Su Panevėžyje gyvenančiu Kaziu Dūda susitinkame Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Panevėžio skyriaus būstinėje. Nors atvykstame beveik pusvalandžiu anksčiau, jau randame pasiramsčiuojantį lazdele Kazį prie durų. Devynių dešimtmečių senolis pats žvaliai užlipa į antrą aukštą, visą laiką juokauja, nuo jo sklinda lageriuose užgrūdinta tvirtybė ir optimizmas. Be jokios kaltės sovietų suimtas ir kalintas, vėliau perėjęs apie aštuonis skirtingus lagerius ir GULAG‘o persiuntimo punktus, tapo vieno iš unikaliausių reiškinių žmonijos istorijoje – GULAG‘o sukilimo, konkrečiai – garsiojo 1953 metų Vorkutos sukilimo – liudininku.
Kazys jaudinasi, nuogąstaudamas, ar sklandžiai pavyks jam viską išdėstyti, juk atmintis jau nebe ta… Bet mums svarbus kiekvienas jo žodis, juk gyvų liudininkų, dalyvavusių GULAG‘o sukilimuose, liko vienetai. Palengva pradedame pokalbį apie laikus ir įvykius, šiandienos kartai sunkiai beįsivaizduojamus. Su „Apžvalgos“ skaitytojais dalijamės dar niekur nepublikuota politinio kalinio, tremtinio Kazio Dūdos istorija, parengta remiantis pasakojimu susitikimo metu bei rankraštiniais jo atsiminimais.
Nuo mergaitės pasiūlymo iki vagonų link Uralo
Suėmė mane už nieką, be kaltės… Buvome trečio kurso mokytojų seminarijos studentai, tai lyg vidurinė buvo, technikumas. Tuo metu gyvenau Panevėžyje, ieškojausi darbo, tačiau norėjau stoti į statybos institutą Kaune. Buvome keli draugai studentai, gyvenome kartu. Susipažinome su mergina iš ketvirto kurso. Ta mergaitė sako, kad mes galime suorganizuoti pogrindžio organizaciją, kurios vadovu galėčiau būti. Kas ten žino dabar, gal tai buvo provokacija, nes paskui ir prasidėjo nelemti įvykiai – suėmė mus keturis. Vieną dieną su draugais grįžę namo išgirdome skambutį. Atidarom duris, o ten – trys siauraakiai su automatais ir kapitonas. Paprašė dokumentų. Mes padavėm, ir Petras padavė. Petrą atmetė, o mane ir kitus pakvietė pas save. Buvo sufabrikuota byla, pritaikytas pats žiauriausias straipsnis – 5-8-11, yra ten toks. Pranešė, koks straipsnis, ir viskas. Visi keturi išbuvome apie metus Panevėžio kalėjime, kameroje buvome šešiese. Kartu sėdėjom, kartu valgėm… Ir į karcerį buvome papuolę.
Toliau mus teisė Pabaltijo tribunolas. Pirmiausia išsiuntė į Vilniaus persiuntimą. Ten, pamenu, buvo incidentas: vienas išradingas kalinys suorganizavo pabėgimą, paguldė ir surišo budintįjį. Bėglį vėliau sučiupo, bet buvo daug triukšmo.
O mus vežė toliau. Pamenu, atvedė mane į stotį Stoties gatvėj, o ten, žiūriu, stovi mano draugė Danguolė. Sekė mane iki pat stoties, buvo man suruošusi paketėlį, nors pati menkai teturėjo. Ji buvo našlaitė, jos tėvas buvo partizanas. Ta mergaitė gyveno pas mus, atvedė ją partizanai, pragyveno devynis mėnesius, praėjo švariai, paskui persikėlė kitur, pradėjo su vienu partizanu draugaut.
Vežė mus vagonais, senais, nuo caro laikų, kajutės mažos.
