Melagingų naujienų (angl. fake news) atsiradimas internete yra susijęs su bendru informacijos sklaidos ir technologijų vystymusi. Nors melaginga informacija egzistuoja tūkstantmečius, interneto plėtra ir socialinių tinklų atsiradimas labai paspartino melagienų sklaidą ir pavertė jas viena iš pagrindinių dezinformacijos formų.

Pradžia – antikos laikai

Melagingos žinios ir dezinformacija egzistuoja nuo seniausių laikų, gerokai anksčiau nei atsirado internetas ar spauda. Melagingos žinios buvo naudojamos skirtinguose istoriniuose laikotarpiuose įvairiais tikslais – nuo politinių manipuliacijų iki religinių ir socialinių sąmokslų. Antikoje ir viduramžiais dezinformacija plito lėtai, bet ji vis tiek darė didelę įtaką visuomenėms, o informacijos patikimumas dažnai priklausė nuo galios turinčiųjų interpretacijos ir kontrolės.

Antikos laikais melagienos buvo naudojamos kaip politinės ir karinės strategijos dalis. Vienas žinomiausių pavyzdžių yra garsusis Trojos arklys – dezinformacijos taktika, kurią senovės graikai naudojo norėdami pergudrauti Trojos miestą. Trojos arklys nėra paprasta melagiena tiesiogine to žodžio prasme, tačiau ši istorija atspindi, kaip melagiena gali būti panaudojama kaip sudedamoji dalis planuojant ir vykdant karo veiksmus.

Romos imperijoje melagienos ir propaganda taip pat atliko svarbų vaidmenį, ypač politikoje. Romos imperatoriai dažnai manipuliavo visuomenės nuomone per skulptūras, užrašus ir viešus paminklus, vaizduodami save kaip dievų pasiuntinius arba neįveikiamus karvedžius. Pavyzdžiui, pirmasis Romos imperatorius Augustas naudojo meną ir literatūrą, kad formuotų teigiamą savo, kaip valstybės gynėjo ir „Pax Romana“ (Romos taikos) kūrėjo, įvaizdį. Jo politiniai priešai buvo demonizuojami, o jis pats vaizduotas kaip nepalaužiamas lyderis, net jei realybė ne visada atitiko tokius įvaizdžius.

Plitimas viduramžiais

Viduramžiais melagienų plitimas dažniausiai buvo susijęs su religinėmis ir politinėmis kovomis. Šiuo laikotarpiu religija buvo pagrindinė galios forma, todėl klaidingos informacijos sklaida buvo tiesiogiai susijusi su religine ir politine įtaka.

Krikščionių bažnyčia viduramžiais buvo viena iš didžiausių institucijų, skleidusių informaciją, o kartais – ir melagingas žinias. Bažnyčios galia buvo grindžiama religiniais mokymais, kurie dažnai buvo naudojami manipuliuoti žmonių sąmone. Pavyzdžiui, inkvizicijos laikais bažnyčia naudojo melagienas apie eretikus, raganavimą ar kitas „šėtono tarnystes“, siekdama išlaikyti savo įtaką ir susidoroti su tais, kurie grasino religinei tvarkai. Tai prisidėjo prie raganų medžioklės ir masinių egzekucijų, kuriose nekalti žmonės buvo nuteisti remiantis melagingais kaltinimais ir dezinformacija.

Vienas žymiausių viduramžių melagienų pavyzdžių – „kraujo apšmeižimo“ atvejai. Šios melagienos buvo skleidžiamos apie žydus, teigiant, kad jie naudoja krikščionių vaikus ritualinėms aukoms. Ši klaidinga informacija sukeldavo masinius žydų persekiojimus ir žudynes. Pirmieji kraujo apšmeižimo atvejai buvo užfiksuoti Anglijoje XII a., tačiau jie plito visoje Europoje kelis šimtmečius, prisidedant prie religinės neapykantos ir antisemitizmo augimo.

Kryžiaus žygiai taip pat buvo lydimi melagingų teiginių apie priešus, ypač apie musulmonus ir krikščionių disidentus. Skleidžiama informacija apie musulmonų „žiaurumus“ buvo naudojama mobilizuoti krikščionių kariuomenes ir pateisinti kryžiaus žygius kaip šventą karą. Tokios melagienos prisidėjo prie ilgalaikės įtampos tarp krikščioniškų ir musulmoniškų valstybių.

