Kauno apygardos teismas panaikino žemesnės instancijos teismo pernai priimtą nutartį, kuria buvo leista Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai iš Vilčinskų šeimos paimti tris nepilnamečius vaikus. Ar kas nors atsakys už tai, kad vaikai Lietuvos valstybės vardu buvo 8 mėnesiams neteisėtai atplėšti nuo šeimos?

Reikia devynis kartus pamatuoti

Manau, tokį teismo sprendimą turėtų komentuoti teismo atstovai, nukentėjusiųjų advokatai. Aš tik galiu pasakyti, ką apie tai manau spręsdamas iš teismo nutarties. Ji labai kvalifikuotai surašyta, matyti, kad teismas labai įsigilino į esmę. Yra du pagrindiniai dalykai, kuriuos jis konstatavo. Pirma – vaiko paėmimas iš tėvų gali būti taikomas tik kaip išimtinė priemonė, kada jokios kitos neveikia arba yra išnaudotos. Tai daroma tik tais atvejais, kai vaiko gyvybei ir sveikatai kyla realus pavojus, arba yra didelė tikimybė, kad jis kils, ir kai tėvai nesiima priemonių vaiko saugumui užtikrinti. Tarkime, kai jis apleistas, neturi ko valgyti, prieš jį smurtaujama ir pan. Šiuo atveju teismas tokių Vaiko teisių apsaugos tarnybos argumentų nenustatė. Vaiko negalima paimti iš šeimos vien dėl to, kad jis nelanko darželio ar mokyklos. Kitas dalykas tas, kad teismas konstatavo esminius procesinius pažeidimus: vaikų tėvai nebuvo tinkamai informuoti apie teismo procesą. Abu paminėti dalykai vertinami kaip grubūs pažeidimai, ir dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta. Aišku, yra ir kitų pažeidimų, bet nenorėčiau plėstis. Aišku viena: šiuo atveju padaryta nemažai klaidų, pirmiausia paimant vaikus ir argumentuojant tokį sprendimą. Nenustatyta grėsmė, kad tas paėmimas buvo būtinas vaikams apsaugoti.

Kokias išvadas galėtume padaryti? Lietuvoje dar tik formuojama teismų ir valstybės institucijų praktika vykdant tokio pobūdžio veiksmus. Aš nematau, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas būtų blogas. Problema kita – kaip jis taikomas, kaip įvertinamos ir įrodomos vaikams šeimoje kylančios grėsmės. Akivaizdu ir tai, kad vaiko teisių apsaugos sistemoje stokojama kompetencijų. Jas būtina ugdyti analizuojant kiekvieną tokį atvejį. Kad nebūtų taip, jog vaikai iš šeimos paimami nepagrįstai. Tai didžiausia tragedija šeimai. Ji pakeičia ir tėvų, ir, svarbiausia, vaikų likimus. Visais tokiais atvejais reikia devynis kartus pamatuoti, ir tik tada spręsti. Šioje istorijoje džiugina tik tai, kad jaučiamas labai rimtas apeliacinės instancijos teismo požiūris į šią problemą. Manau, kad ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba turėtų padaryti rimtą šio atvejo analizę. Vaiko paėmimo atvejai turi būti išimtiniai.

========== (bent 10 zenklu '=')

Susidaro vaizdas, kad atsakomybė išplaunama

Aišku, kad atsakomybė tenka tiems, kurie priima neteisėtus sprendimus. Pastaruoju metu teismų panaikintų sprendimų buvo gana daug. O tai rodo, kad tarnyboms nepakanka teisinių žinių. Kada sprendimai dėl vaiko paėmimo iš šeimos panaikinami ne dėl rizikos vaikui vertinimo, o dėl to, kad tarnyba pažeidžia procedūras, tai atrodo labai apgailėtinai. Manyčiau, kad Socialinių reikalų ir darbo ministerijai reikėtų parengti kažkokius mokymus, rekomendacijas, kad tarnybos darbuotojai, ypač rajonuose, nedarytų tokių grubių klaidų. Juk jos žmonėms kainuoja ne tik pinigus, nes reikia samdytis advokatus, bet ir vaikų, šeimos ramybę. Ir šioje, ir kitose tokio pobūdžio istorijose tai pats baisiausias dalykas. Viena, kai teisėjai padaro interpretavimo klaidų, bet visai kita, kai Vaiko teisių apsaugos tarnyba nežino esminių dalykų. Tarkime, kada reikia kreiptis į teismą – ar po vaiko paėmimo, ar prieš tai. Manau, kad jeigu tokių dalykų nežino, tai jau atsakingų tarnybų, o ne teismų problemos. Taip, pasitaiko, kad teismai padaro klaidų kažką interpretuodami, bet, sprendžiant iš daugumos Vaiko teisių apsaugos tarnybos pralaimėtų bylų, tai jos pačios specialistų klaidos, padarytos neteisingai taikant įstatymą.

Ar konkrečių asmenų atsakomybė už teismų panaikintus vaikų paėmimo iš tėvų sprendimus Lietuvoje ir toliau bus išplaunama? Tikrai susidaro vaizdas, kad atsakomybė yra išplaunama. Mano akimis, labai kritikuotini socialinių reikalų ir darbo ministrės komentarai, kad tyrimai nebus atliekami. Juk kiekviena tokia pralaimėta byla, ypač kai aiškiai įvardijamos procedūrinės darbuotojų klaidos, gali būti pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą ir spręsti dėl atsakomybės. Šiuo atveju tą atsakingą asmenį yra labai lengva nustatyti. Kartais drausminės nuobaudos tikrai paskatina žmogų mokytis iš savo klaidų. Kai visuomenė mato ne konkrečių asmenų atsakomybę, o tik norą ją nusipurtyti, natūralu, kad ji piktinasi. Tuo labiau kad žmonės labai jautriai reaguoja ir į vaikų nelaimes, ir į vaikų paėmimą iš šeimų. Kiekvienas, matyt, tokius atvejus priima asmeniškai, galvodamas apie savo šeimą, ir dėl jų labai išgyvena. Ir tai labai gerai, nes visuomenėje turi būti tam tikri savisaugos dalykai.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas