Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Smulkios gamybos ribojimai – iš piršto laužti?

Ūkininkai dabar nepaliaujamai skatinami imtis produktų gamybos ir tiekti juos tiesiai vartotojams, burtis į kooperatyvus ir mažiau priklausyti nuo perdirbėjų. Trumpoji maisto tiekimo grandinė dažnai linksniuojama ir Europos Sąjungos institucijose. Raginimų daug, tačiau juos lydi ne tik parama, bet ir tokią veiklą varžantys ribojimai, kuriuos žemdirbiai vadina iš piršto laužtais.

Suvaržymai „iš viršaus“

Jau keliolika metų Telšių rajone veikiantis kooperatyvas „EKO Žemaitija“ – vienas iš tokių kooperatyvų, kuris ne tik superka savo narių ekologišką pieno žaliavą, bet ir ją perdirba. Taigi, prisideda prie dabar politikų ir valdininkų taip propaguojamos trumposios maisto tiekimo grandinės vystymo. Tiesa, kooperatyvas perdirba tik labai mažą jo narių pagamintos žaliavos dalį – 1 toną pieno per parą, nors kasdien surenka apie 15 tonų. Didžiąją žaliavos dalį parduoda supirkėjams.

„EKO Žemaitija“ vadovas Albinas Slavinskis teigė, kad kooperatyvas galėtų perdirbti daugiau ekologiško pieno ir pagaminti daugiau produktų, tačiau „iš viršaus“ nustatyta, jog galima perdirbti tik 1 toną.

„Mūsų turimi gamybos pajėgumai per parą leistų perdirbti iki 3 tonų pieno. Galėtume daugiau parduoti ir priimti daugiau darbuotojų, tačiau nevalia. Anksčiau prašėme, kad padidintų, apie tai šnekėjomės ir su buvusiu žemės ūkio ministru Broniumi Markausku, bet yra apribojimas. Mums aiškino, kad daugiau perdirbti neleidžia ES direktyva, esą kitose valstybėse dar didesni suvaržymai“, – sakė A.Slavinskis.

Prilygintų stambiai įmonei

Iš tikrųjų kooperatyvui nėra draudžiama perdirbti daugiau pieno, tačiau perdirbant daugiau nei 1 toną per parą, tektų atitikti daug griežtesnius gamybos reikalavimus. „Jeigu padidintume gamybą, iš mūsų reikalautų kaip iš didelių perdirbimo įmonių. O tai jau visai kita kategorija, kitos investicijos“, – kalbėjo ekologinius ūkius vienijančio kooperatyvo vadovas.

Tiems ūkiams, kurie užsiima pieno produktų gamyba, pirmiausia, reikia investuoti į nepigią įrangą. „Reikia pirkti separatorių, kitą įrangą, žmonės daug investuoja, o jeigu gamybos apimtys nedidelės – menkas atsiperkamumas. Perdirbti 1 toną nelabai apsimoka. Turint visą įrangą, nesunkiai galima padidinti gamybą, bet tai kažkodėl neleidžiama“, – aiškino A.Slavinskis.

Jis pridūrė, kad tokie produktai yra vis labiau vertinami, žmonės nori kuo natūralesnio maisto, kurio sudėtyje nėra sintetinių priedų. Apie 20 rūšių produktų – nuo pieno ir sūrių iki lydyto sviesto ir žemaitiško kastinio – gaminantis kooperatyvas savo produkciją parduoda Klaipėdos, Šiaulių, Mažeikių ir kituose turguose, veža į sostinę, tiekia smulkioms parduotuvėms, jo ekologiškus pieno produktus įsileidžia ir stambūs prekybos centrai.

Ribojimas ne visiems aktualus

Prienų rajono ūkininkas Jurgis Pažėra jau seniai nepriklauso nuo pieno perdirbėjų siūlomos pieno supirkimo kainos. Vyras prieš 12 metų neapsikentė mažų pieno supirkimo kainų ir ryžosi pats perdirbti pieną. Per tiek laiko ūkininkas su šeimos nariais gerai įgudo gaminti įvairią pieno produkciją: nuo įprastų produktų iki fermentinių sūrių. Sukuria darbo vietų ne tik savo šeimos nariams, bet ir dar 4–6 žmonėms.