Pirmosios patirtys lageryje
Pirmiausia atsidūriau Uralo Sverdlovsko srityje. Jau ten buvo daug susirėmimų su kriminaliniais kaliniais, pjautynės, žiaurūs dalykai. Vėliau buvo kiti lageriai, įskaitant ir Karagandą. Karagandoje trūko darbo jėgos. Aš ten per ketverius metus išmokau mūryti. Ten statė katilines, cechus, išmūrijom 25 metrų aukščio tramvajų parko kaminą be jokių mokslų. Turbūt tai jau tada reiškė tiesiog supratimą, mano talentą. Karagandoje buvo toks vienas brigadininkas Leonas. Lietuvaičiams jis parūpindavo privilegijuotas vietas darbe, buityje. Vienas lietuvis Kazys dirbo valgykloje, jis man, užsikišęs už juosmens, išnešdavo blyną. Vėliau, po kelių metų, Vorkutoje vedė mano seserį.
Iš Kazachstano į Vorkutą
Iš Karagandos į Vorkutą mus atvežė 1953 metais, liepą. Išlaipino, berods, prie 7-os šachtos. Kiek ešelone buvo zekų (kalinių – red. past.), negaliu pasakyti. Vieni buvo nuvaryti į Tec-2, kiti į šachtą numeris 7, o aš – į ŠU-2. Mūsų grupėje buvo apie šimtas žmonių. Atvedę prie šachtos, sargybiniai komandos būdu pasodindavo ant žemės. Zonoje už spygliuotos tvoros susirinko nemažas būrys vietinių žioplių, kai kurie – buvę kaliniai, atlikę bausmę, bet vis tiek neišleidžiami išvažiuoti. Vorkutoje zona aptverta spygliuota viela, nes aplinkui gyventojai, tarnautojų žmonos. Mūsų klausinėjo, kas, iš kur atvežti, ieškojo pažeidimų: „Kas pas jus, kur buvo, koks įvykis?“ Čia klimatas kitoks, lageris griežto režimo. Čia būdavo sukomplektuoti tie, kurie nuteisti mirties bausme.
Suvarė mus į zoną, į karantininį baraką zonos pietvakariniame kampe, ten buvome apgyvendinti vadinamame „kiauliniame“ barake. Barakas yra atskirtas spygliuota tvora nuo gyvenamos zonos ir saugomas prižiūrėtojo. Ant gultų vietos užteko visiems, taigi ant grindų miegoti neprireikė niekam. Man tuo metu buvo likę kalėti 9 mėnesiai. Būnant karantine mus ruošė darbams šachtoje. Vaizdelis ne per geriausias, kai aš nepratęs prie tokių darbų.
Buvo čia visokių tautybių kalinių: ukrainiečiai, totoriai, gruzinai, armėnai, osetinai, rumunai, mūsų lietuvių buvo. Vieną kartą man stipriai kliuvo nuo čečėnų, bet sąmonės nebuvau praradęs.
Buvome išskirstyti į brigadas. Aš paskirtas dirbti mėsininku. Gera buvo „voliotis“ tas dvi savaites.
Čia, Vorkutoje, kalinių gyvenimas buvo kitoks. Jei jau išėjai į darbą, tai dirbsi iš peties. Man net buvo pasakyta: „Nesišakok, nes čia ne Karaganda.“
Vorkutos neramumų pradžia
Tarp kalinių sklido kalbos, kad kituose lageriuose vyksta neramumai, Norilske ir kitur jau yra buvę panašių įvykių. Ryšys su gyvenamąja zona vyko rašteliais, sueiti arčiau nebuvo galimybės – prižiūrėtojas buvo budrus. Kalinys todėl ir yra kalinys, kad visuomet ieško išeities iš bet kokios padėties. Mes reikalavome visko žmoniškai. Jie buvo pasimetę. Išgirdome, kad Lavrentijų Beriją sušaudė.
Mums bebūnant karantine, aš nužiūrėjau, kad pro vielas galima pralįsti ir įveikti zonas. Vienąsyk taip ir padarėm – šešiese išlindom pro tvoros apačią ir prasibrovėm į gyvenamąją zoną. Ankstyvas rytas, barakai atrakinti, kas eina pusryčių, kas po nakties ruošiasi. Įbėgau į baraką ir klausiu, ar yra lietuvių, bet už nugaros girdžiu, kad jau kitus prižiūrėtojai gaudo. Greitai prie tos pačios skylės atbėgau. Grįžau laimingai į savąjį baraką ir užšokęs ant viršutinių gultų guliu lyg nieko nebūtų buvę.
Kiti mano draugai išbėgo iš tolimesnių barakų, juos pastebėjo prižiūrėtojai. Buvo sugauta apie dešimt vyrų. Mus atskirti nuo kitų kalinių buvo labai lengva – viską išdavė mūsų saulės įdegimas. Vorkutiečiai buvo baltučiai, o mes, iš Kazachstano, stipriai įdegę. Bėgliai buvo suvesti į kitą zonos kampą. Tuos vyrukus uždarė karcerin. Gavom iš vyrukų raštelį, kad gelbėtume, nes naktį juos norėjo išvežti. Privažiavo „Juoda varna“ – mašina, kuria veždavo kalinius. Privažiavo prie durų, o mes kėdėmis, stalais užsitvėrėm. Jie pavaizdavo, kad nori paimti, bet nepaėmė. Vyrai apie tai pranešė, o zona apkaltino mus, kad mes ne vietoje išsišokome. Viskas buvo pribrendę, bet mes pasukome kita kryptimi. Gali būti, kad kaip tik šitas mūsų išsišokimas ir paskatino tolimesnius neramumus lageryje.
Liepos 26 d. prasidėjo šaudymas barakuose. Išbėgome į lauką. Lageryje buvo tokie du kauniečiai broliai Monkevičiai. Jie kalėjo kartu, nors lageryje paprastai giminių kartu nelaikydavo, visaip morališkai žlugdė. Tą vieną brolį Monkevičių sargybiniai ir nušovė, ir dar ukrainietį. Dėl kažkokių priežasčių sargybinis iš bokštelio pradėjo šaudyti, gal kažkas kur nors susirinkę buvo, nežinau. Bet panašu, kad nušovė visai niekuo dėtus žmones. Kulkos kiaurai ligoninę ėjo. Pradėjo moterys rėkti, rusiškai šaukti. Šaudyti nustojo, lavonus išnešė. Pašarvojo tuos žmones, paskelbė, kad bus laidotuvės. Lageris turėjo muzikantus, viską. Padėjo karstus, išeinant buvo padėta dėžė saldainių, čia tokia ukrainiečių tradicija. Atsisveikinom ir išgirdom, kad brolis žuvusįjį lydės į kapines. Nemažai ten žmonių buvo. Išlydėjom, ir viskas.
Streikai ir pažadai
Vėliau prasidėjo masiniai streikai. Pirmieji mūsų atvykėliai išėjo į antros pamainos darbą, o mes, vos įmigę, išgirdome barake triukšmą. Grįžo mūsų šachtininkai iš darbo, net nenusileidę į požemį. To priežastys man nežinomos. Vyrai greitai sugulė į savo vietas. Po kelių minučių atėjo prižiūrėtojas ir bandė įkalbinėti eiti į darbą, bet nepavyko. Po kokios valandos į baraką atėjo visa lagerio valdžia. Išstojo vienas gruzinas, viską išsakė. Mes nereikalavome, kad visai išleistų, bet reikalavome peržiūrėti bylas, nes ten buvo daug neteisybės, nuimti nuo durų ir langų grotas, nuimti numerius (mano numeris buvo 180) ir, svarbiausia, leisti susirašinėti su namiškiais. Buvo ir iš mūsų pasisakiusių, prašėme, kad būtų peržiūrėtos bylos ir palengvintos darbo bei gyvenimo sąlygos, užtikrintas didesnis ryšys su namiškiais ir dar kiti reikalavimai. Juk buvo limitas – du laiškai per metus. Jaudinausi dėl mamos, ji apie mane nieko nežinojo jau kurį laiką. Ryšio nėra – dviejų laiškų per metus limitas išnaudotas. Rašyti buvo galima paprastu pieštuku ir labai trumpai. O juk tėvų rašyti laiškai į Karagandą sugrįš ir niekas nieko nepraneš, kodėl mane čia perkėlė. Tėvai tikriausiai ir dienas skaičiuoja, kai grįš jų sūnus. O aš – čia: buvau Karagandoje, dabar – šiaurėje, Vorkutoje.
Lagerio valdžia mus išklausė ir dar kartą paklausė, ar eisime į darbą. Tyla. Visi išėjo, užrakino baraką. Laukiam, kas bus. Visi įsitempę. Kokių priemonių imsis? Ryšininkui išėjus, vienas iš mūsų išėjęs į vidurį pareiškė: „Į darbą niekas neina, o jei kas išdrįs… paaiškinimo nereikia“. Jau miego trūko, įtampa didėjo. Laukėm ryto. Tai bus didžiausias išganymas, jei gausime žinią, kad pirma pamaina neina į darbą. Permetėm per tvorą mūsų paruoštą raštelį, pranešantį apie padėtį, kas šią naktį pas mus nutiko. Gavome atsakymą, kad pirma pamaina į darbą neis. Tapo lengviau, kad mes ne vieni.
Po nemigo nakties girdžiu – kažkoks šurmulys. Zonos pirma pamaina tikrai neišėjo į darbą. Prašėme, kad lagerio viršininkas ateitų pasikalbėti. Greitai pasirodė lagerio viršininkas. Mūsų atstovai labai ramiai išaiškino sukilimo reikalavimus: peržiūrėti bylas, leisti rašyti laiškus namiškiams neribotai, barakų nerakinti nakčiai, tiems, kuriems likę mažai bausmės, leisti dirbti už zonos be sargybinio. Ir kad būtų paleisti mūsų vyrai iš „biuro“. Pažadėjo po pietų paleisti. Žinoma, buvo prašoma eiti į darbą (šachtą), bet ėjo tik tie, kuriuos įpareigojo mūsų organizacinis komitetas. O viršininko pažadai liko pažadais…
Su akmeniu „po ranka“
Buvo dar labiau sustiprinta zonos apsauga. Bokšteliuose matosi ir kulkosvaidžiai. Antroji naktis dar labiau kelia nerimą. Sargyba išdėstoma ne tik bokšteliuose, bet ir aplink visą zoną. Mes atsargiai nuplėšiame nuo durų užraktus, sudaužome nešiojamą tualetą, nuardome visus numerius. Naktį pradedame budėjimą po du žmones prie langų ir po keturis prie durų. Nors juokinga, bet buvo pasakyta, kad gali nors ir akmenį turėti „po ranka“.
Įtampa didžiulė. O rūkyti norisi. Nors visi stengiasi neišsiduoti, bet įsitempimas jaučiasi. Vyresnieji bando jaunesnius raminti. O kokios mintys lenda: ir Rainių miškelis, ir prie cukraus fabriko sušaudyti, ir gydytojų nužudymai. Kiekvienas pasinėręs į savo mintis, nors neišsiduoda. Vyresnieji bando kalbinti, kad suteiktų stiprybės.
Rugpjūčio pirmąją įvyko didžiulis šaudymas septintojoje šachtoje, pylė kaip reikiant. Prilėkė greitosios, gaisrinės iš miesto. Čia jau yra visaip: man likę aštuoni mėnesiai, kai kam – mėnuo. O man baisiausia, kad nežinos tėvukai, kur aš. Po valandos šaudymai nutilo. Septintą šachtą aš pats mačiau, mums gerai matėsi pro langą. Prie staliuko sėdėjo pareigūnai, matėm, kad išeina kaliniai į du srautus: vienus suvarė atgal, kitus išvežė į kitą lagerį. Paskui mums lagerio viršininkas paaiškino, kad dar buvo atvažiavę atstovai iš Maskvos, leido kaliniams pasisakyti, išdėstyti savo reikalavimus. Na ir, vadinasi, kad beveik viską, ko buvo prašyta, išpildė. Sudaužėme grotas, savo tvarką įsivedėm, viskas jau tvarkoj. Po trijų dienų jau prie vachtos eilė. Buvo atvažiavę iš Maskvos, peržiūrėjo bylas, žiūrėjo, ką reikia atleisti, bausmę sumažinti. Pradėjo žiūrėti – man 8 mėnesiai belikę, aš apsiraminau, tėvukams laišką parašiau. O jie Buriatijoj buvo. Tėvukas buvo mūsų kaimo raštininkas, visiems prašymus rašydavo. Jis siuntė ir siuntė laiškus į Maskvą, kad mane išleistų pas juos…