – juokiasi Česlovas. – Parsivežė mane žmona į Žemaitiją ir sako: „Būk malonus, čia gyvenk su manim.“

„Ar patinka aukštaičiui Žemaitijoje?“ – pasmalsauju. „Patinka. Juk sako, kad prie visko priprantama, – vėl juokiasi. – Dabar mes gyvename Viekšniuose – netoli Mažeikių. Šis miestas statėsi vėliau, tad nėra senasis Žemaitijos miestas kaip Skuodas, Telšiai ar Plungė, kur net savivaldybėje darbuotojai žemaitiškai šneka. Tad čia apsilankius gali prireikti vertėjo, – juokauja Česlovas, o aš pasiteirauju, ar tiek metų praleidęs šiose žemėse jis jau laiko save žemaičiu. – Nelaikau. Nesistengiu išmokt žemaitiškai – neišeina. Ne taip lengva, – humoro nestokoja pašnekovas. – Anglų kalbą išmokti lengviau nei žemaičių.“

Aptiko pamirštą kalvę

„Kai atsikėlėme gyventi į Mažeikius, čia tuo metu kaip tik buvo statoma naftos perdirbimo gamykla ir aš statybos treste pradėjau dirbti dailininku-apipavidalintoju, – pasakoja Česlovas. – Tai buvo sovietinis periodas, visur vadovavo Komunistų partija, tad Lapkričio 7-ąją, Gegužės 1-ąją vykdavo didžiulės demonstracijos, kurioms reikėjo apipavidalinti kolonas ir pan.

Dirbdamas statybos treste vienose patalpose kartą aptikau dirbtuves. Supratau, kad tai nebeveikianti kalvė, viskuo užversta, dar net metalo laužo ten buvo. Tada manyje kažkas užvirė, suvirpėjo, – lemtingą akimirką prisimena pašnekovas. – Pasikalbėjau su vadovybe, jiems leidus viską sutvarkiau ir nuo 1980-ųjų po truputį pradėjau kalviauti. Šioje įmonėje surengiau ir pirmąją savo darbų parodėlę. Taigi, esu ketvirtos kartos kalvis, bet į mano gyvenimą šis amatas, galima sakyti, atėjo atsitiktinai.“

Nuo tvorų iki kryžių

Gerbiamas Česlovas ne veltui pelnė Lietuvos kalvių kalvio laurus. Jo rankos iš metalo geba sukurti, ko tik žmogus galėtų užsigeisti – ir dvasiai ramybės įkvepiantį sakralų dirbinį ir kiemo vartus.

„Kadangi pradėjęs kalviauti turėjau pagrindinį darbą, tai laikas prie priekalo tuomet tebuvo hobis. Iš pradžių rengdavau kuklias kūrinių parodėles savo darbovietėje statybos treste, paskui savo dirbtuvėse, o vėliau prasidėjo, kaip aš vadinu, gigantomanija – žmonės ėmė statytis namus, tad reikėjo balkonų, tvorų, vartų, – pasakoja Česlovas. – Paskui susidomėjau liaudies menu. Tapau tautodailininku ir pasinėriau į kryždirbystę. Šis amatas įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Aš iki šiol didelę dalį savo darbų skiriu kryždirbystei. Žemaitijoje kryždirbystė labai populiari. Tokių darbų esu sukūręs išties daug, bet jie – saulutės ar kryžiai – per laiką iš dirbtuvių išeina, nes žmonės šių dirbinių ieško antkapiams, paminklams.“

Pagaminti sakralų dirbinį Česlovo dažnai prašo ir Mažeikiuose veikiančios naftos perdirbimo įmonės atstovai.

„Šiai gamyklai vadovauja lenkai. Tai jei kokia šventė, jau ir sulaukiu iš personalo skyriaus skambučio, kad reikia kryžiaus ar saulutės. Šiuos dirbinius paskui jie veža į Lenkiją, o lenkai juk itin religingi, tad ypač vertina“, – sako pašnekovas.

Dvare – senelis, dvare ir anūkas

Dar vienas įdomus sutapimas. Dabar Česlovo kūriniai gimsta Renavo dvare (Mažeikių r.) esančioje kalvėje. Pašnekovas atskleidžia, kad jo senelis savo laiku irgi darbavosi dvare. Jis buvo tuo metu Kvintams priklausiusio Šlapaberžės dvaro kalvis.

„Senelis kaldindavo bričkeles, vežimaičius su įvairiais papuošimais: gyvatėlėmis, gėlelėmis… Taigi ir tada kalviui meninio pajautimo reikėjo, – sako Česlovas. – Labai džiaugiuosi, kad mane į nuostabiai restauruotą Renavo dvarą priėmė pastoviai ekspozicijai. Yra patalpa ir dar vestibiulis, kur eksponuojami vien tik mano kalvystės darbai.

Dvare nuomoju kalvę ir turiu geras patalpas. Atėjau, užkūriau židinį, ant sofos katelė guli. Nebegaliu jau nė prisėsti, nes ji užėmusi vietą, – nusijuokia apie keturkoję bičiulę prabilęs pašnekovas. – Pabūnu ir einu į čia pat esančią kalvę, turiu ten visą įrangą. Už elektrą reikia mokėti, o dar metalas, medžiagos brangsta, viskas brangsta, todėl brangsta ir užsakomi gaminiai. Bet kadangi aš senjoras, tai galiu sau leisti – noriu dirbu, noriu nedirbu, – šypteli jis. – Kartais man būna ir taip, jog net tingėti tingiu. Ateini į kalvę, žiūri, žiūri, darbas nelimpa, plaktukai krenta iš rankų, tada paimi šluotą, iššluoji kalvę, susitvarkai, užrakini ir išeini. Kitą dieną atėjęs dvigubai ar trigubai padarai.“

Su broliu ruošia dovaną tėviškei

Dabar Česlovas į Kėdainius bei gimtuosius vaikystės kraštus grįžta tik aplankyti čia gyvenančio brolio ir artimųjų kapų.

„Vienintelis brolis liko. Jis gyvena Kėdainių mieste. Gėlainių kapinėse palaidoti tėvai. Šlapaberžės kapinėse, visai netoli šventoriaus ilsisi seneliai ir proseneliai. Kitą kartą prasuku pro Šlapaberžę, kapines apžiūriu, pasišneku su senbuviais, kuriuos pažįstu, o šiaip  nuo 1963 metų aš jau nebe Šlapaberžėje“, – taria mūsų krašto svečias.

„Galbūt artimųjų kapus esate papuošęs savo kalvystės darbais?“ – pasiteirauju meistro.

„Tėveliams Gėlainių kapinėse iš karto padariau tokią įdomią saulę, kadangi žinojau, koks bus akmuo su užrašu, o apačioje dar nukaldinau lizdelius dviem žvakėms aukščiau pastatyti.

Dabar ruošiuosi duoklę, skolą, taip sakant, atiduoti Šlapaberžei, nes iki šiol gimtajam kaimui nieko nebuvau padaręs. Abu su broliu būsime šio sumanymo fundatoriai. Ruošiuosi Šlapaberžės bažnyčios šventoriuje pastatyti penkių metrų aukščio kryžių. Darbai eina į pabaigą. Vežiau Šlapaberžės bendruomenei nuotraukas parodyti, kaip atrodys tas kryžius. Jie labai maloniai priėmė. Tai bus dovana tėviškei, – džiaugiasi Česlovas. – Šiais metais per Tėvo dieną Šlapaberžėje vyks šventė, kurios metu tas kryžius bus pašventintas.“

Liepė baigti su kalvyste

Pašnekovas atskleidžia grandiozinių projektų dažnai nesiimantis, tačiau gyvenimas sudėlioja taip, kad paskutinius kelerius metus vis prisieina pademonstruoti didžiąją meistrystę.

„Per metus kartą tenka padaryti ką nors didingo. Esu sukūręs porą didelių paminklų. Dabar tas kryžius. Nors kalvis eina į kuprą – jau nebejaunas, bet kitą kartą užsiima tokiais dideliais darbais, – šypteli Česlovas ir tuoj pat surimtėja. – 2013 metais mane ištiko stiprus infarktas – vos atgaivino, šuntavo širdį. Pasakė: „Viskas, jaunuoli, baik su kalvyste.“ Bet aš nebaigiau.“

„O žmona nepagrasino ant kalvės durų spyną pakabinti?“ – susirūpinu.

