Prezidentas Gitanas Nausėda nusprendė neatsakinėti į Seimo laikinosios tyrimo komisijos, tiriančios Valstybės saugumo departamento pranešėjo Tomo Gailiaus istoriją, pateiktus klausimus. Šią komisiją, išskyrus vieną Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narį, sudaro valdančiųjų atstovai.

Ši istorija kiek išsisėmusi

Visų pirma, manau, prezidentui tiesiog politiškai nenaudinga veltis į visą tą istoriją. Jis dabar pirmauja, jis populiariausias kandidatas, gerokai lenkia visus kitus. Kam jam kištis į tai ir aiškinti tos istorijos detales? Kažkaip kompromituoti save visuomenės akyse? Manau, kad jis priėmė pakankamai saugų politinį sprendimą, suprasdamas, kad ta istorija galbūt niekada iki galo nebus aiški. Kad vis dėlto yra tam tikras politinis fonas, nes dabar valdančiojoje daugumoje yra jo oponentai arba, tarkime, skeptikai. Todėl, manau, šiuo atveju jis tiesiog žaidžia tokį atsargų žaidimą. Nėra čia kažko labai daug, matyt, nenori aiškinti kokių nors detalių. Nes tada, jei ką nors ne taip komisijai paaiškins, vėl kils kokių nors papildomų klausimų. Žodžiu, mano manymu, jis renkasi gana saugų variantą, ir tiek. Bando pasiekti, kad situacija pernelyg nebūtų eskaluojama, ir kad visa ta istorija kaip nors numirtų ir be jo.

Ar neatrodo keista, kad, vienai prezidento rinkimų kampanijai artėjant į pabaigą, ją ima ir atsiveja kažkoks politinis aidas iš dar ankstesnių rinkimų? Na, dažnai taip būna: jei kas nors išlenda, tada ir sugrįžta. Šiuo atveju yra politinė valia toliau aiškintis, kas tada buvo nutikę, kas kam darė ar nedarė spaudimą, bet nepamirškime, kad prezidentas iš esmės to nekontroliuoja. Lįsti į politinį procesą, kurio pats nekontroliuoja, ir potencialiai susikurti kokių nors papildomų problemų jam tikrai nereikia. Manau, kad ir jis, ir jo patarėjai tą supranta, todėl bandoma atitolti. Galbūt ant problemos net uždedama politinė kepurė – girdi, tai rinkimų reikalai, partiniai interesai, mes prie to nelįsim, aš esu aukščiau viso to ir neaiškinsiu kiekvienos detalės.

Nemanau, kad šis atvejis galėtų tapti precedentu, kuriuo būtų galima remtis kitose rinkimų kampanijose. Tokie skandalai privalo savyje turėti ką nors, kas paverstų kažkokią istoriją politiniu reikalu. Šiuo atveju aptarinėjama istorija prie didelės politinės konfrontacijos ar kažkokių rimtesnių dalykų neatvedė. Reikia žiūrėti, kiek tai sureikšminama žiniasklaidoje, kiek tam skiriama dėmesio tarp politikų, kiek į tai įsitraukia įvairios partijos, kiek rinkėjų tai „užkabina“. Tik tada tas klausimas gali tapti aktualus. Šiuo atveju, manau, ši istorija yra truputėlį išsisėmusi.

========== (bent 10 zenklu '=')

Tai rinkimų kampanijos instrumentas

Ši istorija labai paprasta: kaip suprantu, prezidentas atsisakė pateikti atsakymus į klausimus, nes komisija paskelbė, kad ji jau pradėjo rašyti išvadas. Susidaro įspūdis, kad išvados jau paruoštos, ir nesvarbu, ar prezidentas atsiųs atsakymus, ar ne. Nes juk turbūt nepradėtum rašyti išvadų, prieš tai neįvertinęs visos gautos informacijos. Kita vertus, ne vienas ir ne du prezidentūroje dirbantys asmenys dalyvavo šios komisijos posėdžiuose ir yra atsakę į daugelį klausimų. Manau, kad informacijos iš prezidentūros yra daug pateikta. Kadangi nežinau tų atsakymų, negaliu spręsti, ar keltų klausimų buvo daug, ar ne. Vertinti prezidento sprendimą kaip kažkokį pavojų demokratijai, manau, būtų politinis žaidimas, nes prezidentūros darbuotojai, įskaitant ir prezidento vyriausiąjį patarėją Jaroslavą Neverovičių, dalyvavo komisijos tyrime ir pateikė įvairiapusę informaciją, nes kiekvienas patarėjas yra atsakingas už skirtingą sritį. Tad, manau, informacijos ir prezidentūros atstovų dalyvavimo atsakant į rūpimus klausimus buvo pakankamai, šiuo požiūriu jokių pavojų demokratijai nematau.

Ar neatrodo keista, kad, artėjant į pabaigą prezidento rinkimų kampanijai, Seimo sudaryta tyrimo komisija aiškinasi dar prieš penkerius metus vykusios prezidento rinkimų kampanijos aplinkybes? Na, šis Seimo komisijos tyrimas, iš esmės paremtas vieno žmogaus pasakojimu knygoje „Pranešėjas ir prezidentas“, yra tiesiog vienas iš dabartinės prezidento rinkimų kampanijos politinių instrumentų. Čia daugiau nėra ką komentuoti. Įvairios institucijos, tarp jų ir teisėsaugos, kurios anksčiau tyrė tuos Seimo tyrimo komisijos nagrinėjamus klausimus, yra patvirtinusios, kad viskas buvo daroma teisėtai. Pradedant Vyriausiąja rinkimų komisija, baigiant Generaline prokuratūra. Kiek pamenu, šis klausimas ir Seime anksčiau buvo svarstytas, tada irgi nebuvo rasta problemų. Bet, matyt, dabar vykstančios prezidento rinkimų kampanijos metu buvo nutarta iškasti penkerių metų senumo istoriją ir pabandyti joje surasti tai, ko galbūt ten net nėra. Matyt, Seimo tyrimų komisijos užduotis – metafizinė: surasti tamsiame kambaryje juodą katiną, kurio tenai nėra. Tad, mano nuomone, tokia tyrimų komisijos metafizika yra rinkimų kampanijos instrumentas.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas