Gydytojas, fotomenininkas, vertėjas Michailas Aizenas, išvertęs nemažai knygų medicinos, sveikatos ir maisto temomis, savo gyvenimo kredo renkasi paprastą tiesą: neturėti šventų karvių. Pasak jo, nėra panacėjų nuo ligų, yra mažiau ar daugiau veiksmingų vaistų, būdų ar priemonių, kaip nuo jų apsisaugoti.

Gal panacėja galėtų būti sveika gyvensena?

Ne, nors tai gali sumažinti riziką susirgti įvairiomis ligomis. Žmogaus organizmas toks sudėtingas, o dar reikia nepamiršti sąlyčio su aplinka... Praktiškai mes nieko nežinome apie save – tik visai neseniai sužinojome, koks yra choleros, kadaise šienavusios ištisus miestus, mechanizmas. Iki šiol nežinome, kodėl vystosi vėžys, nors turime begalę hipotezių, tyrimų. Juk, turint galvoje kiekvieno individo savitumą, tų tyrimų išvados nebūtinai pasitvirtins atskiro žmogaus atveju. Štai kodėl aš netikiu panacėja.

Ir vis dėlto, versdamas pasaulyje išgarsėjusias knygas apie maistą, gyvenimo būdą bei mediciną, galbūt kuria nors tikite?

Yra dvi knygos, kuriomis tikiu: viena – beveik besąlygiškai, o kita – labiau nei kitomis. Pirmoji – Benjamino Grahamo „Protingas investuotojas“. Jos autorius buvo laikomas Amerikos investuotojų guru. Kadangi aš šia tema nieko neišmanau, tai besąlygiškai tikiu tuo, kas parašyta. O kita knyga – genetikos profesoriaus Timo Spectoro „Mitai ir tiesa apie maistą“.

Gal išvertęs knygą išmokote investuoti?

Knygoje yra taikli frazė: investicijos, mažesnės kaip 100 tūkst. dolerių, yra niekinės, o aš iki šiol negaliu pasiekti tokios sumos...

Jūsų anglų kalbos pradžia – S.Nėries mokykla?

Taip, sustiprintos anglų kalbos pradėjau mokytis antroje klasėje. Turėjome puikių mokytojų, būtent jie ir, žinoma, kitokie reiškiniai (ypač bitlai) įskiepijo norą domėtis kažkuo daugiau. Panūdau suprasti, apie ką jie dainuoja, nesvarbu, kad klausiausi nutrintos plokštelės ar juostos, o paskui ir pačiam norėjosi dainuoti. Lygiagrečiai, anksti išmokęs skaityti, pamėgau fantastiką. Perskaičiau viską, kas buvo lietuvių, rusų kalbomis bibliotekose, o vieninteliame užsienio kalbų knygyne, dėdamas kapeiką prie kapeikos, nusipirkdavau fantastikos klasikos knygų minkštais viršeliais. Dar ir dabar kartais paskaitau.

Fotografijai ypač tinka ankstyvas rytas. Asmeninio archyvo nuotr.

Lygiagrečiai, kaip supratau, buvo muzika?

Bitlai, o su jais visuotinis gitarų vajus – negalėjau negroti, nedainuoti, nors muzikinis išsilavinimas – nulinis. Plius Vytauto Kernagio laikai, jo koncertai. Girdėjau visus, kiek tik jų skambėjo Vilniuje, taip pat „Gėlių vaikų“, „Kertukų“, „Gintarėlių“ koncertus. O kokia problema buvo nusipirkti gitarą... Ją pavyko susiorganizuoti per vieno klasioko mamą, dirbusią Konservatorijoje, prisimenu, kainavo 17 rublių 30 kapeikų. Tas pats klasiokas parodė tris pirmuosius akordus. Gerai, kad tėvai buvo kantrūs... O kai stojau į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos, jau mokėjau penkis akordus, ir dainavau šį tą iš bitlų repertuaro.

Kodėl nepasirinkote chirurgijos, rodos, tai daugelio vaikinų svajonė?

Nuo aštuntos klasės svajojau apie tai, bet manęs nepriėmė nei į gydomąjį fakultetą, nei į pediatriją, tik į sanitariją. Kodėl? Sovietiniais laikais stojimas į aukštąsias mokyklas buvo ribojamas pagal tautybę. Šio slapto dokumento, žinoma, nemačiau, bet tikrai buvo limitai žydams, stojantiems į mediciną. Baigusį sanitariją, higieną ir epidemiologiją (šių mokslų nemokė niekur pasaulyje, tik Sovietų sąjungoje) paskyrė į Ukmergės sanitarinės epidemiologijos stotį. Nors aš – vilnietis su butu ir nėščia žmona, paskutinio kurso kardiologe... Ko gero, čia vėl suveikė tie patys ribojimai. Po kelerių metų grįžęs į Vilnių, dirbau keliose darbovietėse moksliniu bendradarbiu, kol pakliuvau į Onkologijos institutą, kuriame net 22 metus tęsiau mokslininko veiklą.

Tuomet ir atsirado vertimai?

Būtent. Tarybų Lietuvoje mūsų šeimai žūtbūt reikėjo nusipirkti sekciją. Būdami jauni daktarai pinigų neturėjome, ir aš griebiausi pasiūlyto vertimo – iš rusų į lietuvių kalbą išverčiau „Dantų protezuotojo vadovą“. Privargau, nes rašiau ranka, vėliau net du kartus buvau priverstas perspausdinti mašinėle. Vis dėlto sekciją mes nusipirkome. Atsiradus internetui, mane atsitiktinai susirado „Alma Littera“ ir pasiūlė pirmą, paskui – antrą ir daugiau knygų išversti iš anglų kalbos.

Ko gero, vertimai tapo ne tik uždarbiu, bet ir pomėgiu?

Versdamas daug neuždirbsi – štai kodėl neprisikasu iki 100 tūkstančių... Veikia kiti veiksniai, neminint to, kad knyga glosto širdį. Tai nepaprastai įdomus darbas, aš labai daug sužinojau kalbiniu požiūriu – jau vien susidūrimas su gyva šiuolaikine anglų kalba... Tokios gatvėje neišgirsi. Atrandi įdomių dalykų, rodos, žodis ar žodžių junginys turėtų reikšti viena, o iš tiesų reiškia visai kita. Pavyzdžiui, obuolių pyragas. Amerikoje nė viena šeima neapsieina be jo. Kai skaitai applepie, o toliau kito patiekalo pavadinimą, nesuvoki, kaip galima iš obuolių pyrago gaminti ką nors kita. Bet šiame kontekste „applepie“ yra suprantamas kaip tradicinis patiekalas... Verčiant žodynų nepakanka, nardai po internetą. Tada supranti, koks puikus dalykas – šiuolaikinės technologijos, google tikrai žino neišmatuojamai daugiau...

Taip galima labai ilgai užtrukti prie vieno puslapio?..

Kartais užsiknisi dieną ir daugiau. Vis dėlto knygą versti yra malonumas. O kadangi dar reikia gyventi, tai kasdienybei tenka užsidirbti iš tekstų, kuriuos teikia vertimų biurai. Dažniausiai tai medicininiai išrašai, juos į anglų kalbą verčiu žmonėms, vykstantiems gydytis į užsienį. Būtina labai tiksliai išversti terminus, santrumpas, kurias sunku išsiaiškinti. Be to, kai kurie užsakovai tarsi gyvena ne XXI amžiuje – būna, gaunu ranka rašytą, absoliučiai neįskaitomą dokumentą, o užsakovas aiškina, neva jo daktarė nedirba kompiuteriu... Pasitaiko net telefonu nufotografuotų išrašų, kurių autoriams kartais pasakau, kad nuotraukas apdoroja fotoateljė, o įskaityti, kas parašyta, gali nebent Krašto apsaugos dešifravimo skyrius. Labai retai, bet pasitaiko perliukų – ranka rašytų istorinių dokumentų.

Ar patartumėte žmogui sekti kokia nors autoritetinga knyga sveikatos klausimais ir pagal ją gyventi?

