Gali būti, kad netikėtai ne tik politinio teatro žiūrovus, bet ir pačius aktorius užklupusio premjerinio spektaklio apie Vyriausybės krizę kulminacija taps anaiptol ne pirmalaikiai Seimo rinkimai. Tai veikiau panašu į lietuviškos politinės pasakos apie senelio anūkui padovanotą stebuklingą šaukštą, kurį šis, atsainiai pavartęs rankose, numetė šalikelėn, pabaigą.

Politika ir klinika

Kad ir kokios svarbos įvykiai artėtų prie Lietuvos, kad ir kiek vietos jie pareikalautų būsimuose istorijos vadovėliuose, kažin ar jiems pavyks visiškai užgožti 2023 metų gegužės pabaigos politinių įvykių kroniką, bylojančią apie tai, kaip vieną gražų rytą lygioje vietoje po amžininkų kojomis staiga atsivėrė Vyriausybės politinės krizės, gresiančios peraugti į parlamentinę, smegduobė. Būtų labai įdomu sužinoti, ką po kelių, keliolikos ar keliasdešimties metų protingos galvos, apie tuos įvykius žinosiančios nepalyginamai daugiau, nei kol kas žinome mes, pasakytų apie tikrąsias šios krizės priežastis. Juk apie jas galima tik spėlioti: tai, kas vyksta politinio teatro scenoje, atrodo taip absurdiška, neįtikima ir netikroviška, kad žiūrovai kol kas negali net apsispręsti dėl jiems rodomos politinės dramos žanro. Kas tai – tragedija? Komedija? Farsas?

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, prieš mažiau nei dvejus metus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime pareiškusi, kad dabartinė Seimo valdančioji dauguma ir Vyriausybė yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, šiandien į ultimatumą panašų konservatorių siūlymą Seimui skelbti pirmalaikius rinkimus, kitaip atsistatydins Vyriausybė, jau vadina „emocingu“. Ji savo ruožtu siūlo tokius dalykus svarstyti liepos mėnesį, pasibaigus NATO viršūnių susitikimui Vilniuje. Tačiau po dviejų politinėje scenoje nuskambėjusių monologų žiūrovams taip ir lieka neaišku, kas čia vyksta, dėl ko liejasi emocijos. Gal kartais paaiškėjo, kad Seimo pirmininkė apmaudžiai suklydo: ši valdančioji dauguma ir ši Vyriausybė – iš tikrųjų blogiausia, kas galėjo nutikti Lietuvai? Gal konservatorių prezidiumas prisijungė prie tų beveik 46 proc. „Vilmorus“ sociologų balandžio pabaigoje apklaustų Lietuvos gyventojų, kurie nepasitiki Vyriausybe, nuomonės? Arba solidarizavosi su tais, kurie nepalankiai vertina premjerę Ingridą Šimonytę (tokių yra 53 proc.), ministrus Gabrielių Landsbergį (64 proc.), Arūną Dulkį (57 proc.), Kęstutį Navicką (49 proc.), Agnę Bilotaitę (47 proc.) ar Gintarę Skaistę (43 proc.)? Tarytum ne – juk nepatenkintus Vyriausybės darbu I.Šimonytė kartą jau buvo griežtai atsiuvusi: esą tie, kam nepatinka ši valdžia, 2024 metais galės išsirinkti tuos, kurie patiks. Tada iš TS-LKD prezidiumo nesigirdėjo jokių prieštaravimų.

Kas nutiko, kad likus pusantrų metų iki kadencijos pabaigos premjerė apsigalvojo? Kodėl konservatoriai siūlo nepatenkintiems šia valdžia ateiti ir išsirinkti patinkančius jau po poros mėnesių, dar šį rudenį? Kas užsidegė? Juk nė vieno ministro nesugebėjo išversti nei pandemija, nei pabėgėlių antplūdis, nei energetikos krizė, nei rekordinė infliacija, nei su užsienio politika ar su sankcionuotomis baltarusiškomis trąšomis susiję skandalai. Nors po kai kurių keli ministrai buvo pateikę atsistatydinimo prašymus, premjerė jų netenkino. Visi skandalai, visa kritika, visos valdantiesiems nepalankios sociologinės apklausos atsimušė į Vyriausybę kaip į uolą. Kad ir kaip būtų keista, ministrę pirmininkę vienu stumtelėjimu nuvertė ne Seimo opozicija, ne LRT tyrimų skyrius, ne mitinguotojai, riaušininkai ar valstybei priešiškos išorinės jėgos – ją internete, savo „Facebook“ paskyroje, nuvertė saviškis, bendražygis, konservatorių iškeltas, remtas ir reklamuotas visuomenininkas Andrius Balys Tapinas, pradėjęs savivaldybių išmokų politikams skaidrinimo akciją.

Atrodo, kad dėl tokių pasekmių jis ir pats šiek tiek nustebo. Matyt, nemanė, kad reikalaudamas iš buvusios ministrės Jurgitos Šiugždinienės prieš 7 metus gautų čekių, t.y. neįmanomo dalyko, nes jau po pusmečio jie visiškai išblunka, jis, pasirodo, verčia ne tik ministrę, bet ir visą Vyriausybę bei netgi valdančiąją koaliciją, kurios oponentus su tokia aistra ir užsidegimu tvatino savo TV laidose. Galbūt, remiantis sveiku protu ir politine nuovoka, atrodė, kad skaidrinimo akcija triumfuos iš Vyriausybės pasitraukus vienam ar kitam ministrui, net ne teisėsaugos, o kol kas tik paties visuomenininko įtariamam neskaidriu savivaldos lėšų naudojimu – beje, pagal tuo metu teisiškai galiojusią tvarką. Tačiau prakilnią skaidrinimo akcijos politinę gaidą staiga falcetu perėmė keli svarbūs politiniai solistai. TS-LKD pirmininkas G.Landsbergis pareiškė, kad užbaigti vadinamąją „čekučių krizę“ atleidus kelis ministrus neįmanoma, tam esą reikia „perkrauti politinę sistemą“ surengus pirmalaikius Seimo rinkimus. O premjerės I.Šimonytės adresu pasigirdo siūlymas prieš kalbant apie išankstinius rinkimus pirmiausia pasitikrinti pasitikėjimą Seime. Į tokį siūlymą ir raginimą Vyriausybei pačiai spręsti savo narių skaidrumo problemas, o ne permesti sprendimą Seimui, ji sureagavo atkirtusi, kad į ŠITĄ Seimą tikrai neisianti tikrintis pasitikėjimo. Nors ŠITAS Seimas patvirtino ŠITĄ premjerę ir ŠITĄ Vyriausybę, tokie premjerės žodžiai tarsi turėtų reikšti, kad pasitikėjimui tikrinti reikėtų KITO Seimo, kuriame nebūtų savivaldybių tarybose dirbusių ir galimai neskaidriai išmokas naudojusių politikų, tarp jų, suprantama, ir pačių konservatorių? Turbūt konservatoriai peržiūrės savo rinkimų sąrašą ir išbrauks iš jo galimai neskaidrius, įskaitant prezidiumo narius ir patį pirmininką, kuris prisipažino taip pat nesaugojęs čekių? O gal dar reikėtų, kad kitą Seimą išrinktų kiti, niekuo nesusitepę rinkėjai, atitinkantys aukštus konservatorių skaidrumo standartus, kurių neatlaikė ir Vyriausybės nariai? Kaip toli šia kryptimi ruošiamasi eiti? Kur šiame kelyje pasibaigia politika ir prasideda klinika?

Įsivarė į kampą

Vieni klausimai veja kitus. Ką reiškia kadencijos pabaigoje prasidėję konservatorių vadovybės politiniai šv. Vito šokiai? Ar tai pripažinimas, kad Vyriausybė priėjo liepto galą nebepakeldama visų valstybę užgriuvusių problemų naštos? Gal mato atslenkant dar didesnę krizę ir nori sprukti nuo atsakomybės suvertusi ją naujai valdžiai?

Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Aurelijus Veryga, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas, paklaustas, kaip savivaldos lėšų skaidrinimo kampanija atvedė iki Vyriausybės krizės, atsakė, kad tai turbūt tapo paskutiniu lašu. „Čia nėra pirma su šita Vyriausybe susijusi skandalinga istorija. Galėtume pateikti daug pavyzdžių, pradedant nuo nevykusios užsienio politikos. Galima prisiminti ir kitus ministrus, tarkime, susisiekimo ar sveikatos, kurie ne kartą sausi išlipo iš skandalų. Viskas pasibaigdavo savotiška bravūra: premjerė mūru stodavo už ministrus, tvirtindama, kad nėra prasmės nieko keisti, ir taip toliau. O ši istorija galbūt sulaukė didesnės visuomenės reakcijos. Rezonansas kilo ne tik tarp tų, kurie oponuoja dabartinei valdžiai – jis pakėlė nuo sofų ir pačių konservatorių rinkėjus bei rėmėjus. Kilo nepasitenkinimas, ir galbūt dėl to partijos vadovo reakcija yra būtent tokia. Jis jau kalba apie visos Vyriausybės pasitraukimą, išankstinius Seimo rinkimus. Manau, kad taip iš dalies blefuojama norint kažką pagąsdinti – girdi, jeigu jūs nenusiraminsit, mes išeisim, ir ką tada darysit? Tačiau nereikia čia nieko gąsdinti, jiems patiems pirmiausia reikėtų ramiai pasikalbėti. Manau, kad jie turi išeitį iš šitos situacijos – pirmiausia pakeitę ministrus, kuriuos jau seniai reikėjo pakeisti. Dėl to tikrai niekas nebūtų sugriuvę. O dabar jie save įvarė į kampą. Jeigu keičiasi vienas ministras, tai kitiems dviem priekaištai dėl skaidrumo juk išlieka tie patys. Ką jau kalbėti apie tas ankstesnes istorijas“, – sakė A.Veryga.

Jo manymu, pirmalaikių Seimo rinkimų, apie kuriuos jau kalbama, tikimybė yra maža. Esą turint galvoje tai, kas vyko iki šiol, kaip net su panieka buvo žiūrima į visus priekaištus Vyriausybei, matyti, kad ir dabar neįvyko nieko, kad toks požiūris pasikeistų. „Vyriausybė save mato kaip supergerai, superefektyviai dirbančią komandą. Tereikia pažvelgti į neseniai pateiktą jos veiklos praėjusiais metais ataskaitą. Ten tiesiog mana iš dangaus krenta, nepaisant to, kad nebuvo panaudoti ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo pinigai, kad ekonomikoje prasidėjo recesija, kurią jie vadina technine. Tačiau kokį žodį bepridėtum, jis giesmės nepakeičia. Visos problemos išlieka“, – pridūrė pašnekovas.

Kokia galėtų būti išeitis iš situacijos, kai ant kortos jau pastatytas I.Šimonytės ir, ko gero, pačių konservatorių politinis veidas? Juk jie kartu su koalicijos partneriais tebeturi daugumą Seime, jiems dirbti niekas netrukdo, nes žiniasklaida paklusni, visuomenė kantri, opozicija parsidavusi arba nevieninga, o svarbiausi politiniai sprendimai ir toliau stumdomi buldozeriu? „Nesu politologas, kad dalinčiau patarimus, kas būtų gerai konservatoriams, o kas ne. Manau, jie dėl to ir renkasi tartis, nes mato, kad situacija darosi labai įtempta. Tikiuosi, kad jie patys ras sprendimus, nes reikia galvoti ir apie naujus rinkimus, ir apie tai, kaip padėti išlaikyti veidą premjerei. Sunku įsivaizduoti, ką jie darys. Kaip ir sakiau, jie anksčiau turėjo priiminėti tuos sprendimus. Galbūt dabar atsisveikins su dalimi ministrų. Tik nežinia, ar premjerė sugebės per save peržengti, nes ji ministrų atleidimą vertino kaip asmeninio pralaimėjimo ženklą. O dabar jau susidėliojo situacija, kad nieko nekeitimas būtų jos asmeninio pralaimėjimo ženklas. Kažką visgi teks keisti. Aplinkybės pasikeitė, o kaip jie apsispręs, matyt, pamatysime artimiausiu metu“, – spėjo A.Veryga.

Kas nuskaidrins skaidrintojus?

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas sakė, kad A.Tapino pradėta savivaldybių išmokų skaidrinimo istorija jam kelianti įvairių klausimų. „Juk buvusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė J.Šiugždinienė Kauno savivaldybės taryboje dirbo prieš 7 metus, ir visą tą laiką niekam nebuvo įdomu, kaip ji leido jai skirtus pinigus. Galiojusi tvarka visus tenkino. Iškart kyla abejonių, kodėl būtent dabar tas prieš 7 metus vykdytų išmokų klausimas tapo toks aktualus, ir ar tikrai tas deklaruojamas skaidrumas toks krištolinis? Turiu mintyje visus, taip pat ir skaidrinančius, – sakė A.Navickas ir pridūrė neabejojantis, kad ši A.Tapino veikla – tik dėl asmeninės naudos. – Mes matėme tą jo pagalbą mokytojų streiko metu, kai jis tiesiog įsipiršo mums padėti, nors iš pradžių atsisakinėjome. Ta pagalba mokytojams baigėsi tokiu pat sąskaitų išrašymu, kaip aptarinėjama dabar, be jokio pagrindimo. Jis tikrai ne kitoks ir elgiasi taip pat, kaip ir tie, kuriuos jis kaltina.“

A.Navickas atkreipė dėmesį, kad dėl išmokų skaidrinimo istorijos išplaunama ir politinė ministrų atsakomybė. „Labai liūdna, nes kas, ministrei pasitraukus, prisiims atsakomybę už tuos trejus metus švietimo srityje, kur nieko nebuvo padaryta? Gali būti, kad niekas. Taip būtų padaryta meškos paslauga. Mokytojai jau turėjo panašios patirties, kai laikinai vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai buvo atėjęs tuometinis susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Jis irgi deklaravo skaidrinimo politiką, organizavo auditus. Ta skaidrinimo istorija baigėsi niekuo, o mokytojai liko prie suskilusios geldos. Tuo pasinaudojo konservatoriai, kurie atėjo į valdžią skelbdami apie skaidrumo standartus. Šioje situacijoje nesinori lipti ant grėblio: na, prikalsime ministrę prie kryžiaus, o ar nebus taip, kad jai dėl to bus tik geriau? Ar nebus taip, kad ji bus išsiųsta į kokią ES instituciją Briuselyje už kuklų 20 tūkst. eurų atlyginimą, o už padėtį švietime atsakomybės niekas neprisiims. Patirtis diktuoja tokį scenarijų, ir jis labai liūdnas. Skaidrinimo skandalas labiau primena kažkokią dūmų uždangą, kuri turėtų pridengti Vyriausybės neveiklumą per tuos trejus metus. Matome, kad viešasis sektorius Lietuvoje visiškai nuskurdintas, infliacija didžiulė, atlyginimai nedidinti, darbo sąlygos prastos. Švietimas atsidūręs ant bedugnės krizės krašto“, – sakė A.Navickas.

Gali pasivyti visus

„Šiaip tas pūlinys anksčiau ar vėliau turėjo sprogti. Bėda ta, kad sprogęs jis gali aptaškyti visus“, – sakė Seimo pirmininko pavaduotojas Julius Sabatauskas, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys. Politikas sakė nemanantis, kad A.Tapinas siekė sukelti Vyriausybės krizę – esą ji nė nebūtų kilusi, jeigu į problemą būtų teisingai reaguojama ir komunikuojama.

„Nuostata aklai gintis – girdi, nieko bloga nepadariau, už skirtas lėšas atsiskaitydavau kaip ir visi – yra neteisinga. Reikėjo iš karto pateikti visą informaciją. Kita vertus, kai kuriose savivaldybėse nebuvo nustatyta tarybos narių atsiskaitymo už jų veiklai skiriamas lėšas tvarka. Dabar jau turėtų būti kitaip, nes įstatymas reikalauja atsiskaityti kitaip nei, pavyzdžiui, buvo priimta Kauno miesto savivaldybėje. Nors komunikacijos specialistai patarė pripažinti klaidas ir viską paviešinti, tai laiku nebuvo padaryta, todėl viskas išsirutuliojo iki tokios situacijos. Bet čia turbūt ne pabaiga, nes ta praeitis gali pasivyti visus, dirbusius savivaldybių tarybose. Net ir tose, kur buvo reikalaujama pagrįsti išlaidas finansiniais dokumentais – kvitais, sąskaitomis“, – svarstė J.Sabatauskas.

