Nors žemės ūkio ministras Bronius Markauskas išsaugojo pareigas bent jau iki tol, kol savo tyrimų išvadas paskelbs prokurorai ir FNTT, ramybės daugiau neatsirado ne vien tik jam pačiam. Mat dėl ministro kilusi prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Sauliaus Skvernelio konfrontacija tapo vieša.

Prezidentė reikalauja ministro atsistatydinimo, o premjeras sako, kad kol negaus teisinio vertinimo, B. Markauskas dirbs, ir nei prezidentės, nei kieno nors kito spaudimui jis nepasiduos. D. Grybauskaitė tai pavadino susikompromitavusio ministro dangstymu, sprendimų atidėliojimu, principingu neprincipingumu, o S. Skvernelį išvadino priklausomu, negalinčiu daryti savarankiškų sprendimų. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.

– Niekam nėra paslaptis, kad, jeigu ir galima būti priklausomu nuo ko nors, esant valstiečiu žaliuoju, tai tik nuo jūsų, nes jūsų žodis yra pirmas ir turbūt paskutinis. Tai privertėte paklusti premjerą sau, nes premjeras tarsi abejojo?

– Ne, mitas, kad premjerui kažkaip daroma įtaka. Kas domisi ir žino premjero charakterį, tas <žino, kad> bandyti daryti įtaką S. Skverneliui yra labai sudėtinga.

– Bet jūs kalbėjote su juo apie ministrą?

– Frakcijoje daugelis su juo šnekėjosi, nes mes iš tikrųjų žinome situaciją. Bet tos aplinkybės, kurios dabar aiškėja, atveria visą vaizdą. O vaizdas yra toks: prezidentė, nesusitikdama nei su ministru, nei su premjeru, daro žingsnius, kad atstatydintų, siunčia savo padėjėjus, reiškia pretenzijas, kad ministrui reikia pasitraukti, kas yra, pirmiausia, nesuprantama.

– Bet problema yra ta, kad, jeigu tada, kai visa tai iškilo į viršų, būtų viskas sudėliota, paaiškinta ir pasakyta, galbūt to krūvio būtų nebelikę. Bet dabar kiekvieną dieną visa tai vis apauga istorijomis. Ir tada pradedi nebetikėti, kai tau kiekvieną dieną vis kažką pasakoja, vis atranda. Nes tada, atrodo, viskas susivelia į vieną krūvą, ir tu tada sakai, kad jis yra politikas ir taip neturi būti.

– Aš viską suprantu. Taip, mūsų didžiausia problema yra komunikacija. Ir čia Seimo narys, ministras B. Markauskas komunikacine prasme padarė tikrai rimtų klaidų. Bet tai nereiškia, kad atsakomybė atsiranda nuo komunikacinių klaidų.

– Reputacija yra labai svarbu, o ministrui tai yra ypatingai svarbu. Jeigu ji dabar jau yra dėmėta, argi jums reikia tokio ministro?

– Jūsų vertinimas yra tinkamas ta prasme, kad ne B. Markauskas laikosi savo posto, o bet kokia kaina bandoma B. Markauską iš to posto pašalinti. Galvojant, kas vyksta, skaičiuojant, stebint įvykius, galvojų, kad tai tiesiog eiliniai scenarijai. Va, dabar reikia bet kokia kaina vyriausybę išsiūbuoti.

– Bet kaip jūs įsivaizduojate ateityje darbą su prezidente, jeigu jūs sakote, kad ji globoja dešiniąją pusę ir visą laiką reiškia pretenzijas jums, valdantiesiems? Tiesa, jūs sakėte, kad susigyvensite, nes jos kadencija baigiasi. Tai dabar sukandę dantis lauksite kadencijos pabaigos?

– Paprasčiausiai reikia pasakyti viena – mes iš karto po rinkimų supratome, kad ne tie laimėjo. Tikriausiai tik vieną mūsų įstatymą prezidentė per visą tą pusantrų metų laikotarpį yra vetavusi. Tai rodo, kad mūsų sprendimai priimtini. Mes tikrai bendradarbiaujame, įstatymai, kuriuos teikia prezidentė, yra svarstomi ir priiminėjami. Ir čia, sakyčiau, nėra jokios krizės. Dabar yra tiesiog toks išpūstas burbulas. Galbūt iš visų pusių išpūstas burbulas.

– Prisipažįstate, kad ir patys pučiate, jeigu iš visų pusių?

– Ne, aš turiu galvoje, kad mes sakome, kad yra taip, kaip mes matome. Ir šitoje situacijoje galbūt galėtume, pavyzdžiui, patylėti.

– Galvoju, kad būtų gražu, nes kaip jūs įsivaizduojate vaizdą valstybėje, kai valdantieji su prezidente drabstosi kažkokiais priekaištais vieni kitiems?

– Kokiais priekaištais?

– Na, paklausykite retorikos iš šalies. Tik jau nesakykite, kad tai yra šiaip sau apsižodžiavimai. Aš net galiu pridėti, kad ji tik ką atmetė jūsų siūlomą kandidatą į teisingumo ministrus. Tai sietina?

– Sietina tai tikriausiai su tuo, kad tas pats kandidatas buvo advokatas prezidentės patarėjos D. Ulbinaitės byloje.

– Jūs numatėte, kad taip gali atsitikti?

– Aš pats asmeniškai galvojau, kad taip gali atsitikti būtent dėl to, kad prezidentė nenorės būti siejama su kandidatu, kuris gali būti ministru.

– Tai kodėl jūs S. Skverneliui nepatarėte neteikti tokio kandidato, jeigu pats supratote, kad taip gali būti?

– Man yra keista, kad buvo įvertintas tas argumentas, o ne žmogaus žinių, jo gebėjimų, jo patirčių ir t.t. argumentas.

– Jūs nemanote, kad čia galėtų būti prezidentės atsakas į jūsų nenorą patraukti ministrą B. Markauską?

– Ne, nemanau. Aš tikrai nemanau, kad čia bandoma kaip nors kerštauti.

– Pone R. Karbauski, ar jūs vis dėlto nesietumėte šitos paaštrėjusios situacijos tarp prezidentės ir vyriausybės vadovo su rinkimais?

– Iš to, kaip elgiasi prezidentė, galiu daryti prielaidą, kad ji kažkokio įpėdinio atžvilgiu turi kažkokį interesą ir atitinkamai elgiasi ne visai korektiškai premjero atžvilgiu.

– Ar premjeras galėtų būti jūsų partijos kandidatu? Aš nesakau, kad jis bus, aš tik klausiu ar jis galėtų būti kandidatu į prezidentus, kaip asmenybė, kaip žmogus, kaip specialistas?

– Iš tų asmenų, kurie paminėti kaip galimi kandidatai, tai, aišku, S. Skvernelis būtų pats geriausias kandidatas. Jis būtų pats geriausias prezidentas, jeigu vyktų rinkimai. Iš tų, kas paminėti – tikrai. Tai čia mano asmeninė nuomonė, o koks bus sprendimas, – mes jį priimsim savo laiku.

– Netgi turiu jūsų atsiprašyti, kad taip reikalauju atsakymo apie premjerą, bet nepaklausiau, ar jūs pats turite tokių sumanymų. Kiek galima sėdėti ant galinės sėdynės ir, iš principo, valdyti valstybę? Tai gal jūs ir pats norėtumėte tapti prezidentu?

– Pirma, aš nevaldau valstybės. Tai yra mitas. Aš tiesiog vadovauju didžiausiai frakcijai. Aš tik pasakysiu viena: jeigu kas nors galvoja, kad būti LVŽS frakcijos seniūnu yra lengviau, negu būti Seimo pirmininku ar premjeru, tai tikrai nelengviau. Aš manau, kad aš esu teisingoje vietoje.

– Tai jūs į tuos kandidatus taikytumėte?

– Aš esu pasakęs, kad netaikau. Neturiu nei ambicijų, nei pretenzijų, nei dar kažko. Aš turiu labai sunkų darbą, aš jį darau. Jūs puikiai suprantate, viso to, kas vyksta jau pusantrų metų, mano atžvilgiu, atlaikyti yra tikrai labai nelengva. Bet aš tik galiu nuraminti žmones, kad esu  žemaitis ir mane tik sudeginti galima, o kitais būdais manęs įveikti nebus galima.

– Ar jūs nematote čia ir savo kaltės: deklaruojate visiems skaidrumą, kitokią politiką ir gana aukštai kartelę keliate, bet pats turite didelių problemų? Ir, natūralu, kad sulaukiate daug kritikos.

– Pirmiausiai aš jums pasakysiu – jeigu turėčiau kokių nors realių problemų, tai tokiu atveju apkalta man jau seniai būtų buvusi. Bet realių problemų nėra. Viskas, ką aš turiu, kas su manimi susiję, oficialiai ir neoficialiai yra išnagrinėta iki smulkiausių dalykų: išrinkta, sudėta ir t.t. Aš dabar esu pats švariausias politikas Lietuvoje. Ko jūs galėtumėte palinkėti, tai to, kad pagaliau nuo tų visų nesąmonių, kurios vyksta jau pusantrų metų – toks nuožmus puolimas ir t.t. – mūsų opozicija pereitų prie kokio nors konstruktyvaus šnekėjimo apie tai, ką mes negerai darome.

– Patariate man, ko turėčiau jums palinkėti, bet aš turiu ir savo palinkėjimą. Žinote, įtikinti kokį nors Motiejų Naisiuose neužtenka, jūs turite įtikinti savo sėkmingumu ir dar Adelę Vilniuje. Aš noriu pasakyti, kad jūs turite įtikinti mus savo gerais sumanymais, gerais darbais, nes toli gražu nėra visi tikintys tuo, jūs juos matėte mitinge.

– Jus asmeniškai reikia įtikinti ar visuomenę? Esant visam tam puolimui, kuris buvo mūsų atžvilgiu, mūsų reitingai auga ir jie tuojau pat bus didesni negu konservatorių ir atitinkamai augs toliau. Ir dėl to aš pasakysiu paprastai – kitais metais mes tikriausiai laimėsime visus trejus rinkimus. Ir neagituosime už nieką.

– Ką reiškia neagituosime, leiskite patikslinti?

– Neagituosime pasakodami, kodėl kiti yra blogi, o mes esame geresni.

– Tai puikus pažadas, tikiuosi tą visi girdi, kad jūs neagituosite, kad kiti blogi, o jūs geri.

– O kada mes kitaip darėme?

– Na, šį vakarą jūs tiek daug blogo prikalbėjote apie konservatorius, tiek kritikavote, kokie jie...

– Ne, ne, ne. Šnekėti apie tai, ką kas padarė, tai nėra šnekėti, kad jie blogesni savo norais, tikslais. Mes šnekame apie istoriją. Mano įsitikinimu, mes darėme ir darysime taip, kad žmonės Lietuvoje geriau gyventų, kad į Lietuvą norėtų grįžti. Čia jau nėra pokalbiai apie kažkokius rinkimų dalykus. Jeigu neatsitiks taip, mums niekas nepadės, jokios agitacijos, jūs tą puikiai suprantate. Žmonės tiesiog mus į istoriją nurašys kaip tuos, kuriems nepavyko padaryti to, ką jie pažadėjo.

Nemira Pumprickaitė