Plito lėtai

Antikos ir viduramžių laikais melagingos žinios plito lėtai, tačiau jos buvo labai veiksmingos. Pagrindinės platinimo priemonės buvo žodinė informacija – gandai, pasakojimai ir liaudies legendos. Kadangi rašytiniai šaltiniai buvo prieinami tik siauram išsilavinusių žmonių ratui, žodinė tradicija buvo pagrindinis dezinformacijos sklaidos kanalas. Kiekvienas gandas ar klaidingas teiginys galėjo būti perdėtas ir iškraipytas, kol jis pasiekdavo platesnę auditoriją.

Raštas ir rankraščiai taip pat buvo naudojami melagienoms platinti. Pavyzdžiui, kai kurios religinės institucijos ar karaliai užsakinėdavo kronikas, kuriose jie buvo šlovinami, o priešai – žeminami arba demonizuojami. Tokie okumentai jau buvo oficialūs ir įteisino klaidingą informaciją kaip „tiesą“.

Pamokslininkai ir keliaujantys prekeiviai buvo kiti svarbūs dezinformacijos platintojai. Jie keliaudavo iš vienos vietos į kitą, dalindamiesi žiniomis ir naujienomis, kurios dažnai buvo pagražintos arba neteisingos. Šie keliautojai galėjo perduoti ne vien tikrą informaciją, bet ir melagienas bei gandus, kurie formavo žmonių suvokimą apie pasaulį.

Melagienos nėra naujas reiškinys – jų plitimas senovės ir viduramžių laikais buvo labai efektyvus, nepaisant lėtesnės informacijos sklaidos. Nuo antikos laikų politiniai lyderiai ir religinės institucijos naudojo dezinformaciją, siekdami sustiprinti savo valdžią arba diskredituoti priešus. Viduramžiais melagienos dažnai buvo susijusios su religinėmis kovomis ir persekiojimais, o klaidinga informacija apie religinius priešus ar mažumas prisidėjo prie didelių visuomenės tragedijų. Šios istorinės pamokos parodo, kad melagingos naujienos ir klaidinga informacija buvo galingas ginklas jau nuo senovės laikų, o jų pasekmės išliko ilgalaikės ir plačios.

Suklestėjimo laikas

Dabartinį melagienų bumą galima sieti su interneto atsiradimu ir informacijos demokratizacija. Pirmosios interneto melagienos pasirodė dar 1990 metų pabaigoje, kai pradėjo formuotis pirmosios diskusijų lentos, tinklaraščiai ir naujienų svetainės.

Vienas iš pirmųjų atvejų, kai melagienos ėmė plačiai plisti internete, buvo susijęs su politine dezinformacija. 2004 metų JAV prezidento rinkimų metu įvairiose svetainėse ir forumuose pasirodė netikros istorijos, kuriomis buvo siekiama diskredituoti kandidatus ir paveikti rinkėjų sprendimus. Socialinės medijos platformos, tokios kaip „Facebook“ ir „Twitter“ (dabar – „X“), dar labiau paskatino melagingų naujienų plitimą, nes šios platformos suteikė galimybę greitai dalintis informacija, dažnai be jokio turinio patikrinimo.

Pagrindiniai interneto melagienų sklaidos kanalai iš pradžių buvo el. pašto grandinės, vėliau – interneto forumai, tinklaraščiai ir socialiniai tinklai. El. pašto grandinėse buvo platinamos įspėjimo žinutės, klaidingi perspėjimai arba melagingos istorijos, kurios sulaukė daug dėmesio dėl jų grėsmingumo arba emocionalumo. Tinklaraščiai taip pat tapo platforma melagingoms istorijoms skleisti, nes dažnai buvo sunku atskirti asmenines nuomones nuo patikimų faktų.

Socialinių tinklų atsiradimas ir išplitimas XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje suteikė visiškai naują galimybę skelbti informaciją be cenzūros ar redagavimo. Pradėjus populiarėti „Facebook“, „Twitter“, „YouTube“ ir kitoms platformoms, melagienos tapo dar labiau prieinamos. Žmonės ėmė dalintis šokiruojančiomis ar sensacingomis naujienomis, dažnai netikrindami jų tikrumo. Tai lėmė, kad melagienos greitai išplito, o daugeliu atvejų jų paskleidimas viršijo teisingos informacijos pateikimą.

Pirmiausia – apie stebuklingą vandenį

Interneto aušroje vienas ankstyvųjų ir plačiai išplitusių melagienų pavyzdžių buvo sidabrinio vandens istorija. Informacija apie nepaprastas jo gydomąsias savybes pradėjo plisti dar XX a. pabaigoje ir pasiekė internetą su tvirtinimais, kad sidabrinis vanduo gali išgydyti beveik bet kokią ligą, įskaitant vėžį ir AIDS. Nors tokie teiginiai buvo moksliškai nepagrįsti, melagienos išplito socialiniuose tinkluose ir forumuose, paveikdamos žmones, kurie ieškojo greitų ir nebrangių gydymosi būdų.

Kaip buvo reaguojama?

Skaitytojų reakcija į pirmąsias melagienas buvo dvejopa. Vieni greitai patikėjo šokiruojančiomis ir sensacingomis istorijomis, ypač jei jos atitiko jų pačių įsitikinimus, kiti pradėjo kelti klausimus ir ieškoti patikimesnių informacijos šaltinių. Kadangi internetas ir socialiniai tinklai dar nebuvo taip stipriai reguliuojami kaip šiandien, melagienos lengvai plito, ir trūko efektyvių priemonių joms sustabdyti.

Melagienos taip pat sukeldavo didelę visuomenės reakciją, ypač kai buvo susijusios su sveikatos ar politiniais klausimais. Informacijos sklaida buvo tokia greita, kad netgi patikimi šaltiniai sunkiai spėjo pateikti paneigimus ar faktų tikrinimo rezultatus. Laikui bėgant, atsirado specializuotos platformos, tokios kaip „Snopes“ ir „FactCheck.org“, kurios ėmėsi kovoti su dezinformacija, tačiau interneto dinamika leido melagienoms toliau plisti greičiau nei faktams.

Melagienų atsiradimas internete ir jų plitimas per socialinius tinklus atskleidė informacinės sklaidos pažeidžiamumą. Nors informacijos prieinamumas ir greita sklaida suteikė daug privalumų, jie taip pat sudarė sąlygas melagingoms naujienoms plisti be kontrolės. Ankstyvosios melagienos dažnai buvo susijusios su politika, sveikata ir sąmokslo teorijomis, o jų auditorija buvo emociniu požiūriu jautrūs arba mažai informuoti žmonės. Nepaisant pastangų kovoti su dezinformacija, melagienos vis dar daro didelę įtaką visuomenės nuomonei ir sprendimams internete.

Sidabro naudojimas medicinoje

Sidabras medicinoje buvo naudojamas nuo senų laikų. Dar graikų, romėnų ir kitų civilizacijų laikais jis buvo naudojamas kaip priemonė žaizdoms gydyti, infekcijoms malšinti ir vandeniui valyti. Sidabro antibakterinės savybės nebuvo plačiai suprastos, tačiau stebėta, kad sidabro indai ar įrankiai padeda sumažinti tam tikrų ligų plitimą. Ši praktika išliko per amžius, tačiau ji buvo labiau tradicinė ir neparemta mokslu.

XIX a., prieš išradus antibiotikus, sidabras buvo naudojamas medicinoje kaip dezinfekcinė priemonė. Gydytojai naudojo sidabro nitrato tirpalus infekcijoms gydyti ir kaip antiseptiką. Sidabro panaudojimas medicinoje sumažėjo tik tada, kai buvo atrasti efektyvesni vaistai, tokie kaip penicilinas.

Koloidinio sidabro iškilimas

XX a. pradžioje sidabrinis vanduo pradėjo populiarėti kaip plačios apimties medicinos priemonė, gydanti įvairias ligas. Koloidinis sidabras buvo reklamuojamas kaip antibakterinis agentas, tinkamas gydyti įvairiausias ligas, nuo akių infekcijų iki vidinių organų uždegimų.

Tačiau antibiotikų atsiradimas ir medicinos pažanga sumažino sidabro naudojimą. Moksliniai tyrimai pradėjo abejoti jo naudingumu vidaus vartojimui, o daugelis mokslininkų teigė, kad koloidinis sidabras yra neveiksmingas prieš virusus ir gali sukelti neigiamą poveikį sveikatai, pavyzdžiui, argiriją – būklę, kai oda įgauna mėlynai pilką atspalvį dėl per didelio sidabro kaupimosi organizme.

Sidabrinio vandens atgimimas

Koloidinio sidabro produktai vėl išpopuliarėjo XX a. pabaigoje, ypač alternatyvios medicinos srityje. Dėl interneto atsiradimo ir socialinių tinklų plėtros ši medžiaga tapo dar populiaresnė kaip „gydymo stebuklas“, reklamuojamas kaip priemonė, galinti išgydyti beveik viską – nuo peršalimo iki vėžio.

2000 metais koloidinis sidabras buvo ypač populiarus tarp tų, kurie skeptiškai žiūrėjo į įprastą mediciną ir ieškojo alternatyvių gydymo būdų. Melagienos apie sidabrinį vandenį buvo plačiai skelbiamos internete – teigta, kad jis gali gydyti įvairias bakterines, virusines infekcijas ir netgi padėti išvengti sunkių ligų, tokių kaip AIDS ir vėžys.

Koloidinis sidabras taip pat tapo sąmokslo teorijų dalimi pandemijų metu. Pavyzdžiui, per COVID-19 pandemiją socialiniuose tinkluose ir net kai kuriuose televizijos kanaluose skleidžiama melaginga informacija, kad sidabrinis vanduo gali apsaugoti nuo viruso arba jį gydyti. Tai neturėjo jokio mokslinio pagrindo ir buvo paneigta medicinos ekspertų.

Mokslinis vertinimas ir pavojai

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad sidabrinis vanduo gali turėti tam tikrą antibakterinį poveikį išoriniam naudojimui, tačiau jo efektyvumas vidaus ligoms gydyti yra nepagrįstas. Didelės sidabro dozės gali sukelti alergiją – negrįžtamą odos ir gleivinių spalvos pokytį, taip pat sukelti kitus sveikatos sutrikimus.

Jungtinėse Amerikos Valstijose 1999 metais Maisto ir vaistų administracija (FDA) paskelbė, kad koloidinis sidabras nėra pripažintas saugia ar veiksminga priemone jokiai sveikatos problemai gydyti, ir uždraudė jo reklamą kaip vaisto ar gydymo būdo. Nepaisant to, kai kuriose rinkose jis vis dar parduodamas kaip maisto papildas.

Sidabrinis vanduo yra viena ryškiausių interneto dezinformacijos aukų, kurios istorija prasidėjo dar senovėje, o moderniais laikais tapo plataus masto melagienų simboliu. Nors sidabras turi tam tikrų antibakterinių savybių, koloidinis sidabras nėra pripažintas saugia ar veiksminga medicinos priemone, ypač vidaus vartojimui. Interneto ir socialinių tinklų augimas leido melagingoms žinutėms apie šį produktą sklisti greitai ir plačiai, todėl vartotojai turi būti ypač atsargūs, kad nepatektų į klaidingos informacijos spąstus.

Kaip atpažinti melagingą informaciją apie koloidinį sidabrą?

Internetinėje erdvėje koloidinio sidabro reklama dažnai priskiriama „stebuklingo gydymo“ kategorijai, kurios nereglamentuoja griežti medicinos standartai. Dažniausiai tokia dezinformacija reklamuojama socialiniuose tinkluose, netikrose medicinos svetainėse arba asmeniniuose tinklaraščiuose.

Norėdami atpažinti melagingą informaciją apie šiuos produktus, atkreipkite dėmesį į:

·         pernelyg gerus pažadus: jeigu produktas teigia išgydysiąs įvairias ligas be jokios šalutinio poveikio rizikos, greičiausiai tai yra melagiena.

·         mokslinio pagrindo trūkumą: patikrinkite, ar produktas turi mokslinį patvirtinimą, ar jis rekomenduojamas pripažintų sveikatos priežiūros institucijų.

·         žalingą šalutinį poveikį: informacija apie argiriją ar kitas galimas sveikatos komplikacijas dažniausiai būna nutylima melagingose reklamose.

Sidabrinio vandens istorija: nuo senovės iki šiuolaikinio dezinformacijos simbolio

Sidabrinis vanduo (koloidinis sidabras) yra produktas, kuriame mažyčiai sidabro dalelių fragmentai suspenduoti skystyje. Nors sidabras seniai naudojamas medicinoje dėl savo antibakterinių savybių, jo naudojimas kaip „stebuklingo gydymo“ būdo XX a. išpopuliarėjo kaip vienas labiausiai reklamuojamų ir ginčytinų sveikatos produktų, kurių efektyvumas nėra pagrįstas moksliniais tyrimais.

Trojos arklys: apgaulės simbolis

Trojos arklys – vienas žymiausių apgaulės simbolių senovės istorijoje, aprašytas ir perduodamas per mitus bei antikos poeto Homero epinę poeziją.

Pasak legendų, ilga ir alinanti kova tarp graikų ir Trojos truko apie 10 metų. Trojos karą sukėlė Trojos karalaitis Paris, pagrobęs Spartos karaliaus Menelajo žmoną gražiąją Eleną. Šis jaunojo karalaičio poelgis sukėlė didžiulę konfliktų grandinę tarp graikų miestų-valstybių ir Trojos. Graikai, vadovaujami Menelajo brolio Agamemnono, surinko didžiulę kariuomenę ir išplaukė į Troją, kad atgautų Eleną ir sunaikintų miestą.

Graikai apgulė Troją, tačiau nesugebėjo užimti tvirtų sienų ir legendinio herojaus Hektoro vadovaujamų įgudusių gynėjų saugomo miesto. Nuožmūs mūšiai vyko ir prie miesto vartų, ir laukuose prie Trojos, bet ilgametis karas nė vienai pusei neatnešė galutinės pergalės.

Po 10 metų karinės aklavietės graikai sugalvojo apgaulę, kurią įvykdė sumanumu ir gudrumu garsėjęs Odisėjas. Pagal jo planą, graikai pastatė didžiulį medinį arklį ir, imituodami pasitraukimą iš karo lauko, sulipo į laivus ir išplaukė, palikdami arklį kaip auką deivei Atėnei, kuri buvo garbinama Trojoje.

Trojiečiai, nepaisydami žynio Laokoono perspėjimų, jog arklys gali būti spąstai, patikėjo graikų atsitraukimu ir džiaugdamiesi, kad karas baigėsi, įvežė milžinišką arklį į miestą kaip pergalės simbolį. Trojos gyventojai pradėjo švęsti karo baigtį, nežinodami, kad arklyje slepiasi maždaug 30 pačių stipriausių ir labiausiai patyrusių graikų karių.

Naktį, kai Troja miegojo, arklio viduje pasislėpę graikų kariai išlindo iš savo slėptuvės ir atidarė miesto vartus likusiai graikų armijai, kuri naktį tyliai sugrįžo prie Trojos sienų. Graikų armija įsiveržė į miestą. Troja buvo visiškai sunaikinta, miestas apiplėštas, jo gyventojai nužudyti arba pavergti. Heleną graikai susigrąžino, o kariai grįžo į savo tėvynes su grobiu.

Trojos sunaikinimas tapo karo pabaiga ir ilgam įsitvirtino graikų mitologijoje bei literatūroje. Istorija apie Trojos arklį pirmą kartą buvo paminėta Homero epiniuose kūriniuose „Iliada“ ir „Odisėjus“, o vėliau pasakojimas atgimė romėnų poeto Vergilijaus kūrinyje „Eneida“.

Trojos arklio istorija yra vienas iš senovės pasaulio literatūrinių ir mitologinių perlų, kuris simbolizuoja ne tik klastą, bet ir žmonių silpnybes – patiklumą, godumą ir neatsargumą. Tai taip pat istorija, kuri amžinai įsirėžė į Vakarų civilizacijos kultūrinę atmintį kaip perspėjimas būti atsargiems ir atsispirti akivaizdžiai per geriems pasiūlymams.

Šiuolaikiniame pasaulyje terminas „Trojos arklys“ taip pat naudojamas kibernetinio saugumo kontekste. Taip vadinami kompiuterių virusai ir kenkėjiškos programos, kurios, kaip ir senovės arklys, slepia pavojų po nekalta išvaizda.