Jo teigimu, galima sakyti, kad Vyriausybės krizė kilo lygioje vietoje. „Nenoriu patarinėti nei ministrei pirmininkei, nei ministrams, bet, atrodo, paprasčiau būtų vienam kitam ministrui pasitraukti, ir dabartinė Vyriausybė galėtų dirbti toliau. Tačiau jei Vyriausybė mano, kad negali dirbti, tada jau kitas klausimas. Kai kas sako, kad susidariusi situacija – sisteminės problemos išraiška, bet sistemines problemas, manau, ištaisė naujasis Vietos savivaldos įstatymas: finansinės išmokos tarybos nariams padalintos į dvi dalis. Viena dalis traktuojama kaip atlygis, ne mažesnis nei pusė vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) ir ne didesnis nei vienas VMDU. Kiekviena savivaldybė, priklausomai nuo savo galimybių, dėl išmokos dydžio apsisprendžia pati. Antra išmokos dalis – kompensavimas už patirtas išlaidas: ryšio, kanceliarines, transporto ir kt. Tai nereiškia, kad viską galima kompensuoti. Įstatyme parašyta aiškiai – atsiskaitytinai. Vadinasi, už patirtas išlaidas yra atsiskaitoma. Geriausia būtų, kad iš specialios tam skirtos sąskaitos. Savivaldybių asociacija žada pateikti siūlymą, kad išvis antrosios išmokos dalies neliktų, tiesiog būtų nustatytas tam tikras atlygis tarybos nariams, iš kurio jie galėtų nusipirkti viską, ko reikia jų veiklai vykdyti. Bet nuo to atlygio turės būti mokami visi mokesčiai“, – pabrėžė J.Sabatauskas.

Varo į kampą valstybę

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Saulius Skvernelis, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas, kitaip nei kiti pašnekovai vertino susidariusią politinę situaciją. „Nemanau, kad konservatoriai įsivarė į kampą. Jie tiesiog savo šantažu bando įvaryti į kampą valstybę. Noriu dar kartą pakartoti, kad nei G.Landsbergis, nei konservatorių partija nesprendžia, ar šalyje bus pirmalaikiai rinkimai, ar ne. Tokį sprendimą gali priimti tik Seimas, jeigu apsispręstų pasileisti, arba kristų šita Vyriausybė jai nutarus pasitraukti. Tada prezidentas turės iniciatyvą formuoti naują valdančiąją daugumą, ir jeigu Seimas du kartus nepatvirtintų jo siūlomo premjero, būtų skelbiami pirmalaikiai rinkimai. Tad tik toks priešlaikinių rinkimų modelis gali būti. Visa kita yra šantažas ir bandymas nukreipti dėmesį nuo susikompromitavusių ministrų į kitą temą“, – tvirtino politikas.

S.Skvernelio teigimu, protingiausia šioje situacijoje būtų ne šantažuoti Vyriausybės atsistatydinimu, o tą ir padaryti. „Tegul ši Vyriausybė pasitraukia, kad būtų suformuota nauja Vyriausybė. Konservatorių frakcija Seime didžiausia, jai ir priklauso tą padaryti. Jei nesugebės, prezidentas turėtų pasiūlyti formuoti Vyriausybę „valstiečiams“, antrajai pagal dydį frakcijai Seime“, – sakė ekspremjeras.

Paklaustas, kaip atsitiko, kad vieno visuomenininko pradėta kampanija atvedė iki Vyriausybės krizės, ir ką tai rodo, S.Skvernelis pirmiausia atkreipė dėmesį į kritiškumą valdžiai šios kadencijos metu praradusią žiniasklaidą. „Jeigu žiniasklaidos dėmesys jai būtų buvęs nuoseklus, koks buvo, tarkime, dirbant mano, Algirdo Butkevičiaus ar ankstesnėms Vyriausybėms, tokia krizė būtų anksčiau atsitikusi. Tačiau buvo daroma taip, kad prie valdančiųjų nepriliptų tie skandalai. Bet jie vis kaupėsi, kol susidarė kritinė masė, ir tapo nebeįmanoma nereaguoti. Tiesiog tai buvo paskutinis lašas, kuris pagaliau perpildė tą negerovių kibirą. Ir situacija įsisiūbavo“, – sakė S.Skvernelis.

„Tai nėra adekvatu“

Skaidrumo kampanija atvedė iki Vyriausybės krizės tik dėl to, kad daugelyje savivaldybių yra sistemiškai neskaidri situacija dėl politikų atsiskaitymo už išmokas, mano Eugenijus Gentvilas, Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo Žmogaus teisių komiteto narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas. „Man apmaudu, kad Seimas, pasitikėdamas savivaldybėmis, leido pačioms nustatyti šitą tvarką, ir paaiškėjo, kad kai kurios savivaldybės jokios tvarkos neįvedė. Ta visiška betvarkė šiandien skandina ministrų lygmens politikus. Tik tokioje situacijoje A.Tapino iniciatyva galėjo rasti erdvę ir sėkmę. Gaila, kad savivaldybės pačios neprisižiūrėjo savo daržo“, – apgailestavo signataras.

Anot jo, visi su tuo susidūrę politikai iškart turi reputacinių problemų. „Kai esi pabuvęs neskaidrioje aplinkoje, beveik mafijoje, pasakykim taip, tai paskui daryk ką nori, jei neturi argumentų, įrodančių tavo teisumą. Na, kaip gali J.Šiugždinienė, G.Skaistė ar Simonas Kairys pateikti čekius, kurių tada, prieš keletą metų, iš jų niekas nereikalavo? Aš tikrai dar 12 metų nelaikysiu 2011 metų čekių, kurių savivaldybė nereikalauja. Žmonės neturi galimybių pasiteisinti, jie kaltinami už tai, ko jie neprivalo daryti. Pavyzdžiui, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą tam tikrus finansinius dokumentus reikėtų saugoti tik 5 metus. Šiuo atveju šis įstatymas neveikia, bet jiems sakoma: rodykit čekius! Taigi, šiuo atveju naudojamasi situacija, kad esi buvęs toje neskaidrioje erdvėje ir dabar dėl to esi kaltas, nes nebegali pasiaiškinti. Tai tikrai apmaudu, tikrai neadekvatu, bet aš nenoriu supeikti A.Tapino akcijos. Kai ten yra toks chaosas, negali tylėti. Reikia pasižiūrėti, ir matome, kad prokuratūra dėl daugelio savivaldybių pradėjo ikiteisminius tyrimus. Kita vertus, kai kurios savivaldybės visgi atsakingiau į tai žiūrėjo. Ir pinigų sumos mažesnės. Tarkime, Plungės rajono savivaldybėje maksimali išmoka – 43 eurai, o ne tūkstantis su viršumi. Dauguma savivaldybių vis dėlto reikalavo surinkti ir pateikti išlaidas patvirtinančius čekius. Na, o Kauno mieste išmokų dydis – kaip Londone, 1 200 eurų, ir jokios atskaitomybės. Tai čia jau kaip tarybiniais laikais kalbėdavo: apjuosk Kauną spygliuota viela ir visi žinos, kodėl sėdi“, – juokavo pašnekovas.

Paklaustas, ar premjerės ir TS-LKD partijos pirmininko siūlymai dėl Vyriausybės atsistatydinimo ir pirmalaikių Seimo rinkimų yra adekvatūs susidariusiai situacijai, E.Gentvilas atsakė, kad jam būtų sunku komentuoti išgirstus argumentus. „Tai nėra adekvatu, bet Vyriausybės atsistatydinimą aš dar galiu suprasti. O dėl pirmalaikių rinkimų spręs visas Seimas, ne atskira partija ar frakcija. Inicijuoti juos galima, bet teks susirinkti daugumos Seimo narių balsus. Čia atskira kalba, ir gali būti taip, kad jei Vyriausybė atsistatydins, tai arba dabartinė koalicija galėtų formuoti naują Vyriausybę, arba gali atsirasti kita koalicija, kuri tai darytų be pirmalaikių Seimo rinkimų. Tik noriu pabrėžti: jeigu Vyriausybė atsistatydina, tai nėra šios koalicijos sprendimas. Tai konservatorių sprendimas. Ir mes, deja, negalime to išvengti, nes užtenka atsistatydinti premjerei ir šitos Vyriausybės nebelieka. Nieko dėl to mes negalėtume padaryti“, – sakė E.Gentvilas.