Gyvename įdomiais laikais, kada pasaulis sparčiai keičiasi, kada vyrauja pakankamai agresyvus, impulsyvus globalizmas ir jo įvairios ideologinės indokrinacijos. Praktiškai visose gyvenimo srityse: politikoje, kultūroje, finansuose, ekonomikoje, karyboje, net žmonių savimonėje ir istorinėje atmintyje. Visi tie ambivalentiški ir sunkiai kontroliuojami procesai šiandien iš esmės būdingi ir Lietuvai: Lietuva yra Europos Sąjungos dalis, nors pati ES šiandien jau nelabai gali pasakyti, kas ji iš tiesų yra, ko siekia ir kur link juda? Lietuva nebeturi ne tik savo nacionalinės valiutos, bet praktiškai ir nacionalinės bankų sistemos; kadangi turime nacionalinę kariuomenę, kuri nepajėgi apginti valstybės suvereniteto, belieka kliautis tik sąjungininkais, jų gera politine valia ir karinėmis bazėmis, kurios sunkiai dera su šalies Konstitucija ir menkai pavaldžios nacionalinei jurisdikcijai; akivaizdžios globalizmo ideologijos tendencijos ir lietuvių savimonėje: viena vertus, Vilnius yra bene vienintelė sostinė visoje senojoje Europoje, kurioje nėra paminklo pirmajam nacionalinės demokratinės valstybės prezidentui; kita vertus, juk neatsitiktinai artėjame prie fakto, kad vos per porą dešimtmečių iš Lietuvos emigravo beveik milijonas lietuvių. Jei suvokiame faktą, kad valstybė pirmiausia ne tam tikra teritorija, BVP skaičiai ar kažkoks kitas spekuliatyvus indeksas spekuliatyvioje lentelėje, o žmonės / piliečiai / tauta, turinti politinę valią ir generuojanti suverenitetą tam tikroje teritorijoje, tuomet privalu suvokti, jog ta valstybė, jos pajėgumai pasaulyje per paskutinių porą dešimtmečių sumenko daugiau nei ketvirtadaliu. Sumenko valstybė, sumenko ir jos saugumas.

Tokiomis aplinkybėmis tautinės tapatybės, nacionalinio identiteto, o kartu ir Lietuvos – kaip tautos bei valstybės – išsaugojimo klausimai tampa fundamentalūs. Galima sakyti, esminiai ir lūžiniai. Greta gimtosios kalbos, nacionalinė istorija, nacionalinės istorijos politika ir ypač istorinė atmintis, tiksliau tariant, istorinės atminties kultūra, tampa pagrindiniai nacionalinio identiteto išsaugojimo instrumentai globaliame į unifikaciją linkusiame XXI a. Praradę nacionalinę istoriją, vadinamuosius didžiuosius istorinius naratyvus / pasakojimus, praradę tautinius mitus ir istorinės atminties kultūrą labai greitai prarastume nacionalinį identitetą, tapatybę ir tiesiog ištirptume, išnyktume globaliose pasaulio kultūrinėse-civilizacinėse erdvėse. Esmė ta, kad kaip iš istorijos ūkanų XIII a. pradžioje Lietuva iškilo ir labai greit civilizaciškai sublizgėjo, lygiai taip jau XXI a. ji gali civilizaciškai subyrėti ir vėl panirti į nepermatomas istorines ūkanas. Pasaulis nepajuto, net nekrustelėjo, kai iš Lietuvos jau emigravo beveik milijonas. Jis labai nepajustų, jei nebeliktų Lietuvoje ir dar likusių. Buvusių vakarinių mūsų kaimynų prūsų istorija čia yra pamokantis pavyzdys: nors „Prūsijos“ vardas Europos politiniuose žemėlapiuose puikavosi ligi pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau istorinėse dausose klajojančių prūsų sieloms vargu ar nuo to buvo lengviau? Visai neseniai šią dygią situaciją vaizdingai apibūdino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius – įžvalgiai pareiškė, kad „kapitalizmui tarnaujanti politinė kultūra tarnauja Mamonai“. Buvęs sovietinių lagerių kalinys tikrai nėra socialistas, jis tik žmogus, matantis nūdienos pasaulio problemas.

Tokiame diskurse ypatingą svarbą įgyja Pirmoji Lietuvos Respublika – tarpukario Lietuva, gyvavusi 1918–1940 m., ir jos svarbiausi herojai tėvai-kūrėjai, nes būtent tie du dalykai ir sudaro šiuolaikinės, modernios lietuvybės turinio tapatybės pagrindą. Trumpai tariant, situaciją būtų galima apibrėžti maždaug tokia formule-klausimu „pasakyk man, ką tu žinai apie Vasario 16-osios Lietuvą, kaip tu žvelgi, atsimeni ir verifikuoji Pirmąją Lietuvos Respubliką, jos herojus, ir aš pasakysiu kas tu esi ir ar esi lietuvis pilietine / politine prasme“.

Skamba tai galbūt kiek neįprastai bei drastiškai, ir aš jau beveik įsivaizduoju ar netgi matau pasipiktinusius, įsikarščiavusius oponentus – unifikuoto globalizmo šalininkus, šokančius iš savo vietų prieštarauti. Esmė ta, kad nacionalinės tapatybės atpažinimo ir verifikavimo diskurse Vasario 16-osios Lietuva ir jos ryškiausias lyderis – Nepriklausomybės Akto signataras, Valstybės Tarybos pirmininkas ir keturiskart prezidentas A. Smetona iškyla kaip kertinė figūra. Nori to kas ar nenori. Patinka tai kam nors ar nepatinka. Tiesiog tokios yra XXI a. pr. mūsų politinės, kultūrinės situacijos ir istorinės atminties kultūros realijos.

Suprantu, kad XXI a. pradžios lietuviui, per metus švenčiančiam net tris valstybines šventes – Liepos 6-ąją, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, susivokti, apsibrėžti individualų santykį su kiekviena iš tų oficialių švenčių ir išgryninti savąją lietuviškąją modernią politinę tapatybę nėra labai lengva. Tūkstantmetė Lietuvos istorija paini, bet šiandieninė mūsų istorinė atmintis ištįstanti nuo 1253 m. liepos 6-osios ligi 1990 m. kovo 11-osios, dar painesnė. Kyla natūralus principinis klausimas, kuri iš šių švenčių reikšmingiausia, aktualiausia šių laikų mūsų istoriniai atminčiai ir kodėl? Liepos 6-oji šiandieniniam lietuviui iš esmės yra labiau istorinė dekoracija nei faktas. Tiesiog toks bajoriškos Lietuvos spalvingas vaizdinys. Modernaus lietuvio istorinis atodūsis. Juolab kad ši šventė analogų šiandieninėje Europoje neturi. Tradicinėje demokratiškoje Vakarų politinėje kultūroje ir istorinėje atmintyje neįsivaizduojamas reiškinys, kad kuri nors Respublika oficialiai švęstų kažkada kažkur kažkieno karūnuoto karaliaus karūnaciją kaip savo Nacionalinę šventę.

O Vasario 16-oji yra gyvas, realus ir pulsuojantis demokratiško respublikoniško mūsų nacionalinio valstybingumo pamatas. Juridinė, politinė ašis ir kartu šiuolaikinio lietuvio tapatybės pradžia. Jo politinis krikštas. Nes būtent 1918-ųjų vasarį pasauliui buvo pasakyta, kur bus naujoji Lietuva ir kokia ji bus. Kalbant bibliniais terminais, Liepos 6-oji šiuolaikiniam lietuviui yra Senasis Testamentas, o Vasario 16-oji – jau Naujasis. Na, o Kovo 11-oji ir politiškai, ir istoriškai tik tos pačios Vasario 16-osios tęsinys. Savotiškas politinis kablelis tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje. Svarbus momentas, bet vis dėlto tik kablelis.

Tokiame istorinės atminties diskurse A. Smetona – žmogus, kuris ne tik daugiausia paklojo nacionalinio valstybingumo – lietuviško nacionalizmo – ideologinius pamatus, įtvirtino respublikoniškąją lietuviško valstybingumo sampratą, sukūrė ištisą lietuvišką tautininkišką politinį pasaulį, politiškai ir juridiškai legitimavo Vasario 16-osios Lietuvos, taigi kartu šiuolaikinį ir Kovo 11-osios Lietuvos teritorinį vientisumą, bet ir pastebimiausiai suformavo modernaus lietuvio ryšį su nacionaline valstybe. Kaip dar prieš pusšimtį metų yra taikliai pastebėjęs žymiausias lietuvių egzilio kultūros liberalių pažiūrų istorikas ir sociologas Vytautas Kavolis, A. Smetona savo politine laikysena ir doktrina, XX a. pirmojoje pusėje labiausiai įtvirtino lietuvio politinį ir kultūrinį įsipareigojimą nacionalinei valstybei. Be smetoniškojo nacionalizmo, kuriuo, beje, rimčiau neturėjo priežasčių skųstis jokia Lietuvoje tuomet gyvenusi tautinė bendrija, vargu ar Lietuva būtų taip efektyviai išgyvenusi sovietmetį ir pirmoji iš jo išsprūdusi. Žymia dalimi būtent smetoniškasis nacionalizmas sukūrė tokį nedidelį, kondensuotą, kietai supresuotą valstybininkų luomą laikinojoje sostinėje, kurio visą sovietmetį baiminosi net visagalė sovietų valdžia. Poetė Salomėja Nėris klydo: plačiojoje SSSR „skambiausioji styga“ buvo ne LTSR, o Kaunas. Tiksliau, jo politinė charizma. Vytauto Landsbergio liudijimu, kai 7-ojo dešimtmečio viduryje signataro ir diplomato Petro Klimo dukra, Prancūzijos pilietė Eglė Klimaitė–Fourier-Ruelle užsimojo tėvą – tuomet jau pasiligojusį senuką – išsivežti pas save į Prancūziją, totalitarinė valdžia neišleido. Pabijojo. Per Vincą Paleckį pasiųsta žinia, jog neišleidžia, kad P. Klimas Vakaruose staiga vėl netaptų ryškia politine figūra. Jauniausias Vasario 16-osios signataras ir par excellence smetoninis diplomatas Kremliui buvo pavojingas netgi mirties patale.

Ir šiandien, praktiškai jau stovint Lietuvos Tarybos ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto jubiliejinėse šimtmečio išvakarėse, turbūt didžiausias paradoksas yra tas, kad A. Smetonos atminimas Respublikos sostinės Vilniaus viešosiose erdvėse pažymėtas minimaliai blankiai. Nei jam, nei visai Tarybai nėra jokio rimtesnio monumentalaus paminklo, o lietuvių individualioje ir kolektyvinėje (teatras, video-kinas, paradokumentika ir paraistorinė literatūra, spauda, etc.) istorinės atminties kultūroje, kaip galima spręsti iš įvairių viešųjų erdvių, A. Smetonos figūra dažniau ir greičiau išnyra tam tikras šaržas – provokiško veikėjo, rusų agento, perversmininko, antidemokrato, autoritaro, kartais – lėbautojo, politinio bevalio ir bailio, netgi – valstybės išdaviko. Tačiau beveik niekuomet kaip nepalaužiamo valstybininko, kuris visą savo gyvenimą nuosekliai gynė lietuviško valstybingumo bylą ir Respublikos strateginius nacionalinius interesus. Kad ir kaip paradoksalu, tačiau A. Smetonos vardas pastaraisiais dešimtmečiais ne visada dabartinės kartos veikėjų prisimenamas netgi stovint Signatarų namuose ir minint Vasario 16-ąją. Taigi tokios mūsų istorinės atminties kultūros didžiausios grimasos XXI a. pradžioje kalbant, vertinant, prisimenant A. Smetoną.

Žinia, tos A. Smetoną šaržuojančios grimasos neatėjo iš niekur, o per tam tikrą laiką buvo A. Smetonos politinių oponentų ir ypač užsienio priešų, pirmiausia – sovietų, sukurtos ir išpopuliarintos sąmoningai. Kodėl taip buvo padaryta, manau, specialiai aiškinti nereikia – A. Smetona nuolat stovėdamas lietuviško valstybingumo avangarde visuomet buvo to valstybingumo priešų taikinys. Tai natūralu ir suprantama. Nenatūralu tik tai, kad po A. Smetonos mirties praslinkus jau daugiau nei 70 metų, mes vis dar vertiname jį pagal tuos Lietuvos nedraugų ar priešų paslaugiai pasiūtus ir mums nejučia sovietmečiu, o ir po jo įbruktus iškraipytus istorinius standartus. Standartiškai vertinti A. Smetoną sudėtinga, veik neįmanoma, nes jis pats nestandartinis. Ypač savo politine veikla, etika ir simpatijomis Platonui.

Taigi norint „destandartizuoti“ A. Smetoną reikia pirmiausia atpažinti tuos svetimus standartus, ir palaipsniui jų atsikratyti. Nuvalyti nuo A. Smetonos istorines šiukšles ir apnašas. Giliau ir plačiau pažvelgti į pagrindines A. Smetonos vaizdinį deformuojančias grimasas mūsų istorinėje atmintyje.

Viena pirmųjų ir dažniausių atminties grimasų yra ta, kad 1915 m. Vilniuje prasidėjus kaizerinei okupacijai A. Smetona pataikavo, nuolaidžiavo Vokietijai, priešinosi Vasario 16-osios Akto pasirašymui, ilgai laikėsi provokiškos ir netgi monarchistinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo vizijos. Šios istorinės grimasos užuomazgos dėl politinių oponentų, pradėjo formuotis dar pirmojoje Lietuvos Respublikoje, itin išvešėjo sovietmečiu ir neapleidžia lietuvių istorinės atminties kultūros praktiškai ligi šiandien.

Ji dažniausiai grindžiama keliais tendencingai pateikiamais faktais, kad A. Smetona 1917 m. gruodžio 11 d. entuziastingai pasirašė pirmąjį lietuviško valstybingumo atkūrimo Aktą, kuris tuomet numatė glaudžią Lietuvos sąjungą su kaizerine Vokietija ir ilgai ragino šio Akto laikytis, neskubėjo jį keisti ir priimti Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto, jau be keturių konvencijų (karo, muitų, susisiekimo ir finansų) ir sąjungos su Vokietija.

Tačiau esmė ta, kad dalį istorinės tiesos sumaišius su didele dalimi istorinės netiesos, gaunamas ne didesnis tiesos kokteilis, bet tik didelė porcija istorinės dezinformacijos.

Iš pirmo žvilgsnio, taip, galima teigti, kad A. Smetona kartu su dr. Jurgiu Šauliu ir dr. Jonu Basanavičiumi jau nuo pirmųjų kaizerinės okupacijos mėnesių Vilniuje Didžiojo karo metais su vokiečių okupacine administracija užmezgė gana glaudžius, iš pradžių – tik dalykinius, o vėliau – jau ir politinius ryšius. Iš esmės jau nuo 1915 m. gruodžio, o itin – 1916 m. pavasarį, kai vokiečių okupuotoje Lietuvoje kilo bado šmėkla (miestuose, pvz., Vilniuje kas mėnesį iš bado mirė po kelis šimtus žmonių), A. Smetona, kaip Lietuvoje likusios dalies Draugijos Nukentėjusiems nuo karo šelpti pirmininkas, dėjo visas pastangas, kad vokiečių okupacinė našta Lietuvai būtų bent kiek lengvesnė. Kūrė ir pasirašinėjo vokiečių okupacinei valdžiai įvairius skundus dėl vokiečių kareivių savivalės ir gyventojų terorizavimo, neteisingų kaltinimų, memorandumus dėl spaudos ir švietimo suvaržymo, maisto trūkumų, plėšikiškų rekvizicijų, masiško Lietuvos miškų kirtimo ir išvežimo į Vokietiją, deklaracijas dėl susisiekimo varžymų krašto viduje ir išvykimo į užsienius draudimų, viešų, kolektyvinių egzekucijų prieš taikius gyventojus, Vilniuje ir Kaune susikaupusių karo pabėgėlių aprūpinimo darbu, maistu bei būstu ir t. t. Taigi, suprantama, užsiimdamas tokia veikla, su vokiečių okupacine administracine vadovybe A. Smetona palaikė praktiškai nuolatinį ryšį ir kontaktą. Istorinėje perspektyvoje, tas darbas, jam daugiausia ir pelnė provokiško veikėjo etiketę.

Tačiau vertinant istoriškai, tuo pat metu svarbu nepamiršti, jog būtent tas pats A. Smetona Nukentėjusiems nuo karo šelpti lietuvių draugijos „rėmuose“ jau 1915–1916 m. sandūroje Vilniuje, pirmiausia kartu su dr. J. Šauliu, socialdemokratu Steponu Kairiu bei dr. J. Basanavičiumi subūrė pirmą neformalų ir nelegalų Politinį Komitetą, kuris politiškai emancipavo Lietuvą ir pradėjo visą Lietuvos valstybingumo atkūrimo bylą. Taigi A. Smetona ne tik stovi prie modernaus lietuviško valstybingumo ištakų, bet kaip Nukentėjusiems nuo karo šelpti lietuvių draugijos pirmininkas, žymia dalimi yra tų ištakų pradininkas ir kūrėjas.

Būtent A. Smetona su vokiečių administracija Vilniuje ir Kaune užmezgė patvarius santykius, sukūrė tam tikrą savitarpio politinio pasitikėjimo atmosferą ir tokiu būdu visą Lietuvos modernaus valstybingumo bylą išvedė iš rytietiško rusiškojo politinio farvaterio ir pasuko į vakarietiškesnį – provokiškąjį. Konkrečiau kalbant, atitraukė lietuvius nuo politinės / kultūrinės autonomijos idėjos Rusijos imperijoje, kuria lietuviai gyveno dar nuo Vilniaus Didžiojo Seimo laikų (t. y. 1905 m. lapkričio), ir pastūmėjo Lietuvą link visiško ar dalinio (priklausomai nuo tarptautinės politkonjunktūros) politinio suvereniteto atkūrimo Europos politinėje erdvėje. 1917–1918 m. pavasario įvykių kontekste, kai 1917 m. gegužę Petrograde, visos Rusijos lietuvių seime socialistai, socialdemokratai ir net centristai „santariečiai“ aistringai pasisakė prieš nepriklausomą Lietuvą ir už lietuvių pasilikimą „vienoje bendroje federacinėje Rusijos tautų valstybėje“, nes kitaip Lietuvoje laimėtų „reakcinis klerikalizmas“, A. Smetonos padarytas lietuviško politinio pasaulio posūkis įgyja civilizacinę reikšmę.

Petrograde susirinkusiame Rusijos lietuvių seime akivaizdžiausiai pasirodė, kiek toli siekia rusų revoliucijos įtaka lietuviams, kiek jie suradikalėję ir jau yra įaugę į rusų politinį pasaulį. Lietuvių socialdemokratai ir socialistai samprotavo, kad jų reikalavimai negali nutolti nuo rusų revoliucionierių tikslų, nes separatizmas nuo revoliucinės Rusijos būtų reakcingų jėgų „peilio smūgis į nugarą“ revoliucijai. Ir tokios pozicijos laikėsi ne tik tradiciniai kairieji, bet ir daug liberaliau tuomet mąstę lietuvių centristai, vadinamieji „santariečiai“: teisininkas Petras Leonas ir Stasys Šilingis. Štai būsimasis VDU profesorius 1917-ųjų vasarą laikraštyje „Santara“ įrodinėjo, kad Lietuvos nepriklausomybei laikas netinkamas ir tai būtų nerimtas lietuvių žingsnis. „Paskelbdami Lietuvos nepriklausomybę prieš Rusijos valdžios norą, paskelbtume Rusijai maištą, revoliuciją, karą. Iš to savo akto privalome visas išvadas padaryti <...> Kažin, ar Lietuva panorės būti nepriklausoma, bet kaip Persija svetimųjų batais mindžiojama, ar vis dėlto kaip autonominė Australija, svetimų batų nemindžiojama“, – svarstė P. Leonas ir siūlė, kad tą klausimą geriausiai būtų palikti spręsti „Įsteigiamam Susirinkimui“ – suprask, Steigiamajam Seimui. P. Leonui antrino ir St. Šilingis, kuris tautiečius ragino nepamiršti, kad „juridiniai mes dar Rusijos piliečiai“, ir abejojo, ar Rusijos lietuviai „turi teisę“ skelbti nepriklausomybę? Pasak St. Šilingio, nereikia skubėti skelbti nepriklausomybės, ir jokiu būdu to daryti negali Rusijos lietuvių seimas, nes prieš tai reikia idėją išdiskutuoti lietuvių politiniuose būreliuose ir dar labai gerai pagalvoti, kokios būtų to paskelbimo išvados ir pasekmės.

Praktiškai tuo pat metu, 1917 m. vasarą–1918 m. pavasarį, Maskvoje besitelkę kairieji lietuvių inteligentai – Stasys Matulaitis, Kazys Grinius, Jurgis Baltrušaitis St. Šilingis, Balys Sruoga ir kiti, siekdami Rusijai pademonstruoti Lietuvos politinę ir kultūrinę brandą, rengė trumpą Lietuvos istoriją, kurią buvo pasišovęs redaguoti pats rusų revoliucijos šauklys Maksimas Gorkis. Turint galvoje faktą, kad bėgdami nuo vokiečių okupacijos į carinės imperijos gilumą tuomet buvo pasitraukę per 350 tūkst. lietuvių, kurių didžioji pusė simpatizavo būtent kairiesiems, tai buvo didžiulė ir rimta politinė jėga veikusi lietuviško politinio pasaulio orbitą. Ir tik dešinieji – „pažangiečiai“ bei krikščionys demokratai – su istorijos prof. Augustinu Voldemaru priešakyje Petrogrado Seime tvirtai, netgi galima sakyti aršiai, jau buvo pasirinkę kursą į nepriklausomybę.

A. Smetonos sukurta tam tikro tarpusavio politinio pasitikėjimo su vokiečiais atmosfera, jau 1917 m. pavasarį ir vasarą, t. y. praktiškai iškart po Vasario revoliucijos Rusijoje, leidžia pradėti galvoti apie Lietuvių Konferencijos Vilniuje sušaukimą. Būtent, A. Smetonos, J. Šaulio, kun. Vlado Mirono, J. Basanavičiaus ir S. Kairio pastangomis 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje ir sušaukiama Lietuvių Konferencija, kuri pagaliau ir išrenka pirmą legalią lietuviško valstybingumo institutą Lietuvos Krašto Tarybą. Būtent Tarybos išrinkimas ir yra modernaus nacionalinio Lietuvos valstybingumo kelio pradžia, jau apčiuopiamai reali ir oficiali. Iš pradžių pripažįstama tik vokiečių, bet netrukus jau ir kitų tarptautinių subjektų.

Svarbu suvokti, kad Lietuvių Konferencijos sušaukimas ir Lietuvos Krašto Tarybos išrinkimas Vilniuje 1917 m. rugsėjį, Europoje dar siaučiant Didžiajam karui, istoriškai iš esmės prilygsta parlamento sušaukimui ir provizorinės, laikinosios vyriausybės suformavimui. Negana to, Tarybos pirmininku vėlgi išrenkamas ne kas nors kitas, o būtent tas pats A. Smetona. Tai akivaizdžiausiai rodo vos 43 metų sulaukusio A. Smetonos politinės veiklos mąstą ir autoritetą Vilniuje.

Nuo Lietuvos Krašto Tarybos išrinkimo praslinkus vos pustrečio mėnesio, jau 1917-ųjų gruodžio 11-ąją Taryba paskelbia pirmąjį Lietuvos valstybingumo atkūrimo Aktą, kuris kartu deklaruoja ir keturias, jau minėtas konvencijas su kaizerine Vokietija bei amžiną sąjungą. Svarbu tai, kad A. Smetonos vadovaujama Taryba šį Aktą pasirašė vieningai. Kurį laiką Vilniuje visi sutarė dėl tokios lietuviško valstybingumo atkūrimo strategijos: ir kairieji – socialistai / socialdemokratai ir dešinieji – tautininkai-pažangiečiai / krikščionys demokratai.

Reziumuokime, ką turime: 1915-ųjų rudenį tapęs Vilniuje likusios Lietuvių draugijos nukentėjuiems nuo karo šelpti dalies pirmininku, A. Smetona vos per porą metų Lietuvą radikaliai išvedė iš Rusijos imperinio suvereniteto bei geopolitinio farvaterio ir atvedė iki deklaratyvaus suvereniteto sąjungoje su Vokietija. De facto tai reiškė, kad pastatė ant realaus politinio suvereniteto slenksčio, nuo kurio bebuvo vos vienas žingsnis ir iki Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto ir ranka pasiekiama reali nepriklausomybė. Reikšminga, kad šiame trumpame, bet efektyviame politiniame kelyje Lietuva tuomet aplenkė ne tik valstybingumo niekad ligi tol neturėjusius estus ir latvius, bet netgi ir tokius politinius gurmanus, kaip lenkai, kurie 1917 m. gale, tiesą sakant, tiesiog dreifavo su savo vadinamuoju „lenkų klausimu“ Europoje ir realiai nežinojo, kur sukti: vis dar eiti su kaizerine Vokietija ar jau persiorientuoti į Antantę?

Taigi, kaip mūsų istorinės atminties kultūroje turėtų funkcionuoti A. Smetona ir jo pasirinkta politinė strategija: sėkminga ar nesėkminga, provokiška ar prolietuviška? Manau, kad kiekvienam mąstančiam atsakymas pakankamai aiškus.

Keliaujam toliau. Taip, po Gruodžio 11 d. Akto kaizerinės Vokietijos vyriausybė delsė ir neskubėjo pripažinti Lietuvos valstybę kaip faktą ir tarptautinį subjektą. Dėl to Tarybos kairioji dalis A. Smetoną aršiai kritikavo ir tvirtino, kad jo pasirinkta strategija klaidinga. Taigi, suprantama, A. Smetona atsidūrė keblioje politinėje padėtyje: vokiečiai savo pažadų nevykdė, o kairioji Tarybos dalis jau troško eiti toliau. Dėl to A. Smetonai teko manevruoti ir atsipalaiduojant nuo Vokietijos geopolitinio faktoriaus bei priimant Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą. A. Smetona trumpam, vos vienam posėdžiui, turėjo pasitraukti iš Tarybos pirmininko pozicijų ir šį postą užleido idėjiniam bendraminčiui J. Basanavičiui. Visai logiškai pasiaiškindamas, kad per tokį trumpą laiką jis negali taip dažnai keisti savo politinės pozicijos ir laužyti Vokietijai duotų politinių pažadų. Nes tuomet jau nebeliktų jokio politinio pastovumo ir pasitikėjimo, kuris būtinas sėkmingam politiniam veikimui. Todėl istoriniam 1918 m. Vasario 16-osios Tarybos posėdžiui de jure pirmininkavo ne jis, o amžiumi vyriausias J. Basanavičius. Nors realiai, suprantama, viskas vyko pagal nuolatinio Tarybos pirmininko A. Smetonos sumontuotą scenarijų.Juolab kad tos pat dienos vakariniame posėdyje jis ir vėl buvo perrinktas Tarybos pirmininku.

Žvelgiant istoriškai, tai buvo visai logiška ir natūralu. A. Smetona mąstė ir veikė, kaip klasikinis XIX a. pabaigos liberalas, kuriam bet koks populizmas buvo svetimas iš principo. Netgi tuomet, kai to reikalavo bendražygiai ir aplinkybės. Ir toks iš esmės jis išliko ligi pat savo politinio gyvenimo pabaigos.

Istoriškai nedaug tesveria ir lietuvių istorinėje atmintyje vešinti grimasa, kad 1918 m. vasarą A. Smetona Lietuvai norėjo užkarti vokiško kraujo karalių ir pasukti Lietuvą monarchizmo keliais. Viena vertus, taip, A. Smetonos ir Tarybos dešiniojo sparno iniciatyva 1918 m. balandį buvo pradėtos derybos su Vokietijos katalikiškos Wiurtenbergo žemės princu Wilhelmu von Urachu dėl tapsmo Lietuvos karaliumi ir jau liepos 1 d. pasirašyta su juo konstitucinių metmenų sutartis. Iš esmės numačiusi, kad Didžiosios Britanijos pavyzdžiu Lietuvoje formaliai kuriama konstitucinė monarchija. Tų pačių metų liepos 11 d. Lietuvos Tarybai 2/3 balsų W. von Urachą išrinkus Lietuvos karaliumi Mindaugu II ši politinė doktrina pradėta realizuoti.

Kyla klausimas, ką šis išrinkimas reiškė ir kaip jį vertinti? Pirmiausia akivaizdu, kad 1918 m. pavasarį ir vasarą Vokietijai Europoje pereinant į karinį kontrpuolimą, A. Smetona vėl rinkosi politinio manevravimo strategiją kovoje dėl Lietuvos valstybingumo realizavimo. Kad lietuviška monarchija buvo tik A. Smetonos strategija, o ne didžioji politinė paradigma, geriausiai liudija faktas, kaip lengvai ir šaltai tos strategijos A. Smetona atsisakė 1918 m. lapkričio pradžioje, kai tik atsirado pirma proga realizuoti faktinį valstybingumą.

Kita vertus, kaip iš principo vertinti visų Tarybos narių elgesį: a) kad 2/3 Tarybos tiesiog uzurpavo Tautos valią sukdami valstybę link konstitucinės monarchijos (čia turime suprasti, kad toks posūkis dar a priori nereiškė jokio demokratijos apribojimo, nes kalbėta tik apie valstybės politinę formą, kurios turinys turėjo būti liberaliai demokratiškas ir konstitucinis), ar b) kad Taryba vis dėlto matė ir jautė nuotaikas Lietuvos visuomenėje, realiai žinojo bei vertino jos galimybes valstybiškai emancipuotis? Jei turėsime galvoje ne tik Vasario 16-osios Lietuvos, bet ir Kovo 11-oios Lietuvos visuomenių politinės emancipacijos lygį, sąmoningumą ir politinę kultūrą, tai, regis, galime pripažinti, kad antrasis klausimas nėra šiaip sau laužtas iš piršto. A. Smetona galbūt kaip niekas kitas ryškiai matė tuometinės lietuvių visuomenės politinės kultūros trūkumus ir ydas, todėl labiau linko į konservatyvųjį, o ne radikalųjį visuomenės politinio emancipavimo kelią.

Be to, bandant vertinti smetoniškąjį Lietuviškos monarchijos puslapį modernioje Lietuvos istorijoje, svarbu nepamiršti, kad 1918 m. vasarą praktiškai visa Europa formaliai dar buvo monarchistinė ir egzistavo vos dvi respublikos Prancūzijos ir Portugalijos bei bolševikinio pavyzdžio diktatūra su raudonuoju teroru Rusijoje. Taigi tarptautiniu aspektu, pasirinkimo galimybės nebuvo labai jau plačios. Juolab kad kaimyninėje Lenkijoje tuomet dar irgi vyko tam tikros diskusijos dėl lenkiškos monarchijos, kuri apimtų ir Lietuvą, restauracijos. Taigi A. Smetonos planuose lietuviškasis monarchizmas galėjo būti ir kaip savotiškas priešnuodis Varšuvoje labai plačiai suprastai lenkų politinei misijai Centrinėje ir Rytų Europoje.

XXI a. pradžios lietuvių istorinės atminties kultūroje gerokai iškreiptai funkcionuoja ir A. Smetonos vėlesni vaizdiniai jau realiai atkūrus valstybę. T. y. jau po 1918 m. lapkričio 11 d., kai buvo suformuota pirmoji vyriausybė. Čia daugiausia iracionalių diskusijų ir mūsų istorinės atminties grimasų kelia bent penki A. Smetonos veiklos etapai-epizodai.

Pirmas. 1918 m. gruodžio gale, praktiškai jau per pačias šv. Kalėdas, prie Lietuvos sparčiai artėjant Raudonajai Armijai su „pasaulinės revoliucijos“ vėliava, A. Smetona, įkandin premjero-užsienio reikalų ministro prof. A. Voldemaro, kurį taryba gruodžio 18 d. įgaliojo vykti į Paryžiaus Taikos konferenciją ginti Lietuvos valstybingumo bylos, kartu su finansų ministru Martynu Yču skubiai išvyko iš sostinės Vilniaus ir Lietuvos į užsienį – Skandinaviją ir Vokietiją. Prieš tai dar spėjęs Šveicarijon išsiųsti savo šeimą. Šis įvykis mūsų istorinėje atmintyje yra tiesiog išvirtęs į ligi šiol nesibaigiančią istorinę grimasą „Smetona pabėgo...“ Tačiau ar tikrai? A. Smetonos „pabėgimą“ iš esmės paneigia du momentai: 1) vos išvykęs į Vakarus, A.  Smetona su A. Voldemaru ir M. Yču vos per keletą dienų, jau gruodžio 30 d., sugebėjo Lietuvai išsiderėti iš Vokietijos 100 mln. ostmarkių paskolą, kuri ne tik tapo besikuriančio valstybinio organizmo ekonominiu pamatu, bet ir leido realiai, o ne popieriuje pradėti formuoti lietuvišką kariuomenę kovai prieš bolševikus; 2) lietuviška istoriografija ir mūsų istorinė atmintis dažnai nebeprisimena, o kas gi 1919 m. sausį–vasario pradžioje iš tiesų realiai laikė frontą prieš puolančius bolševikus – jei lietuvių kariuomenės pirmi susirėmimai su bolševikais įvyko tik 1919 m. vasario 7–10 dienomis? Atsakymas paprastas: Smetonos-Voldemaro-Yčo triumviratas tuomet ne tik išsiderėjo valstybei reikšmingą finansinę paramą, bet, dar svarbiau, išgavo prancūzų-britų vyriausybių įsakymą karą pralaimėjusiems vokiečiams stoti į kovą prieš bolševikus Lietuvoje ir laikyti frontą. Be to, kadangi Lietuvoje likusių vokiečių karių kovinė dvasia jau buvo palaužta ir jie buvo susižavėję revoliucinėmis idėjomis, su vokiečių valdžia dar pavyko sutarti dėl vokiečių samdinių-savanorių, daugiausia saksų, vykimo į Lietuvą kautis su bolševikais už gana „mizernišką“ užmokestį. Taigi, kol naujasis premjeras socialistas-liaudininkas Mykolas Sleževičius rašė tautai ugningus atsišaukimus kviesdamas savanorius į kariuomenę, kol pirmieji savanoriai rinkosi, mokėsi taktikos, durtuvų kautynių vyras prieš vyrą, laikyti šautuvą ir šaudyti į priešą, nuo Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje likę vokiečių kariai ir tik ką į Lietuvą atvykę saksų samdiniai-savanoriai savo ginklais ir krauju jau gynė Lietuvą ir stabdė bolševikus. Gynė ne už dyką, bet už algą, kurią premjero M. Sleževičiaus vyriausybė mokėjo būtent iš tos pačios 100 milijoninės paskolos, nes kitų pinigų tiesiog nebuvo.

Be Antantės politinės paramos ir vokiečių karinės pagalbos, Lietuva tuomet savų jėgų atsilaikyti prieš bolševikus neturėjo. Vien M. Sleževičiaus atsišaukimų ir pažadų apdovanoti savanorius žeme nebūtų pakakę, kad Lietuva nebūtų jau tuomet visiškai okupuota bolševikų. Tačiau, kad ta pagalba atsirastų, reikėjo ne atsišaukimų, o tarptautinio autoriteto ir politinių susitarimų su Vakarų galiomis. Smetonos-Voldemaro-Yčo triumviratas tai ir užtikrino. Galima pasakyti dar daugiau: per 4 500 saksų savanorių-samdinių kovose su bolševikais dalyvavo ligi pat 1919 m. vasaros pradžios, kol Lietuva praktiškai šiose kovose pasiekė lemiamą persilaužimą savo naudai. Saksai kovėsi gerai – be baimės. Žinoma, kare kaip kare – pasitaikydavo visko: ir marodieriavimo, ir plėšimų, ir prievartavimų. Tokia jau karo logika. Bet esmė ne čia. Ne viena dešimtis tų savanorių-samdinių liko gulėti Lietuvos žemėje. Dar antra tiek į Vokietiją grįžo invalidais. Tačiau mūsų istorinės atminties kultūroje saksų savanorių-samdinių praktiškai nėra. Tarsi jie net nebūtų egzistavę. Kyla klausimas: kokia moraliai storžieviška ir politiškai akla turi būti Lietuvos valdžia, kad artėjant Vasario 16-osios ir Nepriklausomybės kovų šimtmečiui saksų savanorių-samdinių atminimo buvusių kovų vietose, sostinėse Kaune ar Vilniuje nepagerbtų nors kukliu paminklėliu, kuris galbūt palaipsniui nuvalytų užmaršties dulkes ir nuo mūsų istorinės atminties kultūros?

Kitas momentas, kuris akivaizdžiausiai paneigia A. Smetonos „pabėgimo“ iš Lietuvos 1918 m. gale mitą yra faktas, jog jau 1919 m. kovo pabaigoje reikalai be Smetonos-Voldemaro tandemo Lietuvoje tiek komplikuojasi, kad Valstybės Taryba primygtinai prašo A. Smetoną grįžti į Lietuvą ir užimti pirmojo prezidento postą. Ar ne per daug paradoksalu ir ne per daug prieštaringa sveikam protui, kad tapti pirmuoju valstybės prezidentu kviečiamas ne kas kitas, o asmuo, vos prieš tris mėnesius „gėdingai pasprukęs“ nuo priešų ir politinės atsakomybės? Balandžio 4 d. A. Smetonos išrinkimas prezidentu liudija priešingai: Valstybės Taryba savo aplinkoje nerado gabesnio ir išmintingesnio politiko kaip tik tas pats „bėglys“ A. Smetona.

Antra. A. Smetonai jau einant prezidento pareigas, 1920 m. vasario 21–23 d., Aukštosios Panemunės karinės įgulos kareivių pučo ryžtingas numalšinimas. Turint galvoje aplinkybes (vykstantį nepriklausomybės karą), karo meto įstatymus ir logiką, pučas buvo numalšintas lygiai tokiomis priemonėmis, kokių reikalavo situacija ir kokiomis panašius nepaklusnumo protrūkius Didžiojo karo metais (1914–1918) malšindavo demokratinės šalys – britai ir prancūzai. Daugiausia bolševikų sukurstytos komunistuojančios visuomenės dalies akyse ta akcija prezidentui A. Smetonai pelnė „liaudies žudiko“, „antidemokrato“, „diktatoriaus“ etiketes, o jau vėliau įsikerojo ir mūsų istorinėje atmintyje Čia pat užmirštant, kad būtent A. Smetona padėjo svarbiausius juridinius ir politinius pamatus parlamentarizmui gimti Lietuvoje. Nes būtent jis 1919 m. gale pasirašė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Jam prezidentaujant šie Lietuvos istorijoje pirmi demokratiniai, tikrai laisvi ir lygūs rinkimai įvyko 1920 m. balandį. Charakteringa, kad antismetoninė opozicija tuomet nepareiškė jokių priekaištų prezidentui ir jo kontroliuojamai vyriausybei dėl rinkimų nedemokratiškumo ar įvykusių pažeidimų. Nebūta kaltinimų, kad smetoniškoji administracija rinkimuose prieš politinius oponentus naudojo administracinį resursą. Kad A. Smetona sąžiningai organizavo Steigiamojo Seimo rinkimus liudija ir faktas, kad jo vadovaujama dešiniojo liberalizmo partija „Tautos pažanga“ šiuose rinkimuose patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Nepaisant fakto, kad po šios partijos vėliava rikiavosi tikras modernios Lietuvos politinis žvaigždynas, valstybės tėvai-kūrėjai: J. Basanavičius, A. Smetona, A. Voldemaras, M. Yčas, Vaižgantas ir kiti. Partija pralaimėjo, nes jos lyderiai nesižarstė populistiniais žemės nusavinimo iš dvarininkų ir išdalijimo bežemiams-mažažemiams pažadais.

Trečia. Ypač pastaruoju metu A. Smetona gana dažnai ir visai neatsakingai kaltinamas, kad būdamas opozicijoje vyriausybei 1923–1925 m. palaikė pernelyg glaudžius santykius su Kaune dirbusia sovietine diplomatija, buvo dažnas svečias Sovietų pasiuntinybėje, o pastaroji dėl šios pažinties, kurį laiką iš dalies netgi finansavo tautininkų spaudą. Negana to, kad politiškai bičiuliaudamasis ir bendradarbiaudamas su sovietais politiškai subrandino ir parengė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą Lietuvoje, po kurio palaipsniui įtvirtino savo personalinę diktatūrą ir autoritarinį režimą. Iš dalies tai tiesa, tačiau nereikia užmiršti, kad pradėdamas politinį žaidimą su SSSR A. Smetona turėjo vienintelį tikslą: grąžinti Lietuvai kaimynų užgrobtas pietrytines teritorijas ir sostinę Vilnių. Po 1923 m. kovo 15 a. Ambasadorių Konferencijos sprendimo dėl Lenkijos rytinės sienos, kuris pietryčių Lietuvą su Vilniumi paliko Lenkijai, Sovietų Sąjunga ligi pat Antrojo pasaulio karo (eventualiai – netgi ligi Šaltojo karo pradžios) buvo vienintelė valstybė pasaulyje, kuri formaliai pripažino Lietuvos suverenitetą Vilniuje ir pietryčių Lietuvoje. Taigi, didelio pasirinkimo nebuvo. A. Smetona tai matė ir suprato. Na, o sovietų finansinės injekcijos į tautininkų spaudą buvo išprovokuotos dviejų momentų: krikščioniškosios demokratijos gana drakoniško politinių oponentų persekiojimo ir slopinimo bei tautininkiškos spaudos antilenkiško nusistatymo, kuris taip pat imponavo Kremliui. Be to, svarbu neužmiršti, jog tautininkų spaudos santykis su SSSR pasiuntinybe tuometiniame kontekste nebuvo išimtinis. 1920–1940 m. sovietai ne mažiau veiksmingai savo naudai įtakojo ir kitų politinių srovių partinę ar tautinę spaudą: liaudininkų „Lietuvos žinias“, žydų ir rusų vietinius laikraščius, rečiau – LSDP leidžiamą „Socialdemokratą“ ir krikdemiškąjį „Rytą“. Netiesa ir dėl Gruodžio 17-osios perversmo: perversmas buvo parengtas be SSSR įtakos ir politiškai nukreiptas kaip tik prieš ją. Kremlius tai puikiai suprato ir iškart perversmą pakrikštijo „fašistiniu“, o premjero A. Voldemaro ir prezidento A. Smetonos politinį tandemą, įsitvirtinusį valdžioje iškart po perversmo, priešiškiausiu režimu Sovietų Sąjungos geopolitiniams interesams visame regione. Taigi kalbėti apie A. Smetonos „prosovietę politiką“ – tiesiog istorinis nonsensas. Istoriškai ne mažiau reikšminga ir tai, jog tik 1928 m. Vilniaus problema pagaliau konstitucionalizuojama, t. y. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucijoje atsiranda straipsnis, kuris Vilnių įvardija kaip oficialią Lietuvos Respublikos sostinę. Taip Lietuvai ir tarptautinei bendrijai parodant, jog Vilniaus byla yra ne vienos ar kitos politinės srovės užgaida, bet visos lietuvių tautos ir valstybės nacionalinis interesas.

Ketvirta. Kad 1938 n. kovą ir 1939 m. kovą A. Smetonai prezidentaujant buvo priimti esą „gėdingi, kapituliantiški“ Lenkijos ir Vokietijos ultimatumai Lietuvai. Bėda ta, kad taip vertinant ir tariamai prisimenant, pirmu atveju tiesiog užmirštamas pats Lenkijos ultimatumo turinys – juk reikalauta tik diplomatinių santykių užmezgimo. Situacijos tarp dviejų kaimynių politinio normalizavimo. Ir nors reikalavimo forma buvo ultimatyvi ir įžeidi, vis dėlto sveikai mąstančiam piliečiui kyla principinis klausimas: negi vien tik dėl nenoro turėti diplomatinių santykių su kaimynine šalimi Lietuva 1938 m. pavasarį turėjo su ja pradėti brolžudikišką karą, kurio pasekmės, turint galvoje šalių galių disbalansą, Lietuvai iš anksto buvo žinomos – karinė katastrofa ir kapituliacija. Na, o antruoju atveju dėl Klaipėdos užmirštami faktai, jog 1939 m. pavasarį Klaipėdos krašto visuomenė iš esmės beveik 90 proc., daugiau ar mažiau politiškai jau buvo nacifikuota. Kad tai ne tuščia tezė, pakanka prisiminti faktą, kiek klaipėdiečių repatrijavo į Lietuvą po to, kai šį kraštą atplėšė nacistinė Vokietija. Be savo laiku iš Didžiosios Lietuvos kraštan atvykusios didlietuvių kolonijos grįžimo namo, tuomet į Lietuvą persikraustė vos kelios dešimtys tikrųjų klaipėdiškių autochtonų. Deja, tokios buvo laikmečio realijos, kurias reflektuodamas 1939 m. pavasarį signataras ir diplomatas P. Klimas svarstė, jog Klaipėdos „prisijungimas“ 1923 m. sausį buvo tik „lietuvių politinis romantizmas“ ir „klaida“. Gal taip vertindamas P. Klimas kiek ir persūdė, bet panašiai situaciją tuomet reflektavo ir visa eilė kitų žymių Lietuvos diplomatų bei politikų, kurių niekaip negalima įtarti simpatijomis A. Smetonos režimui.

Penkta. Na ir pagaliau, mitais bei šaržais mūsų istorinės atminties kultūroje labiausiai apaugęs ir sąmoningai apraizgytas A. Smetonos pasitraukimas iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d., popietę, jau prasidėjus sovietinei invazijai į Lietuvą. Iš esmės aidu atkartojantis 1918 m. pabaigos A. Smetonos „pabėgimo“ mitologiją. Faktai rodo, kad šio mito autorius, vienas krikdemų lyderių Kazimieras Bizauskas, kuris 1940 m. birželio 16 d. ryte apsilankęs SSSR Pasiuntinybėje Kaune ir pateikė versiją, kad A. Smetona „pabėgo“, Lietuva „liko be valdžios“ ir dabar reikia skubiai formuoti „naują valdžią“. Krikdemas naiviai vylėsi, jog Kremlius atsigręš į jo partiją ir būtent opoziciniams krikdemams paves formuoti naują vyriausybę. A. Smetonos „pabėgimo“ leksika sovietams patiko ir jau birželio 17–19 d. jų spauda Maskvoje išėjo su atitinkamomis antraštėmis bei komentarais. Žinoma, signataro K. Bizausko pavardės sovietiniuose komentaruose nebuvo. Maskva A. Smetonos „pabėgimą“ pateikė jau kaip visos „lietuvių liaudies“ istorinį nuosprendį prezidentui. Paradoksalu, bet dėl pusšimtį metų trukusios sovietinės aneksijos ir antismetoninio sąjūdžio lietuvių išeivijoje šis „nuosprendis“ lietuvių istorinėje atmintyje prigijo labai sėkmingai. Nepaisant net fakto, jog prezidentas iš šalies išvyko tik tuomet, kai Vyriausybė ir karinė valdžia nepakluso jo valiai priešintis okupacijai ir trauktis į politinę emigraciją. Nepaisant fakto, kad A. Smetonos išvykimas į užsienį sovietams ne palengvino, bet apsunkimo Lietuvos sovietizaciją, nes Vakaruose buvo vienareikšmiai suprastas, kaip okupuotos šalies prezidento politinis protestas, ir kaip toks sukėlė sovietams praktiškai neįveikiamų juridinių kliūčių sklandžiai aneksuoti Lietuvą. Be A. Smetonos pastarojo politinio demaršo, vargu ar JAV Valstybės departamento vadovas būtų padaręs ir garsųjį pareiškimą dėl Baltijos šalių okupacijos teisėtumo nepripažinimo, kuris Lietuvos valstybingumo bylai tarptautinėje scenoje liko reikšmingas praktiškai ligi pat 1990 kovo 11-osios.

Tauta be istorinės atminties kultūros praktiškai neturi politinės ateities, nes neturi indo, kuriame galėtų būti auginamas nacionalinės tapatybės kūnas. Taigi istorinės atminties aktualizavimas yra ypač svarbus ir reikšmingas. Ši aktualizacija gali būti organizuojama ir vykdoma įvairiomis formomis – tiek tradicinėmis, tiek moderniomis. Pirmenybę vis dėlto atiduodant tradicijai, be kurios neįmanomas ir joks modernizmas. Tokiu būdu puoselėdami istorinės atminties kultūrą, pradėti galėtume ir nuo monumentalaus paminklo pirmajam valstybės prezidentui A. Smetonai Pirmosios Respublikos oficialioje sostinėje.