Gegužės 12-ąją monsinjoras kunigas, Alytaus
rajono garbės pilietis Stanislovas Stankevičius, įžengęs į
89-uosius gyvenimo metus, liepos 10-ąją, sekmadienį, savo
mylimoje Alovės Švč. Trejybės bažnyčioje dėl ligos
atsisveikino su klebono pareigomis. Šventiškoje iškilmėje
garbus dvasininkas perdavė jas naujam administratoriui –
Daugų parapijos klebonui Vidui Jelinskui.
Parapijiečiai, seniūnija, Alytaus rajono savivaldybės administracija ir Alytaus įgulos vadovybė pasistengė, kad į užsitarnautą poilsį jų gerbiamas dvasininkas būtų išleistas pagarbiai ir šventiškai. Juk nė vienas kitas kunigas taip ilgai netarnavo Alytaus rajono žmonėms: monsinjoras S.Stankevičius gerokai per 50 metų sukosi Pivašiūnų, Punios, Alovės ir Ryliškių parapijose. Kaip šiandien jaučiasi stebėtinai ramaus ir santūraus būdo kunigas, atsisveikinęs su klebono pareigomis?
Pirmiausia kunigas S.Stankevičius pasidžiaugė tuo, kad jo puoselėtoje bažnytėlėje dabar klebonaus jaunas, energingas bei veiklus dvasininkas Vidas. „Tai aktyvus kunigas, naujovių įneš, važinės iš Daugų“, – teigė monsinjoras.
Pats dabar jaučiasi daug geriau, mano, kad jį sveikatina ir jo namų aplinka, parapijiečių dėmesys. Daug lengviau jau ir kalbėti. Pasidžiaugė, kad staiga užklupusi liga neatėmė proto, judėjimo, akių šviesos.
„Gerai maitinuosi, pareigų, kaip matote, man jau neleidžia atlikti, taigi poilsiauju, daug bendrauju telefonu. Norisi bendrauti“, – gan linksmai kalba dvasininkas. Ir neslepia, kad buvo ir išliko daugiau vienišiumi.
Jau daug anksčiau, paklaustas apie pašaukimą, yra kalbėjęs, „kad sunku pasakyti, iš kur tas pašaukimas, čiudnas buvęs nuo vaikystės, mėgęs vaikščioti vienas, lankyti kapines, šventorius“. Trejus metus tarnavęs Kursko srityje, kartais turėjo galimybę išeiti už kareivinių valdų, tai visuomet žvalgydavosi cerkvių, klausydavosi varpų skambėjimo. O ir kareivinių valdose būta cerkvės, tiesa, apdaužytos, apgriautos, bet vis tiek ji traukė jaunuolį sienų ir lubų paveikslais pasigėrėti.
„Kartais pagalvoju, kad jei būčiau apsiženijęs, gal būčiau išsiskyręs“, – juokėsi taip sakydamas. Ir dabar jam daugiau vienatvės reikia, bet, kaip pats teigia, reikia ir bendravimo, dėl kalbos greitesnio grįžimo į senąsias vėžes.
Kunigas S.Stankevičius yra Šaulių sąjungos narys ir Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės kapelionas. Klebono pomėgis – fotografija ir filmavimas. Jis daug fiksavo bažnytinio ir pasaulietinio gyvenimo šiokiadienių ir švenčių, apie jas pasakojo ir rodė bažnyčioje parapijiečiams. Dabar pasidžiaugė atradęs žmogų, kuris sutiko jo šį sukauptą informacinį turtą ateičiai išsaugoti.
Puikios atminties dvasininkui galima tik baltai pavydėti. Ir apie sunkią savo vaikystę mena, tėvus ir sesutę, kuriuos jau yra išlydėjęs į amžinybę. Dažnai susitikus, mat ne vieną kartą Alovės klebonas yra apsilankęs redakcijoje, jis yra nuolatinis mūsų leidinio prenumeratorius, ir mes esame viešėję jo namuose klebonijoje, dažnai pabendravę Alytaus įgulos šventiniuose renginiuose, paprastai pakalbėdavome ir apie gyvenimą.
„Augęs namuose be komunalinių patogumų, jų visą gyvenimą nesibodėjau. Krosnį seminarijoje irgi patys klierikai kūrenome. Jau artėju prie kunigavimo 60-mečio, bet vis dar krosnį kūrenu iki šių dienų“, – per pastarąjį šildymo sezoną yra kalbėjęs garbingas kunigas. O dar labai jaunas perkeltas į Krikštėnus, Ukmergės rajoną, trejus metus tarnystę atliko bažnyčioje be elektros. Jos nebuvo ir klebonijoje.
Kunigas mielai kalba ir apie studijas kunigų seminarijoje, ir apie jauno kunigo darbo metus. „Stoti į kunigų seminariją man niekas netrukdė, nes buvau po kariuomenės, vadinasi, rimtai apsisprendęs. Bet viliojo, kalbino rinktis milicininko kelią, neva ir alga bus didesnė, geriau gyvensiu. Sulaukdavau iš tuometės valdžios pamokymų bei replikų, kad „senos bobos“ išmirs ir darbo man nebus. Atkirsdavau, kad jauni pasens ir bus kam bažnyčioje lankytis“, – vis su šypsena mena jaunystę, kuomet drąsos ir polėkio būta trigubai daugiau.