Knygos, internetas yra labai svarbūs šaltiniai, tačiau svarbiausia, ką patarčiau, – neturėti šventų karvių! Kai užsikabini už vienos šventos karvės, rizikuoji pražiūrėti kitus svarbius dalykus. Todėl man labai patiko jau minėta Timo Spectoro knyga. Jis aprašo daugelio mokslinių tyrimų, atliktų šiuo metu, rezultatus. Autorius nenuvainikuoja nieko, tik sako, kad, atsiradus naujoms techninėms galimybėms bei pasikeitus tyrimų metodikoms, ne viskas pasitvirtina, kas buvo teigiama, pvz., prieš 20 metų. Mokslininkas nediktuoja, kaip mums gyventi (tai neretai erzina skaitant knygas), jis tikina, kad panacėjos nėra ir kad žmogui būtina orientuotis pačiam. Bene svarbiausias dalykas – klausytis savo organizmo. Tuomet nereikės aklai sekti pagal spaudoje šmėkščiojančius patarimus: nevalia cukraus, špinatų ar dar ko nors... Prisiminkime Hipokratą, kuris sakė, kad vaistas nuo nuodo skiriasi tik doze, ir suvoksime, ką jis turėjo mintyje – saiką. Jei aš gerdamas kavą įsipilsiu pusę šaukštelio baltosios mirties – cukraus, man nieko neatsitiks, bet jei aš tai darysiu kelis kartus per dieną ir bersiu ne po pusę, o po penkis šaukštelius – bus blogai. Kai knygoje perskaitome, kad daržovės yra gėris, o cukrus bei druska – blogis, tai nėra siūlymas visiems tapti vegetarais ar veganais, kalba eina tiesiog apie saiką.

Stabtelkime ties jūsų versta gerokai pagarsėjusia kelių autorių (Davido Perlmutterio ir Kristinos Loberg) knyga „Tylieji smegenų žudikai“. Daugeliui sužinoti, kad miltų sudėtyje esantis glitimas yra vos ne tiesioginis smegenų žudikas, buvo tikras šokas. Nori nenori, pasiduodi tokios knygos įtaigai. Ar išties yra pagrindo sunerimti dėl galimų autoimuninių ligų senatvėje, jei nuolat mėgavaisi cukrumi, miltiniais patiekalais bei maistu, kuriame gausu angliavandenių?

Jei sulaukėme tam tikro amžiaus, jau neužteks laiko išsivystyti tokioms ligoms kaip alzheimeriui, parkinsonui, diabetui ar kitoms autoimuninėms ligoms. Tarp šių ligų priežasčių gali būti ir tai, kaip žmogus maitinosi jaunystėje bei brandžiame amžiuje. Šiuo metu daug kalbama apie profilaktinį vaistą – kasdienę smegenų mankštą. Apskritai neginčytina, kad glitimas nėra sveika, taigi, įprastinių miltų vartokime mažiau, bet iš to vėlgi nedarykime šventos karvės. Man toji knygų trilogija ( po „Tyliųjų smegenų žudikų“ sekė dar dvi tų pačių autorių knygos) buvo įdomi, nauja, vis dėlto į glitimo problemą aš norėčiau žvelgti ne kaip į neginčijamą tiesą, bet kaip į vieną iš tiesos variantų...

Ar lieka laiko šeimai? Dar jums labai svarbi fotografija, kaip gimė meilė šiai sričiai?

Mano šeima – tai trys suaugę vaikai ir penki anūkai. Nors visi esame išsibarstę kas kur, be galo malonu susiėjus daug ką aptarti, pasipasakoti, pasijuokti, kartu padainuoti. O kalbant apie fotografiją... Sykį prekybos centre nutariau paieškoti batų, tačiau aptikau fotoaparatus. Į mane žvelgė kosminio dizaino fotoaparatas –„Konica Minolta“, taigi aš neatsilaikiau ir vietoje batų parsinešiau fotoaparatą. Po kelerių metų už vienos išverstos knygos atlygį nusipirkau naują – gerą, veidrodinį fotoaparatą, ir prasidėjo fotografavimas su daugybe įdomių idėjų...

Kas jums svarbu fotografijoje?

Šviesa. Einu Vilniaus gatve, ir ji kaskart kitokia, nes kitaip krinta šviesa. Einu daugybę kartų, bet tik vieną sykį pamatau tai, ko nemačiau gal 50 metų. Kažkokia nauja namo detalė – langas ar veidrodinis atspindys lietaus baloje... Dar: mano namo langai į mišką žiūri, ir čia šviesa taip žaidžia... Neįtikėtinai raudoni saulėtekiai arba paslaptinga šviesa tvieskiantis pilnas mėnulis užsuka į mano kambarį... Kol kas parengiau tik vieną parodą, nors rudeniop planuoju kitą. Neskubu, nes vis dar laikau save mėgėju.

Koks yra jūsų gyvenimo kredo?

Neturėti šventų karvių. Tai tinka visoms gyvenimo sritims.