„Atvažiavau į Žemaitiją, tai noriu daryti, ką noriu, – juokiasi kieto it žemaičiai būdo aukštaitis. – O jei rimtai, tai man žmona dėl to neprieštarauja, ji sutinka su tuo, supranta meną.

Man kalvystė labai patinka. Būdavo visokių laikotarpių: kartais darbo labai daug, o kartais užsakymų nėra, bet vis tiek į kalvę traukia. Tada dirbu ir dedu į lentynas. Kuriu įvairius proginius, šventinius suvenyrus, pasagas su rožėmis ir panašiai. Svarbiausia, kad mintis ateina, fantazijos netrūksta. Man kūryba nėra vargas. Atsibundu ryte, sugalvoju, tada jau turiu bėgti ir daryti. Juk, kaip sakoma, esu meno graužęs, – šypsosi Česlovas. – Taigi, suprantu, kaip sukurti, sukomponuoti, kaip proporcijas suderinti. Žinoma, kalvis kalviui nelygu. Yra komerciniai kalviai, kurie ne meną kala, o pinigus. Aš ne iš tų. Negaliu vien aklai kalti pinigus – padaryti tep lep ir atiduoti. Jei daryti, tai kokybiškai.“

Senų ratlankių gėris

Kalvystės darbus gerbiamas Česlovas kuria iš geležies: „Metalą perku. Daug jo naudoju iš metalo laužo, atliekų. Kalimui ypač tinka senas plienas. O jei randi ankstesniais laikais suvirinto seno rato ratlankį – nesvarbu, kad jis surūdijęs –, tada tikra sėkmė!“

Akmens luitus keičia metalo dirbiniai

Pašnekovas pastebi, kad Žemaitijos kapinėse didžiulių akmeninių paminklų madą keičia subtilūs kalvystės dirbiniai.

„Nežinau, kaip Aukštaitijoje, bet Žemaitijoje žmonės kapinėse nebenori didžiulių akmeninių paminklų. Dabar jie renkasi mažą akmenėlį, šalia saulutė ar kryželis ir užrašėlis. Kapinėms esu padaręs daug kryželių, kryžių, saulučių. Turime Žemaitijoje ir medžio drožėjų, kurie tąšo koplytstulpius, stogastulpius ir jiems reikia viršūnėlių ar dar ko, tai mes bendradarbiaujame.

Kuriant kryžius, saules, svarbu išlaikyti etnokultūros tradicijas, – įsitikinęs Česlovas. –Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos kalvių darbai skiriasi. Žemaitijoje jie paprastesni, Aukštaitijoje, Kėdainių krašte – turtingesni, nors čia kalvių buvo nedaug. O pas mus, Žemaitijoje, kalvių gausu. Vien Mažeikių rajone esame septyni ir mums visiems duonos užtenka.“

„Kaip manote, kalvis dabar yra amatininkas ar menininkas?“ – klausiu. „Kadangi arklių nebeliko, ūkio darbams padargų kaldinti irgi nebereikia, tai mes traktuojame, kad visi kalviai šiais laikais užsiima menine kalvyste. Juk nukaltas kryžius – meno objektas“, – atsako Česlovas.

Dosni širdis

Mano pašnekovui Dangus suteikė ne tik menui jautrią sielą, darbščias meistro rankas, smagų būdą, bet dar ir dosnią širdį. Vyriškis savo kūrinius mielai dovanoja tiek viešosioms erdvėms papuošti, tiek ir žmonių asmeninėms reikmėms.

„Daug dovanoju, – taria Česlovas. – Nesistengiu iš visko pinigo pelnyti. Štai atvažiuoja pas mane žmogus ir sako, kad mirė bobutė ar diedukas, tad reikia ant akmens antkapinio paminklo, bet kuklaus. Tai kai pasako, kad kuklaus, aš ir padovanoju.

Nesu brangininkas – jei širdis nori padovanoti, tai ir atiduodu. Juk į to dirbinio vietą kitą padarysiu, – materialybių nesureikšmina kalvis. – Viekšnius, kuriuose gyvenu, jau esu gerokai papuošęs. Centrinėje gatvėje yra žalia veja, o joje – akmenys. Ant tų akmenų esu pritūpdęs nukaldintų paukščiukų. Taip pat esu nukalęs trijų metrų violončelę prie estrados, – dalijasi Česlovas. – Aš Viekšniams viską dovanoju – jokių užmokesčių neimu. Kadangi žmona mane čia parsivedė, tai reikia, – juokiasi. – Dar žadu Viekšniuose vieną didelį darbą padaryti – septynių metrų aukščio vėtrungių medį.

