Kaip tikras bičių avilys – taip atrodė Vilkaviškio rajone, Paežerių dvaro teritorijoje, vykusi 47-oji Lietuvos bitininkų šventė.

Vietą išprovokavo

Kiekvienais metais tradiciškai rugpjūčio pradžioje bitininkai iš visos šalies renkasi vis kitoje Lietuvos vietoje. Pernai metų šventę organizavusi Jurbarko bitininkų draugija visus bičiulius sukvietė į Raudonės pilį. Būtent tada ir buvo išrinkta šių metų šventės vieta. Įdomu tai, kad ją išprovokavo lyg tyčia, lyg netyčia įvairių bitininkų lepteltos frazės, neva suvalkiečiai pas save šventės nerengs iš „skūpumo“.

Ir iš tikrųjų iki šiol Vilkaviškio rajone nė karto nebuvo rengta tokio masto bičių laikytojams skirta šventė. Replikas girdėjusi Vilkaviškio bitininkų draugijos pirmininkė Renolda Stepanauskaitė-Kubilienė nusprendė užtildyti kalbas ir apginti suvalkiečių garbę. Taip ji pažadėjo surengti tokią šventę, kurios bičiuliai dar ilgai nepamirš. Viskam jau pasibaigus galima drąsiai teigti, kad jai pavyko. Šventės organizatoriai visiems įrodė, kad suvalkiečiai – puikūs organizatoriai, taip pat be galo svetingi, vaišingi ir ne mažiau išradingi žmonės.

Paežerių dvaras šventei buvo pasirinktas neatsitiktinai. Juk senais laikais kone visuose dvaruose klestėjo bitininkystė, kuri buvo laikoma prabangiu amatu. Organizatoriai dar svarstė bičiulius sukviesti į Vištyčio kraštą, tačiau pradėjus dėlioti pliusus ir minusus, abejojančiųjų dėl dvaro kandidatūros neliko. Be to, ši vieta neretai įvardijama kaip gražiausias Vilkaviškio rajono kampelis.

Tūkstančiai dalyvių

Į Paežerių dvarą sugužėjo tūkstančiai lankytojų. Vien bitininkų suvažiavo daugiau nei pusantro tūkstančio, o kur dar ne mažesnė dalis paprastų žiūrovų, kurie nusprendė išmėginti pačias įvairiausias šventėje siūlomas pramogas ir atrakcijas, taip pat lektoriai, edukatoriai, saviveiklininkai, muzikantai ir kt. Juk šventėje buvo laukiami visi – ir tie, kurie norėjo įsigyti medaus, daugiau sužinoti apie bites bei bitininkystę, ir tie, kurie norėjo tiesiog smagiai praleisti laiką.

Šv. Mišių aukojimu prasidėjusi šventė netrukus pakvietė susirinkti į atidarymo ceremoniją. Joje netrūko gražių sveikinimų, šiltų linkėjimų ir nuoširdžių padėkų. Susirinkusiuosius sveikino žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas, Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Seimo narys Juozas Olekas, kuris, beje, yra Lietuvos bitininkų sąjungos vadovas, ir kt.

„Bitininkystė – daugiau nei amatas. Tai – kantrybės, meilės gamtai ir bendruomeniškumo simbolis“, – šventės metu kalbėjo Vilkaviškio rajono savivaldybės meras A.Neiberka.

Iš įvairių kraštų

Šiais metais į Lietuvos bitininkų šventę atvyko net 44 šalies bitininkų draugijų atstovai. Buvo svečių ir iš kaimyninės Lenkijos Seinų ir Punsko kraštų, taip pat iš Čekijos, Estijos bei Latvijos.

Kaip ir kiekvienos šventės metu, tradiciškai visų organizacijų atstovai prisistatė iškilmingoje eisenoje, nešini savo pomėgį ir amatą atspindinčiomis vėliavomis.

Po prisistatymo ir oficialių kalbų susirinkusieji plačiai pasklido po visą Paežerių dvaro teritoriją. Čia veiklų netrūko nei mažiems, nei dideliems, nei jauniems, nei pagyvenusiems. Dalis rungčių ir žaidimų buvo skirta vien šeimoms.

Šventėje organizuotos ir tradicinės, ir visiškai naujos rungtys. Viena pastarųjų – ant įspūdingo korį primenančio laužo sudegintas „Medaus padirbėjas Niekadėjas“. Šią atrakciją vilkaviškiečiai sugalvojo neatsitiktinai, o reaguodami į tai, kad visai neseniai šalyje buvo nustatyta nemažai medaus padirbinėjimo atvejų, kurie kenkia visiems sąžiningai savo amatą puoselėjantiems bičiuliams.

Įdomios veiklos

Rungčių, žaidimų ir kitų užsiėmimų taip pat buvo sočiai. Susirinkusieji smalsiai stebėjo, kaip bitininkai tarpusavyje kovojo, kuris greičiau surinks spiečių ir medyje pakabins spietinę. Vos tik sužinoję apie susispietusias bites, bičiuliai turėjo kuo greičiau apsirengti bitininkų drabužiais ir pasiruošti spietinę bei surinkti bites.

Norintieji iš labai arti susipažinti su bitininko amatu buvo kviečiami stebėti, kaip bitininkai plikomis rankomis tarp tūkstančių kitų skraiduolių bando surasti bitę motinėlę.

Šventės dalyviai taip pat buvo kviečiami išbandyti ir savo rankos taiklumą. Į šventę Paežeriuose atvyko karaimas lankininkas iš Trakų, demonstravęs, kaip reikia šaudyti į taikinį, kurio viduryje slėpėsi didžiausia bičių priešė – erkė.

Taip pat vyko nektaro nešimo rungtis, protmūšis ir kitos rungtys. Netrūko ir edukacijų. Susirinkusieji galėjo išmokti lieti žvakes, iš molio pasigaminti bičių skulptūrėles, išsivirti midaus, pasigaminti avilį ar kokį nors kitą medinį dirbinį ir kt.

Visų itin laukiamas buvo geriausios šeimininkės konkursas, kuriame komisija vos galėjo prasibrauti prie pačiomis įvairiausiomis vaišėmis nukrauto stalo, nes paragauti skanumynų buvo leidžiama ne tik komisijos nariams, bet ir kiekvienam norinčiajam. Ir ko tik nebuvo galima degustuoti... Asortimentą sudarė įvairūs gėrimai iš medaus, mėsos gaminiai ir net sušiai, kuriuos paruošė Joniškio bitininkų draugijai atstovavusi ir šiame krašte jau kurį laiką gyvenanti tailandietė Sizan Tamakamonforn. Ji tapo vienos iš nominacijų nugalėtoja.

Degustuoti buvo galima ne tik patiekalus iš medaus, bet ir patį medų. Jo dalyviams buvo pateikta net 37 rūšys. Taip pat vyko ir midaus degustacija bei geriausio šio gėrimo rinkimai.

Praktiniai patarimai

Tie, kurių nedomino linksmosios rungtys ar žaidimai, taip pat nebuvo pamiršti. Vienoje iš šventės palapinių visą dieną vyko praktinės konferencijos, kurias vedė visoje šalyje žinomi lektoriai. Apie tai, kaip sėkmingai parduoti daug medaus, pasakojo bitininkė, medaus someljė Jolita Smaidrienė, apie bičių peržiemojimo ypatumus kalbėjo doc. Algirdas Amšiejus, o įvairių žolelių naudą susirinkusiesiems pristatė žolininkė Jūratė Rutkauskienė.

Konferencijoje taip pat dalyvavo keletas apiterapijos – gydymo ir profilaktikos metodų, kuriuose naudojami bičių gaminami ir surenkami produktai – specialistų. Taip pat buvo ir kitų pranešėjų, kurie kalbėjo apie bitininkavimą miestuose, technologinius priedus midaus gamyboje ir kt.

Šventės metu kiekviename Paežerių dvaro kampelyje veikė parodos, įvairios dirbtuvėlės, savo produkciją siūlė amatininkai, menininkai, kulinarai, ūkininkai.

Visą dieną susirinkusiuosius linksmino vietos saviveiklininkų kolektyvai, taip pat grupės „Pradžiapati“, „Kūlgrinda“, „Žalvarinis“ ir „Lietuvaičiai“. Viską vainikavo lazerių šou.

Paprastai kiekvienos šventės metu nusprendžiama, kurioje šalies vietoje vyks kitų metų renginys. Visgi šįkart po vilkaviškiečių aukštai užkeltos kartelės organizuoti 2026 metų Lietuvos bitininkų šventę norinčiųjų kol kas dar neatsirado.