Įdomios tarnystės būta Punios parapijoje, kur dirbo 7 metus. „Punioje buvo seni kunigai, aš vienas jaunas. Daug žingeidžių poilsiautojų atvykdavo iš Birštono kurorto. Prašydavo leisti stebėti vestuvių ar kitų apeigų ceremoniją. Rusiškai kalbėti mokėjau, leisdavau. Tai buvo daugiausia inteligentai iš Leningrado. Gerai sutariau su gyventojais ir turistais, net atvirukų iš jų sulaukdavau, tad reikėjo mane perkelti į nuošalią parapiją.
Atkėlė į Alovę, o čia man dar geriau tarnauti buvo. Nors atvykus žmonės pyko ant manęs, kad jų kunigas išėjo. Gal žmonėms buvo keista, kad atvykau motociklu. Ir dar buvau jaunas. Pasitaupęs, pirmą motociklą voschodą kabrioletą apie 1966 metus nusipirkau dar Ukmergės rajone tarnaudamas. Reikėjo transporto priemonės, nes parapija buvo plati, apie 200 vienišų ligotų parapijiečių teko lankyti. Per vasarą 30 tūkstančių kilometrų nukakdavau. O ir Minską, Kaliningradą motociklu pasiekęs esu. Jau nuvarytą pirmąjį motociklą tokiam pacanui atidaviau, o sau naują nusipirkau, su juo į Punią atvažiavau, vėliau į Alovę“, – turi ką prisiminti garbaus amžiaus dvasininkas.
Po maždaug 10 metų tarnystės Alovėje S.Stankevičius gavo pasiūlymą aptarnauti naujai kuriamą Ryliškių parapiją. Sutiko, nes kelias link šios parapijos geras, jis klebonijoje turėjo telefoną, jo reikėjo derinant visus statybų reikalus. Kol buvo statoma bažnyčia, mišias laikė vieno gyventojo kambaryje, kartais ir kieme. S.Stankevičius mena, kad tai buvo gyva parapija, turėjusi tradicinių susibūrimų, rengusi žmonėms patikusias grybų šventes.
„Nemokėjau statyti, bet kaip tame, vaikams skirtame, filmuke kalbėjo Kulverstukas: „Statėm, statėm ir pastatėm.“ Taip ir aš su visų pagalba pastačiau“, – linksmai mena.
Alovės parapijos žmonės monsinjorą Stanislovą labai pamilo, Tėveliuku, Klebonėliu ėmė vadinti. Gerbė už tai, kad jis neteisdavo parapijiečių, net ir nemokančius poterių leisdavo priimti Pirmąją Komuniją.
„Aš nesu policininkas, kad raginčiau ir bausčiau. Nei jiems, nei man iš to naudos nebus, niekam nebus, jei imtume atmesti gerai nemokančiuosius poterių. Vėliau tie žmonės ateidavo į bažnyčią, išmoko ir poterius, tapo gerais katalikais. Žmogui reikia laisvės, pasitikėjimo. Mus seminarijoje mokė – eikite ir skelbkite Dievo žodį, mokykite visus ir krikštykite visus. Taip ir darau. Nebuvo sunku laukiant Velykų surinkti jaunimo velykinių sargų vaidmenims ar kitiems reikalams. Užgrūdina žmones, o kunigus pamokina ir tokie netikėti šiuolaikiniai dalykai kaip korona“, – yra pastebėjęs S.Stankevičius.
Mūsų telefoninio pokalbio metu kunigas dar tarstelėjo, kad pagal amžių jam jau anksčiau reikėjo palikti klebono vietą, bet vyskupijos vadovybė į prašymus reaguodavo irgi prašymu: „Kol dar gali...“ Liga paskatino. Pastaruosius metus, pasak buvusio ilgamečio Alovės klebono, darbo didelio nebuvo, siautėjo koronavirusas, bažnytėlė ištuštėjo. Dabar joje jau renkasi parapijiečiai.
Kol kas vasarą iki šildymo sezono monsinjoras S.Stankevičius leis įprastinėje vietoje, savo namais vadinamoje klebonijoje. Žiemą jo atvykstant lauks Aukštadvaryje veikiantis Šv. Domininko pensionas.
Kalbinti parapijiečiai linkėjo mylimam klebonėliui kuo skubiau atgauti visas savo turėtas jėgas, su pagarba kalbėjo apie dvasininko atliktus darbus Alovės kraštui. Jie teigė, kad S.Stankevičius – tarsi šio krašto metraštininkas, kilnus kunigas, visur, kur bepasisuktų, skleidžiantis dvasingumą, bendraujantis su mokiniais, kaimo bendruomenėmis, kuklus ir supratingas, aktyvus bendruomenės pagalbininkas.
„Man gyvenimas – labai gražus kaip pasaka. Vis kažko trokštu ir trokštu, vadinasi, dar gyvenu“, – tik su jam būdingu nuotaikingu humoru teigia dvasininkas.