LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Šie metai ypatingi visiems Lietuvos katalikams. Vatikane popiežius Pranciškus 13 dvasininkų paskyrė naujausiais Katalikų Bažnyčios kardinolais. Tarp jų – ir Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių, kuris yra ketvirtasis lietuvių kilmės kardinolas per visą istoriją. Jo Eminencija naujai paskirtasis kardinolas mano, kad šis popiežiaus gestas – tai duoklė sovietmečiu užribyje gyvenusiems Lietuvos tikintiesiems. Juk per savo kunigystę S.Tamkevičius niekuomet nestudijavo prestižiniuose universitetuose, nevykdė jokios diplomatinės užduoties, tik tyliai ir kantriai nešė disidentinės veiklos naštą Sovietų Sąjungoje. Prieš didžiąsias metų šventes „Valstiečių laikraštis“ pakalbino kardinolą.
Didžiosios metų šventės – ką jos Jums reiškia? Ar tai didysis darbymetis, kaip teigia dauguma kunigų, ar randate laiko išjausti šio laikotarpio dvasią?
Šv. Kalėdos man yra viena iš brangiausių švenčių. Jas švęsdavau vaikystėje tėvų namuose ir Krikštonių bažnyčioje. Jas švęsdavau sovietinėje kariuomenėje ir lageryje. Atliekant kunigo tarnystę, prieš šv. Kalėdas tikrai būdavo darbymetis ne tik man, bet ir visiems kunigams. Tačiau malonus darbymetis, nes daugelis žmonių ateidavo susitaikinti su Dievu, kad galėtų ramia širdimi švęsti Kristaus Gimimą.
Šiemet šv. Kalėdos išsiskyrė kitokiais darbais. Niekada anksčiau nebuvau tiek atakuojamas įvairių informavimo priemonių: laikraščių ir televizijos. Turiu viltį, kad taip yra tik šiais metais.
Šie metai Jums ypatingi – kas pasikeitė tapus kardinolu?
Savo gyvenime turėjau ypatingų metų: kai tapau kunigu, kai važiavau į lagerį, kai buvau konsekruotas vyskupu, tačiau šie metai buvo dar ypatingesni, nes popiežius Pranciškus paskyrė kardinolu. Puikiai jaučiausi pasitraukęs nuo labai aktyvios bažnytinės veiklos, o naujas paskyrimas užgriuvo kaip didžiulė vandenyno banga. Niekam neįdomu, kad turiu per 80 metų ir iš visų pusių esu atakuojamas ką nors pasakyti, pasveikinti, pasidalinti mintimis iš ilgo gyvenimo ir kunigo, kankinio bei vyskupo tarnystės .
Kardinolų susitikimo metu popiežius Pranciškus naujai paskirtam kardinolui S. Tamkevičiui įteikė žiedą ir kepuraitę, vadinamą biretu
Blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu – ar tinka ši patarlė kalbant apie paskyrimą kardinolu?
Manau, kad geras, uolus kunigas gali pasvajoti apie tapimą vyskupu, nes ir Šventajame Rašte parašyta, kad kas trokšta būti vyskupu, trokšta gero dalyko. Tačiau apie kardinolystę ne tik aš, bet, esu įsitikinęs, ir kiti vyskupai nesvajoja. Šis paskyrimas buvo per daug nelauktas ir netikėtas. Jis tik viena reiškia, kad popiežius Pranciškus per mane pagerbė visus lietuvius, kovojusius už laisvę ir ėjusius lagerių keliais.
Visą gyvenimą Aukščiausiajam dėkojate už kunigystės pašaukimą. Ar niekada nebuvo taip, kad suabejotumėte šiuo sprendimu?
Kadangi kunigystę pasirinkau ne kieno nors įkalbinėjamas, bet su šia mintimi suaugau jau sovietiniais metais, kai rinktis kunigystę nebuvo populiaru, tad savo pašaukimu niekada nesuabejojau. Be to, atlikdamas kunigo tarnystę, sutikau daugybę žmonių, kuriems galėjau patarnauti kaip dvasios tėvas. Šita tarnystė turėjo grįžtamąjį ryšį: jaučiau žmonių dėkingumą ir kartu savo tarnystės prasmę.