Visos vėjarodės bus veikiančios. Su seniūnu jau esame parinkę ir vietą ant kalniuko, – kūrybinius užmojus atskleidžia pašnekovas. – Seniūnas man sako, kad dabar nėra lėšų už kūrinį sumokėti. O aš jam tariau: „Nekalbėk apie pinigus, man jų nereikia.“ Taigi Viekšnių kultūriniame gyvenime aktyviai dalyvauju. Bendradarbiaujame ir su kultūros centru – kai reikia, visada jiems padedu.“

Kuruoja plenerus

Jau dvejus metus Viekšniuose gyvuoja Česlovo kuruojamų plenerų tradicija. Šiems plenerams net ir šūkį sumanė pats kalvis. „Amatai sukūrė Viekšnius“ – skambiai skelbiama dalyviams bei smalsuoliams.

„Į plenerą kviečiu skulptorių, taip pat keramikų, nes Viekšniuose anksčiau veikė plytų fabrikas, tad čia labai išvystyta puodininkystė. Atvažiuoja puodžiai, molio žiedėjai, išsikasa po žeme, krosnis kuria, pristato juodąją keramiką, raugo keramiką. Viekšniuose veikia meno mokykla, kurioje labai stiprus keramikos skyrius – dirba puikus specialistas. Keramikos tradicijos čia nuo senų laikų visiems į kraują įaugusios.

Na, o jei plenerų metu reikia kokių kalviškų konstrukcijų padaryti, tada šių darbų imuosi pats. Smagu, kad meistrai mielai sutinka pas mane atvažiuoti, – sėkmingai puoselėjamu sumanymu pasidžiaugia Česlovas. – Šiemet planuojame metro aukščio verpstes drožti. Plenerų darbus bendruomenei pristatome per Žolinę. Tądien, rugpjūčio 15-ąją, Viekšniuose jau keliolika metų vyksta tradicinė Molio šventė, sutraukianti gausią publiką.“

Sūnus dar kruopštesnis

Kaip dosniai Česlovas dovanoja savo kūrinius, lygiai taip pat geraširdiškai jis dalijasi ir kalvystės žiniomis. Pristatyti parodą Kėdainiuose pašnekovas atvyko lydimas buvusio mokinio, kuris dabar taip pat pluša Česlovo kalvėje.

Iš kartos į kartą giminėje keliaujančiu amatu domėtis pradėjo ir Česlovo sūnus, tad galbūt turėsime ir penktos kartos kalvį. Būtų išties ypatinga! „Kol kas sūnus negali daug laiko skirti kalvystei, nes yra dirbantis. Norėčiau, kad jis tęstų mūsų giminės kalvystės tradiciją. Sūnus dirba dar kruopščiau nei aš“, – atžala didžiuojasi Česlovas. Meno pasaulis patraukė ir pašnekovo dukrą – poetę Jūratę Norvaišienę.

Mokytojavo

Kelerius metus pašnekovas kalvystės amato mokė ir Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus jaunuolius. „Savo žiniomis mielai dalinuosi – man negaila“, – taria Česlovas.

„O ar nori jaunimas tokio sunkaus amato imtis?“ – pasmalsauju. „Ne visi. Grupėje būdavo po 7–8 mokinius, nes tik tokiam skaičiui vietos užtekdavo. Tai ūkininkų vaikai, kurie žadėdavo likti ir padėti tėvams ūkyje, išties buvo imlūs, noriai mokydavosi, bet, kaip ir visose mokyklose, taip ir čia pasitaikydavo ir tinginių“, – neslepia buvęs dėstytojas.

Priekalui dar nesako „Sudie“

„Mielas Česlovai, Jums 76 metai. Iki kada dar žadate kalvėje mosuoti plaktuku?“ – klausiu energingo pašnekovo. „Kada man suėjo 60 metų, sakiau, kad dirbsiu iki 70-mečio. Neseniai kolegai tariau, kad vis tik iki 80-ties metų dar padirbėsiu, – juokiasi. – O vėliau bus matyti.“