2021-ųjų sausį Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebono Ryčio Baltrušaičio feisbuko paskyroje atsirado įrašas apie dovanojamas knygas. Dalis bib­liotekos, 2 tūkstančiai leidinių, iškeliavo gyventi savų gyvenimų į kitus namus. Socia­linių medijų priminimas apie šį įvykį nuvedė į pokalbį su kunigu. Apie knygas, skaitymą, dalijimąsi, dovanas, laiką...

– Papasakokite, kaip sekėsi ta dovanojimo akcija, vykusi prieš dvejus metus? Kiek iš viso padovanojote knygų?

– Akcija sekėsi tikrai labai gerai. Žmonės norėjo knygų, nes tarp jų buvo daug vertingų, kurios, jaučiu, reikalingos studijoms. Iš filosofijos, psichologijos, teologijos krypties. Žinoma, norėjo ir grožinės literatūros. Žinia pasklido gan plačiai, nes kaip tik tuo metu LRT per „Labas rytas, Lietuva“ parodė netrumpą reportažą apie mano dovanojamas knygas.

Gal labiausiai pradžiugino viena vienuolija, kuri norėjo įkurti katalikišką bibliotekėlę, kad apsistoję žmonės galėtų pasirinkti ką paskaityti. Nors akcijos pirminė idėja buvo dovanoti privatiems asmenims, kai ji baigėsi, pats sumokėdamas, išsiunčiau vienuolijai kaip visišką dovaną, sudėjau kraitį – turbūt penkias dėžes jų atsirinktų knygų. Knygų gavo ir kitos kelios įstaigos, mokyklos.

Dovanojau su dideliu džiaugsmu – iš viso apie 2 tūkstančius knygų. Didžioji dalis lietuvių kalba, bet buvo ir italų, viena kita angliška ir keletas vokiečių kalba. Taip pat iškeliavo gramatikos, pratimų knygos minėtomis kalbomis. Kažkam, kam labai reikėjo, atiteko ir vertingas lotynų ir lietuvių kalbų žodynas. Buvo nemažai žmonių, kurie sakė konkrečios knygos ieškoję daugybę metų, norėję ją gauti, rasti.

– Gal žinote, kur toliausiai nukeliavo Jūsų dovanojama knyga? Gal buvo ypatingų patirčių, kai sulaukėte jautraus padėkos laiško?

– Bene toliausiai knygos bus nukeliavusios į Briuselį (Belgiją), Nyderlandus. Tikrai neteko siųsti į JAV.

Padėkos laiškų susilaukiau. Mat faktiškai kiekvienas privatus asmuo, kuris gavo knygų, dovanų gavo ir kompaktinę muzikos plokštelę, daugiausia tai buvo klasikinė, estradinė, itališka muzika, geras popsas ar rimta moderni instrumentinė.

Vienas Lietuvoje labai žinomas LRT laidų vedėjas, dėstytojas, pats rašantis knygas, straipsnius, irgi gavo knygas ir keletą originalių plokštelių, mano pirktų Italijoje. Jis parašė nuoširdų padėkos laišką. Tuo metu buvo išėjusi jo naujausia knyga, gražiems mainams ją norėjo man padovanoti, bet aš jau buvau tą knygą ką tik nusipirkęs.

– Gal buvo kokių kuriozinių situacijų?

– Buvo šiek tiek kuriozinių situacijų, kai supainiodavau adresatus. Žmonės gaudavo ne tas knygas, kurių norėdavo, arba gaudavo daugiau negu reikia. Buvo gražu, kai šią situaciją išpai­niodavo patys, mano paprašyti, persiųsdavo vieni kitiems.

– Kodėl Jums buvo svarbu padovanoti žmogui?

– Šis momentas vyko per pandemiją, man norėjosi truputėlį paguosti žmogų. Buvo tokių, kurie išgyveno sudėtingas akimirkas. Išgyveno vienišumą, nežinią, kai kurie ir artimųjų netektį dėl COVID-19. Norėjosi asmeniško santykio, tegul ir minimalaus.

– Ir ką – knygų lentynos tapo tuščios?

– Lentynos tapo tuščios, bet... Yra knygų, kurių nenorėčiau dovanoti, negalėčiau dovanoti, nes jos man truputėlį per brangios santykio prasme.

Pavyzdžiui, turiu didžiąją dalį Justino Marcinkevičiaus knygų su dedikacijomis. Jas gavau, kai kunigavau Prienuose, o Justinas Marcinkevičius yra kilęs iš Prienų parapijos, Važatkiemio. Jis yra matęs ir mano režisuotus spektaklius.

Po vieno spektaklio, pastatyto pagal Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“, tik mes pavadinome „Karalius ar žmogus?“, jis liko gal iki antros valandos nakties, ilgai kalbėjomės su aktoriukais, pasirašinėjo knygas.

Ta patirtimi galiu pasidalyti, bet jos nesinori padovanoti. Noriu palikti kaip kraitį sau. Noriu prisiminti asmenį, jo kūrybą, pasimelsti už jį, kai tą knygą atsiverčiu.

Mano gyvenimas nesugriūtų dėl jokio daikto praradimo, dėl jokio, net dėl namų. Tik dėl Tėvynės. Man būtų katastrofiška prarasti Tėvynę. Daiktai yra daiktai, paslankūs, judantys, yrantys, nykstantys. Santykiai, žmonės svarbesni. Tikėjimo niekas negali iš manęs išplėšti, o Tėvynę, deja, gali. Ir patirties tokios turime. Ir, neduok Dieve.

Man labai svetima sąvoka, kai kartais kai kurie didieji knygų platintojai skelbia: „Sandėlio išvalymas!“ Man tai skamba kraupiai, panašu kaip norint išsišluoti šiukšles. Gal knyga išleista ir labai seniai, galbūt jau nebeperkama, bet ji kažkieno patirtis; asmuo slepiasi po tuo vardu ar pavarde, pavadinimu ar turiniu.

Aš knygų nenorėjau atsikratyti, tik supratau, kad jų neskaitysiu, nes tiesiog man jau pritrūks mano gyvenimo. O kažkam knyga bus labai svarbi. Ar studijoms, ar gyvenimui. Gal kažką pakylės, pagydys, atves į teigiamą santykį su savimi, su savo artimais žmonėmis, idėją pagimdys, kelią parodys, atsakys į klausimą ar padės teisingai kelti klausimus.

Liūdesio tikrai nebuvo žvelgiant į tuščias knygų lentynas, nesijaučiau nei vienišas, nei apiplėštas, su malonumu pakavau į spalvotą popierių, dėjau kompaktines plokšteles, klijavau lipdukus ir siunčiau knygas.

– Ir tais pačiais metais, 2021-aisiais, išleidote savo 44-rių eilėraščių knygą?

– Niekada nenorėjau leisti savo poezijos knygos, nes knygų prileista daugiau negu reikia. Ir, deja, yra ir tam tikro skystimėlio, kurio galėtų ir nebūti. Taigi nenorėjau, neplanavau, bet bičiuliai ėmė skatinti – „būtų gerai turėti tavo tekstus vienoje vietoje, kad juos būtų galima atsiversti ir perskaityti“.

Viena pažįstama yra sakiusi: „Yra laikotarpių gyvenime, kai noriu atsiriboti nuo interneto, nuo feisbuko, nuo telefono, kad nebūčiau pasiekiama, atostogų ar savo šabo, ar dykumos dienomis, bet noriu turėti tekstų popieriniu formatu.“

Turėjau specialią progą, man buvo 44 metai ir 20 metų, kai esu kunigas. Tą jubiliejų švenčiau, surinkau bičiulius ir jiems padovanojau – žmonės buvo nustebę, kad gavo dovanų poezijos knygą.

– O dar po metų, 2022-aisiais, Jūsų gimtadienio svečiai vėl gavo ypatingą dovaną – 45-ąjį eilėraštį.

– 45-asis eilėraštis toks labai asmeniškas, kartu jis turi savyje labai daug temų.

Pagrindinė vedamoji būtų – ištikimybė meilėje, ir nunokimas meilėje, ir slaugymas, ir tas „kol mirtis neišskirs“.

Tai žmogaus su žmogumi, bet ir Dievo su žmogumi. Nes man negalioja tas „kol mirtis neišskirs“ santuokine prasme, bet galioja vidinės santuokos prasme su Viešpačiu, su Bažnyčia.

Kol mirtis neišskirs, kol mano protelis bus blaivus, kol aš turėsiu jėgų veikti, dirbti, daryti ir tarnauti pasitarnaudamas.

Gal ateis laikas, kai jau pajėgsiu tiktai melstis, gal ateis laikas, kai savo kančią galėsiu aukoti, gal bus sunku tarti žodžius, gal nebematysiu teksto, gal nebegirdėsiu man sakomo žodžio. Bet kol bus sąmonė gyva, tol noriu tarnauti Viešpačiui ir žmogui.

– Bus dar viena knyga?

– Nežinau, gal bus, ir ne viena, o gal nebus jau nė vienos. Bet labai norėčiau prisėsti prie seno teksto, kuriam 20 metų, rašyto mokantis tuo metu paskutiniame Kunigų seminarijos kurse. Pavadinimu „Žodžio šermenys“. Dalelė buvo spausdinta poezijos almanache „Žodžio vieškely smuikas“. Mano iniciatyva organizuodavome susitikimus visų Lietuvos seminarijų klierikų, rašančių poeziją, skaitydavome ją.

Žodžio šermenys labai įvairiopa prasme. Galima kalbėti apie Žodį didžiąją raide, tai būtų apie Kristų. Ir galima kalbėti apie lietuvišką žodį, apie jo aptrupėjimą, jo nykimą, įvairių kalbų žodžių lindimą į mūsų kalbą.

Kartais skausmingai, bet ir Lietuvių kalbos komisijos patvirtinamus naujadarus. Nesu prieš tai, bet man truputėlį neramu, jeigu mūsų gimtoji kalba imtų tiek nykti, kad pradėtume kalbėtis jau nebeaišku kieno kalbos inkliuzais.

Neseniai dalyvavau viename seminare. Kartu buvę jauni žmonės vis vartojo angliškus terminus, nežinodami, kaip tai būtų lietuviškai. Nežinau, ar čia mada, ar maivymasis, ar natūralus jaunosios kartos bruožas.

Ar „Žodžio šermenų“ formuluotės aktualios šiandien? Mano tekstas juk nėra Dievo žodis, nors kūrybinė kibirkštis ateina iš Dievo. Bet žmogaus tekstas kartais būna su tam tikru galiojimu. Nežinau, ar tam mano žodžiui dar nepasibaigęs galiojimas? Ar dar yra gamyklinė garantija? Noriu jį pajudinti. Truputį nedrąsu, matysime.

– Gal kada bus ir proza?

– Būtų įdomu rimta mano kūrybos analizė. Konstruktyvios kritikos esu išgirdęs labai nedaug. Nekonstruktyvios nesu išgirdęs arba nenorėjau įsiklausyti. Pavaikščiojimo po tekstą labai norėtųsi.

Bet kad žmonėms užkalbina ir užkabina, taip, nes tekstas yra labai didelė rizika, nes tekste esu aš.

Kas mane pakankamai pažįsta, tai iš karto gali kalbėti apie mano gyvenimo įvykius: žengtus žingsnius arba nežengtus; stabtelėjimus ar net ir užstrigimus.

Kūryba yra apsinuoginimas. Kai parašai knygą ir ją atiduodi skaitytojui, ji nebepriklauso tau. Ir tu nežinai, ką skaitytojas sugalvos, ką jis pasakys.

Pats prozos nerašau, homilijas – taip. Kai kuriuos tekstus esu parašęs, kai kurių buvau paprašytas parašyti spaudai.

Nesunku rašyti, bet nejaučiu akstino prozai, nors galvojau kartą rašyti romaną, bet stabtelėjau. Ir tas stabtelėjimas man nepasirodė skausmingas, taigi dar to romano nereikia...

– Kokią knygą pirkote pastaruoju metu?

– Pastaruoju metu pirkau dvi knygas: Mitcho Albomo „Dievas skambina vienąkart“ ir Christophe André „Paguoda. Kurios sulaukiame ir kurią dovanojame“. Jaučiu, kad sergu knygomis, esu knygų ligonis, turbūt tai viena iš mano priklausomybių, kuri mane kartais valdo. Bet visgi dažniau aš valdau šią priklausomybę.

Turiu daug gerų knygų, kurių mano gyvenimui tikrai užteks. Bet kartais... Pavyzdys. Vanda Juknaitė. Ypatingai gerbiu šią moterį ir pažįstu asmeniškai. Kai išėjo jos „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“, autobiografinis bandymas, kaip aš galiu neįsigyti šios knygos? Man būtų keista.

Yra autorių, kurie taip užsirekomendavę, kad negalėčiau nepirkti. Ir yra temų, tematikų mano būdui, pašaukimui. Įsigyju, nes noriu augti. Tekstai padeda augti, ypač paremti praktika ir gyvenimo patyrimu.

– O gal gavote ir dovanų?

– Paprašiau, kad man padovanotų, nes ją kažkas buvo nušvilpęs. Mitcho Albomo „Antradieniai su Moriu“. Tai egzistenciniai pokalbiai buvusio studento su bemirštančiu profesoriumi. Labai rimta, labai gilu.

– Kokią knygą skaitote šiuo metu?

– Eiliniam skaitymui – žydų filosofo Martino Buberio „Dialogo principas I. Aš ir tu“. O dvasiniam pamaitinimui, maldos nuotaikoje – Thomo Mertono „Jonos ženklas. Trapistų vienuolio, teologo, mistiko, rašytojo dienoraštis“.

Su jomis dabar keliauju. Norisi dar ir dar, bet laikausi disciplinos, nes tada vyksta didelis išsiskaidymas.

– Ar yra knyga, kurios neskolintumėte net geram draugui?

– Nėra, galiu skolinti kiekvieną knygą. Tik kartais kai kurių knygų gal nedrįsčiau rekomenduoti, bijodamas, pažinodamas žmogų, kad jis gali įsižeisti, manydamas, kad jam taikau (nes taip ir būna, noriu kad atvertų, pamatytų save patį).

Tiems, kurie kunigo nelaiko žmogumi, bet kažkuo tarpiniu tarp Dangaus ir žemės (kas yra nesusipratimas realiai, nors esi tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, bet pats tai esi žmogus). Kai kuriems mažutėliams, nenorėdamas sukelti streso ir pakenkti jų šventam naivumui, teisingam šventam naivumui, nepaskolinčiau, galbūt paaiškinčiau, jeigu žmogus to norėtų.

– Ką skaitote be knygų? Iš kur Jums patinka gauti žinių apie pasaulį? Kiek Jums jų reikia?

– Be knygų skaitau nedaug. Skaitau Vatikano radijo puslapį, kai ką lrt.lt portale. Dažniausiai tai būna susiję su kultūra, retsykiais su karo Ukrainoje pranešimais. Kartais bernardinai.lt.

Paskaitinėju „Alytaus naujienas“, ne kiekvieną kartą, ne visą laikraštį, kai kuriuos gabaliukus. Dar skaitau „Šiaurės Atėnus“. Žurnalą „Aidai–Naujasis židinys“. Ir viskas.

Žinios apie pasaulį mane pasiekia iš pasaulio. Vienintelė laida, kurią kartais žiūriu, yra „Panorama“. Nežiūriu kasdien. Aktualijos yra šiandienės, bet jos ilgą laiką yra tos pačios, nėra naujumo, todėl man nėra reikalo žiūrėti kasdien.

