Interviu LRT.lt V. Manskis taip pat sako, kad logiškai mąstant, Rusija turėtų Ukrainą palikti ramybėje: „Karui tęsti ji nebeturi nei finansinių, nei intelektualinių išteklių. Kita vertus, situacija sutrikusioje Europos Sąjungoje suteikia galimybių Rusijai veikti be taisyklių.“

„Kino pavasaryje“ pristatytas jo dokumentinis filmas „Giminaičiai“ neįprastas tuo, kad, siekdamas parodyti, kas šiuo metu darosi Ukrainoje ir kaip žmonės vertina karą su Rusija, režisierius filmavo savo šeimą ir artimuosius, išsibarsčiusius po visą šalį. V. Manskio giminaičiai filmavimuisi labai priešinosi, tačiau režisierius sako: „Buvau tikras, kad sukurti šį filmą – mano pareiga.“

– Kodėl, pasakodamas apie Rusijos įžiebtą karą Ukrainoje ir šiuo metu ten esamą situaciją, rėmėtės būtent savo šeimos istorija?

– Mano įsitikinimu, karo tarp tokių artimų tautų, kaip rusai ir ukrainiečiai, metu buvo įmanoma tik būtent tokia pašnekesio forma. Be to, juk karinis konfliktas vyksta dar ir itin plataus masto informacinio karo kontekste, o propaganda tiesiog „privatizavo“ bet kokias galimybes pasireikšti paprastoms žmogiškoms emocijoms.

Todėl man atrodė, kad turėčiau sukurti kuo intymesnį, kuo įtikinamesnį filmą. Kito sprendimo, nei pasigilinti į savo šeimos istoriją, nemačiau. Net nebūčiau kūręs filmo, jei nebūčiau turėjęs tokio unikalaus instrumento.

– Priimdamas sprendimą būtent taip kurti filmą, jūs tarsi peržengėte raudoną žmogaus intymaus gyvenimo liniją. Ar nerizikavote būti neobjektyvus?

– Na, pirmiausia, buvau tikras, kad sukurti šį filmą – mano pareiga. Tačiau man buvo labai nelengva tuo įtikinti savo šeimos narius ir artimus giminaičius, nes nė vienas iš jų nėra viešas asmuo. Be to, jie nenorėjo tapti filmo apie karą veikėjais. Gal kažkas iš jų ir pagalvodavo, kad štai turime giminaitį režisierių, kuris galbūt kada nors pakvies nusifilmuoti kokiame nors filme. Bet apie tokį filmą jie tikrai nesvajojo.

Man labai nelengvai sekėsi juos įtikinti sutikti filmuotis šiame mano filme ir nebūtų pavykę susitarti, jei aš pats nebūčiau tikras, kad filmą kurti reikia būtent taip. Privalėjau užkrėsti juos savo įsitikinimu.

– Tai kaip jums pavyko užkrėsti giminaičius savo virusu?

– Priešinosi ir visi nesutiko. Net – mama, nors galbūt ir jautė motinišką pareigą man padėti. Bet teko išklausyti itin skaudžių jos priekaištų: „Užuot vykstant tokiems baisiems įvykiams atvažiavęs kaip sūnus aplankyti motinos, atsitrenkei su visa kompanija. Turi nors kiek sąžinės, ar – ne“?

– Tačiau filmo scenoje, kai jūsų mama jums ir jūsų kompanijai kepė blynus, atrodė, kad ji jau susitaikiusi su mintimi, kad filmuojasi, kad tapo jūsų būsimo filmo heroje.

– Nė vienas iš giminaičių nežinojo, kad taps filmo herojais ir koks tas mano filmas bus. Tam, kad jie mane su filmavimo grupe įsileido į asmeninio gyvenimo erdvę ir buvo labai natūralūs, nuoširdūs, tiesiog tęsdami savo gyvenimą, padėjo mano ilgamečiai profesiniai įgūdžiai, kuriant dokumentinius filmus. Yra tam tikrų būdų padėti žmonėms atsipalaiduoti, nesivaržyti.

Pas mamą mes atvažiavome prieš vidurnaktį ir visas pagrindines su ja scenas nufilmavome per kelias išaušusio ryto valandas. Ji, kaip jai įprasta, atsikėlė, kad paruoštų sūnui pusryčius. O mes su operatoriumi, su kuriuo dirbu jau daugelį metų, elgėmės taip, kad mama „nedirbtų“ kamerai, o tiesiog bendrautų su manimi, sūnumi.

Ne tik su mama, bet ir su kitais artimais savo giminaičiais stengiausi kalbėtis apie pamatinius gyvenimo dalykus paprastai, nuoširdžiai, nors filmas apie karą. Jeigu nebūtų pavykę jų apsaugoti nuo „darbo į kamerą“, jie visi būtų tapę dar viena tos iš visų pusių plūstančios propagandos dalimi.

Man taip pat buvo labai svarbu atspindėti situaciją Ukrainoje kuo objektyviau, kad žiūrovai, klausydamiesi mano giminaičių pasakojimų, suvoktų, kam simpatizuoja, kuo netiki, ir kad kuo labiau praturtintų savo supratimą apie karinį konfliktą Ukrainoje.

– O jūs pats, kurdamas šį filmą, ar praturtėjote labiau, aiškindamasis, kas gi lėmė tą karą Ukrainoje?

– Būtų labiau nei keista, jei aš, gimęs Ukrainoje, gyvenęs ten iki aštuoniolikos metų ir vėliau likusį gyvenimą praleidęs Rusijoje, nesuprasčiau, kas darosi. Aš kuo puikiausiai suprantu, kas vyksta ir kodėl tai vyksta.

Savo filmu siekiau neaiškinti, kas ir kodėl vyksta, o leisti, suteikti teisę žiūrovams savarankiškai priimti sprendimus, susidaryti savo nuomonę. Juk žiniasklaida nesuteikia tam galimybių, primesdama išankstinę nuomonę, paaiškinimus: tai – tik balta, o tai – tik juoda, net jei iš tikrųjų visa tai – „lelijavai raudona“.

Filmo „Giminaičiai“ kadras.

– Tai negi viso filmo metu, pasakodamas apie kraujuojančią Ukrainą, jūs likote absoliučiai neutralus?

– Iš visų jėgų stengiausi užgniaužti savyje galimybę „prasiveržti dainai“. Mano nuomonė išryškėja tik finaliniame epizode. Montavau filmą pats, todėl tą paskutinį epizodą galėjau sumontuoti filmo pradžioje, tačiau tokiu atveju žiūrovai filmą būtų žiūrėję tarsi per mano atvirumo, prisipažinimo prizmę.

Negana to, vienas mano giminaitis sakė netiesą. Ir aš sprendžiau dilemą, kaip pasielgti.

– Nesiginčijote su juo? Nebandėte parodyti, kad jis meluoja ir klaidina žiūrovus?

– Ilgai galvojau, ką daryti. Juk galėjau pasinaudoti savo balsu ir pasakyti, kad dėdė Miša, pasakodamas apie banderovcus, sako netiesą. Jis filme pasakoja, kad 1943 m. pats matęs, kaip banderovcai su kažkuo susidorojo, kai jau kitame epizode jo dukra prisiminė, kad tėvas būtent tuo metu, būdamas paauglys, gyveno vokiečių okupuotame Voroneže, o ne Ukrainoje. Vadinasi, jokių banderovcų ar jų nusikalstamos veiklos matyti tiesiog negalėjo.

Galėjau už kadro pasakyti, kad dėdė Miša meluoja. Bet aš jo neužčiaupiau. Akylūs žiūrovai patys suprato, kad jis sako netiesą, o tiems, kas nesuprato, savo nuomonės neprikišau. Man svarbiausia buvo išsaugoti žiūrovų pasitikėjimą manimi.

– Ar situacija jūsų šeimoje ir santykiai tarp jūsų giminaičių objektyviai atspindi įvykius Ukrainoje?

– Ji – reprezentatyvi. O objektyviai greičiausiai niekas negalėtų paaiškinti, kas vyksta. Tačiau gyvenimas Ukrainoje bet kokiu atveju – daugialypis, su savais niuansais.

Mano filmas apie daugybę metų Ukrainoje gyvenančią ir čia šaknimis įaugusią rusakalbę šeimą, kurios nariai išsibarstę po visus regionus. Todėl jų nuostata atspindi regionų, net ir kur vyksta karas, situaciją per jų asmeninę prizmę.

Po filmo pristatymo Ukrainoje dauguma žiūrovų prisipažino, kad žiūrėjo filmą lyg apie savo šeimą.

– Ar jūsų šeimoje – daugiau ukrainiečių ar kitų tautybių atstovų?

– Mano šeimoje galima sutikti beveik visus Rytų Europos tautų atstovus. Yra ir lietuvių, ir lenkų, ir ukrainiečių, ir rusų, ir žydų. Girdėjau pasakojimų, kad mūsų šaknyse yra ir vokiško kraujo. Taigi per pastaruosius kelis šimtmečius mano giminaičiai išgyveno visus karus, valstybių bei imperijų žlugimus ar padalijimus.

– Jūs buvote auklėjamas kaip ukrainietis?

– Ne. Be to, iš gimtojo Lvovo, kur baigiau mokyklą, studijuoti į Maskvą išvažiavau dar esant sovietinei valdžiai. Tuo metu Ukrainoje tie, kurie norėjo siekti išsilavinimo arba karjeros, privalėjo paisyti nerašytų įstatymų, pagal kuriuos tekdavo būti rusakalbiu. Net buitiniame lygmenyje buvo prasta laikyti save ukrainiečiu. Kai mokiausi rusų mokykloje ir kas nors iš mokinių nusikalsdavo, mokytojai grasindavo pervesti į už kampo buvusią mokyklą, kurioje buvo mokomasi ukrainiečių kalba. Tokio pažeminimo ir bausmės visi labai bijodavo, bet mokytojai panašių grasinimų nevengdavo. Jie buvo tapę norma.

Taigi užaugau kaip tarybinis pilietis (juokiasi).

– Tokiu save ir laikote?

– Žinoma, kad – ne. Be to, mano gyslomis teka nemažai lietuviško kraujo. Mano prosenelė Sofija Bronislavovna Chorošinska gimė ir užaugo Vilniuje. Buvo Lietuvos lenkė. Iki pat mirties, gyvendama Lvove, kalbėjo lenkiškai.

Filmo „Giminaičiai“ stop kadras.

– Kas lėmė, kad, daugybę metų pragyvenęs Maskvoje ir čia susiformavęs kaip režisierius, nusprendėte apsigyventi Latvijos sostinėje Rygoje? 

– Niekas nepersekiojo, nejutau jokio pavojaus, tačiau mane Rusijoje ištiko deguonies stygius.

Kaip galima buvo gyventi Rusijoje, kai ji aneksavo Krymą ir pradėjo karą Luhansko ir Donecko regionuose? Kaip?

– Kodėl išdavėte savo lietuviškas šaknis ir apsigyvenote Rygoje, o ne – Vilniuje?

– Mūsų su žmona sprendimas išvykti iš Maskvos buvo labai staigus ir padiktuotas emocijų atsako į tai, kas vyko Ukrainoje ir Rusijoje.

Tuo metu, kai Rusijos Valstybės taryba nubalsavo už teisės Vladimirui Putinui suteikimą įvesti karinius dalinius į Krymą, buvau Ispanijoje. Iš karto paskambinau žmonai ir pasakiau: „Nataša, užsakyk bilietus į Rygą“. Nuvykę ten, padedami mūsų geros bičiulės, per vieną dieną nusipirkome butą ir štai jau gyvename trejus metus.

Latviją, o ne Lietuvą pasirinkome, nes ten pakankamai greitai suteikiamas leidimas gyventi nuolatos. Bet, kai sužinojau apie savo lietuvišką kilmę, gailėjausi, kad neatvykome į Vilnių.

– Neseniai Rusijos kino apdovanojimo „Nika“ metu drąsiai pareiškėte, kad šalis praš**ta?

– O kas čia – drąsaus? Ar reikia drąsos pasakyti, kad Žemė – apvali?

– Kodėl kiti rusai nedrįsta pasakyti, kad šalis praš**ta? Bijo?

– Aš kreipiausi ne apskritai į rusus, o į savo kolegas kinematografininkus, kurie tikrai turėjo galimybių padėti išlaikyti bent minimalius laisvos visuomenės egzistavimo principus. Tačiau visi dėl naujo filmo, dėl kino teatro remonto ar kitų pragmatinių tikslų ėjo kompromisų ir susitaikymo su viskuo keliu. Aš irgi – ne šventas. Taip pat buvau toje pačioje rikiuotėje.

– Nepriekaištaujate pats sau, kad kūrėte filmus ir apie prezidentą V. Putiną?

– Žinoma, priekaištauju. Tačiau man – ne gėda nė dėl vieno dviejų filmų kadro. Kiekviename jų – atspindžiai to, kas dabar darosi Rusijoje. Nors pirmasis filmas „Keliamieji metai“ buvo sukurtas V. Putino pirmosios kadencijos pradžioje, vis dėlto, sutikite, pradėti jį maždaug penkių minučių epizodu, kaip juodai apsirengę žmogeliukai, šliaužiodami keturiomis, tiesia prezidentui raudoną kilimą ir renka nuo jo šapelius bei dulkeles, reikėjo drąsos. Stengiausi kurti ne paradinį prezidento portretą.

– Kaip jums pavyko prieiti prie V. Putino? Gal jis sutiko, kad būtų kuriamas filmas apie jį, nes tuo metu buvo dar tik pradėjęs savo pirmąją kadenciją prezidento poste?

– Aš jam labai paprastai pasiūlau sukurti filmą ir jis sutiko.

– Ar ėmėtės filmų apie V. Putiną todėl, kad jis – prezidentas, ar dėl to, kad jis jums patinka?

– Jis man niekada nepatiko ir aš už jį niekada nebalsavau. To neslėpiau nuo jo. Man tiesiog buvo įdomu pasinerti į tą valdžios erdvę ir galbūt net pasistengti tam tikrus dalykus nuspėti.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad siekiau sukurti kritinius filmus apie V. Putiną. Bet siekiau, kad jie atspindėtų jį tokį, koks jis realiai yra, – atsargus, įtarus, vengiantis viešumos ir viską labai pasveriantis, apgalvojantis.

Taip pat nenorėčiau girtis, kad kurdamas tuos filmus buvau absoliučiai laisvas. Juk filmai buvo „priiminėjami“ tam tikrų komisijų. Nors aš jas pergudravau. Pirmiausia filmus parodžiau pačiam V. Putinui ir, kai jis juos palaimino, komisijos jau nebegalėjo nieko pridurti ar reikalauti kažką keisti.

– Pirmąjį jūsų filmą apie V. Putiną ir antrąjį skiria tik metai. Ar jis per tą laiką pasikeitė?

– Valdžia jį greitai pakeitė. Apskritai valdžia Rusijoje stipriai pakeičia žmones. Šioje bizantiškos valdžios erdvėje išsaugoti žmogiškumą – itin sunku.

– Ar esate pats sau atsakęs, kodėl V. Putinas taip ilgai valdžioje? Juk jis kažkada labai aštriai kritikavo sovietinius generalinius sekretorius, kurie dešimtmečiais būdavo valdžioje?

– Į šį klausimą vieno atsakymo pateikti neįmanoma. Mano galva, jei dabar V. Putinas pasitrauktų iš valdžios, jis tiesiog prarastų savo gyvenimą. Neįmanoma jo įsivaizduoti, kad ir su labai didele apsauga, gyvenant saugiai kažkur Rusijoje arba užsienyje. Jeigu, žinoma, jis valdžios neperduos kokiam nors įpėdiniui, nes šiuo metu situacija Rusijoje ypatingai įkaitusi.

V. Putinas save taip įvarė į kampą, kad neturėdamas valdžios nebegali gyventi. Esu tikras, kad jis vėl dalyvaus prezidento rinkimuose ir valdys Rusiją dar vieną kadenciją iki 2023 m.

– Grįžkime prie Ukrainos reikalų. Kaip jums atrodo, ar Rusija kada nors paliks ją ramybėje?

– Kartais randasi ženklų, kad atrodo, jog tas geležinis kumštis silpsta ir Rusija atsitrauks. Tačiau po kurio laiko kariniai veiksmai vėl suintensyvėja, pakurstydami nežinomybę.

Logiškai mąstant, Rusija turėtų Ukrainą palikti ramybėje, nes karui tęsti nebeturi nei finansinių, nei intelektualinių išteklių. Kita vertus, situacija sutrikusioje Europos Sąjungoje suteikia galimybių Rusijai veikti be taisyklių.

– Ar neištiks Ukrainos trečiasis Maidanas?

– Sunku į šį klausimą atsakyti. Tik norėčiau pastebėti, kad iki šiol nė viena Ukrainos valdžia net neturėjo laiko normaliai imtis valstybės kūrimo reikalų. Nuolatos visas jėgas ir dėmesį tekdavo skirti įvairiems konfliktams gesinti, o dabar – dar ir kariauti.