Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kai duo­da­ma pra­džia di­de­liam ėji­mui per di­de­lę že­mę

– Sa­ko, kad vai­kys­tė­je vi­sa­da bū­na vie­nas mo­men­tas, kai du­rys at­si­ve­ria ir įlei­džia at­ei­tį. Pra­dė­ki­me pa­žin­tį su Ju­mis nuo vai­kys­tės.

– Gi­miau Kai­šia­do­rių ra­jo­ne, miš­kų ap­sup­ta­me Pa­ber­žės kai­me. Dar ir da­bar pri­si­me­nu ber­žy­nus, že­muo­gių pie­ve­les, pa­pie­vių gė­les ir pa­va­sa­rį pa­tvi­nu­sias upes, kai rei­kė­da­vo ei­ti į mo­kyk­lą siau­ru liep­tu, ku­rį, at­ro­dė, tuoj tuoj nu­neš įsi­smar­ka­vu­si upė. Skai­ty­ti mo­kė­jau nuo ket­ve­rių me­tų, to­dėl mo­ky­tis ne­bu­vo sun­ku, ir tai pa­ste­bė­ju­si ma­no pir­mo­ji mo­ky­to­ja Sta­sė Gerd­vi­lie­nė pa­sky­rė ma­ne mo­kyk­los „bib­lio­te­ki­nin­ke“.

La­bai džiaugs­min­gos tai bu­vo pa­rei­gos: iš­duo­da­vau vai­kams kny­gas, o pa­ti jas ga­lė­jau skai­ty­ti be jo­kių ap­ri­bo­ji­mų. Ma­ma net bar­da­vo­si, kad va­ka­rais taip il­gai skai­tau, ge­sin­da­vo švie­są (te­ko slap­ta, pa­si­švie­čiant pro­žek­to­riu­mi, už­baig­ti ne­per­skai­ty­tas is­to­ri­jas).

Esu jau­niau­sias vai­kas šei­mo­je, to­dėl daug iš­mo­kau iš sa­vo vy­res­nių­jų se­se­rų. Bu­vau tik pra­di­nu­kė, o jos jau stu­di­ja­vo Vil­niu­je, ir grį­žu­sios sa­vait­ga­liais daug pa­sa­ko­da­vo apie nau­jus ope­ros spek­tak­lius, par­vež­da­vo kny­gų, plokš­te­lių su tuo me­tu gar­siais at­li­kė­jais Jo­nu Sta­siū­nu, Ele­na Čiu­da­ko­va.

Šei­mo­je skam­bė­da­vo dai­nos, vi­si mo­kė­jo­me gro­ti akor­de­o­nu, man­do­li­na, dai­nuo­da­vo­me ir iš klau­sos mo­kė­jo­me pri­tar­ti, pri­tu­ra­vo­ti. Vė­liau, pra­dė­ju­si lan­ky­ti Mu­zi­kos mo­kyk­lą, gro­jau obo­ju­mi – ypa­tin­gai skam­ban­čiu pu­čia­muo­ju mu­zi­kos in­stru­men­tu.

– Ir Mu­zi­kos mo­kyk­la at­vė­rė ke­lią į pe­da­go­gi­ką?

– Į Mu­zi­kos mo­kyk­lą Kai­šia­do­ry­se rei­kė­jo va­žiuo­ti au­to­bu­su 15 ki­lo­met­rų. Pa­mi­lau obo­jų, nes tu­rė­jau la­bai ge­rą mo­ky­to­ją – Ri­tą Šniu­kie­nę (buv. Hik­sai­tė), to­dėl, bai­gu­si Mu­zi­kos mo­kyk­lą, nors dar te­be­si­mo­kiau pas­ku­ti­nė­je Kai­šia­do­rių vi­du­ri­nės mo­kyk­los kla­sė­je, įsto­jau ne­aki­vaiz­di­niu bū­du į Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos aukš­tes­ni­ą­ją mu­zi­kos mo­kyk­lą, tie­siai į II kur­są.

Bai­gia­mo­ji vi­du­ri­nės mo­kyk­los kla­sė, abi­tū­ros eg­za­mi­nai, stu­di­jos kon­ser­va­to­ri­jo­je ir... pa­kvie­ti­mas dės­ty­ti obo­jų Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, nes ten ne­be­li­ko mo­ky­to­jo. Taip man, še­šio­lik­me­tei, at­si­vė­rė dar vie­nas ke­lias – į pe­da­go­gi­ką.

Bu­vo ne­leng­va, bet įdo­mu. Ry­te pa­mo­kos mo­kyk­lo­je, po pie­tų dar­bas Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, o kai ku­rio­mis die­no­mis trau­ki­nu­ku iš Kai­šia­do­rių te­ko vyk­ti į se­si­ją ar pa­skai­tas Vil­niu­je.

Tai­gi, ga­vus bran­dos ates­ta­tą, ne­rei­kė­jo gal­vo­ti, ar rink­siuo­si mu­zi­ko pro­fe­si­ją. Jau daug vė­liau, kai bai­giau mu­zi­kos te­ori­jos ir kom­po­zi­ci­jos spe­cia­ly­bę, at­vy­kau gy­ven­ti ir dirb­ti į Aly­tų, o stu­di­jas tę­siau tuo­me­ti­nės Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­tuo­se, įgi­jau mu­zi­kos mo­ky­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją.

Šian­dien ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad te­ko iš­ban­dy­ti įvai­rias Aly­taus mies­to ir ra­jo­no mo­kyk­las: pir­mo­ji dar­bo­vie­tė lop­še­lis-dar­že­lis „Nykš­tu­kas“, Svet­la­nos Ža­dei­kie­nės pri­va­ti pra­di­nė mo­kyk­la, da­bar­ti­nė Pi­lia­kal­nio pro­gim­na­zi­ja, Aly­taus ko­le­gi­ja ir, ži­no­ma, Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­la, ku­rio­je 1977-ai­siais dir­bau dar se­na­me me­di­nia­me pa­sta­te mies­to cen­tre.

Mo­ky­to­ja me­to­di­nin­ke, vė­liau mo­ky­to­ja eks­per­te ta­pau pa­laips­niui, ap­gin­ti kva­li­fi­ka­ci­ją bu­vo su­dė­tin­ga, te­ko gin­tis prieš vi­sos Lie­tu­vos sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tus.

Da­ly­va­vi­mas moks­li­nė­se-prak­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se, ma­no ino­va­ty­vūs pra­ne­ši­mai apie mu­zi­kos ir spal­vos si­ner­gi­ją pa­trau­kė klau­sy­to­jų ir kon­fe­ren­ci­jų or­ga­ni­za­to­rių, moks­li­nin­kų dė­me­sį. Ma­ne pa­kvie­tė stu­di­juo­ti dok­to­ran­tū­ro­je, pa­si­rink­ti ak­tu­a­lią te­mą. Pra­si­dė­jo aka­de­mi­nės veik­los me­tai.

Po Ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo vie­na ak­tu­a­liau­sių bu­vo ne­įga­lių­jų so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos te­ma. Nuo 1997 me­tų, va­do­vau­jant prof. ha­bil. dr. Al­ber­tui Pi­li­čiaus­kui, su­kū­rė­me Lie­tu­vos mu­zi­kos te­ra­pi­jos aso­cia­ci­ją, 5 dok­to­ran­tai pra­dė­jo moks­li­nius ty­ri­mus spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių vai­kų (tuo­met jie bu­vo va­di­na­mi ne­įga­liai­siais) me­ni­nio ug­dy­mo sri­ty­je, Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je įkū­rė­me „Cre­do“ kla­sę, ku­ri da­bar šven­čia sa­vo veik­los 25-me­tį.

Vis­kas bu­vo nau­ja – jo­kios li­te­ra­tū­ros, už­sie­nio duo­me­nų ba­zės dar ne­pri­ei­na­mos ar­ba jos pa­sie­kia­mos tik po kruo­pe­ly­tę. Pri­si­me­nu, kaip ma­no moks­li­nio dar­bo va­do­vas pa­sa­kė: „Pa­miršk, ko bu­vai mo­ko­ma per pe­da­go­gi­kos pa­skai­tas, ir imk kur­ti sa­vo pe­da­go­gi­ką.“

Pa­sa­ky­siu są­ži­nin­gai – ra­šy­da­ma moks­li­nį dar­bą į vis­ką žiū­rė­jau per sa­vo prak­ti­nio dar­bo priz­mę, tu­rė­jau bū­rį mo­ki­nių, ku­rie pa­dė­jo at­sa­ky­ti į rū­pi­mus klau­si­mus. O jei­gu ne­pa­dė­jo vai­kai, tai at­sa­ky­da­vo jų tė­vai. Te­ori­jas, tiks­liau da­lį jų, rin­kau­si iš už­sie­nio bib­lio­te­kų, as­me­ni­nių pa­žin­čių su iš JAV at­vy­ku­siais švie­tė­jais.

Kaip vi­sa­da ma­no gy­ve­ni­me – at­si­ra­do ir al­ter­na­ty­va. Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja at­rin­ko ma­no kan­di­da­tū­rą su­kur­ti va­do­vė­lį „Ope­ra“. Tai­gi, nuo ke­tu­rių ry­to, kai „šva­riau­sia“ gal­va, iki pie­tų – di­ser­ta­ci­ja, o va­ka­ri­nis lai­kas, mie­las šir­džiai, ope­ros pa­sau­lis. Taip ma­no kny­ga „Ope­ra“ ir di­ser­ta­ci­ja gi­mė tuo pat me­tu – 2000 me­tais.

Kny­gos „Ope­ra“ pri­sta­ty­mas Aly­taus mies­to te­at­re pa­trau­kė dau­ge­lio aly­tiš­kių dė­me­sį, šia kny­ga mu­zi­kos pa­mo­ko­se nau­do­ja­si Lie­tu­vos mo­kyk­lų mo­ky­to­jai. 2001-ai­siais už ope­ros me­no puo­se­lė­ji­mą bu­vau ap­do­va­no­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros pre­mi­ja, dar po dve­jų me­tų, 2003-iai­siais, bu­vau įver­tin­ta už spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių mo­ki­nių in­teg­ra­ci­ją Aly­taus mies­to Tarp­tau­ti­nės mo­ky­to­jų die­nos pre­mi­ja.

Di­džiau­sias ma­no, kaip mo­ky­to­jos, įver­ti­ni­mas už dar­bą su spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­čiais mo­ki­niais – 2006-ai­siais su­teik­tas Me­tų mo­ky­to­jos var­das.

– O Jū­sų dok­to­ran­tū­ros stu­di­jos nu­tie­sė ke­lius, kad Aly­tu­je pa­gau­sė­tų ma­gist­rų?

– Ra­šy­da­ma di­ser­ta­ci­ją net ke­le­tą kar­tų per sa­vai­tę va­ži­nė­da­vau į Vil­nių – dok­to­ran­tū­ros stu­di­jos, ar­chy­vi­nės me­džia­gos ana­li­zė Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je, kon­sul­ta­ci­jos su pro­fe­sū­ra. Stu­di­juo­ti te­ko jung­ti­nė­je Vil­niaus uni­ver­si­te­to, Šiau­lių uni­vers­ite­to ir Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tū­ro­je, to­dėl me­di­ci­nos ir psi­cho­te­ra­pi­jos da­ly­kus stu­di­ja­vau pas prof. dr. Dai­nių Pū­rą ir doc. dr. Ra­są Bie­liaus­kai­tę (VU), psi­cho­lo­gi­ją pas prof. ha­bil. dr. Vy­tau­tą Gu­do­nį (ŠU), me­ni­nio ug­dy­mo da­ly­kus pas prof. ha­bil. dr. Vai­dą Ma­to­nį ir Al­ber­tą Pi­li­čiaus­ką (VPU).

Vil­nie­čiams, ži­no­ma, leng­viau. Kaip sa­ko­ma, ir po­kal­biai ko­ri­do­riuo­se kar­tais pa­de­da iš­spręs­ti kai ku­riuos klau­si­mus. Ne kar­tą te­ko ir pa­ko­vo­ti dėl sa­vęs, moks­lo pa­sau­lis, kaip ir kiek­vie­na ki­ta sri­tis, yra su­dė­tin­gas, kar­tais ir žiau­rus.

Su švie­siau­siais lin­kė­ji­mais pri­si­me­nu tuo­me­ti­nį rek­to­rių aka­de­mi­ką Al­gir­dą Gai­žu­tį, Ug­dy­mo fa­kul­te­to pro­de­ka­ną prof. ha­bil. dr. Vai­dą Ma­to­nį, Me­ni­nio ug­dy­mo ka­ted­ros ve­dė­ją doc. dr. Jo­li­tą Ku­di­no­vie­nę, reik­liai ir ob­jek­ty­viai ver­ti­nu­sius ma­no moks­li­nę, aka­de­mi­nę veik­lą.

Jų dė­ka už­si­mez­gė ben­dra­dar­bia­vi­mas su Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­be, ir 2006 me­tais po ben­dra­dar­bia­vi­mo su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo gru­pė dės­ty­to­jų su­ti­ko va­ži­nė­ti į Aly­tų dės­ty­ti pa­skai­tas ma­gist­ran­tams, ku­rių su­si­da­rė be­veik trys de­šim­tys.

Mu­zi­kos mo­kyk­los pa­tal­po­se bu­vo tin­ka­mos są­ly­gos – mu­zi­kos in­stru­men­tai, kom­piu­te­riai, au­di­to­ri­jos. Be­veik vi­si tos lai­dos edu­ko­lo­gi­jos ma­gist­rai da­bar dir­ba Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je ir ki­to­se mies­to švie­ti­mo įstai­go­se – Ju­re­ta Ša­me­tie­nė, Gi­ta Kar­ni­lie­nė, Gied­rė Škar­nu­lie­nė, Re­na­ta Ono­nig­vė, tarp jų ir ma­gist­rės, ku­rioms aš va­do­va­vau: Vio­le­ta Li­gei­kie­nė, As­ta Dai­ro­nie­nė. Ma­gist­rai sėk­min­gai dir­ba ne tik Aly­taus mo­kyk­lo­se, bet ir Aly­taus mies­to te­at­re – Eg­lė Juš­kai­tė, Eg­lė Kor­diu­ko­vai­tė, Jo­nas Gai­žaus­kas, te­at­ro mo­ky­to­ja dir­ba Ie­va Iva­naus­kie­nė.

Dve­ji me­tai aly­tiš­kiams ma­gist­ran­tams ta­po at­si­nau­ji­ni­mo ir iš­šū­kių me­tais – be­veik trys de­šim­tys ty­ri­mų įvai­rio­se mies­to mo­kyk­lo­se, straips­niai, dis­ku­si­jos ug­dy­mo te­mo­mis su pro­fe­sio­na­liais dės­ty­to­jais pa­li­ko ne­iš­dil­do­mą pėd­sa­ką. Ry­šiai su jais ne­nu­trū­ko: doc. dr. Da­lia Ka­ra­ta­jie­nė daž­nai skai­to Aly­taus mo­ky­to­jams pa­skai­tas se­mi­na­ruo­se, prof. Vai­das Ma­to­nis pa­si­da­li­ja nau­jau­sio­mis ak­tu­a­li­jo­mis, re­cen­zuo­ja lei­di­nius, kon­sul­tuo­ja.

– Ką Jums reiš­kia dės­ty­ti aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je?

– „Tu esi gi­mu­si kal­bė­ti prieš au­di­to­ri­ją“, – kaž­ka­da po ma­no pra­ne­ši­mo tarp­tau­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je Aly­taus ko­le­gi­jo­je pa­sa­kė tuo­me­ti­nis jos di­rek­to­rius dr. Vy­tau­tas Lu­baus­kas. Jau­čiu klau­sy­to­ją, ma­tau, ka­da jam įdo­mu, ka­da pra­de­da nuo­bo­džiau­ti. Su sa­vo stu­den­tais, bū­si­mai­siais mo­ky­to­jais, vi­sa­da ran­du ben­drą kal­bą, nes ma­no dės­to­mi da­ly­kai spe­ci­fi­niai – spe­cia­lu­sis me­ni­nis ug­dy­mas, mu­zi­kos te­ra­pi­jos pro­ce­so ver­ti­ni­mas, įtrau­ku­sis ug­dy­mas, o ir stu­den­tai – me­no žmo­nės.

Aš jiems sa­kau, kad ne­ga­li­me ža­lo­ti mo­ki­nio sa­vo ne­ži­no­ji­mu, rei­ka­lau­da­mi to, ko žmo­gus nie­ka­da ne­at­liks, nes ne­bus pa­jė­gus at­lik­ti. Tu­ri­me ži­no­ti vai­ko stip­ry­bes, mo­kė­ti „apei­ti“ kai ku­riuos da­ly­kus, su­kur­ti poz­ity­vią ap­lin­ką. Tu­ri­me sa­ve pa­reng­ti su­si­ti­ki­mui su vai­ku.

Bū­si­mie­ji mo­ky­to­jai la­bai at­si­sklei­džia, kai su jais nu­ei­na­me į mo­kyk­lą su­si­tik­ti su spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių mo­ki­niais, drau­ge su jų mo­ky­to­ja ban­do­me pra­ves­ti da­lį pa­mo­kos ar­ba suor­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nį.

Pri­si­me­nu vie­ną at­ve­jį: pa­mo­ka pra­si­de­da 9 va­lan­dą ry­to, stu­den­tams pa­sa­kau at­ei­ti prieš 15 mi­nu­čių, su­si­tik­si­me mo­kyk­los ho­le. Vi­si su­si­ren­ka, ta­čiau vie­nas vė­luo­ja de­šimt mi­nu­čių. Lau­kia­me. At­bė­ga iš­si­drai­kęs, su­ši­lęs, tei­si­na­si, kad pa­te­ko į kamš­tį, vė­la­vo tro­lei­bu­sas. Po pra­ves­tos pa­mo­kos kal­ba­mės – ar taip tu­ri at­ei­ti mo­ky­to­jas? Ar kal­tas „ne­gy­vas daik­tas“ tro­lei­bu­sas, ar pats žmo­gus, ne­pa­si­li­kęs dau­giau lai­ko at­vy­ki­mui? Juk pi­ni­gi­nės ne­kal­ti­ni, jei­gu ji tuš­čia? Kas kal­tas? Stu­den­tai juo­kia­si. Gal pri­si­mins šį pa­ly­gi­ni­mą il­gam?

– Pa­kal­bė­ki­me apie Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lą.

– Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je la­bai svar­bi yra mo­ky­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ja – jis tu­ri bū­ti ir ge­ras pe­da­go­gas, ir ge­ras mu­zi­kan­tas. Pa­sie­kiau, kad be­veik 50 proc. mo­ky­to­jų šiuo me­tu tu­ri ma­gist­ro laips­nį, nuo­lat ke­lia kva­li­fi­ka­ci­ją, skai­to pra­ne­ši­mus, lei­džia me­to­di­nius lei­di­nius, pa­ren­gia per me­tus apie 200 tarp­tau­ti­nių ir ša­lies kon­kur­sų lau­re­a­tų, gar­si­na Aly­tų už­sie­ny­je, o mo­kyk­los jau­nie­ji ta­len­tai nuo­lat ma­to­mi ir gir­di­mi sa­vo mies­to ren­gi­niuo­se, svar­bio­se šven­tė­se.

Drau­ge su ta­len­tin­gų mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių ko­man­da iš­gar­si­no­me Aly­taus mies­to var­dą už­sie­ny­je (mu­zi­ki­nis til­tas su Ro­čes­te­riu, JAV, 2014; pir­mo­ji vie­ta tarp jau­ni­mo sim­fo­ni­nių or­kest­rų Ner­pel­te, Bel­gi­ja, 2020; pro­jek­ti­nės veik­los ir aukš­čiau­si kon­kur­sų ap­do­va­no­ji­mai JAV, Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Šve­di­jo­je).

Mu­zi­kos mo­kyk­la – tai mu­zi­ki­nė šei­ma. Man tai bu­vo kū­ry­bos ir dva­sin­go me­no oazė. Mo­kiau dirb­ti ko­man­do­je, iš­lai­ky­ti ba­lan­są ir har­mo­ni­ją, be ku­rios mu­zi­ka­vi­mas ne­bū­tų įma­no­mas. Mu­zi­ko­je rei­ka­lin­ga dis­cip­li­na, šva­ra ir es­te­ti­ka – ši­to mo­ko­me ir sa­vo mo­ki­nius: kaip su­skam­bės mu­zi­ka, jei­gu vie­nas jos da­ly­vių pa­vė­luos gro­ti bent da­le­lę se­kun­dės, ar iš­gaus ne­tin­ka­mo aukš­čio gar­są? Jei­gu smui­ki­nin­kas paims in­stru­men­tą ne­šva­riom, rie­ba­luo­tom ran­kom? Jei­gu į sce­ną ban­dys už­lip­ti ne­va­ly­tais ba­te­liais? Aukš­ti re­zul­ta­tai, ku­riuos gir­di vi­suo­me­nė, kon­kur­sų lau­re­a­tai ne­gims­ta per sa­vai­tę ar me­tus.

Mo­kyk­lo­je kiek­vie­nas ran­da sa­vo vie­tą – jei­gu ne­mėgs­ti gro­ti so­lo, įsi­jun­gi į an­sam­blį, įvai­rius pro­jek­tus, ati­tin­kan­čius po­rei­kius ir ga­li­my­bes. La­bai daug pa­dė­jo mo­ki­nių tė­vai, Mo­kyk­los ta­ry­ba, ku­rios pir­mi­nin­kas Egi­di­jus Men­se­vi­čius. Ačiū jiems, ypač to­kio ben­dra­dar­bia­vi­mo rei­kė­jo mo­kan­tis nuo­to­li­niu bū­du.

