Mane žavi maži miesteliai – tikroji Lietuva. Grindinio akmenyse – nenugludinta, nepagražinta, trypta nenutrypta krašto istorija. O patys gražiausi, jaukiausi iš jų – panemunės miesteliai, prigludę prie piliakalnių, bet atviri čia pat tekančiam Nemunui.

Romėniška kilmė

Lengva kvėpuoti, toli matyti piliakalnin įkopus. Tai – Seredžius! Miestelis (Jurbarko r.) įsikūręs prie Nemuno ir Dubysos, jų santakoje. Legenda pasakoja, kad romėnų didikas Palemonas, bėgdamas nuo imperatoriaus Nerono, atplaukęs su savo kelių šimtų dvariškių palyda, būtent čia ramybę radęs ir apsigyvenęs. Tačiau archeologiniai tyrinėjimai leidžia spėti, kad žmonės Dubysos ir Nemuno santakoje gyvenę jau akmens amžiuje. Vis tik romantizuota romėniška miestelio kilmė didino jo gyventojų savivertę, kurią įvairaus atspalvio atėjūnai stengėsi paniekinti.

Sovietmečiu šią legendą, kaip ir tikrus įvykius, garsinusius Lietuvą, stengtasi ištrinti iš atminties. Bet istorija tarsi takažolė – prasikala ir pro grindinio akmenis. 2013-aisiais, minint Seredžiaus 720-ąsias metines, buvo atidengta didinga Palemono skulptūra, kurios autorius – skulptorius Algimantas Sakalauskas, o sumanytojas – Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos direktorius Petras Baršauskas, per miestelio šventę prisipažinęs, kad 40 metų gyvendamas Seredžiuje daugsyk pagalvojęs, jog miesteliui trūksta jo legendinio įkūrėjo Palemono skulptūros. Ir – sporto salės. Šiandien miestelis turi ir skulptūrą, ir sporto salę. Ir net puikų stadioną, kuriame vyksta futbolo varžybos!

Seredžius

Žmonės šviesuliai

Sako, maži miesteliai dūsta, nyksta, sensta jų gyventojai, trobose nebekrykščia vaikai. Nuobodu, nyku juose, sako, nėra pramogų, kultūros nėra. Nėra Maximos, Lidlo. Tai tiesa. Ir ačiūdie, kad prekybcentriai neužgožia tikrųjų vertybių. Tai, kas tikra, kuriama kaip tik čia, mažuose miesteliuose. Likimo ar nematomos istorijos užmačios atbloškia, iškelia, išgrynina žmones-šviesulius, kuriems skirta ypatinga misija – prikelti, saugoti, įprasminti tautos atmintį: Vilkijoje gyvena ir kuria Arūnas ir Vida Sniečkai, Veliuonoje – rašytojai Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, Seredžiuje – mokytojai Petras ir Margarita Baršauskai...

Petras ir Margarita prie jų įkurto Krašto muziejaus.

Mokykla su istorija

Prie įvažiavimo į Seredžių stovi skulptoriaus A.Sakalausko išdrožtas koplytstulpis su visų šešių panemunės miestelių herbais. Jis skirtas Lietuvos 100-mečiui. Kodėl koplytstulpis stovi čia, Nemuno ir Dubysos santakoje? Čia prasideda Jurbarko rajonas, Panemunių regioninis parkas ir istorinis kraštovaizdžio draustinis. Šio koplytstulpio, kaip ir daugelio kitų skulptūrų, sumanytojas bei iniciatorius – P.Baršauskas, Seredžiaus pagrindinės mokyklos, 2010 metais pavadintos Stasio Šimkaus vardu, direktorius ir fizikos mokytojas. 1975-aisiais į mokyklą atėjęs kaip jaunas specialistas, netrukus tapo anuomet buvusios vidurinės mokyklos direktoriumi ir pasiliko čia visam laikui.

Seredžiaus mokykla turi ypatingą istoriją. Ji įsikūrusi Nepriklausomos Lietuvos laikų kareivinėse ir šiose patalpose yra iki šiol. Kadangi anuomet mokinių buvo daug, teko šalia statyti naują pastatą. Iš tų laikų dar yra išlikęs senasis gėlynas su didžiule betonine vaza viduryje (kažkodėl vadindavom ją grybu). Mokykla stovi ant kalno, reljefas čia kalvotas, pro medžių viršūnių properšas gali matyti Nemuno juostą. Laiptai į kalną taip pat cementiniai, abipus jų – sena gyvatvorė, pavasariais ten žydi kvapiosios „fijolkos“. Sentimentai jaunystei, savai mokyklai, savai klasei, pro kurios langus matydavau žydinčias obelis. Liko tik kelios. Paseno, teko iškirsti. Atsivėrė žalia erdvė, joje dabar stovi dvi skulptūros: viena skirta mokyklai, ją sukūrė patys mokiniai, kita – šv. Agotai.

Šalia pagrindinio pastato – žymiai meniškesnė skulptūra, skirta kompozitoriui ir chorų organizatoriui Stasiui Šimkui, šios mokyklos mokiniui.

Dar kitas koplytstulpis, skirtas chorų festivaliui atminti, pastatytas 2017 metais. Mintį tokį festivalį organizuoti Seredžiaus Šv. Jono bažnyčioje „išaudė“ P.Baršauskas kartu su žmona lituaniste Margarita.

Mokyklos kiemą puošia mažesnės skulptūros, iš medžio išdrožti suoliukai - tai mokinių darbai, sukurti padedant tikriems medžio drožėjams. Nuo 2005-ųjų kasmet organizuojamos drožėjų stovyklos. Kur? Ogi Petro ir Margaritos etnografinėje sodyboje.

Mokykla šviečia naujais langais, 2015-aisiais įvestas centrinis šildymas, iki tol kiekvienoje klasėje būdavo kūrenamos krosnys. Vieną, koklinę, paliko kaip „muziejinį eksponatą“ – ateities kartoms pasižiūrėti. Nuo 2015-ųjų mokykla reorganizuota į pagrindinę mokyklą–universalųjį daugiafunkcį centrą, kuriame veikia vaikų darželis, bendruomenės namai, biblioteka. Su pavydu žvelgiau į medžių pavėsyje įrengtą lauko klasę. Didelių miestų mokyklos tokios prabangos neturi...

Seredžiaus mokykla turi ypatingą istoriją. Ji įsikūrusi Nepriklausomos Lietuvos laikų kareivinėse.

Įkūrė muziejus

Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinė mokykla yra pasirinkusi etnokultūros ir kraštotyrinio darbo plėtojimo kryptį. Lietuvių kalbos ir literatūros kabinete mokytoja M.Baršauskienė įkūrė Knygos muziejų. Viena spinta skirta knygnešiams ir labai senoms, iš apylinkių surinktoms knygoms, daugiausia maldaknygėms. Kitoje spintoje – seni vadovėliai, iš kurių mokėsi mokinių tėvai ir seneliai.

Sudomino prieškario laikų sąsiuviniai su dailyraščiu rašytais diktantais, rašinėliais. Įdomu ir tai, kad ant sąsiuvinių viršelių atspausti įžymių žmonių, visuomenės veikėjų, kunigaikščių atvaizdai su trumpomis jų biografijomis.

Mokykla didžiuojasi ir Kraštotyros muziejumi, kurį taip pat įkūrė M.Baršauskienė. Dėmesį patraukia puošnūs, autentiški senoviniai baldai: stalas ir kėdės, ąžuolinės spintos – jose saugomi visų abiturientų laidų „testamentai“, albumai, įvairiausia kita medžiaga. Lentynose mokinių surinkti XIX ir XX amžiaus pradžios namų apyvokos daiktai, įrankiai ir prietaisai.

Senas namas, įgyvendinus dailės mokytojos Ritos Mačiulytės projektą, tapo žaismingas.

Už mokyklos, įsaulyje, Mokytoja Margarita yra pasisėjusi, kaip ji sako, „senovinių“ augalų darželį: galveles jau nokina linai, aitriai kvepia mėtos ir šaltmėtės, žaliuoja mažai kur beauginamos rūtos... Negaliu nenukrypti į šalį ir neprisiminti šioje mokykloje dirbusios lietuvių kalbos mokytojos Agnietės Daukantienės. Kartą ji atnešė į klasę rūtų šakelių, kad atpažintume, kaip Maironio apdainuotos gėlės atrodo. Neiškentusi pauosčiau jų žiedų, lapelius pirštais patryniau –  pasklido aitrus kvapas. O kitą dieną visas mano veidas buvo pūslelėm nuėjęs...

Senelių, prosenelių naudotų daiktų prakalbinimas, gebėjimas pavadinti vardu medžius, žolynus – pats geriausias būdas pažinti su savo tautos istoriją ir jos pasaulėjautą. Stengdamiesi pasivyti naujausias technologijas, aplinką, gamtą stebėdami tik išmaniojo telefono ekrane, skurdiname savo dvasią. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvome pasiryžę ieškoti dvasingumo, tautinės savasties, mokyklose steigėsi etnokultūros, kraštotyros būreliai, tautinių šokių rateliai. Tačiau vos keli dešimtmečiai tepraėjo, o iš daugelio mokyklų visos taip vadinamos senienos: močiučių siuvinėtos staltiesėlės, išausti lininiai rankšluosčiai, senos maldaknygės, klumpės, žibalinės lempos, verpimo rateliai -– buvo išmesta į šiukšlių konteinerius. Reta mokykla surado šiems seniems, daug menantiems daiktams saugią ir pagarbią vietą. Viena iš tokių – ir mano mokykla. Už etnokultūrinio paveldo saugojimą Baršauskai apdovanoti Krištoline lelija.

Meilė savam kraštui

2003 metais buvusiame mokyklos bendrabučio pastate Baršauskai įkūrė Seredžiaus krašto muziejų, kuriame vykdomos net trys edukacinės programos: „Duona ant mūsų stalo“, „Pynimas iš vytelių“ ir „Audimas“. Audėja Aldona Jaugelienė, jau garbaus amžiaus serediškė, lankytojus supažindina su audimo technika, kuri reikalauja didelės kantrybės. Vien jau kiek atidumo reikalauja nyčių suvėrimas! Pynimas iš žilvičių – dar vienas seniausių panemunių gyventojų amatų: pindavo ne tik krepšius, bet ir baldus! Seniausias eksponatas, susijęs su pynimo menu – autentiška vaiko lovelė. Kalbėdami apie duonos kelią, mokiniai turi galimybę stebėti visą ilgą procesą. Duonkubilis, ližė, visi kiti rakandai tampa gyvi, kai iš vakaro iškūrentoj krosny kepami pačių mokinių išminkyti ir suformuoti duonos kepaliukai. Jauki būna šventė susėdus prie stalo, ką tik iš krosnies ištrauktą duonelę užgeriant mėtų arbata... Supratau, kodėl prie muziejaus stovi šv. Agotos skulptūra: rankose ji laiko duonos kepalą ir kviečia užeiti.

Muziejuje surinkta gausi medžiaga apie senuosius šio krašto gyventojus, jų buitį. Atskiri stendai skirti iškilioms asmenybėms. Ekspoziciją padėjo paruošti Maironio literatūros muziejaus darbuotoja Raminta Antanaitienė. Vienas iš žymių Seredžiaus gyventojų – Pranas Virakas (1871–1966), etnografas, tautosakos rinkėjas. Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugomi jo rankraščiai su šio krašto papročių, tradicijų aprašymais, kurie iki šiol nėra išleisti. Muziejuje saugomi keli rankraščio pavyzdžiai. P.Virakas spaudos draudimo metais savo namuose slapta mokė vaikus lietuviškai. Daraktoriaus mokykla veikė dvejus metus, joje mokėsi ir būsimasis kompozitorius S.Šimkus. Įdomu tai, kad nė vienas iš vietinių gyventojų P. Virako neįskundė, todėl jam neteko nukentėti nuo caro valdžios.

Seredžiuje yra gimęs ir mokyklą lankęs Stasys Santvaras (tikroji pavardė Zaleckis) – poetas, publicistas, dramaturgas. Labiausiai žinomas serediškis – S.Šimkus, kompozitorius, chorų organizatorius. Šiame miestelyje gimė ir kitas kompozitorius, dainininkas, dirigentas – Juozas Indra (tikroji pavardė Padleckis). Įdomus pastebėjimas: susipratę lietuviai sulenkintas ar surusintas pavardes pakeitė lietuviškomis. 1886 metais Seredžiuje gimė žydų kilmės JAV estrados dainininkas, vaidinęs pirmajame įgarsintame filme 1927-aisiais, Holivudo žvaigždė Elas Džolsonas (Al Jolson). Šiam šoumenui, pelniusiam Pasaulio didžiojo linksmintojo titulą, 2016 metais skulptorius A.Sakalauskas sukūrė skulptūrų ansamblį. Jis stovi šalia kitos to paties autoriaus skulptūros, skirtos neišlikusiai Seredžiaus žydų sinagogai bei Holokausto aukoms atminti. Manoma, kad būtent toje vietoje stovėjo žydų šventykla.

Mokykla kelintus metus dalyvauja konkurse „Tautos dvasios beieškant“, kuria teminius filmus: mokiniai filmuoja, o atrinkti tinkamiausius kadrus, montuoti kino juostą tenka pačiam mokyklos direktoriui. Jau yra sukurta filmai apie 1863-ųjų metų sukilėlius Seredžiaus krašte (remiantis P. Virako rankraščiais), apie medžio drožėjus ir apie speleologijos pradininką Lietuvoje Eriką Laiconą, kuriamas filmas apie brolius Juškas, jų veiklą šiuose kraštuose. „Labai svarbu į kraštotyrinę veiklą įtraukti mokinius, – sako mokytoja Margarita. – Kiek juose pažadinsi pasididžiavimo savo gimtine, tiek ji turės ateities...“

Etnografinė sodyba

Etnografinėje Baršauskų sodyboje.

Paskutinė mūsų „stotelė“ – etnografinė Petro ir Margaritos Baršauskų sodyba, 2003-aisiais metais pripažinta gražiausia sodyba visoje apskrityje.  Tai Margaritos tėvų ir senelių namai, o dabar jų vaikų ir vaikaičių, kuriems čia gera vasaroti. Sodyboje išlikusi klėtis, daržinė, pirtis... Viskas gėlėm išpuošta: vazonėliuose kabančiomis, svyrančiomis, darželyje žydinčiomis. Kiemo vidury – šakotas ąžuolas, prosenelių sodintas, tolėliau – senas sodas. Pavasarį jame žydi ne tik obelys ir vyšnios, – anksčiau už visus medžius ir krūmus pražysta magnolijos. O prie klėtelės prisiglaudęs diemedis – juk čia lietuviška sodyba, tai kaip be šito kuklaus Dievo medelio... Jau rengiamės susėsti pavėsinėje, apsivijusioje vijokliais, bet dangumi grėsmingai atplaukia lietaus debesys ir mes persikraustome į „gonkelius“ arba, tiksliau, į dengtą terasą, paties šeimininko iškaltą medžiu. „Kaip visur suspėjate?“ – neatsistebiu, – juk tokiai sodybai prižiūrėti darbščių rankų reikia“. „Mes dar ir „Veliuoniečio“ ansamblyje šokame, – pasigiria Baršauskai. – Kiekvieną trečiadienį į repeticijas Veliuonon važiuojame.“ O sodyboje kasmet pagal senovinius papročius švenčiamos Jurginės. Suvažiuoja svečiai iš kelių mokyklų.

Daug žmogus gali nuveikti, „kol dega krūtinėj šventa ugnis toji, kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko...“ – ateina į galvą Vinco Kudirkos „Laboros“ žodžiai, išmokti dar mokykloje. Kažkada tebuvę patetiškais, žvelgiant į Petro ir Margaritos Baršauskų  bei kitų serediškių nuveiktus darbus, šie žodžiai įgyja kūnišką prasmę. Susitikimai su tokiais žmonėmis suteikia vilties, kad mūsų miesteliai ne tik atgis, bet ir taps dvasingo, ramaus gyvenimo pasiilgusiųjų traukos vieta.

Regina Jasukaitienė