Dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą Vakarų įvestos griežtos ekonominės sankcijos Rusijai ir Baltarusijai, vasarą Vilniaus iniciatyva pradėtas šaltasis karas su Kinija negali neatsiliepti ir ekonominio mūsų gyvenimo perspektyvoms. Lietuva iš tranzito valstybės virsta karinio tranzito šalimi.

Nemanau, kad bėgs kapitalas

Manyčiau, kad dar per anksti prognozuoti. Esu linkęs tikėti, kad viskas bus gerai, Lietuva yra saugi šalis, turi sąjungininkų, tik dabar tikriausiai prioritetas teikiamas ne ekonomikos perspektyvoms: svarbiausias klausimas – ar Ukraina atsilaikys prieš Rusijos agresiją. Kita vertus, nereiktų panikuoti, kad tuoj karas ir pas mus ateis. Turime dirbti, plėtoti savo ekonomiką, vertinti, kaip reikėtų keisti tiekimo ir logistikos grandines. Kai vyksta karas, visi kiti dalykai nėra tokie svarbūs. Turbūt dalis visuomenės ir verslo suprato, kad gyvename tokioje vietoje, kur visą laiką turime veikti budėjimo režimu. Gal dėl to dalis žmonių dabar panikuoja, nes turbūt turėjo iliuzijų, kad jau visada bus ramu. Tarp jų ir dalis verslininkų, kurie kūrė ir plėtojo verslus Baltarusijoje, Rusijoje. Jie manė, kad sveikas protas nugalės. Bet akivaizdu, kad tos šalys nėra sveiko proto šalys. Paprasčiausiai turime suvokti, kad reikia rūpintis savo gynyba, vertinti galimas rizikas, būti joms pasiruošus. Matydamas visuomenės susitelkimą nemanau, kad kapitalas bėgs iš Lietuvos. Nėra objektyvių fizinės grėsmės Lietuvai signalų.

Pagrindinis uždavinys tas, kad turime suprasti, jog su šita pasaulio dalimi neturime sieti ekonominės ateities. Visa mūsų veikla turi būti susijusi su perėjimu prie tų energijos šaltinių, kurie leistų mums būti nepriklausomiems nuo Rusijos. Svarbiausias prioritetas – atsinaujinančių energijos šaltinių plėtojimas ir energetinės nepriklausomybės stiprinimas. Tai pats pirmasis darbas, Europa irgi eina šiuo keliu. Antra – dabar gera proga pasižiūrėti, kokius dalykus turime išspręsti, kad taptume dar palankesnė šalis investicijoms. Taip pat ir savo verslui. Jau kalbama apie planuojamą mokesčių verslui didinimą, bet dabar reikėtų daryti priešingai. Svarstyti, kokių gerų naujienų galėtų išgirsti verslas, kad jis čia jaustųsi saugiai. Ne tik fiziškai, bet ir ekonomiškai. Tam reikia stabilumo, jokių naujų mokesčių, verslo apmokestinimo pertvarkos, nes apie įmonių pelno mokestį diskutuojama jau seniai.

========== (bent 10 zenklu '=')

Tai ilgalaikė bėda

Šiandien vyko labai gera diskusija Užsienio reikalų ministerijoje – dabar tai savotiškas koordinacinis centras, kuriame keliami tokie klausimai. Mes juos irgi savo ruožtu kėlėme. Akivaizdu, kad ta bėda, kuri mus užklupo, nėra trumpalaikė. Ji ilgalaikė. Rusiją, Baltarusiją mes praktiškai galime eliminuoti iš mūsų ekonominio gyvenimo. Dėl to mes turime persiorientuoti į kitas rinkas, nes jau viskas – metalų, trąšų, medienos, daug kitų žaliavų ir prekių iš ten mes jau nebeturime. Tai reiškia, kad dalis mūsų ekonominio gyvenimo apskritai paralyžiuojama. Šiandien apie tai mes ir kalbėjome. Akivaizdu, kad visa tai reikės iš kažkur kitur gauti, ir tai pakels kainas mažiausiai 20–30 procentų. Nereikia būti dideliais žinovais, ekspertais, kad tą suprastume. Jau matome, kad Švedija ar Lenkija dabar stengiasi pirmiausia aprūpinti savo rinkas, o tik po to žiūri, kas liks kitiems. Vadinasi, viskas pabrangs.

Mes keliame kitą klausimą: turime perorientuoti valstybės pagalbą naujiems verslams. Šiandien akcentavau tai, kad kalbėdami apie paramą verslams ją suprantame per siaurai. Juk galutiniai naudos gavėjai šiuo atveju yra žmonės. Ir mes turime kalbėti apie tai: naudą iš naujų idėjų, kurias imamės realizuoti, gaus žmonės, o ne tam tikri verslai. Įdarbinimas, mokesčiai – tai pirmiausia žmonės. Atrodo, kad valdžios atstovai suprato šitą dalyką.

Mes jau girdėjome skeptiškų atsiliepimų – girdi, kam čia ta pagalba verslui. Bet žiūrėkit – verslas juk gali išsikelti kažkur kitur, jeigu čia taps pernelyg sudėtinga: žaliavų nėra, požiūris į verslą blogas. Kitas dalykas, kurį taip pat akcentavau – mes jau dabar turime 174 tūkstančius bedarbių. Solidarizuodamiesi su ukrainiečiais kviečiame juos atvykti į Lietuvą. Socialine prasme tai bus irgi nemaža našta. Kur juos įdarbinti, kai dalis verslų akivaizdžiai bankrutuos, užsidarys? Ar įsivaizduojate, su kokia problema susiduriame? Jeigu valstybė nepakeis savo požiūrio į pagalbos mechanizmus, būsime pafrontės šalis, į kurią nelabai kas norės investuoti.

Kalbino Arvydas Praninskas