Ir vis dėlto jaunas vaikinas pasirenka kelią, kuris priverčia atsisakyti daugelio jaunystės privalumų – romantikos, pirmosios meilės, svajonių, kuo būsite... Ar visa tai buvo Jūsų gyvenime?
Pirmoji meilė buvo vidurinėje mokykloje, tačiau jau nuo dešimtos klasės mokiausi lotynų kalbos ir ruošiausi būti kunigu, taigi anksti suvokiau, kad nebus gerai, jei kažkam sužeisiu širdį. Dabar, jau po daugelio metų, dėkoju Dievui, nes ne be jo pagalbos išsaugojau tai, ką buvau pažadėjęs per kunigystės ir vienuolinio gyvenimo pasiryžimus: savo meile dalintis ne su viena moterimi, bet gyventi dėl daugelio žmonių – vyrų bei moterų. Kiekvienas kunigas, per savo gyvenimą sąžiningai laikęsis celibato, galėtų patvirtinti, kad celibatiniame gyvenime taip pat yra daug romantikos, tik ji šiek tiek kitokia, nei vedusių žmonių gyvenime. Celibatas padeda kunigui savo meile ir ganytojo rūpesčiu apglobti daugelį. Blogai būtų su kunigu tik tuomet, jei jis nesugebėtų būti geru dvasios tėvu.
Per savo gyvenimą patyrėte daug išbandymų – kalėjimai, lageriai, persekiojimai, vienu metu buvote nušalintas nuo kunigo pareigų, tačiau tuos rezistencijos metus pavadinote Dievo malonės metais. Kodėl ? Ar iš tiesų tik kančia ir kentėjimai apvalo sielą?
Jeigu krikščionis – dvasininkas ar pasaulietis – yra nuoseklus savo tikėjime, jis žino, kad eiti paskui Jėzų galima tik nesibaidant savojo kryžiaus. Pats Viešpats už mus mirė ant kryžiaus ir pakvietė savo sekėjus eiti per gyvenimą su tuo kryžiumi, kurį gausi. Kiek pajėgiau, bandžiau gyventi Evangelija ir sunkiais momentais jaučiau šalia savęs globojančią Dievo ranką.
Kaip ištvėrėte tai, kas kitam neištveriama?
Mano ką tik išsakyta mintis yra atsakymas ir į šį klausimą. Esu giliai įsitikinęs ne iš teloginių knygų, bet iš savo patirties, kad su Dievu žmogus gali labai daug pakelti, o be jo suklumpa užkliuvęs už menko kupstelio..
Kokią didžiausią dovaną esate gavęs per gyvenimą?
Neperdėdamas pasakysiu, kad didžiausia Dievo Dvasios dovana, buvo kryžius, kurį sovietinio teismo ištarme gavau, kai jau buvau nuėjęs ilgą kunigystės kelią. Lagerio ir tremties kryžius, be jokios abejonės, buvo didesnė Dievo dovana už kardinolo titulą. Titulai kartais žmogų net sugadina, o kryžius, jeigu jis nešamas prisilaikant Dievo rankos, visada mus dvasiškai augina.
Esate kardinolas, o kartu ir vienuolis – kam kunigui reikėjo Jėzuitų vienuolijos?
Kunigui svarbiausia remtis į Viešpatį, bet jis yra taip pat paprastas ir silpnas žmogus, ir jam svarbu turėti matomą atramą. Ta atrama gali būti geras vyskupas. Deja, sovietmečiu mes ne visada galėjome atsiremti į savo vyskupus, kurie buvo įbauginti ir engiami valdžios. Todėl mano žvilgsnis nukrypo į Jėzaus Draugijos kunigus, kurie labai uoliai ir drąsiai atliko savo pareigas, ir vieną dieną pasiprašiau, kad priimtų į savo būrį. Pogrindžio sąlygomis atlikau noviciatą ir daviau pirmuosius, o vėliau ir amžinuosius įžadus. Manau, kad tai buvo protingas ir geras pasirinkimas.
Esate vienas iš nedaugelio aukšto rango dvasininkų, kuris neatsilieka nuo naujųjų technologijų, turite asmeninį profilį socialiniame tinkle „Facebook“, o kaip dėl išmaniojo telefono? Iš kur ta trauka prie naujovių – juk Jūsų rango žmogus jau gali turėti sekretorių, kuris viską padarytų už Jus?
Iš prigimties esu linkęs ir prie technikos. Jei ne kunigystė, tikriausiai būčiau tapęs inžinieriumi, todėl šių dienų naujovės man yra artimos. Jau lageryje sužinojau apie asmeninius kompiuterius, kaip juos galima panaudoti pogrindžio spaudai, ir planavau, išėjęs į laisvę, tokį kompiuterį įsigyti.
Asmeninis sekretorius tikriausiai praverstų, bet viliuosi išsiversti be jo.
Mėgstate važinėti dviračiu – manau, bet kuris sveikatos specialistas Jus už tai įvertintų aukščiausiais balais. Ką Jums reiškia judėjimas ir sportas?
Kad judėjimas žmogui yra naudingas, čia net nereikalingi medikų patarimai. Kuo mažiau žmogus juda, tuo greičiau ateina antroji vaikystė. Nepraleidžiu dienos, kai geras oras, bent valandai sėsti ant dviračio.
Negaliu nepaklausti dar vieno svarbaus klausimo, be kurio šis interviu būtų nepilnas. Esate vienas iš tų, kuris aktyviausiai iš Lietuvos hierarchų pasisakote visuomenei svarbiais klausimais. Popiežius Pranciškus teigia, kad Katalikų Bažnyčią purto rimčiausia nuo reformacijos laikų krizė, susijusi su kunigų nusikaltimais. Kai kuriose šalyse atlikti didžiuliai tyrimai dėl kunigų nusikaltimų prieš vaikus ir išaiškinamų atvejų skaičiai šokiruoja, tačiau Lietuvoje ši tema – vis dar tabu. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Dvasininkų, ir ne tik jų, nusikaltimai prieš vaikus yra vienas iš labiausiai apgailėtinų reiškinių. Nesu visažinis, kiek tokių nusikaltimų yra buvę Lietuvoje, bet galiu spėti, kad daugelis nusivils, nesulaukę įspūdingų skaičių. Per sovietmetį menu vieną kitą atvejį, kai nubanguodavo gandas apie kai kurių kunigų homoseksualumą, bet tokie atvejai buvo labai reti. Anais laikais tokius kunigus KGB šantažuodavo ir versdavo dirbti kolaborantais. Gal Bažnyčios persekiojimas buvo viena iš priežasčių, kuri neleido kunigams atsipalaiduoti, kaip tai ne kartą įvyksta laisvose ir didelės gerovės šalyse.
Vizitinė kortelė
Kardinolas S. Tamkevičius
Gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių kaime (Lazdijų raj.) ūkininkų šeimoje.
1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1957 m. studijas nutraukė, nes buvo pašauktas atlikti tarnybą sovietinėje armijoje. Grįžęs iš armijos, tęsė teologijos studijas, kurias baigė 1962 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. vyskupo P. Maželio įšventintas kunigu.
Vikaravo Alytuje, Lazdijuose, Kudirkos Naumiestyje, Prienuose ir Simne.
1968 m. įstojo į Jėzaus draugiją.
1969 m. už akciją dėl Kauno kunigų seminarijos sovietinei valdžiai uždraudus eiti kunigo pareigas, metus dirbo gamykloje ir melioracijoje. Vikaraudamas Simne, 1972 m. kovo 19 d. pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, kurią redagavo 11 metų.
1975–1983 m. – Kybartų klebonas. 1978 m. lapkričio 13 d. drauge su kitais keturiais kunigais įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.
1983 m. suimtas ir, apkaltinus antitarybine propoganda ir agitacija, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio, prasidėjus „perestroikai“, paleistas į laisvę.
1989 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1990 m. – šios seminarijos rektoriumi.
1991 m. gegužės 19 d. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos augziliaru. 1996 m. gegužės 4 d. paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. Kauno arkivyskupo metropolito pareigas ėjo iki 2015 m. birželio 11 d.
1999–2002 m. ir 2005–2014 m. buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku, 2002–2005 m. LVK vicepirmininku. 2005–2015 m. LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininkas. 2011–2014 m. LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininkas.
2019 m. spalio 5 d., iškilmingos viešosios konsistorijos metu, Kauno arkivyskupas emeritas S.Tamkevičius SJ priimtas į Kardinolų kolegiją. Popiežius Pranciškus kardinolui prezbiteriui S.Tamkevičiui suteikė šv. Angelės Meriči titulą.
