Minime 33-iąsias nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Ko labiausiai tiktų jai palinkėti šia Kristaus amžiaus sukakties proga? Galbūt to paties, ko ir žmogui: geros sveikatos, laimės, sėkmės visuose darbuose. Beje, sėkmės neabejotinai prireiks: anot psichologų, peržengę 33 metų amžiaus slenkstį ir vyrai, ir moterys dažniausiai išgyvena krizę, kuri juos arba įveikia, arba užgrūdina ir padaro geresnius. Kaip ir valstybę?

Vėluojantys simptomai

Žinoma, 33 metai atkurtos valstybės kelyje – tik istorijos mirksnis, tačiau kartais ir jie neatpažįstamai pakeičia valstybės ir tautos gyvenimą. 1918–1920 m. atkurta Lietuvos valstybė egzistavo vos 22 metus, tačiau suteikė tautai tokį stiprų laisvės energijos impulsą, kad jo užteko pusei amžiaus. Istorikai neatsistebi, kiek daug Lietuvai pavyko pasiekti tais dviem prieškario dešimtmečiais visose valstybės gyvenimo srityse, tad ši diena – puiki proga pamąstyti, ko pasiekėme gerokai ilgesniame atkurtos nepriklausomybės kelyje, pasvarstyti, ko dar nepavyko ar niekaip nepavyksta padaryti. Gal dėl per mažų pastangų, gal dėl per menkos nuovokos, o gal tiesiog dėl šlubuojančios politinės sveikatos, nuo kurios taip priklauso visuomenės savijauta, susitelkimas, pasitikėjimas ateitimi.

Šiemet Kovo 11-osios minėjimo iškilmes atlydėjo ne tik savivaldos rinkimų, bet ir kelių politinių skandalų retorinis ir emocinis šleifas. Jis verčia susirūpinti dabartine valstybės politinės sveikatos būkle. Nejau normalu, kad karo Ukrainoje įkarštyje lyg po kažkieno komandos ir didelio kalibro propagandiniai pabūklai, ir smulkios patrankėlės ėmė daužyti Valstybės saugumo departamento (VSD) rūmų sienas? Ką reiškia toks gerokai vėluojantis politinis dieglys, nutvilkęs viešąją erdvę praėjus keliems metams nuo Lietuvos Respublikos prezidento išrinkimo? Ar kartais nešlubuoja paciento nervų sistema, jei po 4 metų nuo prezidento rinkimų išleista dviejų žurnalistų knyga taip stipriai sudirgino dešinįjį valstybės smegenų pusrutulį?

Galbūt karščiuojančių raginimai prieš NATO susitikimą Vilniuje keisti VSD vadovą, grįžti prie 2019 m. prezidento rinkimų kampanijos finansavimo reikalų, pradėti Seime knygos siužetui nagrinėti skirtą parlamentinį tyrimą liudija priešinsultinę būseną? Ar kokį psichinės sveikatos sutrikimą? Juk knygų apie 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos Respublikos vadovus prirašyta daug ir įvairių: be kita ko, ir apie Vytautą Landsbergį, ir apie Dalią Grybauskaitę. Ten yra dokumentais, liudijimais ir kita faktine medžiaga grindžiamų įdomių dalykų, neabejotinai vertų rimto tyrimo. Tačiau tuometinių valdančiųjų požiūriu daryti politikos iš žurnalistinių tyrimų atrodė nehigieniška. Kas dabar ištiko politinės sistemos smegenimis vadinamo Seimo dešinįjį pusrutulį? Ką vėluojantys simptomai sako apie dabartinę valstybės politinės sveikatos būklę?

Rodo nebrandą

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja, Mišrios Seimo narių grupės narė Agnė Širinskienė šį ir kai kuriuos kitus simptomus linkusi sieti su mūsų politinės sistemos nebranda. „Sakoma, kad kartais paauglystė užsitęsia. Šiuo atveju, nors jau pasiektas Kristaus amžius, iš tikrųjų vis didesni simptomai rodo tam tikrą nebrandą. Kai dėl labai pigių politinių motyvų, norint „numušti“ prezidentui reitingus prieš artėjančius rinkimus ir, matyt, siekiant pakeisti VSD vadovą į tokį, kuris mieliau vykdys konservatorių užduotis, VSD sukeliama krizė, tai iš tikrųjų liudija didžiulę politinę nebrandą“, – sakė politikė.