Jurgis Pažėra

„Šeimos ūkis gali pragyventi perdirbdamas mažiau nei 1 toną pieno per parą. Pažįstu žmonių, kurie turi po keliolika karvių, ir pragyvena. Ir mums toks suvaržymas nėra aktualus, įsitenkame, vasarą, kai pieno primelžiama daugiau, panašiai tiek ir perdirbame. Bet vis tiek nesuprantu, kodėl apribojimas yra būtent toks. Kas jį nustatė? Anksčiau kažkur juokais klausiau, gal koks stambus pieno perdirbėjas?“ – prisiminė pieno produktų gamintojas.

Su 1 tona neprasisuksi

Pradėjus perdirbimą iškilo pagrindinė problema – kur ir kaip gauti reikalingą įrangą. Kadangi ūkininkas tam neturėjo pinigų, o bankai užsiprašė nerealiai didelių palūkanų už paskolą, vyras pats ėmėsi meistrauti ir bene visą reikalingą įrangą varškei, sūriams spausti ir slėgti pasigamino savo rankomis.

„Tada buvo sunkios sąlygos, nebuvo nei lėšų, nei įrangos. Naudotos niekas nevežė, nes ir tokio poreikio nebuvo. Tad vertėmės, kaip galėjome, paskui palaipsniui atsinaujinome. Tiems, kurie pasiryžta tokiai gamybai, reikia nemažai investuoti: sviestmušis kainuoja apie 5 tūkst. eurų, separatorius – apie 7 tūkst. eurų, nenaujas automobilis, pritaikytas tokiems produktams, – mažiausiai 20 tūkst. eurų, dar varškės pašildymo katilai, presai ir formos sūriams. Taigi tai nemaži pinigai“, – skaičiavo ūkininkas.

Pasak J.Pažėros, susipirkus visą reikiamą įrangą, pasisamdžius darbuotojus ir jiems mokant ne minimalų atlyginimą, 1 tona žaliavos neišgelbės. „Jeigu jauni žmonės nori veikti didesniu mastu, tai jau yra savotiški pančiai. Nebus pinigų nei patalpoms prekybai išsinuomoti, nei pardavėją pasisamdyti. Daug laiko suryja produkcijos išpardavinėjimas turgeliuose. Pažįstu ūkininkų, kurie perdirba ir tiekia į Vilniaus rinką, pradėjo bendradarbiauti su parduotuvėmis, skundžiasi, kad trūksta pieno“, – pasakojo pieno gamintojas.

Pasekmes srebia valstybė

Apie apribojimus, su kuriais susiduria trumposios maisto tiekimo grandinės dalyviai, neseniai buvo užsiminta Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) posėdyje. Svarstant, kaip patobulinti vadinamąjį Pieno įstatymą, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) direktorius Sigitas Dimaitis priminė Lietuvos advokato, teisėtyrininko, buvusio Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjo habil. dr. Vileno Vadapalo mintis apie smulkiųjų ir vidutinių ūkių vaidmenį. Prieš porą metų šis tarptautinės teisės žinovas atliko ŽŪR užsakytą studiją apie pieno sektorių.

Advokatas teisinėje išvadoje rašė, kad Lietuvos pieno rinkos struktūra nepalanki veiksmingai konkurencijai – joje, visų pirma, nėra balanso tarp smulkių ir vidutinių bei didelių pieno gamintojų. Smulkiųjų ir vidutinių ūkių Lietuvoje kasmet mažėja, o didžiųjų ūkių skaičius auga. Esant tokiai struktūrai rinkoje susidaro ypač palankios sąlygos ekonominę galią turinčiam rinkos dalyviui, net ir neturinčiam dominuojančios padėties, piktnaudžiauti savo esama galia mažų ir vidutinių rinkos dalyvių sąskaita ir juos palaipsniui stumti iš rinkos.

