Visiems mums pažįstama akimirka: scrolinate telefono ekrane, staiga iššoka vaizdo įrašas, žadantis sensacingą naujieną: „Pamatykite tai pirmą kartą“, „Ji nemeluoja“, „Dalinkis, kol neištrinta“. Ir vos per kelias sekundes skelbiamas vaizdas užvaldo mintis, daro spaudimą, kad nors sekundę pamanytum: „O gal tai tiesa?“. 2025 metais tokios akimirkos tapo ne retenybe, o norma. Melagienos, kurios prieš kelis metus būtų atrodžiusios netikėtinai drąsios – tekstais, vaizdais, falsifikacijomis – dabar formuojamos taip, lyg būtų tiesiog vienas iš pranešimų. Bet jų mastas, technologijos ir pasekmės – kitokios: jos tampa greitos, profesionalios, tikslinės.

„Juodas debesis virš Iberijos“

2025 metų pavasarį Pirėjų pusiasalyje – Ispanijoje ir Portugalijoje kilo gigantiškas elektros tinklo gedimas. Milijonai žmonių liko be elektros, buvo paralyžuotas gyvenimas, o žiniasklaidoje ši istorija virto ne vien inžinerine avarija, bet ir melagiena. Bent kelios naujienos skelbė, kad už šio blackout‘o stovi išorinė kibernetinė ataka, hakerių įsilaužimas ar valdžios eksperimentai.

Socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdai, esą palydoviniai kadrai rodo spindulius arba elektromagnetinius impulsus. Tačiau visos nuotraukos buvo suklastotos, citatos – išgalvotos. Iš tiesų tyrėjai nustatė, kad gedimo priežastis – perkaitusios linijos, kritinis tinklo įrenginių sutrikimas ir staigus paklausos šuolis, bet melagienos jau sukūrė kitą naratyvą.

Šios melagienos kūrėjai turėjo tikslą – pasėti baimę, sukurti prielaidą, kad valdžia mūsų neapsaugo, kad egzistuoja laisvas prieigos taškas ir kad mes esame pažeidžiami. Auditorija – technologijų skeptikai, ekstremalios proporcijos konspiracijų pasekėjai, taip pat šališkos grupės, kurios siekė diskredituoti tam tikras institucijas (pvz., valdžios, elektros kompanijas).

Priemonės – imituotos palydovinės nuotraukos, suklastotos pranešimų juostos, sensacingi komentarai, kurie vėliau buvo platinami per susietas paskyras. Kai melagiena įgavo pagreitį, net teisėsaugos institucijos ėmė viešai demaskuoti tariamą užpuolimą, tačiau žinia jau buvo plačiai paskleista.

„Rinkimai Australijoje“

2025 metų Australijos federalinių rinkimų išvakarėse socialinių tinklų platformose pasirodė grandiozinė melagiena: teiginiai apie tariamą 40 proc. turto paveldėjimo mokesčio įvedimą, valstybės įkišimą į šeimos turtus ir pan. Tyrėjai Australijoje pažymėjo, kad beveik 60 proc. suaugusių rinkėjų teigė per paskutinę savaitę iki balsavimo susidūrę su rinkimų dezinformacija.

Šią kampaniją sudarė keli sluoksniai: pagrindinis – greita klaidinga antraštė, antras – tekstinė socialinės žiniasklaidos potekstė („pasidalink, kol atšauks“), trečias – skaitmeninės reklamos, nukreiptos į migrantus, regionus, mažesnes prognostines sritis.

Tikslas – sukelti baimę, paskatinti nepasitikėjimą rinkimų proceso tvarka, fragmentuoti politinę bendruomenę. Technologijos – mikroinfluenceriai regioniniuose forumuose, automatizuotos paskyros, kurių tikslas buvo padidinti matomumą, dažnai naudojant identiškus tekstus ir skirtingus vartotojus („trolių fermas“).

Auditorija – politikais nusivylę rinkėjai, turintys mažiau laiko, mažiau sugebantys patikrinti informaciją. Kaip parodė tyrimas Australijoje, tik 41 proc. žmonių buvo įsitikinę, kad sugeba patikrinti informacijos patikimumą. Ši melagiena veikia ne tiesioginiu faktu („jie meluoja“), bet emocijomis ir „kas gyvena už kadro“ pasakojimu: valdžia slepia, jie nori atimti iš tavęs, sukčiauja.

„Pandemija atgimė“

2025 metų viduryje viešojoje erdvėje populiari tapo viena mažiau akivaizdi, bet ne mažiau pavojinga melagiena – sugrįžusi pandemija ir teorijos apie vyriausybės sukeliamas viruso mutacijas.

Kai pasaulis jau buvo pavargęs nuo virusų ir karantinų, socialiniuose tinkluose pasirodė dokumentinio stiliaus filmukai, rodomi kaip insider pokalbiai: mokslininkai suklastojo duomenis, vakcina buvo tik pretekstas finansuoti laboratorijas, naujos atmainos bus išleistos 2025 metais.

Nors sveikatos institucijos ėmė skelbti oficialius paneigimus, melaginiai filmukai jau pasiekė milijonus peržiūrų. Naudojamos technologijos – kokybiški garso klipai, subtitrai, keli kalbėjimo stiliai, kad būtų verčiau įtikinti įvairių kalbų auditorijas.

Melagienos nebėra primityvios – jos gimsta kaip profesionalūs produktai, turintys scenarijų, režisūrą ir platinimo mašiną.

Šios melagienos tikslas – sužadinti baimę, priversti suabejoti mokslu, sugriauti pasitikėjimą vakcinomis, fragmentuoti visuomenės sveikatos sistemą. Auditorija – pažeidžiami žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, vyresnio amžiaus asmenys, jaučiantys, kad medicinos sistema juos nuskriaudė.

