Ar reikėtų atlikti tarptautinių sutarčių reviziją?

Dėl galimos Lietuvos pasirašytų tarptautinių sutarčių revizijos, remiantis nacionalinio saugumo interesais, atsakyčiau taip: ir mūsų Vyriausybė, ir kiekviena ministerija privalo žinoti, kokie tarptautiniai susitarimai buvo sudaryti iki esamos kadencijos darbo pradžios, ir kokios yra tokių tarptautinių įsipareigojimų pasekmės. Pasakysiu labai praktiškai: visiškai natūralu, kad kai tu perimi ūkį, t.y. vieną ar kitą ministeriją, tai, be jokios abejonės, kiekvienam ministrui tiesiog privalu susipažinti, kokiame teisiniame tarptautinių įsipareigojimų lauke jis turi veikti. Todėl aš čia nematau jokio išskirtinumo, manau, kad kiekvienas ministras turi padaryti reviziją pradėdamas darbą vienoje ar kitoje ministerijoje.

O dėl galiojančių tarptautinių sutarčių atsisakymo, jų nutraukimo, galiu pasakyti štai ką: yra idealus požiūris, ideali situacija, ir yra realybė. Jos viena nuo kitos skiriasi kaip diena ir naktis. 2011 metais, kai buvau užsienio reikalų ministras ir pasirašiau būtent šitą konvenciją dėl kasetinių šaudmenų naudojimo, visiems mums atrodė, kad tai – pažangus žingsnis, kad taip mes rodome pavyzdį ir siekiame, kad tokie ginklai niekada ateityje nebebūtų naudojami. Bet ar kas nors 2011 metais galėjo įsivaizduoti, jog atsitiks tai, kas vyksta dabar? Tikriausiai sunkiai. Šiuo atveju manau, kad Lietuvos žingsnis pasitraukiant iš Oslo konvencijos yra teisingas, logiškas, o Norvegijos žingsnis atspindi tą mano minėtą idealų požiūrį – kaip ji norėtų, kad būtų. Nebekartosiu visų argumentų, tiesiog reikėtų žvilgtelėti, kas įvyko Gruzijoje, kas dabar vyksta Ukrainoje, ir tampa aišku, kad gyvename ne idealiame pasaulyje.

Ar tarptautinės sutarties denonsavimas yra išskirtinis įvykis Lietuvos užsienio politikos praktikoje? Man būtų sunku atsakyti ekspromtu, aš tikrai neatsimenu tokių atvejų. Nemanau, kad tai kažkas unikalaus, praktikoje tokių dalykų būtų galima rasti, tiesiog reikėtų atsisėsti ir pasižiūrėti. Kita vertus, manau, klausimas neturėtų būti taip keliamas – ar buvo, ar nebuvo. Klausimas turėtų būti keliamas dėl dabartinės saugumo situacijos regione ir pasaulyje. Manau, kad tas žingsnis buvo reikalingas ir būtinas.

Tarptautinės sutarties denonsavimas – ypatinga ir reta praktika, bet tokių atvejų būna. Pasikeitus aplinkybėms, tarkime, pasikeitus valdžiai ar jos pozicijai, valstybės atšaukia savo sudarytus susitarimus. Bet apskritai laikomasi nuostatos, kad tarptautinės teisės struktūra turi būti stabili. Kad būtų nuspręsta pasitraukti iš vienos ar kitos jos dalies, turi būti rimtų priežasčių. Vieną jau minėjau – ryškų politinės valdžios pasikeitimą. Juk, tarkime, yra žmonių, kurie kranksi, kad ES gali žlugti. Taip pat yra žmonių, tokių kaip aš, kurie sako, kad jeigu dabartiniai liberalai toliau vadovaus ES, jie suardys šitą valstybių sąjungą. Vadinasi, tokiu atveju tarptautinių susitarimų prasme bus atšaukta daug kas iš to, ką dabar turime.

Yra ir kitų galimų rimtų priežasčių: tarkime, JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas sugalvos išvesti Ameriką iš NATO. Tokiu atveju turėtume visiškai naują situaciją. Arba susiformuos BRICS organizacijos valstybių sąjunga: tokiu atveju tarptautinės teisės sistemoje tai kažkokiu būdu turės atsispindėti. Šiandien pasaulyje dominuoja tarptautinė monetarinė Breton Vudso sistema – su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio prekybos organizacija ir kitomis susijusiomis institucijomis. Tačiau, tarkime, dėl BRICS poveikio ši sistema gali pasikeisti. Kai ko atsisakius, kai ką pridėjus.

Dėl pasitraukimo iš Oslo konvencijos reikėtų pasakyti štai ką. Manau, kad daugelis žmonių to nesupranta, nes mūsų mąstymas yra maketuojamas. Jeigu Rusijos neprovokuosime, ji Lietuvos nepuls. Nei šiandien, nei rytoj. O kas bus po 10 metų, tai, tiesą sakant, niekas negali pasakyti. Tačiau šiandien politinė tikrovė yra tokia: Rusija nenori realaus karo su NATO. Antras dalykas: kasetinių šaudmenų buvimas mūsų kariuomenės arsenale esmingai nepakeis karo su Rusija, jeigu jis kiltų, baigties. Pasekmės daugiau ar mažiau bus tokios pačios. Trečia: ir Rytai, ir Vakarai dešimtmečius dirbo ruošdami tokias sutartis, kad jos būtų priimtos ir jų būtų laikomasi. Ir dėl cheminių, ir dėl biologinių ginklų, ir dėl kasetinių bombų. Ir tai, kas dabar vyksta, yra regresas. Mes ardome tarptautinę tvarką, kuri dešimtmečius buvo kuriama dėl saugesnės ateities.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas