Pilviškių miestelyje (Vilkaviškio r.) gyvenantį Kęstutį Brazį vietiniai puikiai pažįsta. Prieš kurį laiką į pensiją išėjęs vyras ilgus metus dirbo Pilviškių kultūros namų vadovu, iki pat dabar aktyviai dalyvauja kultūrinėje bei visuomeninėje veikloje. Beje, Kęstučiui nesvetimas ir žemės ūkis.

Sunkiausia – rauti linus

Nemaža dalis į pensiją išėjusių žmonių pamažu atsiriboja nuo buvusios savo aplinkos, daugiau laiko leidžia namuose. Tik ne K.Brazys – jis stengiasi neužsisėdėti vienoje vietoje. Šiuo metu pilviškietis priklauso net penkiems kolektyvams. Vyras dainuoja Pilviškių kultūros namų mišriame vokaliniame ansamblyje „Jovaras“, liaudiškos muzikos kapeloje „Pilvė“, Alksnėnų kaimo bendruomenės kapeloje „Alksnė“, gieda Pilviškių parapijos chore bei vaidina Pilviškių mėgėjų teatre „Bajorgalis“.

Įspūdingas sąrašas, tiesa? Bet ir tai dar ne viskas! Kęstutis taip pat priklauso Pilviškių parapijos pastoracinei tarybai, yra aktyvus miestelio bendruomenės narys. Kadaise K.Brazys pats daugiau nei dešimtmetį vadovavo Pilviškių bendruomenei, buvo vienas iš jos įkūrėjų.

„Pradėjome nuo 6 žmonių ir išsiplėtėme iki 100 narių. Įgyvendinome keletą reikšmingų projektų“, – pasakojo pilviškietis.

Į šį Vilkaviškio rajono miestelį jis atsikraustė iš netoliese esančio Alksnėnų kaimo, kuriame gimė bei augo. Suvalkiečio vaikystė nebuvo lengva. Jo tėtis dirbo vietos kolūkyje, o mama, kaip jis pats teigė, daug sveikatos neturėjo, tad didžiąją dalį ūkio darbų tekdavo nudirbti jiedviem su dvyne seserimi Valentina.

„Turėjome kiaulių, karvių, įvairių paukščių, tad tekdavo ir tvartuose mėšlą mėžti, ir daržus ravėti, ir šieną vežti. Ypač sunku būdavo ravėti cukrinius runkelius. Būnant paaugliu atrodydavo, kad jų vagos niekada nesibaigs. Bet dirbdavome sąžiningai ir atsakingai. Atsimenu, kaip kartą su sese norėjome keliauti į gretimame kaime vykusią „gegužinės“ šventę. Mama pasakė, kad ten eiti negalėsime, kol nebaigsime ravėti runkelių. Atsikėlėme ketvirtą ryto ir jau popiet darbai buvo baigti“, – su šypsena senus laikus prisiminė K.Brazys.

Visgi, vyro teigimu, sunkiausias darbas būdavo visai ne cukrinių runkelių ravėjimas. Daug daugiau streso sukeldavo linų ėmimas. Tais laikais kolūkyje būdavo išdalijamos javų rovimo normos, tad tekdavo nurauti bei į pėdas surišti nemažą kiekį šių augalų.

„Nors dirbdavome su pirštinėmis, vakarais namo vis tiek grįždavome kruvinomis rankomis. Labai jau aštrūs tie linų stagarai! Nevengiu jokio darbo, tačiau šio net nenoriu prisiminti“, – teigė pašnekovas.

Sugebėjo suderinti

K.Braziui iš vaikystės yra įstrigusi ir dar viena istorija. Būdamas maždaug dešimties metų pirmą kartą pasisiūlė padėti tėčiui dalgiu nupjauti laukuose žolę. Jau pirmieji pjovimo bandymai puikiai pavyko, tėtis negailėjo pagyrų.

„Atsimenu, kai grįžome namo, tėtis pašaukė mamą ir liepė paruošti sočius pusryčius, nes vyrai sunkiai dirbo. Tada pirmą kartą mane kažkas pavadino vyru. Labai tuo didžiavausi“, – šypsojosi K.Brazys.

Sunki vaikystė suformavo deramą požiūrį į gyvenimą. Vėliau sukūręs šeimą Kęstutis ir savo vaikus mokė nebijoti sunkaus darbo, stengėsi jiems įskiepyti teisingas vertybes.

„Dabar su žmona Ramute kartais stebimės, kaip mums pavykdavo viską suderinti. Juk augo maži vaikai, abu turėjome pamaininius darbus, o kartu rūpinomės ir ūkio reikalais. Turėjome ir karvių, ir kiaulių, net paršavedžių vienu metu laikėme, ir vištų. Taip pat laikėme ožką, nes jos pieną labai mėgdavo vaikai. Jie mums labai padėdavo ūkyje. Gal ne visada norėdavo, bet suprato, kad tėvams reikia pagalbos“, – kalbėjo pašnekovas.

Triušiai ir balandžiai

Nuo vaikystės iki pat dabar K.Brazys laiko triušių ir balandžių. Be jų pilviškietis neįsivaizduoja savo gyvenimo.

„Su balandžiais buvau padaręs šiokią tokią pertrauką. Vėl juos laikyti pradėjau tik prieš šešerius metus, kai sūnus sumeistravo balandinę. Man jie – labai gražūs paukščiai. Kiti balandžius laiko dėl sportinio intereso, o aš – tik dėl savęs. Kartais atrodo, kad per naktį jie manęs pasiilgsta. Pasiilgstu ir aš jų“, – šypsojosi Kęstutis.

Vyras teigė, kad balandžiai nėra lepūs paukščiai, narve jie puikiai ištveria lietuviškas žiemas. Kartais suvalkietis savo balandžius mėgsta palepinti. Jis šeria ne tik įprastu lesalu – kviečiais, bet sykiais, nežinant žmonai, nuperka ir perlinių kruopų. Jas paukščiai labai mėgsta.

Nuo pat mažens Kęstučio namuose nuolat auga ir kelios dešimtys triušių. Šie gyvūnai daug lepesni nei balandžiai, todėl pilviškiečiui retkarčiais tenka konsultuotis su veterinarais. Nors, atrodo, sukaupta milžiniška triušių auginimo patirtis, kartais vis dar tenka susidurti su nematytomis situacijomis.

„Triušiai gana lepūs. Jei į vadą įsisuka kokia liga, ją nugalėti būna labai sunku. Reikia žinoti nemažai specifinių dalykų. Pavyzdžiui, kada ir kokią žolę duoti, kokios vengti. Jaunikliams apskritai patariama duoti tik šieną, grūdus ir kombinuotuosius pašarus“, – pasakojo pašnekovas.

Pavyko išsaugoti

Kaip ir be triušių ar balandžių, savo gyvenimo pilviškietis neįsivaizduoja ir be muzikos bei apskritai kultūros. Nuo mažens jis augo balsingoje šeimoje. Dainuoti mėgo ir jo tėvai, ir jo dvynė sesuo, su kuria duetu Kęstutis dainuodavo kone visuose mokyklos renginiuose.

Vyras turi keturis vaikus bei šešis anūkus. Jie taip pat nevengia dainuoti, todėl kai visi susirenka tėvų namuose Pilviškiuose, jų kartu atliekamus gražiausius kūrinius girdi ne tik kaimynai.

K.Brazys dainavo ir baigęs mokyklą, jau dirbdamas Pilviškių gamybiniame susivienijime „Sūduva“. Šios gamyklos vokalinis ansamblis anuomet buvo garsus, respublikiniuose konkursuose nuolat pelnydavo prizines vietas.

Daina vyrą lydėjo ir tada, kai bankrutavus gamyklai jis buvo pakviestas vadovauti Pilviškių kultūros namams. Šį laikotarpį K.Brazys iki šiol atsimena su malonumu.

„Buvo smagus laikas. Teko įdėti nemažai pastangų, kad Pilviškių kultūros namai apskritai išliktų. Dėl avarinės būklės juos ketino uždaryti. Su vietos seniūnu Vytautu Judicku dėjome visas pastangas, kad neuždarytų. Mus labai palaikė tuometinis Vilkaviškio rajono meras Algirdas Bagušinskas. Galiausiai pavyko pasiekti savo tikslą, o kultūros namų renovacijai buvo skirtas finansavimas“, – prisiminė pašnekovas.

K.Brazio nuomone, žmonėms visada labai reikėjo kultūrinių renginių, publika iki šiol noriai į juos renkasi. Vyras prisiminė ne per seniausiai miestelio kultūros namuose vykusią kaimo kapelų šventę „Pilviškių armonika“, kai į salę net netilpo visi norintieji.

„Yra ir daugiau panašių pavyzdžių. Tarkime, kasmet į Alksnėnų Žolinės atlaidus ir po jų vykstančią bendruomenės šventę žmonės plūsta iš įvairių aplinkinių vietovių. Tokie renginiai visus sujungia, skatina glaudžiau bendrauti, praturtina dvasiškai“, – kalbėjo K.Brazys.

Ne visada suderina

K.Brazys neslėpė, kad įvairių kolektyvų, kuriems jis priklauso, repeticijos ir pasirodymai atima daug laiko. Kartais nutinka taip, kad jie dubliuojasi, tad vyrui su skaudančia širdimi tenka kažką praleisti. Apmaudžiausia, kai tuo pačiu metu būna suplanuoti pasirodymai.

„Myliu visus savo kolektyvus ir labai juos vertinu. Ypač džiaugiuosi „Jovaro“ ansambliu, kuriame dainuoja brandaus amžiaus žmonės. Turime ir tokių, kuriems jau per 90 metų, tačiau jie yra nepaprastai gyvybingi, noriai lanko repeticijas. Visgi, jei dubliuojasi dainavimo ir teatro pasirodymai, pirmenybę teikiu teatrui. Paprasčiausiai suprantu, kad spektaklyje mane pakeisti būtų daug sunkiau“, – kalbėjo pašnekovas.

Aktyvus senjoras teigė, kad labiausiai kolektyvuose jį žavi galimybė pabūti su bendraminčiais. „Smagu būna tiek per repeticijas, tiek per pasirodymus. Su kolektyvais esu aplankęs didžiąją dalį Lietuvos. Dažnai ne tik pasirodome, bet ir turime turiningas ekskursijas. Džiaugiuosi, kad mane labai palaiko žmona. Kartais man jos būna tikrai gaila, kad ji viena lieka namuose. Nepaisant visko, per kartu praleistus metus žmona man nė karto nėra priekaištavusi dėl to, jog nuolat kur nors išvykstu“, – dėkingumą sutuoktinei išreiškė K.Brazys.