Priemonės – tikslinės reklamos socialiniuose tinkluose, memai, pseudoakademiniai komentarai, kuriuose remiamasi netikromis citatomis, mokslininkų susitikimų klastotėmis. Ši melagiena atspindi, kad informacinis karas ne visada vyksta prieš rinkimus – jis vyksta prieš mūsų sveikatą, mūsų pasitikėjimą ir mūsų bendruomenes.

Viskas vyksta žaibiškai

Minėtos kampanijos atskleidžia, kad melagienos šiemet nebėra primityvios – jos gimsta kaip profesionalūs produktai, turintys scenarijų, režisūrą ir platinimo mašiną. Pradžia dažnai būna dirbtinio intelekto generuoti vaizdai arba balsai (angl. deepfake). Įrodymai rodo, kad programos, tokios kaip „Veo 3“ vaizdo generatorius, gali kurti beveik neatskiriamus klipus iš realybės – tai naujas lygmuo, kai technologija tarnauja klaidai.

Kitas komponentas – socialinių tinklų algoritmai, kurie ne tik leidžia melagienoms sklisti, bet ir skatina jas. Analizės rodo, kad rekomendacijos sistemas veikia pagal tendencijas: daugiau greito įtraukimo – didesnis matomumas.

2025 metų duomenys rodo, kad apie 64 proc. melagienų plitimo buvo susiję su algoritminiu rekomendavimu. Dar vienas svarbus technologinis sluoksnis – mikroinfluenceriai, „botų“ tinklai, kurie padidina postų matomumą, sukurdami iliuziją, kad visi kalba apie tai. Tyrimai rodo, kad dirbtinio intelekto sukurtos melagienos plinta greičiau nei tradicinės klaidos – jos kelis kartus labiau tikėtinos tapti virusinės.

Galiausiai – personalizacija. Šiandien melagienos yra ne tik didžiajai auditorijai skirti „uždegimai“, bet ir mikrotikslinei: regionai, kalbos grupės, etninės bendruomenės, visos amžiaus grupės. Taikomos reklamos, kurių algoritmai nustato, kad žmogus domisi tam tikra tematika, ir tada jis gauna personalizuotą melagingą žinią. Tokiu būdu klaidingos žinios įleidžiamos labai tiesiogiai.

Kodėl jos veikia

Svarbu ne tik suprasti technologijas, bet ir kodėl mes įsileidžiame melagienas. Pirmiausia – emocija. Kai pranešimas sukelia baimę, pyktį, stebuklą, mūsų smegenys reaguoja greičiau nei kritiškas vertinimas.

Antroji – informacijos perteklius. Kai kasdien mus bomborduoja tūkstančiai pranešimų, mūsų gebėjimas atsirinkti kritiškai mažėja.

Trečioji – patvirtinimo tendencija (angl. confirmation bias). Žmonės dažniau tiki tuo, kas atitinka jų jau esamą pasaulėžiūrą. Kai melagiena sako „valdžia mus apgauna“, tie, kurie jau taip galvojo, pajunta atgarsį ir dalinasi.

Ketvirtoji – socialinis spaudimas. Kai draugai, šeima dalijasi įrašu, esi pakviestas prisijungti. Melagiena tampa ne tik pranešimu, bet ir bendruomenės žaidimu.

Vėlgi – auditorija nėra vien naivi ar silpna. Tai gali būti vyresnio amžiaus žmonės, kurie mažiau technologiškai išprusę. Melagiena, kad ir nesvarbi, tokiu atveju tampa balsu, kuris sako: „Tu esi matomas.“ Ir tas balsas dažnai daug greitesnis nei oficialios institucijos.

Ką daryti?

Kai blackout’as virsta valstybiniu sąmokslo simptomu; kai rinkimų dezinformacija ėmė veikti prieš demokratijos procesus – tampa aišku, kad pasekmės nėra tik individualios. Tai gali kelti grėsmę rinkimams, sveikatos sistemoms, pasitikėjimui. Kai piliečiai nebežino, kuo tikėti, institucijų autoritetas silpnėja.

Pasaulyje, kur maža grupė kibernetinių diversantų gali sukurti vaizdą, kuris milijonams atrodo tarsi tikrovė, demokratija tampa ne tik apie balsavimą, bet ir apie gebėjimą atsirinkti, analizuoti, nepakliūti į manipuliuojamus naratyvus. Melagienos nėra tik internete – jos gali tapti realaus pasaulio įvykiais: sprendimais, protestais, investicijų katastrofomis.

Nors šios technologijos atrodytų bauginančios, yra keli paprasti dalykai, kuriuos kiekvienas galime padaryti. Pirma – sustoti ir paklausti: „Ar šitas vaizdo įrašas / straipsnis turi kitą šaltinį?“ Antra – žinoti, jog emocijos yra signalas. Kai žinutė kelia baimę, abejones – tai jau įspėjimo varpas. Trečia – naudotis faktų tikrinimo šaltiniais ir nepasikliauti vien socialiniu tinklu. Ketvirta – suprasti, kad melagieną propagavęs algoritmas nėra vienkartinis – jis ieško tavęs, jis tave sužino, todėl smulkios bendruomenės, šeimos pokalbiai apie kritinį mąstymą tampa svarbūs.

Melagienos šiandien – ne juokingi anekdotai, o strateginiai srauto instrumentai, kurie gali keisti rinkimus, saugumą, sveikatą, finansus. Kai mokame atpažinti jų ženklus, kai išmokstame stabdyti greitą pasidalijimą, kai suprantame auditorijoms skirtą konstrukciją, tuomet galime nuspręsti – ar esame tik protingesni vartotojai, ar geidžiantys manipuliacijos taikiniai.