Prancūzijos vyriausybė, siekdama apsaugoti prancūzų perkamąją galią, ribos dujų ir elektros kainas: įvedamas tarifų stabdis. Dujų kaina neviršys nuo spalio taikomų padidintų tarifų, jie galios iki balandžio. Jei nebūtų viršutinės ribos, prancūzų sąskaitos už šildymą būtų padidėjusios 30 proc. Elektros kaina taip pat nebus padidinta iki metų pabaigos, o vėliau – ne daugiau kaip 4 proc. nuo 2022 metų.

Tai klaidingas žingsnis

Dar nemačiau to prancūzų sprendimo dėl tarifų, nežinau, kuo jis paremtas, bet manyčiau, kad jie greičiausiai nutarė padengti tą kainų skirtumą iš valstybės biudžeto. Blogai, kad tuo pat metu vyksta ir rinkos liberalizacija, ir taikomos štai tokios priemonės. Viena su kitu kertasi. Bet kai vyksta toks staigus energijos išteklių kainų augimas... Pats savaime didėjimas gal ir nebūtų toks baisus, jei ne toks staigumas. Kai staiga padidėja elektros ir dujų kainos, tai išgąsdina visus. Ne tik prancūzai, bet ir ispanai, italai, kiti pietų europiečiai jau buvo aiškiai pasakę, kad ketina riboti energijos tarifų augimą. Bet tas numatomas ribojimas yra ne toks, kaip Lietuvoje, kur Vyriausybė žada tą pabrangimą išdėlioti per 5 metus. Jie numatę naudoti kažkokius savo finansinius fondus. Tačiau iškart pasakysiu tiesiai, kaip buvęs reguliuotojas: tai yra klaidingas žingsnis. Jeigu nori remti, tai remk tuos, kurie negali susimokėti, net jeigu jų atsirastų daugiau. O ne visus vienodai. Nes tokiu atveju labai išlošia tie, kurie daug suvartoja. Tai netgi socialiai neteisingas dalykas, nors atrodytų, jog čia labai gražu, kad tos kainos ribojamos. Dabar ES vyriausybės švaisto pinigus į kairę ir į dešinę, dar neišnaudotas didžiausias numatytas 750 milijardų ES ekonomikos gaivinimo fondas, iš kurio ir mes turėtume gauti daugiau kaip 6 milijardus. Toks pinigų švaistymas įsuka infliacijos spiralę, viskas brangsta. Todėl perspektyva, mano požiūriu, labai prasta, net nežinau, kaip mes išsikapstysim. Kiek pamenu, pati didžiausia energijos krizė pasaulyje buvo kilusi 1973 metais, kai staiga smarkiai pašoko naftos kainos. Viskas baigėsi labai didele infliacija, Europoje ir JAV pasiekusia dar nematytą 10–15 proc. ribą. Nežinau, ar norime, kad viskas taip pabrangtų.

Kaip atsitiko, kad atsidūrėme tokioje situacijoje? Mūsų politikai vis aiškino, kad tas suskystintų dujų laivas mus visada išgelbės, kad galėsime iš kur nori dujų atsigabenti ir pasirinkti, kur pigiau, bet atsitiko taip, kad pigiau nėra iš kur atsivežti. Ir amerikiečiai, kurie vis aiškino, kad mes pirktume ne rusiškas, o amerikietiškas dujas, dabar patys užėmė pragmatinę poziciją, ir jų suskystintos dujos plaukia į Rytus, kur didesnės kainos.

========== (bent 10 zenklu '=')

Subsidijavimas sugrįš bumerangu

Rekordą po rekordo pasiekiančios didmeninės elektros ir dujų kainos tik įsibėgėja. Vidutinė didmeninė elektros rinkos kaina Lietuvoje rugsėjį išliko aukšta ir, palyginti su šių metų rugpjūčiu, išaugo 41 proc. Siekdama suvaldyti kainų augimą Vyriausybė pristatė siūlymą kainas fiksuoti ir paskirstyti per ateinančius 5 metus. Seimui pritarus šioms priemonėms, elektros kaina vartotojams neaugtų daugiau nei 21 proc., dujų maisto gaminimui – 20 proc., o dujų šildymui – 30 proc.

Bet tai tik trumpalaikis sprendimas. Turime suprasti, kad bendra elektros kaina didėja, nes auga žaliavų kainos. Būtina galvoti apie kompensacinius mechanizmus, kurie per metus išlygintų kainą. Ateis laikas, kai ji nukris, tada išsilygintų elektros kainų svyravimai. Aišku, tokie sprendimai tik trumpam sušvelnins situaciją, jie neišspręs esminių problemų – valstybė turi galvoti, kaip skatinti žaliosios energijos vartojimą, kuri gali tapti alternatyva dujoms. Turime suprasti, kad dujų ir naftos įsigijimo subsidijavimas (kalbu apie planą sušvelninti kainų augimo poveikį gyventojams „perkeliant“ dujų kainų „augimo piką“ ateinantiems penkeriems metams) sugrįš bumerangu tiems patiems gyventojams, nes nuostolius ilgalaikėje perspektyvoje turės kompensuoti visi mokesčių mokėtojai.

Kritinė situacija yra susidariusi pramonėje. Ir tai jau ne vien Lietuvos problema, tai palietė visą Europą. Energijos išteklių krizei gilėjant, energijos vartotojai pramonės sektoriuje jau planuoja stabdyti gamybą dėl energijos išteklių kainų. Lietuvoje bus ne viena įmonė, kuri dėl dujų kainos bus priversta stabdyti veiklą. Trąšų gamyboje dujų kaina sudaro apie 60–70 proc. sąnaudų, ir tai labai jautri dedamoji, kuri nulems ateities gamybos planus. Yra dar kita problema: augant dujų bei naftos kainoms brangsta ir elektra. Rekordinis augimas palies žymiai platesnį įmonių ratą. Gamybos įmonėse elektros dedamoji sudaro 8–18 proc. Kai kainoje yra nuo 10 iki 18 proc. dedamoji, tikėtina, kad augs ir mūsų gaminamų produktų kainos. Problema ta, kad pramonės įmonės, matyt, dalį papildomų kaštų padengs iš vidinių resursų, vidinio pelno, bet kainą turės kelti, nes kitaip sustos gamyba.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas