LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Mėsos perdirbimo verslas klesti ne tik miestuose. Devintus metus gyvuojančią mėsos produktų gamybos įmonę Balninkų kaime (Nemunaičio sen., Alytaus r.) įkūrė versli dzūkų šeima, o 27-erių marijampolietis Rokas Naujokaitis kartu su tėčiu Remigijumi bei išskirtinių kulinarinių gabumų turinčiu giminaičiu Juozuku mėsos perdirbimo įmonę išaugino Rūdos kaime (Vilkaviškio r.). Kad padėtų tėčiui, Rokas buvo išvykęs studijuoti bei semtis verslo patirties į užsienį.
Perdirbėjai prisitaiko
Dešimtmetį prie judraus kelio Vilkaviškis–Marijampolė, ties Gižais, įsikūrusi UAB „Provincijos mėsa“, sukūrusi 40 darbo vietų, per pandemiją darbų nenutraukė ir į prastovas darbuotojų neišvarė. Pasak šios bendrovės vadovo R.Naujokaičio, pastarieji metai sunkesni, nelauktų iššūkių pajutoir mėsos perdirbimo cechas. Prasidėjus pirmajam karantinui žmonės išpirko visas jų sandėlyje turėtas atsargas. Kai kurių produktų gamyba specifinė – papildyti asortimentą užtrunkama apie mėnesį.
Karantinui tęsiantis gerokai sumažėjo žmonių srautai, kito produktų perkamumas. Anot R.Naujokaičio, kai žmonės pradėjo dirbti namuose ir patys savo virtuvėse gamintis pietus, krito keptų gaminių paklausa. Teko galvoti, kuo juos pakeisti. Sugalvojo gaminti šaldytus pusgaminius – cepelinus, žemaičių blynus. Pačiam direktoriui jie skanūs, bet stebės, kaip naujieną vertins pirkėjas.
„Mėsos perdirbimo cechas ne kavinė, ačiū Dievui, mūsų neuždarė“, – atsiduso Rokas, neneigdamas, kad gamyboje taiko apsaugos priemones, mažina srautus, saugosi užkrato ir dirba.
Nors mėsos perdirbėjai pastaruosius metus gyvena prasčiau, žmonių neatleidinėja. Dauguma dirbančiųjų yra iš aplinkinių kaimų, tik maža dalis atvyksta iš Vilkaviškio bei Marijampolės. Darbdavys teigė, kad per pandemiją stengiasi prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių, ieško ir bando naujas receptūras, kurias pamėgtų vartotojai.
Rokas minėjo, kad vieni darbuotojai užsiima gamyba, kiti – prekiauja. Naujokaičių šeima vieną parduotuvę įkūrė šalia mėsos perdirbimo cecho,kitą –Marijampolėje. Tik skerdyklos neturi, todėl sudarė sutartį su viena skerdykla ir keliais atsirinktais ūkininkais, kurie augina kiaules skerdimui, nes pagrindinė žaliava yra kiauliena. Naujokaičiai nusiperka labai mažą kiekį vištienos.
Juozukas pasidalijo receptais
Naujokaičių šeimos verslo kryptį, pasak jaunesniojo R.Naujokaičio, nulėmė tai, kad tuo metu rinkoje labai trūko natūralių gaminių. Be to, tėtis turi giminaitį, kuris skaniai ruošia kaimiškus lašinius, namines dešras, žino gerų receptų. Kilo mintis išeiti už giminės rato ribų irtuo skoniu pasidalinti su kitais.
„Šį verslą pradėjo mano tėtis Remigijus. Jis įkūrė mažą įmonę, kurioje iš pradžių dirbo tik du žmonės. Žingsnis po žingsnio verslas augo“, – pasakojo Rokas. Jis tuo metu dar buvo mokyklos suole, bet jau domėjosi šeimos verslu, per atostogas padėdavo tėčiui.
Jiems pasisekė, kad receptūrų žinovas Juozukas dirbo nuo pirmųjų verslo įkūrimo dienų iki užtarnauto poilsio. Dar ir dabar, būdamas pensijoje, prireikus duoda vertingų patarimų. Jei iškyla rūpesčių, Naujokaičiai visada gali su juo pasikonsultuoti. Vienas jo garbei pavadintas gaminys „Juozuko dešra“pateisino lūkesčius, turi klientų ratą.
Skonius padiktuoja gyvenimas
Netoli Gižų dirbantys mėsos perdirbėjai sako, kad yra lankstūs, neprisiriša vien tik prie savo nuomonės, nebijo kritikos. „Jei kuri dešra nebūna perkama,atsižvelgiame į klientų atsiliepimus, nepaisant to, kad mums patiems ji labai skani“, –minėjo vadovas.
Per 10 verslo metų susikaupė nemažai receptūrų. Roko teigimu,jie yra tobulai „išdirbę“ lašinius, kurių receptūra nesikeičia nuo pat pirmų verslo dienų iki šiol. Anot Roko, panašiai ir su kitais gaminiais: jeigu kuris nors įsitvirtina, jo sudėtis nekinta.
Naujokaičiai stebi klientų norus, vis plečia asortimentą.„Mes kepame, verdame, galime pasiūlyti sūdytų, rūkytų, vytintų gaminių. Neseniai pagal specialią receptūrą sukūrėme lašinių užtepėlę. Klientai dar nelabai ją žino. Kitiems neįprastas toks gaminys. Su giminaičiu Juozuku pradėjome ir vis dar augame“, – vardijo Rokas.
Kai Naujokaičiai sukuria ir išleidžia naują gaminį, iš pradžių pasigamina labai mažą kiekį ir savame kolektyve per pietus ragauja. Kiekvienas pasako, ką galvoja, kam skanu, kam sūru, kam riebu, kol atranda „aukso vidurį“, kuris patiktų visiems. „Kartu sprendžiame naujų produktų įžengimą į rinką“, –linksmai pasakojo direktorius.
Pradėjo kukliai
Naujokaičių įmonė kūrėsi tuščioje vietoje, nes šeima Rūdos kaime turėjo žemės sklypą prie kelio. Keletą metų su juo nieko nedarė, bet po to kilo mintis išnaudoti galimybes. Viskas prasidėjo mažame pastate, vėliau išsiplėtė – pasistatė naują cechą ir parduotuvę. Naujokaičiai buvo įkūrę ir kavinę, bet šio sumanymo atsisakė. Jie nusprendė susikoncentruoti į dvi verslo kryptis – mėsos gamybą ir prekybą. Šiandien džiaugiasi, kad tuo metu nesiblaškė, nes pandemijos metais kavinę būtų tekę uždaryti.
Nuo pat pradžių mėsos perdirbėjai apsisprendė gaminti kaimiškus gaminius. Mėsos perdirbimo ceche Naujokaičiai dirba pagal savus metodus. Pagrindinis įrankis čia yra peilis. Po to, žinoma, turi įrangą dešroms kimšti ir kitų reikalingų prietaisų. Tam, kad turėtų gamyboje geros kokybės žaliavą, perka visą kiaulę. Šitaip sudėtingiau, užtat kokybė geresnė.
Jie patys nukaulina mėsą, o ceche perdirbimo metu panaudoja viską – ruošia ausis, verda šaltieną, kepenų paštetą, atsiranda dešros, keptas zuikis, spirgučiai ir t.t. Jie patys rūkina, vytina produktus.
Kaip sakė bendrovės vadovas, nusipirkę visą kiaulę paskirsto ją gamyboje ir gauna platų produkcijos asortimentą. Tai primena ankstesnius laikus, kai beveik kiekvienoje kaimo sodyboje būdavo skerdžiama kiaulė, o iš jos pagaminama įvairiausių kaimiškų valgių tiek greitam, tiek ilgesniam vartojimui. Taip daro ir šio cecho kolektyvas.
Turi savo vertybes
R.Naujokaičio žodžiais, jie gamina „nepersiplėšdami“. Jeigu kurią dieną nebegali padaryti kokybiškai, tą dieną daug ir nedaro. Dirba pagal savo pajėgumus, o svarbiausias mėsos fabriko siekis – išlaikyti gerą kokybę. Jis tikino, kad nenaudoja priedų, kuriais gaminį galima ir pagreitinti, ir papiginti. Ne toks tikslas. Šiame versle jie turi savas vertybes ir prijaučia originaliems produktams.„Šis darbas sunkus, bet teikia ir malonumo“, – sakė jaunas verslininkas.
Anot bendrovės vadovo, įsivesdami naują produktą, nors ir žino receptūrą, iš anksto neturi užsibrėžtos būsimo produkto pardavimo kainos. Produktą degustuoja patys savininkai bei kolektyvo darbuotojai, kol šis atitinka visų lūkesčius. Tada ir paskaičiuoja, kokia jo savikaina.
Dviejų žmonių pradėtas verslas vis augo. Sūnus Rokas prisijungė baigęs mokslus Londone. Nors mėsos perdirbimo subtilybių nesimokė, studijos buvo susijusios su verslu. Jauno vyro teigimu, toks ir buvo planas – įgyti žinių, sukaupti patirties bagažą ir grįžus prisidėti prie šeimos verslo.
Dzūkai pradėjo nuo lašinių
UAB „Airega“ – Nacių ir Klimašauskų šeimos verslas. Joje gaminamų mėsos gaminių receptūros paveldėtos iš senelių. Šio verslo pradininkas Arijus Klimašauskas Balninkų kaime žinomas kaip skanių lašinių, kryžminio kumpio gamintojas.
Dabar įmonėje triūsia ir jo dukra Aida Nacienė bei žentas Egidijus. Sutuoktiniai Naciai perėmė tėčio amatą ir jo užsuktą verslą vysto toliau.Pagal išsilavinimą Aida yra lituanistė, o jos vyras Egidijus – barmenas, tačiau abu save iš naujo atrado mėsos gaminių ceche. Jie pasirūpino nauja įranga, Alytuje įkūrė firminę parduotuvę.
Naciai pastebi, kad pirkėjai nori gero, skanaus, natūralaus gaminio, todėl pasirinko natūralų gamybos būdą – sausą brandinimą, sūdymą, natūralų rūkinimą, vytinimą, marinavimą. Gaminiai gaminami tik iš Lietuvoje augintų gyvulių mėsos.Šeima dalijasi ruošos darbais – tėtis sūdo, žentas ruošia žaliavą, rūpinasi prekyba, o Aida atsakinga už dešras, mėsos marinavimą bei reklamą, nes yra lietuvių kalbos ir reklamos specialistė. UAB „Airega“ dirba 7 darbuotojai. Ateityje planuojama plėstis.
Pasak A.Nacienės, norėdami išlikti rinkoje, jie stengiasi išlaikyti aukščiausią gaminių kokybę, šiltai bendrauti su kiekvienu klientu, išklausyti pageidavimus, pastabas. Taip ir laikosi, nes jau nemenkas įdirbis. Perėmę iš tėčio amatą jį praplėtė – greta lašinių ir kitų senųjų gaminių atsirado nemažai rūšių marinuotos mėsos, pvz., šašlykų, kepsnių ant griliaus, taip pat įvairių rūšių mėsos vyniotinių, dešrų.Dukra sakė, kad dar tebegaminamas minkštas kryžminis kumpis, tačiau pagal populiarumą į viršų šoko ir kitus nukonkuravo sprandinės šašlykai, nes gyvenimas šiame versle nestovi vietoje.
„Mūsų išlikimas pagrįstas tuo, kad turi prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių irduoti klientui tai, ko jam reikia. Stebime, kad lašinukai yra labiau vasaros, pavasario prekė, o rudenį–žiemą viršų ima šviežia kiauliena. Vasarą klientai prašo daug marinuotų šašlykų, kepsnių“, – tendencijas pagal poreikį ir sezoną vardijo šeimos verslo atstovė Aida.
Naciai patikino, kad pandemija ne tik nesustabdė darbų, bet ir pritraukė daugiau klientų, todėl pagamino ir pardavė daugiau nei ankstesniais metais, tad verslas nenukentėjo. Tam pasitarnavo firminė parduotuvė. Apie ją sužinojo daugiau žmonių, kurie per karantiną nenorėjo lankytis didžiuosiuose prekybos centruose.
IŠNAŠA: Karantinui tęsiantis gerokai sumažėjo žmonių srautai, krito produktų perkamumas. Anot R.Naujokaičio, kai žmonės pradėjo dirbti iš namų ir patys gamintis pietus, krito keptų gaminių paklausa. Teko galvoti, kuo juos pakeisti.
Mažasis verslas neturėtų išnykti
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto produktų rinkotyros skyriaus vedėjas
Manau, kad senoviniai mėsos gaminiai jau turi praktinę vartojimo vertę. Galbūt dėl to yra labiau perkami. Be to, rūkyti mėsos gaminiai kvepia tikru kaimišku dūmu, nes yra rūkinami, o dabartinė pramonė dar negali to padaryti. Tiesa, neaišku, ar juos vertina jaunimas. Senesni žmonės dar prisimena tuos senovinius gaminius, kai kurie net ieško, kas juos gamina, kaip jų įsigyti. Gal jaunesniems mėsos gaminiai ne tokie aktualūs, bet jeigu mums,vyresniems, tiko, neabejoju, kad patiktų ir jaunajai kartai.
Daugeliui arčiau širdies skoninės šių gaminių savybės, ir visai nesvarbu, kad šie produktai ką tik sukurti. Visuomenė juos vertina. Jeigu kartą pabandei to gamintojo produkcijos ir tau patiko, aišku, kad būsi tų produktų fanatas ir kitokių praktiškai nereikės. Kitas dalykas – gamybos kultūra, gamybos technologijos. Namudinė arba mažų įmonių gamyba yra kitokia. Nuo to, kaip bus išlaikytos senosios technologijos, priklausys ir tokių įmonių ateitis. Iš principo senovinių gaminių technologijos neturėtų keistis. O pagal tai, kaip dabar prižiūrimas mažasis verslas, reikia tikėtis, kad jis neišnyks.