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, labai intensyviai žiūrėjau. Paskui ne tai kad pavargau ar atbukau, ne, esu gyvybingas toje žinioje, ypač esu gyvybingas maldoje, prašant taikos Ukrainai ir visiems kraštams, kuriuos pasaulyje vargina karas.

– Kokių žinių trokštate?

– Ypač mane stiprina žinios apie kūrybą: kasdienio gyvenimo, teatro, mokytojų, jaunų žmonių, kūrybą tų, kurie yra labai kuklūs. Taip pat trokštu rimtų teologinių ir psichologinių žinių – autentiškų, solidžių, koloninių, šerdinių.

– Kuo dar dalijatės gyvenime?

– Turbūt gyvenimu. Laiku. Rūpesčiais. Sėkmėmis. Džiaugsmais. Maldos vaisiais. Nusivylimais. Dalijuosi svajonėmis ir planais: ir savo asmeniniais, ir ypač sielovadiniais pastoraciniais dalykais.

– O gal norite ką gauti dovanų?

– Kad man nieko nereikia. Turbūt didžiausia dovana, kurios norėčiau, tai kartais iš man brangių, svarbių žmonių gauti laiko dovaną, kad tiesiog imtų ir pasakytų: noriu su tavimi praleisti pusdienį, atostogų dalį, noriu papietauti, pavakarieniauti, pasivaikščioti, noriu kartu nueiti plaukti į baseiną, noriu kartu apeiti aplink Dailidę, noriu, kad surengtume poezijos vakarą, nebūtinai mano, noriu kartu nueiti į teatrą ir po to prie puodelio arbatos reflektuoti, dalytis įžvalgomis, atradimais, supratimais.

Taigi iš esmės laiko dovanos – daiktų netrūksta, pinigų pakanka. Knygų geriau nedovanoti, nebent kraštutiniu atveju – kuponą knygoms.

– Kas Jus džiugina šiuo metu labiausiai?

– Šiuo metu mane labiausiai džiugina du dalykai.

Pirmasis, tai palaimintasis Karolis Akutis, jo relikvijų įkurdinimas Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, kad galėjau prie to prisidėti. Mane labai džiugina, kad žmonėms to reikia. Kad dabar jau dėliojama edukacinė programa apie palaimintąjį Karolį Akutį. Kad žinia apie tokį gyvenimo šviesumą sklinda Lietuvoje ir už Lietuvos ribų. Kad randasi nuoširdžių Karolio Akučio bičiulių, kad jo užtarimu vyksta stebuklai. Karolis labai keičia mane patį.

Dar džiugina, kad įstojau mokytis egzistencinės psichoterapijos, Dievui laiminant ir man stengiantis po ketverių metų būsiu kunigas psichoterapeutas, galintis profesionaliai ir licencijuotai konsultuoti, būti bendrakeleiviu tiems, kuriems to reikės, turbūt negebant visiems atliepti, nes fiziškai taip pat esu ribotas.

– Ačiū, kunige Ryti, už laiko dovaną, ačiū, kad pasikalbėjome.

– Tikiu, kad kažkam tai bus svarbu. Ne kad apie Rytį Baltrušaitį pasklis plačiau žinia – man pakanka kontakto, santykio ir sąlyčio su žmonėmis. Bet geriausia ir smagiausia, kai pasakytas žodis, įvardyta idėja, atskleista svajonė kažką pakelia. Ir ypatingai netikėtai, kažkur kitur.

Neseniai mane aplankė viena bičiulė, kuri papasakojo apie savo mamą. 2002-aisiais, kai dirbau Prienuose, ji pakalbino mamą nueiti su ja į bažnyčią ir paklausyti mano pamokslo. Dabar, praėjus 21 metams, aš išgirstu: „Dėl tavo pamokslo mama pradėjo eiti į bažnyčią, eina iki šios dienos, gilinasi į Dievo slėpinį ir auga kaip krikščionė.“ Tai mane labiausiai džiugina. Tokiu būdu labiausiai pasitarnauju. Tokiu būdu labiausiai lieku.