Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Dva­si­nei pi­lig­ri­mys­tei rei­kia tik pa­si­ti­kė­ji­mo Die­vu ir Jo per­kei­čian­čia ga­lia bei ma­lo­ne”

Toks aly­tiš­kės, 16 kar­tų ap­lan­kiu­sios Die­vo ma­lo­nė­mis iš­gar­sė­ju­sią Lur­do šven­to­vę, pa­ta­ri­mas pir­mą kar­tą be­si­krau­nan­tiems pi­lig­ri­mi­nes kup­ri­nes.

Kal­ba­me, sva­jo­ja­me apie atos­to­gas, pla­nuo­ja­me joms ke­lio­nes. Ke­liau­jan­čių­jų dau­gė­ja ir mū­sų ša­ly­je, gau­sė­ja gre­tos tų, ku­rie į ke­lio­nes lei­džia­si pės­čio­mis. Po­pu­lia­rė­ja pi­lig­ri­mi­nės ke­lio­nės. Šv. Jo­kū­bo ke­lias – pir­ma­sis ir se­niau­sias Eu­ro­pos kul­tū­ros ke­lias, ku­riuo pi­lig­ri­mai lei­džia­si nuo vi­du­ram­žių. Nuo 2013 me­tų vi­sa Lie­tu­va iš­rai­žy­ta pi­lig­ri­mi­niais tu­ris­ti­niais lie­tu­viš­kai­siais Ca­mi­no Li­tu­a­no ke­liais. Ša­lies šiau­rė­je šis ke­lias jun­gia­si su Ca­mi­no Lat­vi­ja, o pie­tuo­se – su len­kiš­kuo­ju Ca­mi­no Po­la­co.

Kiek do­va­nų su­krau­na pi­lig­ri­mys­tė? Nuo sep­tin­tos kla­sės į pi­lig­ri­mys­tę įsi­trau­ku­si aly­tiš­kė Ja­ni­na Ma­ri­ja Ba­le­vi­čie­nė tei­gia, kad iš ke­lio­nių tik­rai vi­si grįž­ta pa­si­kei­tę. Ne­pa­pras­ti, jau­di­nan­tys įspū­džiai, nau­jos pa­žin­tys, ke­ly­je su­tik­ti žmo­nės, įdo­mios vie­to­vės, nuo­sta­bios šven­to­vės, ben­dra mal­da, dai­na, nuo­šir­dūs pa­šne­ke­siai, ben­dri džiaugs­mai, pa­gal­ba, pa­ta­ri­mai po­il­sio va­lan­dė­lė­mis, gam­tos gro­žis – vi­sa tai kiek­vie­ną pra­tur­ti­na, per­kei­čia min­tis, gy­ve­ni­mo pras­mės su­vo­ki­mą, at­ve­ria šir­dis, su­jun­gia ben­drys­tei, su­stip­ri­na, pa­de­da at­ras­ti sa­ve, pa­jus­ti Die­vo pri­si­lie­ti­mą, Jo pa­ži­ni­mą ir ra­my­bę.

Įspū­džius iš pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių po Lie­tu­vą, ir ne tik po ją, aly­tiš­kė in­for­ma­ty­viai ir įdo­miai su­dė­jo į tris kny­gas.

Ja­ni­ną Ma­ri­ją BA­LE­VI­ČIE­NĘ kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis gi­mė tre­čio­ji Jū­sų kny­ga? Ar ga­li­me ti­kė­tis ir ket­vir­to­sios? Ku­rią kny­gą pa­ruoš­ti už­tru­ko il­giau­siai?

– CO­VID-19 pan­de­mi­ja su­grio­vė mū­sų pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių pla­nus, ap­ri­bo­jo ke­lia­vi­mą. Pa­bu­vus vie­nat­vė­je, nu­ta­riau už­ra­šy­ti tai, ką jau re­gė­jo­me, pa­ty­rė­me, ap­lan­kę iš­skir­ti­nes šven­tas vie­tas Lie­tu­vo­je, pa­ma­tę nuo­sta­biai ge­rus dar­bus vyk­dan­čius gar­bius žmo­nes.

Tai mū­sų ša­lies na­cio­na­li­nio me­ce­na­to Ar­vy­do Paukš­čio ne­iš­sen­kan­tis šir­dies ge­ru­mas bei pa­ra­ma Al­vi­to ir Bal­bie­riš­kio baž­ny­čių sta­ty­boms. Šio jau­no, iš­skir­ti­nio ge­ru­mo ir mei­lės ku­pi­no žmo­gaus tvir­tas ir gi­lus ti­kė­ji­mas bei dos­nu­mas la­bai su­jau­di­no, su­ža­vė­jo vi­sus ir iš­liks ne­pa­mirš­ta­mo ge­ru­mo, do­va­no­to ki­tiems, mū­sų ša­liai, pa­vyz­dys.

Tur­tin­gų ge­ru­mu at­si­ra­do ir dau­giau. Tai Ka­zi­mie­ras ir Vi­ta­li­ja Ma­si­lio­niai, pa­sta­tę pir­mą­ją Lie­tu­vo­je pri­va­čią baž­ny­čią Ro­ko­nių kai­me Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, į ku­rią at­vyks­ta mels­tis ne tik kai­mo gy­ven­to­jai, bet ir iš to­li­mų vie­to­vių ir mies­tų.

Prieš pan­de­mi­ją ap­lan­kė­me gar­si­ą­ją Lat­vi­jos šven­to­vę – Ag­luo­ną, ku­rio­je lan­kė­si ir šv. Mi­šias au­ko­jo po­pie­žius Pran­ciš­kus.

Pa­ty­rus ne­iš­dil­do­mus įspū­džius, no­rė­jo­si ir su ki­tais pa­si­da­lin­ti.

Kū­ry­bi­niai at­ei­ties pla­nai te­lie­ka ma­no sva­jo­nė­se.

– Ar pa­ste­bi­te, kad pi­lig­ri­mų mū­sų ša­ly­je dau­gė­ja? Ka­da Jūs pa­ti pir­mą kar­tą iš­si­ruo­šė­te į to­kią ke­lio­nę?

– Pan­de­mi­jos me­tu daug kas iš nau­jo at­ra­do sa­vo kraš­tą ir ja­me esan­čias šven­to­ves. Per te­le­vi­zi­ją tran­sliuo­ja­mos šv. Mi­šios iš įvai­rių baž­ny­čių ne tik ska­ti­no mels­tis, bet ir ža­di­no no­rą pa­tiems tas šven­to­ves ap­lan­ky­ti.

Tuo už­da­ru lai­ko­tar­piu žmo­nės pa­mė­go in­di­vi­du­a­lias ke­lio­nes. Pa­va­sa­rė­jant, pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, pi­lig­ri­mai ak­ty­viai ir gau­siai pra­dė­jo ke­liau­ti po mū­sų ša­lį įvai­rio­mis kryp­ti­mis. Ir nau­jų marš­ru­tų pan­de­mi­jos me­tu bu­vo su­kur­ta ir su­žy­mė­ta. Tai Ca­mi­no Li­tu­a­no sa­va­no­rių bei Lie­tu­vos pi­lig­ri­mų ben­dri­jos na­rių at­lik­ti dar­bai. Pa­gar­bus ačiū šiems šau­niems žmo­nėms.

Pir­mą kar­tą į pi­lig­ri­mi­nį žy­gį su nak­vy­ne tė­vų bu­vau iš­leis­ta dar mo­kyk­lo­je, pa­bai­gu­si sep­ty­nias kla­ses. Vė­liau mū­sų ke­lio­nės il­gė­jo ir to­bu­lė­jo. Su tu­riz­mo bū­re­lio va­do­vu ke­lia­vo­me ne tik pės­čio­mis, bet ir dvi­ra­čiais. Bu­vo la­bai įdo­mu, links­ma ir sma­gu.

– Tur­būt jau ne­su­skai­čiuo­tu­mė­te, kiek kar­tų iš­si­ruo­šė­te į pi­lig­ri­mi­nę ke­lio­nę? Ko­kios iš­li­ko įsi­min­ti­niau­sios?

– Daug, la­bai daug ki­lo­met­rų jau­nys­tė­je nu­žy­giuo­ta. Ir stu­di­jų me­tais ke­liau­ta. Dirb­da­ma mo­kyk­lo­je su sa­vo auk­lė­ti­niais la­bai mė­gau ke­liau­ti pės­čio­mis, o to­li­mas vie­to­ves pa­siek­da­vo­me au­to­bu­sais. Vi­sos ke­lio­nės bu­vo įsi­min­ti­nos, ne­pa­kar­to­ja­mos, nuo­sta­bios.

Kar­tu no­riu pa­kvies­ti į VI­II pa­va­sa­ri­nį pi­lig­ri­mi­nį žy­gį ba­lan­džio 30 die­ną marš­ru­tu „Aly­tus–Pi­va­šiū­nai“. Kam įdo­mu, pa­teik­siu pla­tes­nę in­for­ma­ci­ją.

Šis pi­lig­ri­mi­nis žy­gis skir­tas mal­dai už Šei­mas, Mo­ti­nas, Tai­ką ir Baž­ny­čią. Į pi­lig­ri­mi­nį žy­gį kvie­čia Pi­va­šiū­nų pi­lig­ri­mų cen­tras, Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos Aly­taus de­ka­na­tas ir Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos Aly­taus de­ka­na­tas. Spe­cia­li žy­gio in­ten­ci­ja – už il­ga­me­tės žy­gio da­ly­vių or­ga­ni­za­to­rės vy­riau­sio­sios ti­ky­bos mo­ky­to­jos Ro­mos Raš­ke­vi­čie­nės svei­ka­tą.

Pi­lig­ri­mi­nis žy­gis pra­si­dės ba­lan­džio 30 d. 8 val. – Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios šven­to­riu­je, baig­sis – apie 19 val. Pi­va­šiū­nuo­se.

Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rė Ri­ta Kau­pi­nie­nė, ko­or­di­na­to­riai: Aud­ro­nė Anu­šaus­kie­nė, Pi­va­šiū­nų pi­lig­ri­mų cen­tro ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, tel. 8 616 81179; Vir­gi­ni­ja Ptaš­ny­kie­nė, Aly­taus de­ka­na­to me­to­di­nio cen­tro va­do­vė vyr. mo­ky­to­ja, tel. 8 684 26259. Nuo­šir­džiai kvie­čia­me ir lau­kia­me vi­sų.

Įsi­min­ti­niau­sios bu­vo to­li­mos pi­lig­ri­mi­nės ke­lio­nės į Die­vo ma­lo­nė­mis iš­gar­sė­ju­sią Lur­do šven­to­vę Pran­cū­zi­jo­je, ku­rio­je te­ko lan­ky­tis net 16 kar­tų, bei ėji­mas šven­tų­jų vie­nuo­lių ke­liais. Šios ke­lio­nės pa­li­ko ne­blės­tan­čius, ne­iš­dil­do­mus, ne­pa­kar­to­ja­mus įspū­džius, Die­vo pri­si­lie­ti­mo žen­klus kiek­vie­no pi­lig­ri­mo šir­dy­se.

– Ar te­ko ras­ti, pa­ste­bė­ti ne­pel­ny­tai pa­mirš­tų bei ap­leis­tų baž­ny­tė­lių, šven­tų vie­tų?

– Taip. Te­ko. La­bai liūd­na bu­vo žiū­rė­ti į ap­leis­tą kop­ly­tė­lę vie­no­se Aukš­tai­ti­jos ka­pi­nė­se. Ti­kė­ki­me, kad dar bus su­spė­ta ją su­re­mon­tuo­ti, kol vi­sai ne­su­griu­vo. Ir ap­leis­tų pi­lia­kal­nių bei pa­ke­lės kry­žių ma­tė­me.

Ti­ki­me, vi­lia­mės, kad pa­va­sa­rį sa­va­no­rių ar ki­tų ge­rų žmo­nių pa­gal­bos jie su­lauks.

Liūd­na ir skau­du ma­tant, kaip nyks­ta ato­kes­ni kai­mai, ma­žė­ja ti­kin­čių­jų ir tos iš­skir­ti­nės me­di­nės baž­ny­tė­lės, ku­rias sta­tant bu­vo su­dė­ta mū­sų pro­tė­vių vi­sa iš­mo­nė, gro­žio ir tra­di­ci­jų pa­li­ki­mas, sto­vi tuš­čios ir vie­ni­šos, kol sek­ma­die­niais at­vyks­ta ke­le­tą pa­ra­pi­jų ap­tar­nau­jan­tis ku­ni­gas, nes ir jų ma­žė­ja.

– Kaip rei­kė­tų pa­si­reng­ti, kad ir trum­pai pi­lig­ri­mi­nei ke­lio­nei? Čia aš apie dva­si­nius rei­ka­lus.

– Dva­si­nei pi­lig­ri­mys­tei rei­kia tik pa­si­ti­kė­ji­mo Die­vu ir Jo per­kei­čian­čia ga­lia bei ma­lo­ne. Iš­si­ruoš­ki­me ir ei­ki­me šio­je ke­lio­nė­je ne­bi­jo­da­mi, Šven­tos Dva­sios ve­da­mi ir Šv. Raš­tą skai­ty­da­mi.

Ti­kė­da­mi, vil­tį tu­rė­da­mi, mei­lę ir ra­my­bę neš­da­mi, sa­vo tiks­lą pa­siek­si­me, at­ra­si­me tei­sin­gą gy­ve­ni­mo ke­lią, ve­dan­tį pas Vieš­pa­tį.

– Tei­gia­ma, kad žmo­nės iš pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių su­grįž­ta ki­to­kie. Ko­kie su­grįž­ta?

– Iš pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių tik­rai vi­si grįž­ta pa­si­kei­tę. Ne­pa­pras­ti, jau­di­nan­tys įspū­džiai, nau­jos pa­žin­tys, ke­ly­je su­tik­ti žmo­nės, įdo­mios vie­to­vės, nuo­sta­bios šven­to­vės, ben­dra mal­da, dai­na, nuo­šir­dūs pa­šne­ke­siai, ben­dri džiaugs­mai, pa­gal­ba, pa­ta­ri­mai po­il­sio va­lan­dė­lė­mis, gam­tos gro­žis, – vi­sa tai kiek­vie­ną pra­tur­ti­na, per­kei­čia min­tis, gy­ve­ni­mo pras­mės su­vo­ki­mą, at­ve­ria šir­dis, su­jun­gia ben­drys­tei, su­stip­ri­na, pa­de­da at­ras­ti sa­ve, pa­jus­ti Die­vo pri­si­lie­ti­mą, Jo pa­ži­ni­mą ir ra­my­bę. Šios ke­lio­nės su­tei­kia iš­tver­mės, pa­lai­mos ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mo.

– Jus tur­būt džiu­gi­na tai, kad pi­lig­ri­mys­te vis la­biau su­si­ža­vi jau­ni­mas?

– La­bai džiu­gi­na, kad pi­lig­ri­mys­tė ple­čia­si, ke­liau­to­jų gre­tos au­ga, kad šio­mis ke­lio­nė­mis vis la­biau su­si­ža­vi jau­ni­mas, do­mi­si, ke­liau­ja, ku­ria nau­jus marš­ru­tus. Tai pui­ku. Tai svei­kin­ti­na. Ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nės pri­si­jun­gia.

– Tre­či­ą­ją sa­vo kny­gą ski­ria­te sū­nums ir jų šei­moms. Ko­dėl taip nu­spren­dė­te? Jiems pi­lig­ri­mi­nės ke­lio­nės ar­ti­mos ar dar rei­kia ati­tin­ka­mo lai­ko į jas įsi­jung­ti?

– Ka­dan­gi ma­no sū­nūs su šei­mo­mis ku­rį lai­ką gy­ve­no už­sie­ny­je, ten gy­ve­na anū­kai su šei­mo­mis ir pro­anū­kiai, to­dėl šią kny­gą jiems sky­riau. Ap­ra­šiau iš­skir­ti­nes nau­jas šven­to­ves, ki­tas is­to­ri­nes vie­tas su vil­ti­mi, kad, grį­žę į Lie­tu­vą ap­lan­ky­tų, pa­ma­ty­tų ir gė­rė­tų­si.

Pi­lig­ri­mi­nės ke­lio­nės anū­kams ir jų šei­mos na­riams yra ar­ti­mos, to­dėl ir su­grį­žus į tė­vy­nę bus pro­ga pa­ke­liau­ti, jį pa­žin­ti, pa­sig­ro­žė­ti, sa­vo vai­kams pa­pa­sa­ko­ti.

Rekomenduojami video