Af­ga­nis­ta­nas – ir vėl vi­so pa­sau­lio dė­me­sio cen­tre. Tei­gia­ma, jog iš šios ša­lies pa­si­trau­kus JAV pa­jė­goms, Na­cio­na­li­nės ar­mi­jos ka­riai bu­vo to­kie iš­si­gan­dę, kad pa­lik­da­vo sa­vo pos­tus, ka­ro ba­zes, ta­li­bams dar net ne­pa­si­ro­džius. Ne­at­si­lai­kė ir Ka­bu­las, ša­lies sos­ti­nė. Af­ga­nis­ta­nas pa­žįs­ta­mas dviem aly­tiš­kių ka­rių kar­toms: pir­mie­ji šia­me kraš­te ko­vo­jo dar so­vie­ti­niais me­tais, ant­rie­ji vy­ko kaip tai­kos pa­lai­ky­mo mi­si­jos taik­da­riai.

Šį kar­tą Al­do­na KU­DZIE­NĖ kal­bi­na vy­res­nės kar­tos at­sto­vą Arū­ną Kač­kaus­ką, ak­ty­viau­sio ša­ly­je Aly­taus mies­to ir ra­jo­no Af­ga­nis­ta­no ka­ro ve­te­ra­nų klu­bo pir­mi­nin­ką.

– Ta­li­ba­no ko­vo­to­jai rug­pjū­čio vi­du­ry­je ga­lu­ti­nai pe­rė­mė Af­ga­nis­ta­no kon­tro­lę. Ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad be jo­kio pa­si­prie­ši­ni­mo, nors JAV va­do­vau­ja­mų už­sie­nio pa­jė­gų at­sto­vai tei­gė, kad af­ga­nis­ta­nie­čiai vi­siš­kai pa­si­ren­gę at­si­lai­ky­ti ta­li­bams. Kaip ma­no­te, ko­dėl to­kia baig­tis?

– Af­ga­nis­ta­nas, ša­lis, pra­si­de­dan­ti ry­tuo­se Hin­du­ku­šo vir­šu­kal­nė­mis ir pa­si­bai­gian­ti va­ka­ruo­se Re­gis­ta­no dy­ku­ma. Tu­ri gi­lias is­la­mo ti­kė­ji­mo tra­di­ci­jas, tur­tin­gą is­to­ri­ją, jo­je gy­ve­nan­čių tau­tų įvai­ro­vę, ku­rią su­da­ro puš­tū­nai, cha­za­rie­čiai, ta­dži­kai, uz­be­kai ir dau­ge­lis ki­tų, ir iš­skir­ti­nį bruo­žą – ko­vin­gu­mą.

Ko­dėl taip at­si­ti­ko? Iš­skir­čiau ke­le­tą as­pek­tų. Pir­ma­sis – per 20 me­tų lai­ko­tar­pį JAV ir ki­tos NA­TO są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gos daug nu­vei­kė už­tik­rin­da­mos sau­gu­mą ir sta­bi­lu­mą šia­me re­gio­ne. Pa­grin­di­nė ka­ri­nės mi­si­jos funk­ci­ja bu­vo neut­ra­li­zuo­ti tarp­tau­ti­nį te­ro­riz­mą, su­kur­ti ir ga­ran­tuo­ti tai­ką bei pa­dė­ti ko­vo­ti su ra­di­ka­lio­mis is­la­mo gru­puo­tė­mis af­ga­nų ar­mi­jai. Nors ne­bu­vo iš­veng­ta ir ka­ri­nių veiks­mų.

Ka­ri­nės ope­ra­ci­jos bu­vo vyk­do­mos ne žmo­giš­kai­siais iš­tek­liais, o šiuo­lai­ki­nė­mis ka­ri­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis (ob­jek­tų nai­ki­ni­mas iš pa­ly­do­vų, be­pi­lo­tės skrai­dyk­lės), vis dėl­to au­kų ne­iš­veng­ta, liūd­niau­sia, kad žū­da­vo tai­kūs gy­ven­to­jai (vai­kai, mo­te­rys). Tai su­kė­lė ne­py­kan­tą ir kon­kre­čiai JAV, ir NA­TO pa­jė­goms.

Ant­ra­sis as­pek­tas – ra­di­ka­lus Ta­li­ba­no ju­dė­ji­mas, at­si­ra­dęs de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je so­vie­tų in­va­zi­jos me­tu, iš­au­gi­nęs tarp­tau­ti­nį te­ro­riz­mą, įga­vęs pa­grei­tį pa­si­trau­kus so­vie­tams, po Rug­sė­jo 11-osios įvy­kių, JAV ir NA­TO pa­jė­gų ne­su­nai­kin­tas, pa­si­trau­kė į Pa­kis­ta­ną, iš­lau­kė sa­vo va­lan­dos, vėl su­grį­žo, įro­dy­da­mas, kad tai ga­lin­ga jė­ga.

Tre­čia­sis – Af­ga­nis­ta­no ka­riuo­me­nė, per­ša­si min­tis, kad pa­de­da­ma JAV ir są­jun­gi­nin­kų yra ge­rai gin­kluo­ta, ap­mo­ky­ta, taip, bet svar­biau­sia yra la­bai že­mo mo­ra­li­nio ly­gio.

Aki­vaiz­džiai ne­no­rė­jo prie­šin­tis, mū­sų lai­ku iš­ti­si da­li­niai per­ei­da­vo mo­dža­he­dų pu­sė­je, ne­ma­nau, kad kas nors pa­si­kei­tė ir da­bar. Tar­nau­da­vo ži­no­da­mi, kad bus šil­tai ap­reng­ti, so­čiai pa­val­gę, ko dau­giau rei­kia?

Mes jiems ir ta­da, ir da­bar esa­me ki­ta­tau­čiai. Mu­sul­mo­nui ap­gau­ti ki­ta­ti­kį yra gar­bės rei­ka­las, vie­na kal­ba, ki­ta da­ro.

Ket­vir­ta­sis – ben­dra­dar­bia­vi­mas su ISAF pa­jė­gų (Tarp­tau­ti­nės sau­gu­mo pa­gal­bos pa­jė­gos) ka­riais vie­ti­niam kon­tin­gen­tui reiš­kė, pa­va­din­kim, „šil­tą vie­tą“, tai fi­nan­si­niai, mo­ra­li­niai, ma­te­ria­li­niai as­pek­tai. Vi­si, ku­rie ben­dra­dar­bia­vo, pui­kiai su­vo­kia, kas jų lau­kia, tai ir pa­ro­do vi­siš­ką cha­o­są ir des­pe­ra­ci­ją oro uos­te.

– Ne­leng­va su­pras­ti „vy­riš­kus“ rei­ka­lus. So­vie­tų Są­jun­ga 1979 me­tais įsi­ver­žė į Af­ga­nis­ta­ną, siek­da­ma pa­rem­ti Af­ga­nis­ta­no ko­mu­nis­ti­nę vy­riau­sy­bę, ku­ri tuo me­tu bu­vo įsi­vė­lu­si į kon­flik­tą su mu­sul­mo­nų par­ti­za­nų ko­vo­to­jais. Kaip ver­tin­tu­me tą ko­vą, ku­rios da­ly­viu, gal tiks­liau liu­di­nin­ku, te­ko bū­ti? Kiek lai­ko tru­ko Jū­sų gy­ve­ni­mas (tik­rai ne pats tin­ka­miau­sias žo­dis) Af­ga­nis­ta­ne?

– So­vie­tų in­va­zi­ja, pri­deng­ta „in­ter­na­cio­na­li­ne pa­gal­ba“, už­tru­ko 9 me­tus, 1 mė­ne­sį ir 18 die­nų, bei kai­na­vu­si di­džiau­sia kai­na: jau­nuo­lių gy­vy­bė­mis, mo­ti­nų aša­ro­mis ir skaus­mu.

Ir da­bar dar nė­ra tiks­liai nu­sta­ty­ta tik­ro­ji už­puo­li­mo prie­žas­tis, o jų yra tik­rai ne vie­na. Tik vie­na aiš­ku, kad ka­rą pra­dė­jo po­li­ti­kai, o ka­riau­ti tu­rė­jo­me mes, pa­pras­ti ka­rei­vė­liai, „Di­džio­sios im­pe­ri­jos ka­ro ma­ši­nos sraig­te­liai“.

Mū­sų li­ki­mus kaž­kas spren­dė už mus, bu­vo­me vi­siš­kai pri­klau­so­mi, ne­bu­vo jo­kios in­for­ma­ci­jos, jo­kio pa­si­ruo­ši­mo ir su­vo­ki­mo apie ka­ro pa­da­ro­mas tiek mo­ra­li­nes, tiek fi­zi­nes žaiz­das.

Vi­siems te­ko pa­tir­ti ka­ro žiau­ru­mus, o vi­sa tai pa­lie­ka gi­lias psi­cho­lo­gi­nes žaiz­das, bet ne­pa­lū­žo­me, tik su­tvir­ti­no tik­rą bro­liš­ką drau­gys­tę, juk at­gal ke­lio nė­ra.

Ne­si­no­ri skai­čiuo­ti pra­leis­to lai­ko, ko ge­ro, kiek bu­vo skir­ta, tiek ga­na. Taip kaip ir ne­si­no­ri grįž­ti at­gal į pra­ei­tį, nors pra­bė­go ne­ma­žai lai­ko, bet vis­kas gu­li gi­liai pra­ei­ty­je ir pri­si­mi­ni­muo­se. SSRS in­va­zi­ja Va­ka­rų pa­sau­lio bu­vo pri­pa­žin­ta gė­din­ga ir ne­pa­teis­na­ma.

– JAV ka­riuo­me­nė pa­lai­kė sa­vo bu­vi­mą Af­ga­nis­ta­ne nuo 2001 me­tų, kai įve­dė sa­vo pa­jė­gas į šią ša­lį po Ta­li­ba­no at­si­sa­ky­mo per­duo­ti „Al-Qa­e­da“ ly­de­rį Osa­mą bin La­de­ną Rug­sė­jo 11-osios ata­kų aki­vaiz­do­je. Sėk­me ar ne­sėk­me pa­va­din­tu­mė­te šį pe­ri­odą?

– Per sa­vo bu­vi­mo lai­ko­tar­pį, ma­nau, ame­ri­kie­čiai pa­sie­kė sa­vo tiks­lą, bu­vo su­nai­kin­tas prie­šas Nr. 1, „Al-Qa­e­da“ ly­de­ris Osa­ma bin La­de­nas, po to se­kė si­tu­a­ci­jos sta­bi­li­za­vi­mas. Sėk­mė tai ar ne­sėk­mė? Ma­ny­čiau, kiek žmo­nių, tiek ir nuo­mo­nių. Vie­ni smer­kia ir va­di­na ne­sėk­me ir gė­din­gu pa­si­trau­ki­mu. Ki­ti tei­si­na.

Nors pa­si­trau­ki­mas la­bai įvai­rias­pal­vis, man tai keis­to­kas. So­vie­tų at­si­trau­ki­mas bu­vo su­de­rin­tas pa­gal pa­si­ra­šy­tus tarp­tau­ti­nius su­si­ta­ri­mus Že­ne­vo­je, griež­tai pa­gal ga­lio­jan­tį gra­fi­ką ir ter­mi­ną, ku­rį so­vie­tų ge­ne­ro­lai vyk­dė tiks­liai pa­gal gra­fi­ką.

Pa­si­trau­kiant iš kiek­vie­no gar­ni­zo­no af­ga­nis­ta­nie­čių ar­mi­jai vis­kas bu­vo ati­duo­da­ma pa­gal pro­to­ko­lus, vi­sa amu­ni­ci­ja, in­fra­struk­tū­ra, tur­tas, nie­kas ne­bu­vo su­nai­ki­na­ma, pas­ku­ti­nis ran­kų pa­spau­di­mas ir – il­gai lauk­ta ke­lio­nė na­mo.

Keis­tai man at­ro­do ame­ri­kie­čių pa­si­trau­ki­mas, be jo­kio įspė­ji­mo, įpras­ta kas­die­ny­bė va­ka­re, ry­te jau nie­ko ne­bė­ra, tik vi­sa amu­ni­ci­ja ir gin­kluo­tė pa­lik­ta ne­veiks­min­ga, kaip ko­kie zui­kiai į krū­mus.

Ne­su­pran­ta­ma at­si­trau­ki­mo tak­ti­ka.

– Ar tik­rai nie­kas ne­ga­li už­tik­rin­ti lais­vės Af­ga­nis­ta­nui? Kaip ma­no­te, ko­kie po­ky­čiai lau­kia šios ša­lies?

– Is­to­ri­ja by­lo­ja, kad šią ša­lį ban­dė pa­verg­ti an­glai ir ne vie­ną kar­tą, taip pat so­vie­tai, bet vis­kas bai­gė­si pra­lai­mė­ji­mais.

Tai tau­tų vi­su­ma su at­ski­ru men­ta­li­te­tu, iš­skir­ti­niu bruo­žu – ko­vin­gu­mu. Bet jį mes su­pras­ki­me skir­tin­gai. Blo­giau­sia tai, kad tą ko­vin­gu­mą jie pa­tys su­pran­ta sa­vaip.

Sil­pna jų vie­ta ta, kad ko­vo­ja at­ski­ros gen­tys tar­pu­sa­vy­je, pjau­sis at­ski­ri ka­ro lau­ko va­dai, ta­li­bai siau­tės, o pa­grin­di­nė val­džia, jei­gu to­kia bus, tai ji bus sim­bo­li­nė. Štai šis su­si­skal­dy­mas ir ve­da į ne­ži­nią dėl at­ei­ties, ne­už­tik­ri­na tau­tai sta­bi­lu­mo, ly­gy­bės ir ki­tų ver­ty­bių.

– Ko pa­sau­lio ša­lys tu­ri pa­si­mo­ky­ti iš Af­ga­nis­ta­no si­tu­a­ci­jos?

– Ša­lis, ku­rios nie­kas ne­pa­ver­gė ir, ko ge­ro, nie­ka­da tai ne­įvyks. Pa­li­ki­me jiems pa­tiems nu­spręs­ti sa­vo at­ei­tį. Kam tų ne­tek­čių ir skaus­mo. Pa­si­mo­ky­ki­me iš klai­dų ir jas iš­ana­li­zuo­ki­me, kad to dau­giau ne­rei­kė­tų kar­to­ti.

– Pla­čiai ži­niask­lai­do­je kal­ba­ma apie pa­sun­kė­sian­čią mo­te­rų da­lią. Ar tar­nau­jant Af­ga­nis­ta­ne jums te­ko daug ma­ty­ti mo­te­rų af­ga­nis­ta­nie­čių? Ką jos vei­kė?

– Mo­te­rys ir mer­gai­tės la­biau­siai ken­tė­jo nuo ka­ro kon­flik­tų. Įsi­vieš­pa­ta­vus Ta­li­ba­no re­ži­mui, mo­te­rys bu­vo pri­vers­tos dė­vė­ti bur­kas vie­šu­mo­je, joms taip pat už­draus­ta dirb­ti vie­šu­mo­je, lan­ky­ti mo­kyk­lą, va­žiuo­ti dvi­ra­čiu, gar­siai juok­tis bei dė­vė­ti spal­vo­tus dra­bu­žius.

Dėl ka­ri­nių kon­flik­tų naš­lė­mis ta­po apie 1 mln. mo­te­rų. Tiek pa­gal vie­tos pa­pro­čius ir tra­di­ci­jas, tiek pa­gal įsta­ty­mus, mo­te­rys įpras­tai bū­da­vo ap­ri­bo­tos na­mų erd­ve, kol vy­rai tu­rė­jo pri­ėji­mą prie vie­šo­sios erd­vės. Va­di­na­si, kol vy­rai dirb­da­vo, mo­te­rys rū­pi­no­si na­mais ir šei­ma.

Taip bu­vo auk­lė­ja­mos mer­gai­tės nuo ma­žų die­nų. Ne­pai­sant to, ša­ly­je be­veik nie­kas ne­pa­si­kei­tė, o po­žiū­ris į mo­te­ris lie­ka toks pat. Iki šiol mo­te­rys ne­drįs­ta vie­šu­mo­je ro­dy­tis be bur­kų, nors įsta­ty­mai to ne­be­rei­ka­lau­ja.

Jei Ta­li­ba­nas įves ša­ria­to įsta­ty­mus, jų pa­dė­tis dar la­biau pa­sun­kės.

– Pa­bė­gė­liai. Ką tu­rė­tu­me įver­tin­ti juos pri­im­da­mi į sa­vo ša­lį?

– Pa­bė­gė­liai, ma­nau, tai pa­ti skau­džiau­sia te­ma, ne tik pa­čiam Af­ga­nis­ta­nui, jo tau­tai. Tai gal­vos skaus­mas vi­sam pa­sau­liui, tai glo­ba­li­nė pro­ble­ma.

Srau­tai ne ma­žės, jie tik di­dės. Pa­grin­di­niai srau­tai yra Pa­kis­ta­nas, Ira­nas ir Ka­bu­lo oro uos­tu pa­siek­ti Eu­ro­pą ir Ame­ri­ką. Nors Ta­li­ba­nas kon­tro­liuo­ja vi­sas pa­grin­di­nes Af­ga­nis­ta­no pa­sie­nio su kai­my­ni­nė­mis ša­li­mis per­ėjas ir yra skel­bęs, kad ne­no­ri, jog af­ga­nis­ta­nie­čiai pa­lik­tų vals­ty­bę.

Taip nė­ra. Dėl ko jie bė­ga? Tai dėl vi­siems su­pran­ta­mų prie­žas­čių. Ša­ly­je tvy­ro skur­das, ku­rio pa­grin­di­nė prie­žas­tis ka­ri­niai kon­flik­tai, ku­rie vyks­ta jau ne vie­ną de­šimt­me­tį, ne vie­na kar­ta už­au­go ka­ro są­ly­go­mis.

Prie vi­so ši­to pri­si­dės ir Ta­li­ba­no įve­da­mas ša­ria­tas, o tai vi­sas žmo­niš­ku­mo ver­ty­bes try­pian­tys įsta­ty­mai. Ša­lys, ku­rios pri­ima pa­bė­gė­lius, ne iš­im­tis ir Lie­tu­va, vi­sų pir­ma tu­rė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į sau­gu­mą.

Juk su pa­bė­gė­liais ga­li pra­si­skverb­ti ir ra­di­ka­lus is­la­mo fun­da­men­ta­liz­mas. O tai jau te­ro­ro ak­tai, ne­leis­ki­me pa­si­kar­to­ti Rug­sė­jo 11-osios įvy­kiams.

– O kaip gy­vuo­ja jū­sų klu­bas? Ko­dėl va­di­na­mie­ji af­ga­nai yra to­kie bi­čiu­liš­ki?

– Lai­ko­mės ge­rai, net­gi sa­ky­čiau pui­kiai, į sa­vo am­žių ne­žiū­ri­me, nors me­tai bė­ga. Nie­kas ne­pa­si­kei­tė, iš­lai­ko­me tas pa­čias tra­di­ci­jas, ben­drau­ja­me tar­pu­sa­vy­je, šei­mo­mis.

Rug­pjū­čio 6–8 die­no­mis Pa­ne­vė­žy­je vy­ko są­skry­dis, da­ly­va­vo­me. Mu­zie­jus taip pat ak­ty­viai dir­ba, pri­ima­me vi­sus no­rin­čius, nau­do­dam­sis pro­ga no­riu pa­kvies­ti vi­sus no­rin­čius ap­si­lan­ky­ti mu­zie­ju­je, lau­kia­me.

Iš kur iš­li­ko­me to­kie drau­giš­ki ir bi­čiu­liš­ki? At­sa­ky­mas vie­na­reikš­mis, su­vie­ni­jo AF­GA­NIS­TA­NAS. Tiems, kam ne­te­ko to per­ei­ti, at­leis­ki­te, sun­ku mus su­pras­ti.

– Ar dar sap­nuo­ja­te Af­ga­nis­ta­ną?

– Vai­to­jo­me iš skaus­mo li­go­ni­nės lo­vo­se, gy­dy­da­mi pa­da­ry­tas ka­ro žaiz­das, bet vis dėl­to tik iš ge­ro­sios pu­sės pri­si­me­na­me Af­ga­nis­ta­ną. Jis mus su­vie­ni­jo.