Automobilių istorijoje kartais pasirodo modelių, kurie tampa ne tik transporto priemone ar technikos produktu, bet ir savotišku epochos simboliu. Jie atspindi laikotarpio technologines ambicijas, inžinerinį drąsumą ir gamintojų norą peržengti ribas. Vienas tokių automobilių – legendinis „Porsche 959“. Šis modelis iki šiol laikomas vienu pažangiausių ir įtakingiausių sportinių automobilių istorijoje. Jis buvo sukurtas ne tik tam, kad būtų greitas ar prabangus. Tai buvo technologijų demonstracija, inžinerinis manifestas ir eksperimentas, kuris padėjo nubrėžti kryptį visai modernių sportinių automobilių evoliucijai.

Gimęs pokyčių metu

Norint suprasti šio automobilio svarbą, reikia sugrįžti į laikotarpį, kai automobilių pramonė išgyveno didelių pokyčių laiką. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje sportinių automobilių pasaulis buvo itin konkurencingas. Europos gamintojai siekė ne tik kurti greitesnius modelius, bet ir demonstruoti technologinį pranašumą. Ši konkurencija skatino eksperimentus su naujomis medžiagomis, aerodinamika, elektronika ir variklių konstrukcija.

Būtent tuo metu Vokietijos sportinių automobilių gamintojas „Porsche“ nusprendė pradėti projektą, kuris turėjo tapti technologine vitrina. Kompanijos vadovybė suprato, kad norint išlaikyti inovacijų lyderio statusą, reikia sukurti automobilį, kuris ne tik pranoktų konkurentus, bet ir parodytų, kaip gali atrodyti ateities sportinis automobilis.

Projektas prasidėjo kaip atsakas į automobilių sporto reglamentus. Tarptautinė automobilių federacija (FIA) 1982 metais pristatė radikalią ralio kategoriją – B grupę. Tai buvo pati galingiausia ir greičiausiai grupė ralio istorijoje. Norint dalyvauti šioje grupėje, gamintojai privalėjo serijiniu būdu pagaminti bent po 200 modelio egzempliorių. B grupės automobiliams nebuvo jokių ribojimų, tad gamintojai galėjo pasitelkti geriausius savo inžinierius ir sukurti kažką labai įspūdingo.

B grupė leido gamintojams kurti itin galingus ir techniškai pažangius automobilius, tačiau tam reikėjo pagaminti ir ribotą serijinių modelių skaičių homologacijai. Būtent šioje klasėje „Audi Sport Quattro S1“, „Lancia Delta S4“, „Peugeot 205 T16“ ir „Renault 5 Turbo“.

Projekto pradžia

Vienas svarbiausių projekto žmonių buvo ilgametis „Porsche“ technikos vadovas Helmuthas Bottas. Jis buvo įsitikinęs, kad sportinių automobilių ateitis slypi pažangiose elektroninėse sistemose ir išmaniose transmisijose. H.Bottas ir jo komanda nusprendė sukurti automobilį, kuris sujungtų lenktyninę technologiją ir kasdienio naudojimo patikimumą.

Pirmieji projekto eskizai gimė Štutgarto inžinerijos centruose. Iš pradžių buvo svarstoma sukurti visiškai naują modelį, tačiau galiausiai nuspręsta remtis legendiniu „Porsche 911“ modeliu. Šio automobilio siluetas buvo vienas atpažįstamiausių pasaulyje, todėl inžinieriai nusprendė išlaikyti stilistinį ryšį su šia legenda.

Vis dėlto panašumas buvo tik vizualus. Technine prasme naujasis projektas buvo visiškai kitoks. Automobilio konstrukcija buvo kuriama nuo nulio, naudojant pažangias medžiagas ir technologijas. Inžinieriai siekė sukurti automobilį, kuris galėtų būti greitas kaip lenktynių mašina, bet kartu patikimas ir stabilus bet kokiomis sąlygomis.

Paklusnus monstras

Vienas didžiausių iššūkių buvo sukibimas su keliu. Tradiciniai galiniais ratais varomi superautomobiliai dažnai turėdavo problemų su stabilumu, ypač esant dideliam galingumui. Todėl „Porsche“ komanda nusprendė įgyvendinti revoliucinę idėją – sukurti pažangią visų varančiųjų ratų sistemą.

Taip gimė elektroniniu būdu valdoma sistema „Porsche-Steuer Kupplung“. Ji galėjo dinamiškai paskirstyti sukimo momentą tarp priekinės ir galinės ašies, priklausomai nuo kelio dangos, greičio ir vairuotojo veiksmų. Ši technologija buvo tokia pažangi, kad daugeliui to meto automobilių žurnalistų ji atrodė absoliučiai futuristinė.

Automobilio 2,85 litro darbinio tūrio opozicinis šešių cilindrų variklis su dviem turbokompresoriais taip pat buvo išskirtinis. Inžinieriai panaudojo sekvencinę turbinų sistemą – sprendimą, kuris leido sumažinti turbinos reakcijos vėlavimą (lag‘ą) ir užtikrinti sklandų galios augimą. Rezultatas buvo įspūdingas – apie 450 arklio galių ir daugiau nei 500 Nm sukimo momentas. Dabar tai dažno sportiško „BMW“, „Mercedes“ ar „Audi“ skaičiai, tačiau 1980 metais tai buvo kosmosas.

Devintojo dešimtmečio pradžioje tokie skaičiai buvo beveik neįsivaizduojami serijiniam automobiliui. Automobilis galėjo įsibėgėti iki 100 km/h greičio maždaug per 3,6 sekundės, o maksimalus greitis siekė daugiau nei 310 km/h.

Tačiau inžinieriai siekė ne tik galios. Jie norėjo sukurti automobilį, kuris būtų technologiškai pažangus visais aspektais. Todėl daug dėmesio skirta pakabai, stabdžių sistemai ir aerodinamikai.

Pakaba turėjo reguliuojamą aukštį ir elektroninius režimus. Vairuotojas galėjo pasirinkti skirtingus nustatymus, priklausomai nuo kelio sąlygų. Tai leido automobiliui išlaikyti stabilumą tiek greitkelyje, tiek prastesniuose keliuose.

Kėbulas buvo pagamintas iš lengvų kompozitinių medžiagų – aliuminio, kevlaro ir poliuretano. Šios medžiagos padėjo sumažinti svorį ir padidinti konstrukcijos standumą. Aerodinaminiai elementai taip pat buvo kruopščiai suprojektuoti vėjo tunelyje.

1983 metais Frankfurto automobilių parodoje pristatytas koncepcinis modelis sukėlė tikrą sensaciją. Automobilių žurnalistai ir ekspertai suprato, kad prieš juos stovi automobilis, kuris gali pakeisti sportinių automobilių ateitį.

Ateitį nulėmė nelaimės

Vis dėlto istorija pasisuko netikėta kryptimi. 1986 metais po kelių tragiškų avarijų buvo sustabdyta Pasaulio ralio čempionato B grupė. Tai reiškė, kad „Porsche 959“ neteko savo pagrindinės lenktyninės paskirties. Tačiau projektas jau buvo per daug pažengęs, kad būtų nutrauktas. Todėl kompanija nusprendė pagaminti ribotą serijinių automobilių partiją.

„Porsche 959“ buvo gaminamas tik 3 metus – nuo 1986 iki 1989 metų. Iš viso buvo pagaminti 337 automobiliai, įskaitant prototipus ir specialias versijas. Dalis jų buvo skirta klientams, o dalis – bandymams ir kolekcijoms.

Įdomu tai, kad automobilio kūrimas buvo labai brangus. Kai kurie analitikai teigė, kad kiekvienas pagamintas automobilis kompanijai atnešė milijoninių nuostolių. Tačiau „Porsche“ vadovybė tai priėmė kaip investiciją į technologinę reputaciją.

Tuo metu sportinių automobilių rinkoje netrūko stiprių konkurentų. Italijos superautomobilių gamintojas „Ferrari“ taip pat siekė išlaikyti technologinį pranašumą. Vienas garsiausių to laikotarpio modelių buvo „Ferrari F40“ – brutalus ir itin galingas automobilis, sukurtas minint kompanijos 40 metų jubiliejų.

Kitas konkurentas supeautomobilių segmente buvo „Lamborghini“, garsėjantis savo egzotiškais ir radikaliais modeliais. Tokie automobiliai kaip „Lamborghini Countach“ simbolizavo itališką dizainą ir ekstremalią galią.

Tačiau „Porsche“ pasirinko kitokį kelią. Vietoje brutalios galios demonstravimo, vokiečių inžinieriai sutelkė dėmesį į technologinį rafinuotumą. Jų automobilis buvo greitas, bet kartu ir neįtikėtinai stabilus.

Šis stabilumas ypač išryškėjo bandymų metu. Testuotojai dažnai pasakodavo, kad automobilis dideliu greičiu elgiasi beveik taip pat ramiai kaip įprastas sportinis automobilis. Net ir važiuojant šlapiu keliu visų varančiųjų ratų sistema užtikrindavo puikų sukibimą.

Automobilis taip pat įrodė savo patikimumą ekstremaliomis sąlygomis. Specialiai modifikuota versija dalyvavo legendiniame ir dar tikrame Paryžiaus–Dakaro ralyje. Šiose lenktynėse automobiliai turi įveikti tūkstančius kilometrų per dykumas, kalnus, tropinius miškus ir sudėtingas trasas.

„Porsche“ komanda sukūrė specialią versiją, kuri galiausiai laimėjo šias lenktynes 1986 metais. Tai buvo puikus įrodymas, kad automobilio technologijos gali veikti net pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.

Kainuoja milijonus

Laikui bėgant šis modelis tapo tikra legenda tarp automobilių kolekcininkų. Jo technologinis sudėtingumas, ribota gamyba ir istorinė reikšmė pavertė jį vienu geidžiamiausių klasikinių superautomobilių.

Šiandien gerai išlaikyti egzemplioriai aukcionuose kainuoja milijonus eurų. Tačiau svarbiausia yra ne jų finansinė vertė. Šis automobilis tapo simboliu to laikotarpio, kai automobilių inžinerija buvo kupina drąsių eksperimentų ir technologinių revoliucijų.

Daugelis technologijų, kurios šiandien laikomos įprastomis – pažangios visų varančiųjų ratų sistemos, adaptyvios pakabos, sudėtingos elektroninės stabilumo sistemos – pirmą kartą buvo plačiai pritaikytos būtent šiame automobilyje.

„Porsche 959“ dažnai vadinamas automobiliu, kuris aplenkė savo laiką. Jis parodė, kad sportinis automobilis gali būti ne tik greitas, bet tuo pačiu lengvai valdomas, saugus ir techniškai išmanus.

Praėjus keliems dešimtmečiams nuo jo pasirodymo, šis modelis vis dar išlieka vienu svarbiausių technologinių etapų automobilių istorijoje. Tai buvo automobilis, kuris įrodė, kad inovacijos ir inžinerinis kūrybiškumas gali pakeisti visą pramonę. Ir būtent todėl jo vardas iki šiol minimas su pagarba tarp automobilių entuziastų visame pasaulyje.