Aldona Ruseckaitė „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m. 

Aldona Ruseckaitė, įsimenančių knygų apie Maironį („Šešėlis JMM“) ir Žemaitę („Žemaitės paslaptis“) autorė, ilgai rinko ir studijavo medžiagą apie dar vieno rašytojo gyvenimo slėpinius, tad skaitytojams pateikia naują biografinį romaną – gyvą, jautrų Vytauto Mačernio paveikslą knygoje „Dūžtančios formos“.

Vytautas Mačernis tautiečiams liks amžinai jaunas (žuvo dvidešimt trejų metų, 1944 metais), jo poezija tvirtai įsirašė į XX amžiaus lietuvių poezijos klasiką. Tai nuolat kelia tyrinėtojų ir skaitytojų susidomėjimą. Kuo gi Vytautas Mačernis sudomino autorę? Pirmiausia – poeto vizionieriaus pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. V. Mačernis – mąstytojas, filosofinis poetas ir – meilės kankinys?

Aldona Ruseckaitė naujoje knygoje „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ aptaria jo kūrybą ir gyvenimą daugiausia 1939–1944 metais, kai karas temdė jauno žmogaus sudėtingus jausmus. Autorė, rašydama apie literatūros klasiką, pirmiausia siekia atskleisti jauno žmogaus formavimąsi, kūrybos ir pažinimo troškimą, jausmų kaitą.

Karo metais Mačernį lydėjo sudėtingų išgyvenimų gama. Knygos pradžioje matome jį 1943 metų rugpjūtį, grįžtantį iš Vilniaus į tėviškę Šarnelę po neįvykusių vedybų, po universiteto uždarymo tų pačių metų kovą). Jaunuolis buvo pasinėręs į filosofijos ir literatūros studijas bei kūrybą, o karas ardė jo planus. Mačernio jausmai buvo įtempti ir kintantys, o karas gąsdino ir pribaigė mirtinu sviediniu...

1944 metų rudenį artėjant Rusijos okupacijai Vytautui buvo iškilusi dilema – emigruoti ar likti? Tai svarstė su draugais, kai Mačernių sodyboje slapstėsi menininkai Juozas Miltinis, Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis, Telesforas Valius. Paskutinę savo gyvenimo dieną Vytautas ruošėsi pasitraukti kartu su Donatu, tačiau delsė išvykti be mylimosios.

Knygoje daug pasakojama sužadėtinės Sofijos (tikroji pavardė – Bronė Vildžiūnaitė) vardu, remiantis jos atsiminimais. Rinkdama medžiagą knygai autorė daug bendravo su B. Vildžiūnaite, rėmėsi jos atsiminimais, mylimojo rašytais laiškais. Sofija globojo Vytautą, vertino jį kaip poetą. Brandžius poezijos kūrinius Mačernis rašė nuo devyniolikos metų, įspūdingai juos deklamavo.

Mylimoji jautė pareigą jį globoti, padėti kasdienybėje. Po poeto mirties daugelį dešimtmečių ji saugojo Vytauto rankraščius, jai rašytus laiškus, keletą daiktų. Knygos autorė užsklandoje rašo: „V. Mačernio meilės laiškus ir leidimą tuoktis B. Vildžiūnaitė į muziejų atidavė tik 2016 metų rudenį. Supratau, kad gyvuoja meilės legenda.“

„Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ – tai jautrus pasakojimas apie jauno žmogaus dvasinius išgyvenimus, pakilimus, krizes ir kūrybos psichologiją.