Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kivirčas dėl Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje skyrimo, iš pradžių daug kam kėlęs šypseną, dabar verčia susirūpinti, nes konfliktas valdančiųjų pastangomis akivaizdžiai eskaluojamas. Jei tai neatitinka Lietuvos interesų, tai kieno interesų ausys kyšo šioje istorijoje?

Geležinio Gitano nesigirdėjo

Aš išskirčiau du šios problemos lygius. Dabartinė valdančioji dauguma ir prezidentas yra vienminčiai užsienio politikos strategijos klausimais. Ar prezidentas rimtai prieštaravo, kai dirbtinai ir neprotingai, nenumatant iš tiesų beviltiškos situacijos, į kurią save įstūmė Lietuvos valstybė, buvo sukeltas konfliktas su Kinija dėl Taivano atstovybės? Nebuvo tvirto prezidento žodžio, kad tai neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų. Kad tarptautinėje arenoje turime ne vadovautis simpatijomis ar antipatijomis, o blaiviai vertinti situaciją, valstybių globalinę įtaką, sąmoningo santykių su įtakingomis šalimis bloginimo pasekmes ir taip toliau. Tada prezidentas buvo tylus. Geležinio Gitano nesigirdėjo.

Taip pat jo nesigirdėjo ir tada, kai buvo uždraustas kalio trąšų tranzitas iš Baltarusijos į Klaipėdos uostą, nors tarptautinių sankcijų kalio trąšoms nebuvo. Tas tranzitas mums buvo ekonomiškai naudingas. Bet mūsų valdančioji dauguma parodė iniciatyvą, o prezidentas tada irgi nepasakė tvirto žodžio, nors buvo nuspręsta kenkti sau patiems, šaudyti sau į kojas. Trečias dalykas: kai kilo iniciatyva blokuoti Kaliningrado tranzitą, kuris, beje, numatytas tarptautinėse sutartyse, kai apie tai pradėjo kalbėti berniukai ir mergaitės iš Užsienio reikalų ministerijos ir Seimo, iš esmės provokuodami konfliktą su Rusija, kuris tam tikromis aplinkybėmis galėjo pasibaigti Suvalkų koridoriumi, prezidentas irgi tylėjo. Nors tranzitui į Kaliningradą irgi nebuvo taikomos tarptautinės sankcijos, nes kroviniai buvo vežami iš Rusijos į Rusiją, tik per Lietuvos teritoriją. Vadinasi, ginčas yra neprincipinis.

Antrasis problemos lygmuo – kova dėl smulkmenų. Viena iš priežasčių – tai, kad artėja rinkimai, prezidentui reikia bent kiek parodyti, kad jis yra savarankiškas. Tapatinimasis su valdančiųjų dvaru jam balų neatneša, todėl ir prasideda tokie žaidimai. Kita vertus, nors valdančiajai koalicijai prezidentas nėra pavojingas, ji norėtų po rinkimų turėti visiškai savo prezidentą. Jų svajonė, kad prezidente taptų Šimonytė. Tai didžiausias jų noras, bet nemanau, kad jis realistinis.

========== (bent 10 zenklu '=')

Tai labai pavojinga

Pradėčiau nuo klausimo – kas yra valstybė? Bendriausia prasme tai subjektas, kuris rūpinasi tuo, kas yra viduje, ir tuo, kas yra išorėje. Jeigu vienas ar kitas jos elementas neveikia sklandžiai, tai yra labai pavojinga. Šiuo atveju reikalo esmė – ne ambasadoriaus Lenkijoje skyrimas. Jo esmė yra ta, kad Užsienio reikalų ministerija dėl siūlomo naujo ambasadoriaus nepasitarė su prezidentu, nepasikalbėjo, neatsižvelgė į jo nuomonę. O prezidento galios apima rūpinimąsi tuo, kas vyksta ne tik valstybės viduje, bet ir jos išorėje. Jis tam ir skirtas. Aš nesakau, kad užsienio reikalų ministras toks jau blogas. Bet tai žmogus, kuris aiškiai yra ne savo vietoje. Aš stebiuosi, kaip Lietuva leidžia sau šitaip gyventi tokiu įtemptu laiku, kai tarptautinė padėtis labai sudėtinga. Tai kas su Lietuva skaitysis? Jeigu aiškiai mato, kad šita valstybė užsienio reikalų srityje neturi galvos. Kas su mumis skaitysis? Tai labai pavojinga.

Vieni sako, kad tokia padėtis susidarė dėl artėjančių rinkimų. Ką gi, rinkimai parodys Lietuvos visuomenės brandą. Jeigu tokia košė tęsis ir toliau, tai tada aš pasakyčiau, kad valstybės, bent iš dalies, jau nebėra. Na, negali taip būti. Prezidentų Brazausko ir Adamkaus laikais apie bendrą darbą su Užsienio reikalų ministerija nieko blogo pasakyti negaliu. Taip, būdavo vienų ar kitų nesutarimų, bet jie neiškildavo į paviršių. Prezidentės Grybauskaitės laikotarpiu buvo nesutarimas tarp prezidentės ir Seimo. Premjerą Butkevičių ir jo partijos sparną pražudė nesugebėjimas išvengti konflikto. Grybauskaitė Seimo atžvilgiu elgėsi labai drastiškai, bet tai nebuvo taip pavojinga, kaip dabar, vykstant prezidento ir užsienio reikalų ministro konfliktui. Juo labiau kad tada tarptautinė padėtis nebuvo tokia grėsminga, kaip dabar.

Mūsų prezidento viena iš bėdų buvo ta, kad jis apie valstybės veikėjus galvodavo geriau, negu jie buvo iš tikrųjų. O tai yra pavojinga. Aš neįsivaizduoju, kad kuris nors ministras būtų galėjęs taip elgtis Brazausko, Adamkaus ar Grybauskaitės prezidentavimo laikais.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas