Šiemet, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, prisimename įvairias su tuo susijusias istorines aplinkybes. Vytautas Plečkaitis, istorikas, politikas, diplomatas, Kovo 11-osios akto signataras, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje ir Šveicarijoje, atkreipė dėmesį į kai kuriuos visuomenei mažiau žinomus faktus: leidykla „Flavija“ išleido jo knygą „Masonai. Laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą“. Su knygos autoriumi kalbėjomės apie masonų vaidmenį mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime.
-Knygos įvade minite turbūt ne visiems žinomą faktą, kad ketvirtadalis Lietuvos Tarybos narių, 1918 m. vasario 16 d. pasirašiusių Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, buvo laisvieji mūrininkai – masonai. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį tarsi savaime peršasi tas pats klausimas: ar buvo masonų ir tarp Kovo 11-osios akto signatarų?
Ilgą laiką platesnei Lietuvos visuomenės daliai nebuvo žinoma, kad penki Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai – Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Steponas Kairys, Jurgis Šaulys, Jonas Vileišis – priklausė trims Vilniaus laisvųjų mūrininkų ložėms: „Vienybė“, „Lietuva“ ir „Gudija“. Nuo 1920 m. vasaros keturi iš jų, išskyrus D.Malinauską, Kaune įsteigė laisvųjų mūrininkų ložę „Lietuva“. Jai priklausė tris kartus premjero pareigas ėjęs ir Lietuvos gynybai nuo bolševikų vadovavęs Mykolas Sleževičius, Kauno universiteto rektoriais išrinkti profesoriai Mykolas Riomeris, Vincas Čepinskis, Zigmas Žemaitis, garsūs prieškario teisininkai bei aktyvūs visuomenininkai Andrius Bulota, Augustinas Janulaitis, Zigmas Toliušis, inžinierius, bankininkas Česlovas Landsbergis ir kiti.
Man yra žinomi keli Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, dalyvavę atkuriant laisvųjų mūrininkų organizaciją Lietuvoje. Deja, jau ne visi yra tarp mūsų. Prieš 25 metus, 1993-iaisiais, Vilniuje, padedant vokiečių laisviesiems mūrininkams,buvo įkurta pirmoji laisvųjų mūrininkų ložė „Renaissance“ (Atgimimas). Šie signatarai dalyvavo steigiant šią ložę. Ložės pavadinimas siejamas su atkurta demokratine Lietuvos valstybe, kurioje, laisvųjų mūrininkų manymu, turėtų gyvuoti ir stiprėti tolerancijos – pakantumo kitaip mąstantiesiems – dvasia, geranoriškumas ir parama silpnesniam.
Vasario 16-osios akto signatarai. Penki iš jų – Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys ir Jonas Vileišis – buvo laisvieji mūrininkai.
-Kodėl šios slaptos brolijos nariai pasivadino laisvaisiais mūrininkais, o ne, pavyzdžiui, laisvaisiais dailidėmis, laisvaisiais siuvėjais ar dar pagal kokį kitą amatą?
Tuo metu, kai Londone kūrėsi pirmosios ložės (o tai vyko prieš 300 metų), mūrininkų gildijos, arba cechai, kurie ne tik statė namus turtingiems miestiečiams, bet ir įspūdingo grožio šventoves bei rūmus, garsėjo savo griežta tvarka bei uždarumu. Jose buvo akylai saugoma statybos darbų išmanymo paslaptis.
Tokia tvarka ir tam tikras uždarumas imponavo atsirandančiai buržuazijos klasei, kuri neturėjo tokių pat teisių, kaip prie karaliaus dvaro susibūrusi aristokratija. Jungdamiesi į bendruomenes, vadinamąsias ložes, laisvi ir pasiturintys miestiečiai, pirkliai, prekybininkai, mokslo žmonės, tapo visuomenės jėga, su kuria karaliaus valdžia privalėjo skaitytis ir gerbti. Ilgainiui patys monarchai, kiti valstybių vadovai tapo laisvųjų mūrininkų (angliškai – „free masons“) globėjais ir net ložių nariais. Galime prisiminti Prūsijos karalių Frydrichą Didįjį ar tokius Jungtinių Valstijų kūrėjus, kaip George'as Vašingtonas.
-Taigi, masonų veiklos paslaptingumas yra perimtas iš statybininkų gildijų?
