Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka, priminęs, kad po metų turėtų būti pradėtas vykdyti Vyriausybės nutarimas tikrinti ukrainiečių pabėgėlių lietuvių kalbos žinias, susilaukė kelių Vyriausybės narių ir pačios premjerės kritikos. Tuo tarpu į Lietuvą atvykę tautiečiai stebisi, kad „visur skamba“ rusų kalba.

Būtina sudaryti sąlygas išmokti lietuviškai

Manau, reikėtų atsižvelgti į tai, kokius planus turi į Lietuvą iš Ukrainos atvykę žmonės. Jeigu jie sieja savo ateitį su Lietuva, galvoja apie tai, vienareikšmiškai turėtų mokytis lietuvių kalbos. Tie, kurie šiuo metu laikinai, kol dėl karo negali grįžti į tėvynę, dirba čia tokius darbus, kuriems taikomas reikalavimas tam tikru lygiu mokėti valstybinę kalbą, turėtų tokio reikalavimo laikytis. O visi kiti pabėgėliai iš Ukrainos dėl valstybinės kalbos galėtų laisvai apsispręsti: jų reikalas, mokytis ar nesimokyti kalbėti lietuviškai. Jeigu jie gyvena mūsų šalyje ir nori bent kažkiek dalyvauti mūsų bendruomenėje, lengviau bendrauti, geriau suvokti aktualijas, galėtų šiek tiek pramokti lietuviškai. Bet tai nėra privaloma. Aišku, dauguma pabėgėlių iš Ukrainos savo ateitį sieja su grįžimu į tėvynę. Tai labai gerai. Laikinai gyvendami čia jie savaime kažkiek pramoks lietuvių kalbos. O tie, kurie, kaip minėjau, dėl darbo reikalingos tam tikros lietuvių kalbos žinios, turėtų vykdyti tokį įstatymo reikalavimą.

Kiek valstybinės kalbos įstatymo laikymasis šiuo atveju susijęs su politika: skundžiamasi, kad ukrainiečiams nesudarytos sąlygos mokytis lietuvių kalbos? Reikia pasakyti, kad dabartinė situacija nėra standartinė. Žmonės atvyko į Lietuvą pagal prieglobsčio suteikimo procedūrą, ir formaliai taikyti jiems mūsų teisinio reguliavimo normas nėra išmintinga ir teisinga. Bet tiems Ukrainos piliečiams, kurių darbas susijęs su tam tikrais teisiniais reikalavimais dėl valstybinės kalbos, kuriems reikia minimalių arba didesnių lietuvių kalbos žinių, būtina sudaryti sąlygas jų įgyti. Nemanau, kad čia yra sudėtinga problema. Tai vienas iš rinkos reguliuojamų dalykų: jeigu yra paklausa, tai turėtų atsirasti ir pasiūla. Jeigu mūsų valstybė stipriai remia Ukrainą visame kame, tai ir šiuo požiūriu valstybės garbės reikalas būtų padaryti taip, kad pabėgėliai, neturintys galimybių susimokėti už lietuvių kalbos kursus, galėtų gauti reikiamą pagalbą. Tai irgi būtų solidi parama ukrainiečiams.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas

========== (bent 10 zenklu '=')

Reikia turėti ir šiek tiek savigarbos

Pirmiausia aš čia matau labai rimtą iššūkį Vyriausybei ir valstybei. Jeigu valstybė prisiima įsipareigojimą priimti karo pabėgėlius, tai ji tuo pačiu prisiima ir visus kitus su tuo susijusius įsipareigojimus. Ar tai būtų gyvenamoji vieta, ar socialinė parama, švietimas ir taip toliau. Suprantama, kad į šalį gyventi atvykę žmonės turi laikytis jos įstatymų. Tiems, kurie gauna leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, suteiktas 2 metų terminas lietuvių kalbai išmokti reikiamu lygiu. Aišku, niekas nereikalauja, kad tos žinios būtų tokios, kaip ir jų gimtosios kalbos. Tačiau elementarios žinios būtinos, jeigu jie galvoja toliau gyventi Lietuvoje. Juoba jei karas, neduok Dieve, užsitęs ilgiau. Todėl aš manau, kad mokytis kalbėti lietuviškai yra būtina. Ir painioti tokį reikalavimą su kažkokiu nejautrumu ukrainiečiams, nehumaniškumu yra neteisinga. Todėl neteisingi ir tie kaltinimai Valstybinės kalbos inspekcijai. Pagaliau reikia turėti ir šiek tiek savigarbos. Mes turime tūkstančius pavyzdžių, kai pabėgėliai, atvykę į kitas valstybes iš karo, epidemijų, stichinių nelaimių zonų, yra mokomi tos šalies valstybinės kalbos. Ar Lietuvoje neformaliai vėl vyksta dvikalbystės – lietuvių ir rusų kalbos – įteisinimas? Galiu pasakyti taip: mes iš tikrųjų priėmėme daug žmonių, kuriems rusų kalba yra gimtoji arba labai gerai suprantama. Ne tik iš Ukrainos, bet ir Baltarusijos. Ir mes turime tvarkytis su šitais reikalais. Jeigu įmonės, tarkime, „Bolt“, priima juos dirbti pavežėjais, jos turi garantuoti, kad jie yra įgiję lietuvių kalbos pradmenis. Jeigu žmogus už vairo visai nemoka lietuviškai, – o juk žinome atvejų, kad nemoka ir rusiškai, – tai yra pavojingas dalykas. Kas, jei įvyks avarija, kils kritinė situacija? Kaip jis kalbės, kaip jis skambins į greitąją pagalbą? O dėl ukrainiečių – jei mes juos gerbiame, jei laikome ne trečiarūšiais, turime suteikti jiems galimybę išmokti lietuviškai. Žinoma, jei to nenori, tada ir gyvenk, kaip tau išeina. Kita vertus, lietuvių kalbos mokėjimas – tai žmogaus apsauga, ir man keista, kad mūsų Vyriausybės atstovai to nesupranta. Tai apsauga nuo išnaudojimo. Žmogumi, kuris bent jau supranta, apie ką kalbama, bus sunkiau pasinaudoti nusikalstamais tikslais.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas