Rubrika

Še­šias­de­šimt­me­tį šven­čian­tis Aly­taus de­ka­nas Arū­nas Už­upis: „Ačiū Die­vui, dar tu­riu lai­ko”

Gyvenimiškos sukaktys, jubiliejai neaplenkia ir dvasininkų. Garbės kanauninkas Alytaus Šv. Angelų Sargų ir Ūdrijos parapijų klebonas, Alytaus dekanas, Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės kapelionas Arūnas Užupis švenčia šešiasdešimtmečio jubiliejų. Pandemija neleis net ir tokio, ryškesnio, jubiliejaus iškiliau paminėti, pasidžiaugti bendrystėje. Tikimės, kad kažkiek šventiškumo kompensuos šis pašnekesys. Viliamės, kad nuoširdus dekano Arūno Užupio širdies ir jausmų atvėrimas žengiant į dar vieną gyvenimo dešimtmetį, daugeliui parapijiečių taps nuostabia dovana ir paskata stengtis gyventi didesnėje vienybėje su Dievu.

– Ger­bia­ma­sis De­ka­ne, štai, tar­nau­jant Aly­tu­je, ir pri­ar­tė­jo Jū­sų gy­ve­ni­mo me­tai prie še­šias­de­šimt­me­čio, ar tai daug?

– Nei daug, nei ne­daug. Aš ne­si­jau­čiu še­šias­de­šimt­me­tis. Nors arit­me­tiš­kai pa­skai­čia­vus – ne­ma­žai. Kai šven­čiau 50-ies me­tų ju­bi­lie­jų, sa­kiau, kad jau da­bar sku­bė­siu lė­čiau... Ne­pa­vy­ko vaikš­čio­ti ra­miau. Gal po šio ju­bi­lie­jaus ap­si­ra­min­siu?

– Jū­sų dė­dė mon­sin­jo­ras Juo­za­pas Už­upis, Prie­nų mies­to gar­bės pi­lie­tis, ką tik šven­tė 92-ąjį gim­ta­die­nį. Nuo­šir­džiai svei­ki­na­me. Ko­kią įta­ką jo pa­si­šven­ti­mas Dva­si­nin­ko gy­ve­ni­mui tu­rė­jo Jums pa­čiam? Gal ga­li­te pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo vai­kys­tės ap­lin­ką?

– Pa­mi­nė­jo­te ma­no dė­dę mon­sin­jo­rą Juo­zą Už­upį. Jo pa­si­šven­ti­mas dva­si­nin­ko gy­ve­ni­mui ir pa­čiam Die­vui di­de­lis ir nuo­sta­bus. Man pa­tik­da­vo jo pa­pras­tas ir nuo­šir­dus at­si­da­vi­mas ku­ni­go tar­nys­tei: nė vie­no ne­už­gaus ir ne­api­bars, o kiek­vie­ną pa­ste­bės, pa­si­svei­kins ir dar bū­ti­nai pa­kal­bins. Kad ir trum­pai, žo­de­liu ki­tu.

Už­ta­tai ir da­bar vi­si jį ger­bia ir my­li. Jis ma­nęs ne­orien­ta­vo į ku­ni­gys­tę, o liu­di­jo apie Die­vą ir gy­ve­ni­mą sa­vo ra­miu ir kuk­liu pa­vyz­džiu.

Ma­no vai­kys­tės ap­lin­ka bu­vo kai­miš­ka, ji pra­bė­go vien­kie­my­je. Tai­gi, ji bu­vo pa­pras­ta, kuk­li ir pra­leis­ta vie­nu­mo­je. Tuo la­bai džiau­giuo­si ir man vie­nu­ma vi­sa­da yra prie šir­dies.

– Ar dė­dės tar­nys­tės ke­liais Jū­sų ke­liai daž­nai pri­si­lies­da­vo? Jei ne­klys­tu, kar­tu Jū­sų, tik skir­tin­gais lai­kais, vaikš­čio­ta Ūd­ri­jos pa­ra­pi­jo­je?

– Ma­no ke­liai vi­sa­da bu­vo ša­lia dė­dės tar­nys­tės ke­lių. Daug bū­ta ke­lio­nių ir pra­leis­tų va­sa­rų.

Mon­sin­jo­ras Juo­zas Už­upis Ūd­ri­jo­je kle­bo­na­vo gal 1965-ai­siais, ne­il­gai, me­tus. Aš esu kle­bo­nas ten nuo 2012 me­tų.

Džiau­giuo­si pa­da­ry­tais dar­bais Ūd­ri­jo­je, nors daug kas ir ne­už­baig­ta.

– Leis­ki­te sau su­grįž­ti į tuos lai­kus, kai sto­jo­te į Ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, kaip su­bren­do tas ap­si­spren­di­mas, apie ką tuo­met sva­jo­jo­te, ko sie­kė­te? Juk dar so­viet­me­tis bu­vo.

– Mėgs­tu sa­ky­ti, kad kry­že­lių nuo ma­žens ne­dė­lio­jau. Dė­dė yra pa­sa­kęs, Arū­nai, ge­riau būk ge­ras in­ži­nie­rius, o ne blo­gas ku­ni­gas.

Gy­ve­ni­mas taip su­si­dė­lio­jo, kad pats Die­vas ma­ne at­ve­dė į ku­ni­gys­tę. Nors daž­nai sa­vęs klau­siu, ar aš čia pats įsi­siū­liau Jam į tar­nys­tę, ar Jis tik­rai ma­ne pa­sišau­kė?

Kaip be­bū­tų, šian­dien tik­rai džiau­giuo­si bū­da­mas ku­ni­gas. Ne­ži­nau, ar esu ge­ras ku­ni­gas, bet sten­giuo­si.

– Aly­tus – ke­lin­ta pa­ra­pi­ja, ku­rio­je ten­ka dirb­ti? Ar dar yra pa­ra­pi­jo­je žmo­nių, ku­rie Jū­sų bi­jo­tų, tai yra ne­drįs­tų pri­ei­ti, kaž­ką ge­ro pa­sa­ky­ti kaip ir pa­pras­tam žmo­gui?

– Aly­tus yra tre­čia pa­ra­pi­ja. Vi­ka­ru dir­bau Vil­ka­viš­ky­je ir kle­bo­nu Bal­bie­riš­ky­je.

Ne­ma­nau, kad yra žmo­nių, ku­rie ma­nęs bi­jo­tų. Vi­si prie ma­nęs pri­ei­na drą­siai ir kal­bi­na.

– Pa­ra­pi­jie­čiai, be abe­jo, jau­čia Jū­sų no­rą bū­ti ku­ni­gu. Ką Jums reiš­kia juo bū­ti, kuo Jū­sų gy­ve­ni­mas ski­ria­si, o kuo jis yra pa­na­šus į kiek­vie­no mū­sų gy­ve­ni­mą?

– Man bū­ti ku­ni­gu reiš­kia pa­čiam steng­tis gy­ven­ti di­des­nė­je vie­ny­bė­je su Die­vu ir Jį liu­dy­ti ki­tiems sa­vo gy­ve­ni­mu ir ben­drys­te. O pa­na­šus tuo, kad ir aš esu žmo­gus, su ta pa­čia bui­ti­mi ir su to­mis pa­čio­mis reik­mė­mis bei sil­pny­bė­mis.

– Ieš­ko­ki­te, tik­rai su­ra­si­te. Ar Jū­sų ke­ly­je šis po­sa­kis vi­sa­da pa­si­tei­si­no?

– Ieš­ko­ki­te ir ra­si­te, pra­šy­ki­te ir gau­si­te. Man šis po­sa­kis pil­do­si be­veik kas­dien. Pa­vyz­džiui, va­žiuo­ju mies­te ir ži­nau, kad man rei­kės pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį. Aš pra­šau: „Die­ve, duok man čia ko­kią vie­te­lę.“ Žiū­riu, ne­to­lie­se lais­va vie­ta ir yra. Su­ta­pi­mas? Gal... Bet aš jau už tai dė­ko­ju Die­vui.

– Kei­tė­mės vi­si per tuos ka­ran­ti­no mė­ne­sius. Kaip Jūs, iš sa­vo var­pi­nės, api­bū­din­tu­mė­te šių die­nų pa­dė­tį?

– Tu­riu to­kį po­sa­kį – žmo­gus pla­nuo­ja, o Die­vas dė­lio­ja. Pan­de­mi­ja apė­mu­si vi­są žmo­ni­ją ir Die­vui už tai rū­go­ti ne­ga­li­ma, nes Jis tik­rai vis­ką ži­no ir ma­to.

Dar vis lau­kia, ka­da žmo­ni­ja vi­siš­kai at­sig­ręš į vi­sos vi­sa­tos Val­do­vą. Vi­lia­si, kad žmo­gus la­biau pa­mils Die­vą ir my­lės kiek­vie­ną bū­ty­bę, kaip jo kū­ri­nį. To­dėl ir ti­ria, siųs­da­mas vi­so­kius iš­ban­dy­mus.

– Kas Jus liū­di­na la­biau­siai žvel­giant į šių die­nų pan­de­mi­ją iš­gy­ve­nan­čius žmo­nes?

– Ma­ne liū­di­na tai, kad vi­suo­me­nė, tu­rė­da­ma iš­skir­ti­nę pro­gą šauk­tis Die­vo pa­gal­bos, ne­puo­la Jam į ko­jas. Vis dar sa­ko, aš pats. Čia kal­bu ap­skri­tai. Yra daug žmo­nių, ku­rie la­bai mel­džia­si ir vis­ką pa­ve­da Die­vui.

– Tur­būt šiuo laik­me­čiu dau­giau lai­do­ja­te, ne­gu krikš­ti­ja­te ir tuo­kia­te kar­tu?

– Taip, šiuo laik­me­čiu daug lai­do­tu­vių. Per­nai mū­sų pa­ra­pi­jo­je mi­rė 159 žmo­nės, o pa­krikš­ty­ta 30 ir su­tuok­ta 4 po­ros.

– Sa­ko­ma, kad ge­ram žmo­gui vi­sa­da pil­na iš­šū­kių. Juk esa­te, ro­dos, jei tei­sin­gai su­skai­čia­vau, 3 mies­to ir 6 kai­mo baž­ny­čių bei ke­lių kop­ly­čių val­dų de­ka­nas. Vie­nas iš iš­šū­kių tur­būt bu­vo ir Sim­no šven­to­vės 500 me­tų ju­bi­lie­jaus mi­nė­ji­mas vi­suo­ti­nė­je pan­de­mi­jos ap­im­ty­je?

– Aly­taus de­ka­na­te yra 4 mies­to ir 6 kai­mo pa­ra­pi­jos. Sim­no šven­to­vė­je 500 me­tų ju­bi­lie­jų mi­nė­jo­me rug­pjū­čio mė­ne­sį. Pan­de­mi­ja bu­vo kiek at­lė­gu­si. O su rei­ka­lais Sim­no šven­to­vė­je pui­kiai su­si­tvar­kė jos kle­bo­nas gar­bės ka­nau­nin­kas Rai­mun­das Žu­kaus­kas.

– Ku­ni­giš­kas gy­ve­ni­mas – ne vien su­teik­ti sak­ra­men­tus, iš­drož­ti emo­cin­gą pa­moks­lą, bet ir rū­pes­tis baž­ny­čios pa­sta­tais, kle­bo­ni­ja, jų re­mon­tu. Ar ta­me dar­bų sū­kū­ry­je lie­ka lai­ko su­si­tik­ti su ki­tais ku­ni­gais, at­si­pa­lai­duo­ti, pa­bū­ti kar­tu su bro­liais? Ar vi­si de­ka­na­to ku­ni­gai tu­ri nor­ma­lias gy­ve­ni­mo są­ly­gas?

– Vi­si de­ka­na­to ku­ni­gai tu­ri dau­giau ma­žiau nor­ma­lias gy­ve­ni­mo są­ly­gas. Kiek­vie­nas tvar­ko­si pa­gal sa­vo iš­mo­nę ir ga­li­my­bes. Darbų sūkuryje randame laiko ir kunigiškai bendrystei. Ji būtina palaikyti vienas kitą.

– Daug pa­ra­pi­jie­čių lan­ko­te na­muo­se?

– Per ka­ran­ti­ną pa­ra­pi­jie­čių ne­lan­ko­me. Ne­bent pas vie­ną ki­tą li­go­nį su sak­ra­men­tais.

– Ne­ži­nau, iš kur at­plau­kė toks epi­zo­das: kar­tą per dy­ku­mą ėjo pa­var­gęs, vie­ni­šas žmo­gus. Pri­ėjo Kry­žių, pa­žvel­gęs į pri­kal­to Kris­taus žaiz­das, jis pa­klau­sė: „Ar la­bai skau­da?“ „Ne, tik šyp­so­tis sun­ku...“ – pa­si­gir­do at­sa­ky­mas. Na, o Jums, ar vi­sa­da šyp­so­tis yra leng­va? Juk tie­sa, kad kar­tais per pus­die­nį iš tuok­tu­vių baž­ny­ti­nės ce­re­mo­ni­jos ten­ka ei­ti lai­do­ti pa­ra­pi­jie­tį. Kaip vi­du­je pa­vyks­ta per­si­krau­ti? Juk tai vyks­mai, ku­riuos, no­ri ne­no­ri, ly­di prie­šin­gos emo­ci­jos. Kas yra sun­kiau­sia ku­ni­gys­tė­je?

– Ir man daž­nai skau­da, ir šyp­so­tis sun­ku... Bet šyp­sau­si, kad ki­ti šyp­so­tų­si, nes vi­siems ne­leng­va, tiek gy­ven­ti, tiek ir džiaug­tis. Kas sun­kiau­sia ku­ni­gys­tė­je? Bū­ti ne­su­pras­tam, tiek sa­vo tar­nys­te, tiek sa­vo gy­ve­ni­mu.

– Rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu Jūs su­si­lai­ko­te nuo po­li­ti­nės agi­ta­ci­jos, šį dar­bą per­lei­džia­te pa­sau­lie­čiams. Kaip tai pa­vyks­ta? Be abe­jo, at­lie­ka­te ir pi­lie­ti­nę pa­rei­gą, bal­suo­ti ei­na­te?

– Ko­kie be­bū­tų rin­ki­mai, bū­ti­nai ei­nu bal­suo­ti. Juk tai – pi­lie­ti­nė pa­rei­ga, o ir ki­tus ska­ti­nu. Vie­šu­mo­je ven­giu iš­si­duo­ti su sa­vo po­li­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis.

– Pra­dė­jęs tar­nys­tę Aly­tu­je aki­vaiz­džiai pri­si­dė­jo­te prie vi­suo­me­nės vie­ni­ji­mo. Su­stip­ri­no­te ry­šius su me­di­ci­nos įstai­go­mis, Aly­tu­je dis­lo­kuo­ta įgu­la, sa­vi­val­dos, švie­ti­mo ir ki­to­mis įstai­go­mis, ben­druo­me­nė­mis. Vis dėl­to pa­at­vi­rau­ki­te – la­biau mėgs­ta­te vie­nat­vę ar mi­nią?

– Taip, ten­ka daug ben­drau­ti su vi­suo­me­ne, įvai­rio­mis įstai­go­mis ir ben­druo­me­nė­mis. Tai pa­gal ma­no pa­rei­gas bū­ti­na. O šiaip la­biau mėgs­tu vie­nat­vę.

– At­lie­ka­te kaip Aly­taus li­go­ni­nės ka­pe­lio­nas dva­si­nin­ko pa­tar­na­vi­mus. Ku­ni­gai ir­gi ne­ap­sau­go­ti nuo to­kių da­ly­kų kaip psi­cho­lo­gi­nis nuo­var­gis, įtam­pa, prie Jū­sų taip pat ga­li pri­kib­ti įvai­rūs vi­ru­sai. Kas pa­de­da iš­lik­ti žva­liam, ener­gin­gam? Ti­ki­me, kad esa­te pa­skie­py­tas ir nuo ko­ro­na­vi­ru­so?

– Nuo ko­rona­vi­ru­so dar ne­su pa­skie­py­tas, nors tu­rė­jau ga­li­my­bę kaip Aly­taus li­go­ni­nės ka­pe­lio­nas. Esu po­rą kar­tų jau ty­rę­sis, bet ne­bu­vau su­sir­gęs. Ačiū Die­vui.

Kas pa­de­da iš­lik­ti žva­liam ir ener­gin­gam? Kaip ku­ni­gui, aiš­ku, kad mal­da ir ben­drys­tė su Die­vu. Jis yra vi­sa ko stip­ry­bė ir jė­ga. O gelbs­ti kai­miš­ka pri­gim­tis ir tai­kus bū­das. Į vis­ką sten­giuo­si žvelg­ti at­lai­džiai ir ne­da­rau sku­bo­tų spren­di­mų. Vie­na ma­no bė­da – daug ką ati­dė­lio­ju ir del­siu... Ne­bū­čiau Van­de­nis.

– Sa­ko­ma, kad ir Die­vas kar­tais ima ir pa­pokš­tau­ja. Ar ga­ny­to­jiš­ko­je tar­nys­tė­je te­ko pa­tir­ti anek­do­tiš­kų vaiz­de­lių?

– Te­ko ne­ma­žai. Vie­nas toks gal ne vi­sai anek­do­tiš­kas, bet ku­rio­ziš­kas. Man at­ėjus kle­bo­nau­ti į Šv. An­ge­lų Sar­gų pa­ra­pi­ją, ma­no vie­nas bū­si­mų vi­ka­rų, ku­ni­gas Arū­nas Si­mo­na­vi­čius, po­rą sa­vai­čių pir­miau at­vy­kęs iš Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos, spė­jo pa­si­jus­ti kle­bo­nu.

Vy­ras drū­tas, di­de­lis. Kal­ba tvir­tai. O aš ką, ne­di­du­kas, kū­das, bal­se­lis sil­pnas. Ir tu­rė­jau bė­dos. Vi­si krei­pia­si į jį, ma­ny­da­mi, kad jis kle­bo­nas, o aš tik sto­viu ir mirk­siu.

Rei­kė­jo pa­si­steng­ti, jog kuo grei­čiau įro­dy­čiau, kad kle­bo­nas esu aš. Pa­vy­ko.

– Kiek, Jū­sų ma­ny­mu, pa­ra­pi­jų vie­nin­gu­mui, stip­ry­bei tu­ri įta­kos pa­čių pa­ra­pi­jie­čių gy­vy­bin­gu­mas, ak­ty­vu­mas?

– Pa­ra­pi­jų vie­nin­gu­mui ir stip­ry­bei be ga­lo daug įta­kos tu­ri pa­čių pa­ra­pi­jie­čių gy­vy­bin­gu­mas ir ak­ty­vu­mas. Tiek dva­si­nis, tiek fi­zi­nis.

Daug pri­klau­so ir nuo kle­bo­no bei dir­ban­čių ku­ni­gų. Jie tar­si or­kest­ro di­ri­gen­tai, o gro­ja in­stru­men­tais ki­ti.

Vis­kas ir pa­ra­pi­jo­je pri­klau­so nuo kle­bo­no ir žmo­nių su­si­klau­sy­mo bei ben­dra­vi­mo.

– Lai­ko as­me­ni­niams po­mė­giams ar nors šiek tiek lie­ka? Ką mėgs­ta­te be to, kas su­si­ję su ku­ni­gys­te?

– Už­ten­ka lai­ko vis­kam, ir žmo­nėms, ir sau. Anks­čiau la­bai daug ke­lia­vau, dau­giau­sia au­to­mo­bi­liu su ar­ti­mais drau­gais. Be­veik kiek­vie­ną va­sa­rą. Esu ap­su­kęs gal pu­sę Eu­ro­pos. Da­bar tai pa­vyks­ta re­tai.

Mėgs­tu žve­jo­ti, tie­siog po­il­siui, di­de­lių žu­vų ne­su pa­ga­vęs. Ką pa­gau­nu, ne­pa­lei­džiu, tin­ka ir ma­žiu­kės. Mėgs­tu ir pa­skai­ty­ti, nors kny­gų tu­riu be­ga­les, bet la­bai daug dar yra ir ne­skai­ty­tų. Gal po ju­bi­lie­jaus teks at­si­dė­ti rim­tam skai­ty­mui.

– Va­ti­ka­ne, be abe­jo, esa­te bu­vęs?

– Va­ti­ka­ne esu bu­vęs 1995 me­tų va­sa­rą, bū­da­mas dia­ko­nu.

– Kaip svar­bu yra ku­ni­gui pa­a­tos­to­gau­ti? Ar daug tar­nys­tės me­tų pra­ėjo be atos­to­gų?

– Kaip ir vi­siems žmo­nėms, taip ir ku­ni­gui, pa­a­tos­to­gau­ti yra la­bai svar­bu. Gal jau ke­le­tą me­tų ne­su rim­tai atos­to­ga­vęs. Aš atos­to­gas su­pran­tu ta­da, kai bent po­rai sa­vai­čių ga­li ding­ti iš na­mų ir iš­vyk­ti kur to­li to­li. Taip sa­kant, už jū­rų ma­rių.

– Gar­bin­go ju­bi­lie­jaus iš­va­ka­rė­se ko pa­lin­kė­tu­mė­te jau­nes­niems už sa­ve dva­si­nin­kams?

Jau­nes­niems už sa­ve dva­si­nin­kams pa­lin­kė­čiau džiaug­tis sa­vo ku­ni­gys­te ir ją kas­dien la­biau bran­gin­ti.

– Kaip šian­dien jau­čia­tės? Kaip pa­mi­nė­si­te še­šias­de­šimt­me­tį?

– Jau­čiuo­si šian­dien pui­kiai, tar­si jau­nė­čiau. (Kas bus to­liau, gal greit su­vai­kė­siu? – pa­juo­kau­ja.) At­vi­rai pa­sa­kius, džiau­giuo­si, kad dėl pan­de­mi­jos ne­rei­kės da­ry­ti „ba­liaus“. Man gana to, kad su­prantu, jog dau­gu­ma žmo­nių ži­no ma­no su­kak­tį. Man labiau rei­kia jų šir­džių ir mal­dų, nei gė­lių ar do­va­nų.

P. S. Sten­giuo­si gy­ven­ti pa­pras­tai ir kuk­liai. Ne­mėgs­tu pra­ban­gos. Vis kar­to­ju sau, no­rėk ma­žiau, tu­rė­si dau­giau, tuo pačiu ir laiko, ir ramybės. Džiau­giuo­si vis­kuo, kas esu, su kuo esu ir ką tu­riu. Vi­sa tai iš Ge­ro­jo Die­vo ran­kų. Džiau­giuo­si lai­ku, ku­rį tu­riu, ir dė­ko­ju Die­vui, kaip šv. Pran­ciš­kus li­go­je, at­si­bu­dęs iš koš­ma­riš­ko sap­no iš­ta­rė: „Ačiū Die­vui, dar tu­riu lai­ko.“

Vi­si bū­ki­te svei­ki, ge­ri ir vie­ni ki­tiems mie­li!

Aldona KUDZIENĖ