Taip mano ne vienas laisvosios mūrininkijos istorijos tyrinėtojas. Visame pasaulyje žymus vokiečių istorikas Alexanderis von Schoenbergas (jo knyga „Pasaulio istorija išsinešti“ pernai išleista lietuvių kalba) išskiria dvi svarbiausias profesines gildijas: tekstilininkų ir mūrininkų. Jis nurodo, kad tekstilininkai buvo smarkiai išnaudojami bei nuskurdę. O mūrininkų gildijos buvo griežtai organizuotos ir pasiturinčios, todėl iš jų kilo laisvieji masonai, arba laisvieji mūrininkai.
Per tris šimtus metų laisvieji mūrininkai gerokai pasikeitė – kartu su besikeičiančia visuomene. Jie dabar pasaulyje atstovauja labiau vidutinių miestiečių interesams ir nėra nei tokie paslaptingi, nei tokie uždari, kokie buvo masonerijos pradžioje. Iš esmės jie yra atviri visuomenei, kurioje gyvena ir kurios dalimi yra patys. Informacijos apie laisvuosius mūrininkus mūsų dienomis nesunku susirasti internete. Ložės dabar veikia kaip tam tikri klubai. Jose saugomas ritualas, kurio laikomasi jau šimtus metų, ir tai yra vienas iš požymių, kuo ložės skiriasi, pavyzdžiui, nuo „Rotary“ klubų.
Vytautas Plečkaitis
-Laisvųjų mūrininkų tradicija Lietuvoje siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Kodėl ji tokia paveiki ir gyvybinga, kad tęsiama ir mūsų dienomis? Kas sieja prieš šimtus metų gyvenusius ir dabartinius šios slaptos brolijos narius? Kokia masonijos patrauklumo paslaptis? Gal tai siekis būti įtakingiems, formuoti visuomenės nuomonę, naudotis plačiais ryšiais kopiant profesinės ar politinės karjeros laiptais? Ar tik ne dėl to totalitariniai nacių ir sovietų režimai stengėsi su šaknimis išrauti masonų tradiciją?
Pirmosios laisvųjų mūrininkų ložės susikūrė XVIII a. antroje pusėje. Jos veikė ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose. Net Raseiniai turėjo savo masonų ložę. Ložėms priklausė laisvi žmonės – pirmiausia bajorai, diduomenė, pasiturintys miestiečiai, šviesuomenės atstovai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto profesūra. Vilniuje ložės buvo internacionalios. Buvo ložių, kuriose vyravo prancūzų kalba, kitose buvo vartojamos lenkų, vokiečių, rusų kalbos.
Laisvųjų mūrininkų ložės buvo ir iki šiol yra Vakarų Europos kultūros produktas, nešęs pažangą, skleidęs laisvą, nepriklausomą mintį, lygybės ir brolybės idėjas. Todėl jos buvo populiarios tarp išsilavinusių žmonių, siekusių geresnio gyvenimo savo kraštui ir jo žmonėms, laisvės ir nepriklausomybės savo tautai. Neatsitiktinai Vilniaus laisvieji mūrininkai vieni pirmųjų Rusijos imperijoje pradėjo siekti baudžiavos panaikinimo, skatino dailininką profesorių Joną Rustemą įsteigti Vilniuje pirmąją dailės mokyklą ir visaip padėjo jam siekti šio tikslo. Jis, kaip ir vyskupo Ignoto Masalskio remiamas architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, buvo Vilniaus masonų ložių narys. Be abejo, jų priklausymas Vilniaus masonams vienaip ar kitaip buvo naudingas jų profesinėje veikloje, padėjo siekti geresnių karjeros galimybių.
Diktatoriams laisvųjų mūrininkų ložės buvo kliuvinys gviešiantis neribotos valdžios, todėl jie stengėsi apriboti jų veiklą, o galiausiai – ir visai jas uždrausti. Taip su jomis pasielgė Rusijos imperatorius Aleksandras I, kuris trumpai, paveiktas iš Vakarų atsklidusių idėjų, net buvo įstojęs į Sankt Peterburgo ložę. Beveik visą XIX a. masonų ložės Rusijos imperijoje buvo uždraustos. Jos pradėtos atkurti tik po 1905 m. revoliucijos.
-Kodėl Lietuvos masonai tarpukariu iš esmės veikė tarptautinės izoliacijos sąlygomis, nepalaikė oficialių ryšių su laisvaisiais mūrininkais kituose Europos kraštuose?
Tokių bandymų būta, tačiau daugelis Lietuvos laisvųjų mūrininkų tarpukariu nenorėjo stipriau reikštis šiame judėjime. Kai kurie prisibijojo viešumo, nes, užmezgant santykius su tarptautine bendruomene, būtina atskleisti savo pavardes, deleguoti savo atstovus į tarptautinius susibūrimus.
Kita priežastimi, matyt, buvo moterų dalyvavimas lietuviškose ložėse. Iki Antrojo pasaulinio karo mišrios vyrų ir moterų ložės tam tikrų tradicijų besilaikančiose Didžiosiose ložėse (pavyzdžiui, Anglijos) nebuvo toleruojamos.
Trečioji priežastis būtų ta, kad Lietuvoje prieškariu nesusikūrė Lietuvos Didžioji ložė, kurios veiklai yra privalomas bent trijų ložių egzistavimas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje veikė trys masonų ložės. Signataras Jurgis Šaulys bandė jas visas sujungti po Lietuvos Didžiosios ložės stogu, tačiau sutrukdė karas. Tuo metu Kaune nepriklausomybės metais veikė tik viena ložė, nors M.Riomeris bandė įkurti atskiras ložes Šiauliuose, Panevėžyje ir net lenkų užimtame Vilniuje.
-Kas žinoma apie masonų veiklą Lietuvoje sovietinės okupacijos metais? Nejau nė vienas tėvynėje išlikęs laisvasis mūrininkas nebandė konspiracinėmis sąlygomis atgaivinti brolijos veiklos, prisitaikyti prie darbo pogrindyje sąlygų? Ar užsienyje, pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje, gyvenantys lietuviai masonai nebandė ištiesti pagalbos rankos savo broliams Lietuvoje?
Sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, bet kokia visuomeninė veikla buvo griežtai kontroliuojama. Savaime suprantama, kad, kaip ir daugelyje nedemokratinių šalių, laisvųjų mūrininkų veikla tuo metu Lietuvoje buvo neįmanoma. Kontaktai su lietuviais laisvaisiais mūrininkais iš Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos, Australijos prasidėjo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m.
-Kodėl laisvieji mūrininkai lig šiol veikia kaip slaptoji organizacija? Ar tai susiję tik su galimu politiniu ar religiniu persekiojimu siekiant užgniaužti pažangių idėjų sklaidą, kaip rodo istorijos pavyzdžiai? Turbūt toks pavojus šiandieniniame pasaulyje, bent jau demokratinėse šalyse, jau nebegresia? Kodėl jų apeigos išlieka uždaros, kodėl nesiekiama daugiau atvirumo?
Iš tikrųjų laisvieji mūrininkai Lietuvoje veikia viešai, laikydamasi Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų. Jų slaptumas yra absoliutus mitas, kurį kai kas dėl nežinojimo ar išsilavinimo trūkumo bando toliau skleisti. Dabar laisvieji mūrininkai be didelės reklamos užsiima labdara, rengia koncertus, organizuoja ir dalyvauja tarptautinėse mokslinėse konferencijose, skleisdami tolerancijos ir demokratijos idėjas. Jie savo veikla stengiasi skleisti gėrį šalyje, kurio tikrai nėra per daug.
-Antroje knygos dalyje pateiktos 33 Lietuvos masonų, XX a. kūrusių Lietuvos valstybę ir stiprinusių ją savo darbais, biografijos. Tarp jų ir Vasario 16-osios akto signatarai, ir žymūs politikai, mokslininkai, gydytojai, teisininkai, diplomatai, rašytojai. Ne tik lietuviai, bet ir lenkai, žydai, baltarusiai – ir vyrai, ir moterys. Bet kuri organizacija didžiuotųsi, subūrusi tokius visuomenės elito atstovus. Kaip nutiko, kad laisvųjų mūrininkų vaidmuo mūsų valstybės statybose buvo pamirštas ar taip ilgai nutylimas? Ar su masonais siejami istoriniai prietarai, įvairios sąmokslo teorijos tebėra tokie pat gajūs?
Turime sudėtingą savo šalies ir mūsų tautos istoriją. Per du praėjusius šimtmečius beveik 170 metų buvome valdomi svetimųjų, kurie slopino bet kokią laisvesnę mintį, draudė steigti ne tik laisvųjų mūrininkų ložes, bet ir apskritai kokias nors lietuviškas draugijas, leisti sava kalba knygas ir laikraščius. Sovietmečiu laisvųjų mūrininkų tema buvo tabu net mokslininkams. Nors XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo išspausdinti keli teigiami straipsniai apie laisvuosius mūrininkus, informacija apie juos buvo sunkiai pasiekiama. Dabar, kai esame laisva, demokratinėmis vertybėmis besivadovaujanti šalis, galime kalbėti ir rašyti apie viską nesibaimindami, stengtis kaip įmanoma objektyviau pažvelgti į praeitį, atmesdami bet kokius prietarus ir sąmokslo teorijas.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas