Alksnėnų kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantį Aurimą Kripą puikiai pažįsta didžioji dalis Suvalkijos ūkininkų. Vyras beveik dešimtmetį dirbo žemės ūkio technika prekiaujančioje įmonėje, o šiuo metu Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriuje yra atsakingas už kasmetinę traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų bei jų priekabų techninę apžiūrą, žemės ūkio priemonių registracijas.

Tvarkingi žemdirbiai

Atrodo, kad visas alksnėniškio gyvenimas yra susijęs su žemės ūkiu. Žemės ūkio inžinerijos ir vadybos studijas baigęs A.Kripas nuo žemės ūkio taip niekada ir nepabėgo. Vyras iš tėvų perėmė nedidelį ūkį ir kasmet sėja kviečių, rapsų. Kadaise Aurimas laikė kiaulių ir karvių, tačiau gyvulininkystės sektoriuje nematydamas didelių perspektyvų, iš jo pasitraukė.

Vyras teigė, kad tai, jog pats dirba žemę, jam pasitarnaudavo buvusiame darbe, o ir dabartiniame ūkininkavimo žinios nepamaišo.

„Kaip ir kiti žemdirbiai, su kuriais kasdien bendrauju, visus žemės ūkio džiaugsmus ir rūpesčius patiriu savo kailiu. Suderinti tiesioginį darbą bei ūkininkavimą nėra sunku. Mano ūkis – gana mažas, o turima naši technika darbus leidžia nudirbti gana sparčiai“, – teigė A.Kripas.

Gaminant skanų ir kokybišką alų būtina turėti ne tik žinių, bet ir kantrybės. Pats Aurimas nevengia eksperimentuoti, todėl dažnai prieš pradėdamas virimo procedūras dar nežino, kokio skonio alus išeis. Jį vis dar į priekį veda noras pasigaminti kuo tobulesnio gėrimo.

Pagrindinė vyro veikla daugiausiai susijusi su traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų bei jų priekabų technine apžiūra, žemės ūkio priemonių registravimu. Specialistas teigė nesantis griežtas inspektorius, tačiau nuolaidų ūkininkams taip pat nedarantis. Jei į apžiūrą atvaryta transporto priemonė nėra techniškai tvarkinga, jai techninės apžiūros pažymėjimas nėra suteikiamas. Bet taip nutinka labai retai. Anot pašnekovo, dauguma Vilkaviškio rajono ūkininkų puikiai prižiūri savo sunkiasvorę techniką ir per apžiūras didelių nesklandumų nekyla.

Įprastai lyginiais metais Vilkaviškio rajone apžiūrima ir įvertinama maždaug 2 tūkst. technikos vienetų, o nelyginiais – bent du kartus daugiau.

A.Kripas teigė pastebėjęs, kad jo atstovaujamo rajono ūkininkai taip pat gana aktyviai keičia žemės ūkio techniką, tad pas jį kone kasdien net po keletą sykių atvyksta jos įregistruoti. Kasmet atliekama bent po 1 tūkst. technikos vienetų įregistravimo, išregistravimo bei duomenų keitimo operacijų.

Namudinis aludaris

Atsipūsti po sunkių darbų A.Kripas mėgsta su alaus bokalu rankoje. Ir ne bet kokio alaus, o savo paties gamybos. Virti alų alksnėniškis pradėjo maždaug prieš dešimtmetį. Kasmet suvalkietis pasigamina ne mažiau nei po 200 litrų šio putojančio gėrimo. Kol kas vyras jį naudoja tik savo reikmėms bei išdalina giminaičiams, draugams ir bičiuliams.

Gaminti alų Aurimą išmokė sūnėnas. Jis šį gėrimą pradėjo virti daug seniau, o kartais net ir teisėjauja renkant geriausius įvairių Lietuvos aludarių gaminius.

„Sūnėnas tuo metu gyveno Kaune, o ten išsivirti alaus nėra taip lengva. Juk reikia tam tinkamų patalpų. Kartą jis paprašė leisti šio gėrimo pasigaminti mano namuose. Aš, aišku, tam neprieštaravau. Taip sūnėnas alų pas mane virė net keletą sykių. Iš pradžių visą procesą stebėjau tik iš šalies. Nuo pat pradžių jis man pasirodė labai įdomus. Po kurio laiko giminaitis pasiūlė ir man pačiam pradėti virti alų. Taip viskas ir prasidėjo“, – prisiminimais dalijosi A.Kripas.

Atvažiuodamas pas Aurimą sūnėnas atsiveždavo ir specialius asmeninius indus, reikalingus alui virti. Kai alksnėniškis nusprendė pats gamintis šio gėrimo, jam teko tuos indus įsigyti pačiam. Juk tam paprastų namuose esančių puodų ar lėkščių tikrai nepakanka.

Tuo metu vyro namuose stovėjo seniai nenaudojamas nerūdijančio plieno vandens šildytuvas. Suvalkietis nuvežė jį į Kybartus pas ten gyvenantį krikšto tėvą, kuris indą perpjovė pusiau ir privirino rankenas. Aurimas iš vieno daikto pasidarė du 45 litrų talpos puodus.

Vis dėlto bene svarbiausias aparatas, kurį jam teko pasigaminti, – gėrimo fermentacijai skirtas vadinamasis fermenteris. Tai – įrenginys mikroorganizmams auginti ir jų sintetinamiems produktams gauti. Paprastai tai būna hermetiškas cilindro pavidalo nuo 30 iki 100 litrų talpos stiklinis ar nerūdijančio plieno indas, sudarytas iš dviejų viena į kitą įdėtų kamerų, tarp kurių cirkuliuoja šiltas vanduo. Fermenteris šildomas elektra, sterilizuojamas vandens garais aukštoje temperatūroje. Jame yra mitybinės terpės įpylimo, maišymo, aeracijos, temperatūros ir kitus kokybinius rodiklius reguliuojančių įtaisų.

Palengvintas procesas

Susiruošus įrangą Aurimui beliko imtis darbų. Iš pradžių jis alų gamino taip, kaip darydavo senoliai – virdavo ant ugnies. Tokiu būdu sukontroliuoti visą gamybos procesą nebuvo lengva. Jei tik vyras nespėdavo laiku pamatuoti gėrimo temperatūros ir ši viršydavo leistinas normas, užviręs alus imdavo putoti, bėgti per kraštus.

Tokiu būdu gaminamą alų ne tik būdavo sunku sukontroliuoti, bet ir pats virimo procesas užtrukdavo ne mažiau 6 valandų. Būtent dėl to alksnėniškis po kurio laiko nusipirko elektrinį virimo puodą, su kuriuo darbas tapo lengvesnis bei greitesnis. Nemažai pastangų reikia įdėti ir dabar, tačiau šiuo metu jau per maždaug 3 valandas alus tampa skaidrus, kokybiškas ir netgi daug skanesnis, nei verdamas senoviniu būdu.

Visgi reikia pabrėžti, kad vos tik išvirto alaus dar toli gražu negalima gerti. Tai tik viena iš trijų proceso dalių. Jau atvėsusį gėrimą būtina bent 3–5 dienas palikti rūgti, o vėliau dar bent mėnesį supilstytą į atitinkamą tarą laikyti vėsioje patalpoje. Reikia išlaukti, kol alus prisisodrina natūralios angliarūgštės, nusėda mielių likučiai, o pats gėrimas tampa skaidresnis.

Kaip jau supratote, gaminant skanų ir kokybišką alų būtina turėti ne tik žinių, bet ir kantrybės. Pats Aurimas nevengia eksperimentuoti, todėl dažnai prieš pradėdamas virimo procedūras dar nežino, kokio skonio alus išeis. Jį vis dar į priekį veda noras pasigaminti kuo tobulesnio gėrimo.

Gamybos procese A.Kripas naudoja dviejų rūšių mieles – lagerio ir elio. Pastarosios mielės labiau skirtos šiltajam metų laikotarpiui, o lagerio – šaltesniam. Yra ir daugiau niuansų, kuriuos aludariui būtina žinoti. Pavyzdžiui, apynių kiekis lemia alaus kartumą, salyklas – spalvą, o salinimo temperatūra – gėrimo putojimo savybes ir net stiprumą. Įprastai alksnėniškio pagamintas alus būna 6–7 proc. stiprumo.

A.Kripo namuose galima rasti net keleto metų senumo alaus. Pasak jo, tai visiškai nereiškia, kad gėrimas yra blogos kokybės. Priešingai, vyras alų lygino su vynu ir teigė, kad kuo jis senesnis, tuo geresnis. Alksnėniškio teigimu, šviežias alus skiriasi nuo jau kurį laiką pastovėjusio. Įprastai šviežiame aluje gausu bakterijų, todėl jis yra gyvas, tačiau po kurio laiko bakterijos žūsta, o pačiame gėrime išryškėja įvairūs poskoniai.

Suteikė pavadinimą

Visas Aurimo gaminamas alus ženklinamas žaliomis etiketėmis, ant kurių puikuojasi užrašas „Kripinis“. Šį gėrimo pavadinimą sugalvojo buvę vyro kolegos, atsižvelgdami į jo pavardę.

Kol kas privilegiją paragauti alksnėniškio gaminamo alaus turi tik jo artimieji, tačiau vyras kartais pagalvoja ir apie prekybą. Jis planuoja rekonstruoti dabartines gamybos ir sandėliavimo patalpas bei išklausyti privalomus trijų mėnesių trukmės aludarių kursus, gauti visus reikiamus leidimus.

Galvodamas apie pardavimus Aurimas supranta, kad klientams turėtų pasiūlyti įvairesnių skonių ir rūšių gėrimų. Viena iš jo idėjų – išmokti gaminti alų be gliuteno. Šio baltymo netoleruoja gana nemaža dalis žmonių, tad alus be gliuteno išties turėtų būti pakankamai paklausi prekė. Nemažai lietuvių mėgsta ir nealkoholinį alų, tačiau, pasak alksnėniškio, jį pagaminti būtų pernelyg sunki užduotis.

„Anksčiau Suvalkijoje buvo daugiau namudinių aludarių, tačiau dabar nežinau, ar be manęs nors vienas dar yra likęs. Džiaugiuosi, jog kadaise atradau šį amatą. Nežadu jo apleisti. Juk paties pasigamintas alus – pats skaniausias“, – šypsojosi pašnekovas.