V.Vadapalas pabrėžė, kad sunkios socialinės ir demografinės pasekmės, kurias sukelia mažųjų ir vidutinių ūkių pasitraukimas iš žemės ūkio (šeimos ūkių, jų sukurtų darbo vietų praradimas, kaimų tuštėjimas, emigracijos augimas ir t.t.), tenka visuomenei ir valstybei.

Taigi užuot mokėjus pašalpas iš žemės ūkio gamybos išstumtiems smulkiems žemdirbiams, juos galima būtų visokeriopai skatinti įsitraukti į trumpąją maisto tiekimo grandinę. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) skelbia, kad praėjusių metų pabaigoje buvo supaprastinti reikalavimai smulkiems gamintojams. KRK posėdyje dalyvavęs žemės ūkio ministras Andrius Palionis užsiminė, kad dėl to yra sulaukęs skundų iš žmonių, kurie nori užsiimti tokia gamyba.

„Pats su tuo susidūriau, žmonės skundėsi, kad nori steigti smulkųjį verslą, bet nėra taip, kaip skelbiama. Sakoma, kad nedidelius kiekius galima gaminti ir namų sąlygomis, pavyzdžiui, virtuvėje iškepti du šakočius, bet realiai negali to daryti. Tai reikės aiškintis“, – sakė žemės ūkio ministras.

Prioritetas – maisto sauga

Mantas Staškevičius, VMVT direktoriaus pavaduotojas

Visoje ES galioja bendra tvarka, apibrėžta ES teisės aktais, kurie nustato privalomus reikalavimus gyvūninių produktų gamybai. Vienas tokių reikalavimų – maisto tvarkytojai, norintys užsiimti gyvūninių produktų gamyba, privalo įgyvendinti nustatytus reikalavimus ir gauti veterinarinį patvirtinimą. Išimtis, numatanti supaprastintus reikalavimus, gali būti taikoma tik mažais kiekiais nacionalinei rinkai gaminantiems smulkiesiems gamintojams.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvoje yra parengti ir ES notifikuoti Mažais kiekiais gaminamų gyvūninių produktų reikalavimai, kuriuose numatyta, kad tokiems gamintojams leidžiama perdirbti 1 toną pieno per parą. Svarbu, kad lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje numatytas mažais kiekiais perdirbti pieno kiekis yra vienas didžiausių visoje ES. Tokiam kiekiui gauti ūkyje vidutiniškai reikia laikyti apie 50 karvių.

Jei kooperatyvai per parą nori perdirbti daugiau nei 1 toną žaliavinio pieno, jie, žinoma, gali tai daryti, tačiau tai jau nebegali būti laikoma „gamyba mažais kiekiais“. Tokiems gamintojams reikia įgyvendinti visus privalomuosius veterinarinius sanitarinius reikalavimus.

Paprastesni reikalavimai asmenims, kurie nori gaminti maistą namuose ar kitose gyvenamosios paskirties patalpose ir jį parduoti tiesiogiai vartotojams, įsigaliojo nuo 2019 m. gruodžio 14 d. Žinoma, tam tikri reikalavimai yra numatyti net ir smulkiems maisto tvarkytojams, nes maisto sauga ir vartotojų sveikata išlieka besąlyginiu prioritetu. Tačiau trukdžių neturėtų kilti, VMVT specialistai visuomet yra pasiruošę suteikti konsultaciją ir patarti, kaip įgyvendinti supaprastintus reikalavimus.

Patarčiau tiems, kurie planuoja pradėti smulkųjį verslą, pasinaudoti šia galimybe ir pasikonsultuoti, aptarti, kaip geriausia ir lengviausia praktiškai įgyvendinti reikalavimus. O norint plačiau pakomentuoti konkrečias situacijas, reikėtų žinoti daugiau faktų.

 

Rekomenduojami video