Yra sa­ko­ma, kad jei­gu ne ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Ogins­kio pa­ra­ma, mes ne­bū­tu­me tu­rė­ję Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio… Džiu­gu, kad mū­sų jau­nie­ji ta­len­tai vi­sa­da su­lauk­da­vo pa­ra­mos iš Aly­taus mies­to ver­sli­nin­kų, vi­suo­me­ni­nin­kų. Iš­skir­ti­nį dė­me­sį sa­vo bu­vu­siai mo­kyk­lai ro­do ope­ros pri­ma­do­na Jus­ti­na Grin­gy­tė – ji įkū­rė sa­vo var­do lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­dą, pa­sky­rė mo­ki­niams kas­me­ti­nes sti­pen­di­jas, rū­pi­na­si jau­nų ta­len­tų puo­se­lė­ji­mu, pa­de­da į Aly­tų pa­kvies­ti gar­siau­sius Lie­tu­vos at­li­kė­jus.

Vi­suo­me­ni­niai Zon­ta, Ro­ta­ry, Aly­taus Dzū­ki­jos LIONS klu­bai, „Oran­ži­nis cho­ras“, „De Ža­vu“ cho­ras, UAB „Vi­ta Bal­tic In­ter­na­tio­nal“ ir as­me­niš­kai Vla­dis­la­vas Gu­ne­vi­čius, An­ta­nas An­dru­lio­nis, Čes­lo­vas Dau­gė­la, Se­mio­nas Bon­da­re­vas, Ma­ry­tė Kar­pa­vi­čiū­tė-Bag­da­na­vi­čie­nė – ačiū Jums už įsi­gy­tus bran­gius mu­zi­kos in­stru­men­tus, vai­kų ga­li­my­bes iš­vyk­ti į už­sie­nį, su­kur­tą mo­ki­nių sti­pen­di­jų fon­dą.

Šian­dien mo­kyk­la švy­tin­ti, at­nau­jin­ta, mies­to va­do­vų ir ad­mi­nist­ra­ci­jos rū­pes­tis pro­fe­sio­na­li­ą­ja kul­tū­ra jau­čia­mas nuo­lat, o at­ėjus ener­gin­gai ir reik­liai va­do­vei Gab­rie­lei Dam­baus­kai­tei, gal mo­kyk­la su­skam­bės sa­vo ver­žlu­mu, mu­zi­ki­nis ka­lei­do­skopas suk­sis nau­jo­mis spal­vo­mis – juk jau­ni­mas ma­to ki­taip?

– Ypa­tin­ga Jū­sų veik­los mo­zai­kos da­lis – mu­zi­kos te­ra­pi­ja?

– Aly­taus svei­ka­tos sis­te­mos prie­žiū­ros ir glo­bos bei slau­gos įstai­go­se jau 2005 me­tais pra­dė­jau įgy­ven­din­ti mu­zi­kos te­ra­pi­jos svei­ka­ti­ni­mo pro­gra­mas. Ka­dan­gi esu dvie­jų ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų „Se­no­ji mu­zi­ka“ ir „Et­no­mu­zi­kos te­ra­pi­jos aso­cia­ci­jos“ va­do­vė, ini­ci­ja­vau tarp­tau­ti­nius mu­zi­kos te­ra­pi­jos pro­jek­tus, ku­rių me­tu į Aly­tų pa­kvie­čiau gar­sius mu­zi­kos te­ra­peu­tus ir me­di­kus, tai­kan­čius mu­zi­kos te­ra­pi­ją – doc. dr. Al­fre­dą Loh­nin­ge­rį (Aust­ri­ja), prof. dr. Ger­har­dą Tu­ce­ką (Aust­ri­ja), dr. Iza­be­lą Lun­jans­ky (Is­pa­ni­ja) ir kt.

Drau­ge su šiais moks­li­nin­kais pra­dė­jo­me ben­dra­dar­bia­vi­mą su Aly­taus S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus per­so­na­lu, Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tru. Su­ra­do­me ben­dra­min­čių mu­zi­kos mo­ky­to­jų ir tei­kė­me li­go­niams bei ne­įga­lie­siems mu­zi­kos te­ra­pi­jos svei­ka­ti­ni­mo pa­slau­gas. Čia la­bai di­de­lį švie­čia­mą­jį dar­bą at­li­ko ir mums pa­gel­bė­jo dak­ta­rė Ade­lė Dim­šie­nė, li­go­ni­nės di­rek­to­rius Ar­tū­ras Va­si­liaus­kas, tuo­me­ti­nis Me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro di­rek­to­rius doc. dr. Juo­zas Ja­ku­tis.

2008–2014 me­tais, fi­nan­suo­jant Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei, vyk­dė­me pro­jek­tą „Gy­dan­čios mu­zi­kos gi­jos“. Šio pro­jek­to me­tu su gru­pe mu­zi­kos mo­ky­to­jų pa­gal me­di­kų re­ko­men­da­ci­jas vyk­dė­me mu­zi­kos te­ra­pi­jos svei­ka­ti­ni­mo pa­slau­gas Aly­taus mies­to po­li­kli­ni­ko­je, Aly­taus S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je, lan­kė­me na­muo­se ne­ga­lin­čius ju­dė­ti po in­sul­to li­go­nius ir tai­kė­me mu­zi­kos te­ra­pi­jos me­to­dus.