Pasak jo, kita vertus, dabartinėje geopolitinėje situacijoje, kai Europai kyla didelė karo grėsmė, nė viena išmintinga valdžia nepradėtų kurti parlamentinių komisijų saugumo tarnybos vadovo veiksmams tirti. „Todėl apmaudu, kad Kovo 11-osios išvakarėse Seime bus kuriamos komisijos, kurios atsakingu laisvės naudojimu anaiptol nekvepia. Matyt, tai ne pirmas kartas, kada valdantieji bando taip savanaudiškai politikuoti. Prisiminkime ir Kristijono Bartoševičiaus skandalą, kai buvo aiškinama, kad jokia Seimo tyrimo komisija nieko negali ištirti, kad laikinosios tyrimo komisijos išvis nėra reikalingos, nes jos nepajėgia kažko nustatyti, kad jos politizuoja situaciją ir t.t. O dabar, praėjus vos kelioms savaitėms, valdantieji pamiršo, ką anksčiau kalbėjo apie parlamentinį tyrimą dėl K.Bartoševičiaus skandalo, ir staiga pajuto poreikį kurti kitą tyrimo komisiją, kuri, matyt, nustatytų tai, ką jiems norėtųsi nustatyti. Pradedama įtikinėti, kad tai vienintelis variantas, kaip rasti atsakymus į kylančius klausimus. Akivaizdu, kad tokios politinės manipuliacijos valstybei tikrai nieko gero nežada“, – teigė A.Širinskienė.

Seimas šiandien renkasi į pavasario sesiją: ar yra požymių, kad jos metu atsiras galimybių kaip nors pastiprinti politinę ir demokratinę valstybės sveikatą? „Manau, kad politinę sveikatą geriausiai pataisys 2024 m. rinkimai į Seimą, – atsakė pašnekovė. – Rinkėjas turi galimybę tapti geriausiu gydytoju ir šiek tiek pastiprinti politinę sistemą. Juk ir premjerė sakė, kad tie, kuriems nepatinka ši valdžia, 2024 m. galės išsirinkti tuos, kurie patiks. Šiuo atveju tas kitų politikų išrinkimas būtų galimybė pakeisti padėtį, imtis taisyti klaidas, kurios buvo padarytos. Greičiausiai kiekviena dabartiniams valdantiesiems oponuojanti politinė jėga savo rinkimų programas 2024 m. pradės rašyti nuo žodžio „Atšauksime“. Iš tiesų yra padaryta labai daug klaidų, yra ir nepadarytų dalykų, kuriuos reikėjo padaryti.“

Kaip pavyzdį Seimo narė pateikė pensijų fondų problemą: anot jos, valdantieji nesugeba parengti įstatymų pakeitimų, įregistruoti ją sprendžiančių įstatymų projektų. „Pati Seimo opozicija tuos projektus rengia. Tai labai keista, nes visos ankstesnės valdžios, jeigu Lietuvoje kildavo tokio masto problema, dėdavo pastangas situacijai taisyti. Dabar matome, kad visą žiemą dėl to tęsėsi tyli agonija, susikaupė didelis žmonių nepasitenkinimas, o iš valdžios pusės nematyti jokių pastangų. Tą patį matėme ir energijos krizės metu, kai dar praėjusią vasarą opozicijai buvo prižadėta kurti darbo grupes, derinti nuomones, o paskui paaiškėjo, kad niekas nieko nekūrė ir niekas nieko nederino. Paprasčiausiai buvo bandoma neigti problemą, tvirtinant, kad dėl visko kaltas karas, ir nieko čia nepakeisi. Tas nedarymas tikrai varo į neviltį, ir kai matai, kad į Seimo pavasario sesijos darbų programą masiškai įtraukinėjami net neregistruoti teisės aktai, nes Vyriausybė nėra jų parengusi, tikrai yra labai apmaudu“, – pridūrė A.Širinskienė.

Iki Seimo rinkimų dar liko pusantrų metų: ar visuomenė turės susitaikyti su politiniais diegliais, kol jie bus išgydyti? O gal valdantieji galėtų pasiūlyti kokių nors nuskausminamųjų? A.Širinskienės teigimu, jeigu jais laikytume išankstinius Seimo rinkimus, tai jų tikėtis tikrai neverta.

„Tiesiog panašu, kad mes likusį laiką gyvensime tokioje politinėje stagnacijoje, taip iš tikrųjų daug prarasdami. Štai pavyzdys: Lietuvos Vyriausybė buvo įsipareigojusi ES parengti mokesčių reformą, tą ji turėjo padaryti dar pernai, tačiau nepadarė. Dabar Europos Komisija pranešė, kad Lietuva dėl neatliktų reformų kol kas negaus jai teisėtai priklausančių vadinamojo RRF fondo lėšų – daugiau nei 0,5 mlrd. eurų. Valstybei iš tikrųjų padaryta didžiulė finansinė žala, nes mūsų biudžetui tokia suma yra labai didelė. Bet taisyti padėties niekas neskuba: Seimo pavasario sesijos darbų programoje, jei neklystu, tik gegužės mėnesį yra numatytas mokesčių reformos pateikimas. Tai, kad valdantieji šį klausimą atideda pačiai sesijos pabaigai, rodo, kad svarbiausi darbai, kurie turėjo būti padaryti jau vakar, atidėliojami. Negavus numatytų ES lėšų Lietuvoje sustos iš jų finansuojami projektai. Tai išties apmaudus valstybės valdymas, bet, kaip jau minėjau, pataisyti jį gali tik vienintelis dalykas – rinkimai“, – sakė A.Širinskienė.

Tvarkomasi neblogai

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, nemano, kad politinė valstybės sveikata yra bloga. „Jei kalbėtume apie valdžios veiksmus, tai žmonės gali turėti ir turi priekaištų. Tačiau, kaip bebūtų, susitvarkėme su pandemija, paskiepijome visus norinčius. Sureguliuota ir iš pradžių dramatiškai atrodžiusi nelegalių migrantų krizė. Ministrė Agnė Bilotaitė 2021 m. vasarą atrodė tarsi iš veido išėjusi, buvo ne juokas. Bet žiūrėkit, pasienyje su Baltarusija operatyviai pastatė tvorą, dabar lenkai tą patį daro. Kai dėl skandalų, tai, mano manymu, tas, kuris siejamas su K.Bartoševičiumi, yra visiškai niekinis: mes nežinome, kas vieno ar kito žmogaus psichikos gelmėse glūdi, be to, jis nebuvo partijos narys, tik atsitiktinis žmogus. Tai tiesiog pamoka ir Tėvynės sąjungai, ir kitoms partijoms, į savo rinkimų sąrašus kviečiančioms publikai žinomus žmones. Visos jos ieško populiarių žmonių savo sąrašams. Manau, tas skandalas sukeltas lygioje vietoje: juk tai iš esmės vieno žmogaus ir nuo jo galimai nukentėjusių vaikų, o ne visos politinės partijos tragedija. Tačiau opozicijai reikėjo atkreipti į save dėmesį“, – pridūrė V.Dumbliauskas.

Tad, jo manymu, tvarkomasi neblogai. „Didžiausias priekaištas valdžiai – tai, kad ji žadėjo sutvarkyti mokesčių sistemą, bet to nepadarė. Juk Pasaulio bankas mums baksnoja pirštu: žmonės nevienodai apmokestinami pagal profesijas. Negerai, kad jų indėlis į bendrąjį valstybės finansinį katilą skirtingas. Dirbantiems pagal darbo sutartis mokesčių našta didžiausia, bet kai kurių kitų profesijų atstovai, tarp jų – verslininkai, ūkininkai, moka žymiai mažiau. Nevienoda mokesčių našta yra socialinė neteisybė. Aš net nekalbu apie progresinius mokesčius, tiek to, palikime juos ramybėje. Kalbėkime apie nevienodą apmokestinimą, įvairias jo lengvatas: nemaniau, kad Tėvynės sąjunga, premjerės Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė jau trečius metus nesugebės tokio elementaraus dalyko išspręsti – taip suvienodinti mokesčių naštą, kad bent jau būtų pasiektas socialinis teisingumas“, – sakė V.Dumbliauskas.

Anot jo, taip pat galima priekaištauti dėl to, kad valdžia atrodo akivaizdžiai pasimetusi ir nežino, ką daryti su pensijų kaupimo sistema. Esą aiškiai matomas labai stiprus interesų grupių poveikis. „Pensijų fondai labai smarkiai užsidirba iš būsimų pensininkų, tai verslas, kuriam valdžia padeda. Man suprantamas valdžios sumanymas nuimti dalį pensijų krūvio nuo „Sodros“, nes mažėjant dirbančiųjų jai bus vis sunkiau. Bet pats problemos sprendimo būdas... Pritariu profesoriui Romui Lazutkai, kuris sako, kad antrosios pensijų kaupimo pakopos sistema yra žlugusi, ir reikia kažką daryti. Tad valdančiosios koalicijos impotencija šiuo požiūriu yra akivaizdi“, – tvirtino politologas.

Pašnekovo teigimu, reikalai sveikatos apsaugos srityje irgi abejotini. „Neseniai buvau Vilkaviškyje, moderavau mero rinkimų debatus. Bene didžiausias žmonių skausmas, išsakytas tuose debatuose – tai, kad ruošiamasi uždaryti Vilkaviškio ligoninę. Marijampolė už 25 km, bet vis tiek yra didelis skirtumas: turėti ligoninę savo mieste ar jos neturėti. Suprantu, kad valdžia bando taupyti, bet negalima pamiršti ir socialinio teisingumo. Žmonės, gyvenantys miestuose, kurie palikti be ligoninių, tampa diskriminuojami. Tris mėnesius laukdamas eilėje pas kardiologą gali ir numirti. Tai ta pati problema, kaip ir mokyklų uždarinėjimas. Va čia pavyzdžiai, kaip politinis elitas nesusitvarko su politinės šalies sveikatos problemomis. Panašu, kad trūksta ne tik valios, bet ir košės galvoje. Tokie dalykai kelia nerimą“, – sakė docentas.

Bausmė už abejingumą

Profesoriaus Povilo Gylio, ekonomisto, buvusio užsienio reikalų ministro, teigimu, 33 metai istorijos požiūriu – tik akimirksnis, tačiau kai kuriuos rezultatus matome. „Kadangi esu netradicinės – holistinės – mąstymo krypties žmogus ir apskritai ne „dvaro“ atstovas, turiu formuluoti liūdnoką diagnozę. Beje, savivaldos rinkimų rezultatai parodys, kokiu laipsniu esu teisus. Vis dažniau galvoju, kad 1988–1990 m. mūsų visuomenė buvo žymiai pilietiškesnė. Iš tikrųjų buvo aktyvumo, optimizmo, siekių, veiksmų. O šiandien mes gyvename apatijos, pasyvumo, baimės sąlygomis. Tarybinėje sistemoje taip pat gyvenome baimės atmosferoje, bet po Sąjūdžio atsiradimo žmonės pradėjo mąstyti, kalbėti ir veikti laisvai. Šiandien šito esame netekę, ir net svarstau apie baisią formuluotę, kad homo sovieticus iš 1988–1989 m. laikotarpio yra žymiai didesnis valstybininkas, nei dabartinis homo liberalis“, – sakė profesorius.

P.Gylio teigimu, labai didelė visuomenės dalis neteko bendrųjų tautos ir valstybės reikalų suvokimo. „Valstybė yra bendrojo gėrio kūrėja, ir ja turime rūpintis. Ji iš nieko kito neatsiranda, tik iš mūsų. Kažkada senais laikais, kai nebuvo nei rinkimų, nei kitų būdų, kaip iškelti žmones į valdžią iš apačios, sakydavo, kad kiekviena valdžia – „nuo Dievo“. Tačiau dabar formaliai tą valdžią iškeliame iš apačios, išrenkame ją, todėl turime žinoti, ką darome. Pasirodo, nelabai, ir tai labai liūdina. Neturime žiniasklaidos, kuri mums leistų mokytis, keistis nuomonėmis, kuri padėtų prižiūrėti valdžią, kritikuoti ją, šitaip suteikdama tai valdžiai grįžtamąjį ryšį su tikrove. O dabar ji beveik jokio ryšio su ja neturi, ypač po 2020 m. rinkimų. Mes net nelabai suprantame, ką tada padarėme, bet vis dėlto ilgą laiką į tai ėjome. Manau, kad šiandien demokratijos Lietuvoje yra mažiau, nei prieš 20 metų. Ir iš dalies tai lėmė abejingumas, nenorėjimas ir negebėjimas rūpintis bendrais tautos ir valstybės reikalais – teisingumu, švietimu, sveikatos apsauga ir kt. Ne veltui dar Antikos laikais išminčiai sakė, kad bloga valdžia yra bausmė už abejingumą“, – pabrėžė pašnekovas.

Anot P.Gylio, viena iš mažai pastebimų politinių valstybės negalavimų priežasčių yra plačiai paskleista individualistinė pasaulėžiūra. Ja esą labai remiasi liberalai, kurie mano, kad vienintelė tikrovė – žmogus su savo egoistiniais poreikiais. „Tai jeigu yra tik individas, nėra šeimos, nėra tautos, tai tada žmonės ir rūpinasi tik savimi. Dalis mūsų visuomenės yra gyva, ji bruzda, tas pasipriešinimas brukamam individualizmui šiek tiek didėja, bet savivaldos rinkimai parodys, kiek dabar turime žmonių, kuriems rūpi bendrieji reikalai. Mes praktiškai nuvalstybinome ir nupilietinome savo visuomenę, o juk 1988–1990 m. turėjome pilietinį pakilimą“, – sakė profesorius.

Paklaustas, kokį būtent rinkimų rodiklį turįs mintyje – ar rinkėjų aktyvumą, ar jų politinius pasirinkimus, P.Gylys atsakė, kad pats svarbiausias rodiklis yra aktyvumas. „Jis rodo, ar žmonėms rūpi, kokia bus naujoji valdžia, ar į rinkimus eina su supratimu, kad gera valdžia mums yra bendrasis gėris, o bloga – bendrasis blogis. O po to pagal svarbą jau būtų rinkėjų pasirinkimai. Ar rinkėjai ir toliau palaiko dabartinio „dvaro“ partijas ir jų palydovus, ar ieško kažkokių išeičių. Tenka pripažinti, kad pasirinkimas nelengvas, kadangi oponuojančios jėgos yra skaldomos, joms neleidžiama laisvai reikštis. Tai patvirtina, kad pas mus yra milžiniškas demokratijos deficitas“, – pridūrė P.Gylys.

Istorinė džiova

„Lietuviams per amžius vis būdavo būdinga džiova. Krenkšdavo, kartais bekrenkšdami nugyvendavo ilgą gyvenimą, o kartais numirdavo jauni, tarp jų – mūsų kūrėjai, menininkai, rašytojai, intelektualai. Manyčiau, kad ir mūsų Respublika tam tikrą džiovą turi, ir nežinia, kaip ji toliau su ja tvarkysis“, – sakė kultūros istorikas, politikas, Vilniaus universiteto docentas Darius Kuolys, paprašytas įvertinti dabartinę šalis politinę sveikatą.

Anot jo, vienas vertus, per 33 metus mums tikrai pavyko daug pasiekti, bent jau užsitikrinti savo buvimą Vakarų erdvėje. „Ir čia yra tikrai dideli įvairių mūsų politikų nuopelnai. Tarp jų – ir Valdo Adamkaus, kuris vakarietišką kryptį palaikė tuo metu, kai jos labai reikėjo rengiantis stoti į NATO ir ES. Šiandien mes matome, kaip tai yra svarbu. Jeigu būtume pilkojoje zonoje – tuo metu irgi buvo įvairių idėjų, kad Lietuvai reikia saugoti neutralumą – tai šiandien būtume atsidūrę labai pavojingoje situacijoje. Šiuo atveju veikė ir mūsų kolektyvinė išmintis, ir visuomenės susitelkimo būta pakankamo. Keitėsi Vyriausybės, bet tam tikras nuoseklumas šiuo požiūriu išliko. Tai yra neabejotinas mūsų laimėjimas remiantis negatyviomis istorinėmis patirtimis: bandėme išvengti tam tikrų klaidų“, – teigė D.Kuolys.

Kita vertus, pasak pašnekovo, mes kaip visuomenė nesugebėjome savo valstybėje pradėti gyventi kaip savo namuose. „Ir čia aš matau rimtą problemą. Valstybė netapo visuomenei sava. Galima būtų sakyti – tą ir amžinąjį atilsį G.Beresnevičius yra pastebėjęs – jog lietuviai dar neatranda savo Respublikos kaip solidarios piliečių sąjungos. Kad mes, būdami skirtingų patirčių, įsitikinimų, galvojimo būdų, kultūrų, vis dėlto esame jungiami į vieną politinę bendruomenę. Į vieną bendriją, savo Respubliką, kuria turime kartu rūpintis, kartu siekti bendrojo gėrio. Šitokio supratimo mes, deja, neturime. Pažiūrėkime vien į tai, kiek piliečių emigravo iš Lietuvos. Tai nedideliam kraštui per didelis skaičius. Turime džiaugtis, kad mūsų jaunimas vyksta studijuoti, kad žmonės pažįsta pasaulį, kad pagyvenę jame grįžta, bet išvažiavusiųjų skaičius vis dėlto yra per didelis. Ryšys su savo valstybe, su atkurta Lietuvos Respublika yra per menkas. Galime iš karto konstatuoti, kad vis dėlto Lietuva tos istorinės džiovos nesugeba įveikti, negeba susikurti sveiko santykio su atkurta savo valstybe“, – tvirtino docentas.

D.Kuolys sakė taip pat matantis nesugebėjimą atrasti bendros kalbos valstybėje tarp skirtingų įsitikinimų, skirtingų patirčių žmonių, telkti bendrus protus. „Mes esame nedidelė bendruomenė, 2–3 mln., na, su išeivija šiek tiek daugiau. Bet mes nesugebame sutelkti ir tų protų, kuriuos turime, ateičiai projektuoti, sunkiausioms šiandienos problemoms spręsti. Mes imamės improvizuoti. Valdžią gavę žmonės mano, kad pati kėdė jiems duoda išminties. Ne. Tikras politikas turi rūpintis tautos likimu ir išlikimu, jis turi gebėti telkti protus – skirtingai galvojančius, bet stiprius. Jis turi ieškoti ne žmonių, kurie jį aptarnaus, o tų, su kuriais kartu dirbdamas, diskutuodamas ieškos geriausių sprendimų visuomenei ir valstybei. O mes kol kas žaidžiame grupuočių žaidimą: 4 metams ateina viena grupuotė ir mėgina tvarkyti Lietuvą, kaip išmano, po to ateina kita, ir mėgina savaip. Dalis visuomenės jaučiasi atstumta nuo valstybės. Bet toms besitvarkančioms grupėms rūpi joms ištikimas elektoratas, o ne visa visuomenė, visa Respublika. Ir tai labai akivaizdu“, – pabrėžė pašnekovas.

Jo teigimu, mes šiandien stokojame ir Lietuvos intelektualiniam savarankiškumui reikalingo susitelkimo. „Labai lengvai vykdome iš esmės imitacinę politiką, sprendimai nėra mūsų išdiskutuoti, nėra savi. Kai priimant sprendimą nedalyvauja visuomenė, ji nejaučia, kad tai jos sprendimai, kad jie įpareigoja. Tie sprendimai tampa jai primesti, svetimi. O mūsų politikai vis dėlto labai retai siekia, kad tie sprendimai būtų kartu mūsų priimti, kad visuomenė į juos žiūrėtų kaip į savus, kuriems verta įsipareigoti“, – pabrėžė D.Kuolys.