Nuo­lat esu kvie­čia­ma skai­ty­ti pra­ne­ši­mus Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je vyks­tan­čio­se kon­fe­ren­ci­jo­se, se­mi­na­ruo­se, pa­vyz­džiui, prak­ti­nė-moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja „Pa­lia­ty­vio­ji me­di­ci­na – al­ter­na­ty­va eu­ta­na­zi­jai“ (2011); prak­ti­nė-moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja „Op­ti­mis­ti­nė-eti­nė pa­sau­lė­žiū­ra ir pa­lia­ty­vi pa­gal­ba“ (2012). Nuo 2017-ųjų iki da­bar (su per­trau­ko­mis dėl pan­de­mi­jos) mu­zi­kos te­ra­pi­jos pa­slau­gos Aly­taus ne­įga­lie­siems ar li­go­niams tei­kia­mos vi­suo­me­ni­niais, sa­va­no­riš­kais pa­grin­dais.

Mu­zi­kos te­ra­pi­jos veik­lą plė­to­ju ir aka­de­mi­niu lyg­me­niu – dės­tau jung­ti­nė­je Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to ir Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos Mu­zi­kos te­ra­pi­jos ma­gist­ran­tū­ros pro­gra­mo­je, va­do­vau­ju mu­zi­kos te­ra­pi­jos ty­ri­mams, ma­gist­ran­tams. Sa­vo aka­de­mi­nė­je veik­lo­je su­ti­kau nuo­sta­bių žmo­nių, moks­li­nin­kų, ku­rie sklei­dė dva­sios ši­lu­mą ir pro­to švie­są, su ku­riais vi­są gy­ve­ni­mą da­li­jo­mės idė­jo­mis, drau­ge at­li­ko­me ty­ri­mus, ve­dė­me se­mi­na­rus.

Ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti kai ku­rių iš jų: prof. dr. Ger­har­das Tu­ce­kas (Aust­ri­ja), kiek­vie­ną kar­tą at­vyk­da­mas į Aly­tų, sa­ko „at­ro­do, kad grįž­čiau į sa­vo na­mus“. Jis at­ve­žė į Aly­tų sa­vo ko­le­gas mu­zi­kos te­ra­peu­tus, kon­sul­ta­vo li­go­ni­nė­je me­di­kus, ve­dė pa­skai­tas Mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­jams, drau­ge su juo iš­lei­do­me kny­gą „Kai ku­rie kul­tū­ri­niai mu­zi­kos te­ra­pi­jos as­pek­tai“.

Dr. Io­an­nis Mak­ris (Grai­ki­ja), bai­gė Sor­bo­nos uni­ver­si­te­tą, ap­si­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją pran­cū­zų kal­ba, iš­lei­do kny­gas apie mu­zi­kos te­ra­pi­ją, sa­vo gim­ta­ja­me kai­me ne­to­li Atė­nų pa­sta­tė baž­ny­tė­lę. Ten skam­ba var­pas ir iš Aly­taus… Da­bar jis pa­si­rin­ko spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių vai­kų mo­kyk­los mo­ky­to­jo dar­bą ma­ža­me Grai­ki­jos mies­te­ly­je.

At­ski­rą is­to­ri­ją ga­li­ma bū­tų pa­pa­sa­ko­ti apie Ron­nie Gar­di­ne­rį, ame­ri­kie­čių kil­mės per­ku­si­nin­ką ir mu­zi­kos te­ra­peu­tą, su­kū­ru­sį sa­vo me­to­dą (RGM), pa­de­dan­tį at­kur­ti po sme­ge­nų in­sul­to pa­žeis­tą kal­bą ir rau­me­nų dar­bą. Šiuo me­tu jis gy­ve­na Šve­di­jo­je, yra ap­do­va­no­tas Šve­di­jos vy­riau­sy­bės už nuo­pel­nus mu­zi­kos te­ra­pi­jos sri­ty­je. Ren­giant bū­si­muo­sius mu­zi­kos mo­ky­to­jus Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te pa­vy­ko pa­si­kvies­ti šį uni­ka­lų mu­zi­kos te­ra­peu­tą, ku­rio pa­skai­to­se stu­den­tai ir dės­ty­to­jai su­si­pa­ži­no su dau­gy­be bū­dų, prak­ti­nių pra­ti­mų, pa­de­dan­čių ko­or­di­nuo­ti kal­bos, ju­de­sio ir mąs­ty­mo pro­ce­sus pa­si­tel­kus mu­zi­ką.

Su šiais ir dau­gy­be ki­tų pa­sau­lio moks­li­nin­kų su­si­tin­ku įvai­rio­se pa­sau­lio vie­to­se, tarp­tau­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­je, mu­zi­kos te­ra­pi­jos kon­gre­suo­se. Čia skai­tau moks­li­nius pra­ne­ši­mus, ku­riuos grin­džiu moks­li­niais ty­ri­mais, at­lik­tais Lie­tu­vo­je, tai­kant lie­tu­viš­ką mu­zi­ką, et­no­kul­tū­rą.

Įkvė­pi­mo se­miuo­siu iš žmo­nių, tra­di­ci­jų, et­ni­nės mu­zi­kos. Štai Pa­ry­žiu­je, Ame­ri­kos uni­ver­si­te­te, skai­čiau pra­ne­ši­mą „Te­ra­pi­nė et­ni­nio me­no reikš­mė: kas yra ben­dro tarp Lie­tu­vos ir Tur­ki­jos?“. Su­si­do­mė­ju­sių bu­vo tiek daug, kad ne­bu­vo kur at­si­sės­ti, ke­lias die­nas prieš ma­no pra­ne­ši­mą uni­ver­si­te­to ko­ri­do­riuo­se su­lauk­da­vau klau­si­mų: „Tai kas gi ben­dro tarp tų, to­kių skir­tin­gų ša­lių“? Ne­var­gin­siu skai­ty­to­jo moks­li­niais iš­ve­džio­ji­mais, ir at­sa­ky­mas pa­pras­tas – žmo­gaus pri­gim­tis ir jos są­ly­go­ja­ma kul­tū­ri­nė ap­lin­ka yra ta ben­drys­tė.

Kai ka­da tas tarp­kul­tū­ri­nės ben­drys­tės po­jū­tis įne­ša ir nuo­sta­bos. 2011 me­tais Pie­tų Ko­rė­jo­je, Seu­le, So­ok­my­ung mo­te­rų uni­ver­si­te­te vy­ku­sia­me Pa­sau­lio mu­zi­kos te­ra­pi­jos kon­gre­se po ma­no pra­ne­ši­mo, ku­ria­me bu­vo de­monst­ruo­ja­ma, kaip ne­su­dė­tin­ga lie­tu­vių liau­dies dai­na, pri­tai­kius tam tik­ras mu­zi­kos te­ra­pi­jos tech­ni­kas, vei­kia su­ža­lo­to jau­nuo­lio kal­bą, iš­si­ri­kia­vo ei­lė Ja­po­ni­jos mu­zi­kos te­ra­peu­tų, pra­šan­čių­jų už­ra­šy­ti šios dai­nos me­lo­di­ją… Ži­no­ma, už­ra­šiau, bet kal­bė­jo­me ir apie tai, kad rei­kia su­ras­ti ati­tik­me­nį sa­vo tau­tos kul­tū­ro­je, mu­zi­ko­je, dai­no­je.

– Kas Jums ap­skri­tai yra MO­KY­TO­JO LAI­MĖ?

– Ma­no ran­ko­se mo­ki­nės, tu­rin­čios klau­sos su­tri­ki­mą, laiš­kas, ra­šy­tas prieš dvi­de­šimt me­tų: „Jei­gu šian­dien aš šyp­sau­si ir ti­kiu, kad yra nuo­sta­bus mu­zi­kos pa­sau­lis, ačiū Jums. Tai Jūs man nu­tie­sė­te til­tus į ne­pa­žįs­ta­mą, pil­ną vir­pe­sių mu­zi­kos ša­lį. Jū­sų žo­dis ma­ne iš­mo­kė su­pras­ti, kas aš ir ko­kia, da­vė pra­džią di­de­liam ėji­mui per di­de­lę že­mę“…

Tai ir yra mo­ky­to­jo dar­bo pras­mė, lai­mė.

Sa­vo me­to­di­niuo­se lei­di­niuo­se, straips­niuo­se daug kar­tų ana­li­za­vau įvai­rias mo­ky­to­jo dar­bo ak­tu­a­li­jas. Jau 2004 me­tais iš­kė­liau mo­ky­to­jo pa­dė­jė­jo po­rei­kio bū­ti­ny­bę (tuo me­tu Lie­tu­vo­je bu­vo skir­ti tik ke­li eta­tai), pa­dė­jau pa­reng­ti stu­di­jų pro­gra­mas, ana­li­za­vau pe­da­go­gi­nės in­tui­ci­jos ir mo­ky­to­jo as­me­ny­bės dva­sin­gu­mo prie­lai­das. 2016 me­tais iš­lei­dau moks­li­nę mo­nog­ra­fi­ją „Spe­cia­lu­sis ir įtrau­ku­sis me­ni­nis ug­dy­mas“. Jo­je ap­ra­šo­mi spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­čių mo­ki­nių įtrau­kio­jo ug­dy­mo pa­vyz­džiai. Šių pa­tir­čių pa­grin­du su­kū­riau nau­ją įtrau­kio­jo me­ni­nio ug­dy­mo stra­te­gi­ją, va­di­na­mą lais­vai in­te­gralia me­ni­nio ug­dy­mo są­vei­ka (LI­MUS). Ji grin­džia­ma ver­ty­bi­niais prin­ci­pais, nu­kreip­tais į mo­ky­to­jo pa­šau­ki­mo ak­tu­a­li­jas: ar mo­ky­to­jas pa­kan­ka­mai po­zi­ty­vus, ar jis no­ri dirb­ti su ki­taip at­ro­dan­čiu ar mąs­tan­čiu mo­ki­niu, ar jis pa­jė­gus su­de­rin­ti pa­mo­kos tvar­ką, struk­tū­rą su mo­ki­nio lais­ve kur­ti ir sa­va­ran­kiš­kai veik­ti, ar jis ži­no su­tri­ki­mų spe­ci­fi­ką, pe­da­go­gi­nes tech­ni­kas. 2024 me­tai ne­truks at­ei­ti, kai kiek­vie­nas mo­ki­nys tu­rės vi­siš­ką tei­sę at­ver­ti jam pa­trauk­lios mo­kyk­los du­ris. Tai­gi, mo­ky­to­jų lau­kia „aukš­to­jo pi­lo­ta­žo“ lai­kas.

– Esa­te ir ne vie­no lei­di­nio apie Aly­taus kul­tū­ros is­to­ri­ją au­to­rė?

– 1995–1996 me­tais, pa­aiš­kė­jus, kad po Ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo aly­tiš­kiai pa­si­gen­da is­to­ri­nių ži­nių apie sa­vo mies­to kul­tū­rą, ap­lan­kiau de­šim­tis se­nų­jų mies­to gy­ven­to­jų, me­nan­čių tar­pu­ka­rio Aly­taus vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą (Pet­ras Ba­ka­naus­kas, Al­do­na Li­ke­raus­kai­tė, Zo­fi­ja Bal­kaus­kie­nė, Ni­jo­lė Ja­sins­kai­tė, Pra­nas Kun­ce­vi­čius ir kt.), su­rin­kau me­džia­gą apie Aly­taus mies­to mu­zi­ki­nio gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­to­rius Ro­mas Bur­ba pa­siū­lė pa­dė­ti, ir 1996 me­tais bu­vo iš­leis­ta pir­mo­ji po Ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo kny­ga apie tar­pu­ka­rio mu­zi­ką Aly­tu­je „Mu­zi­ki­nis tar­pu­ka­rio Aly­tus“. Pa­pil­dy­ta Aly­taus kul­tū­ros is­to­ri­ja apie vė­les­nius de­šimt­me­čius bu­vo pub­li­kuo­ta 2001 me­tais lei­di­ny­je „Aly­taus mies­to is­to­ri­jos frag­men­tai“. 2004 me­tais, va­do­vau­jant pro­fe­so­rei Re­gi­nai Žep­kai­tei, drau­ge su doc. dr. Juo­zu Ja­ku­čiu iš­lei­do­me mo­nog­ra­fi­ją „Aly­taus is­to­ri­nė rai­da“. Aly­taus mu­zi­ki­nis gy­ve­ni­mas de­ta­liai ap­ra­šy­tas ir ma­no kny­go­je „Skam­ban­tys me­tai“ (2017).

– Ko­kį vaid­me­nį Jū­sų gy­ve­ni­me už­ima Aly­taus kraš­to moks­li­nin­kų drau­gi­ja „Vi­zi­ja“?

– Kai gy­ve­ni to­li nuo di­džių­jų mies­tų, vi­sa­da ša­lia no­ri­si tu­rė­ti ben­dra­min­čių bū­rį, pa­nau­do­ti sa­vo ži­nias mies­tui. Su to­kia in­ten­ci­ja Aly­tu­je su­bū­rė­me bu­vu­sius ir gy­ve­nan­čius mies­to ir jo kraš­to moks­li­nin­kus. 2004 me­tais drau­ge su ki­tais Aly­tu­je gy­ve­nan­čiais ir dir­ban­čiais moks­li­nin­kais (Ka­zi­mie­ru Sven­tic­ku, Juo­zu Ja­ku­čiu, Vy­tau­tu Lu­baus­ku ir kt.) įkū­rė­me Aly­taus moks­li­nin­kų drau­gi­ją „Vi­zi­ja“, su­bū­rė­me per 100 Aly­tu­je gy­ve­nu­sių moks­li­nin­kų, ku­rių dė­ka už­si­mez­gė ben­dra­dar­bia­vi­mas su Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos aka­de­mi­kais An­ta­nu Ty­la, An­ta­nu Bu­ra­ču, Ze­no­nu Ru­dzi­ku, Al­gir­du Gai­žu­čiu ir kt. Šie aka­de­mi­kai 2004 me­tais Moks­lo die­nų Aly­tu­je me­tu lan­kė­si su pa­skai­to­mis, kon­sul­ta­vo ver­sli­nin­kus, ben­dra­vo su ga­biais gim­na­zi­jų mo­ki­niais. Va­do­vau­da­ma šiai drau­gi­jai, suor­ga­ni­za­vau Aly­tu­je kraš­tie­čių moks­li­nin­kų kon­fe­ren­ci­jas „Kad Aly­tus ne­iš­si­vaikš­čio­tų“, „Moks­li­nė veik­la ir re­gio­no sie­ki­mai“ ir kt. 2021 me­tų rug­sė­jį drau­ge su kraš­to moks­li­nin­kais at­kū­rė­me ir iš­plė­tė­me Aly­taus kraš­to moks­li­nin­kų drau­gi­ją „Vi­zi­ja“, bu­vau iš­rink­ta jos vi­ce­pre­zi­den­te.

– Kaip ma­no­te, ko­dėl taip su­si­klos­tė, kad Jums te­ko tiek daug su­dė­tin­gų pa­rei­gų, at­sa­ko­my­bės?

– Jau­čiu, kad ma­ni­mi pa­si­ti­kė­jo žmo­nės. Pa­siū­ly­da­vo, pa­kvies­da­vo dirb­ti drau­ge. Gal to­dėl, kad dar­bą pa­da­rau iki ga­lo, kad ne­bi­jau, jei­gu bus sun­ku.

– Kas to­liau, ger­bia­mo­ji pro­fe­so­re?

– La­bai no­rė­čiau pa­kvies­ti mo­ky­tis mu­zi­kos ar da­ly­vau­ti mu­zi­kos te­ra­pi­jos už­si­ė­mi­muo­se tuos vai­kus, ku­riems ypač sun­ku. Tu­riu įsi­pa­rei­go­ji­mų ma­gist­ran­tams, kvie­ti­mų skai­ty­ti pra­ne­ši­mus už­sie­ny­je kon­fe­ren­ci­jo­se, ple­na­ri­niuo­se po­sė­džiuo­se, esu kvie­čia­ma ves­ti mo­ky­mus Lie­tu­vos mies­tuo­se apie įtrau­kų­jį švie­ti­mą, mu­zi­kos te­ra­pi­ją.

O ir la­bai mie­las ma­no lais­va­lai­kis – kny­gos, mu­zi­ka, ty­la ir ša­lia my­li­mas žmo­gus, ku­ris man vi­są gy­ve­ni­mą lei­do bū­ti sa­vi­mi.

Rekomenduojami video