Lietuvos parlamentinės partijos susitarė imtis bendrų veiksmų prieš Astravo atominės elektrinės (AE) statybą. Joje jau ruošiamasi pradėti montuoti pirmąjį reaktorių, tačiau mažai kas tiki, kad šis projektas ekonomiškai bus tvarus.

Egzistencinis pavojus

Sutapimas ar ne, bet vos už pusšimčio kilometrų nuo Vilniaus žvaliai kylanti Astravo atominė elektrinė buvo minima ir Vasario 16-osios išvakarėse, šios temos atgarsiai netyla ir po šventės. Neseniai septynių parlamentinių partijų vadovai pasirašė susitarimą „Dėl bendrų veiksmų dėl nesaugios Astravo AE“. Seime atstovaujamos politinės partijos sutarė imtis bendrų veiksmų, kad būtų sustabdyta nesaugios Astravo AE statyba, ir išvien veikti mažinant Lietuvai iškilusią branduolinę grėsmę.

Astravo AE tema tapo viena svarbiausių ir šventinėje buvusio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kalboje, sakytoje Vasario 16 dieną iš Signatarų namų Vilniuje balkono. Kartu su agresyviais Kremliaus kėslais ji buvo įvardyta kaip vienas didžiausių pavojų šiandieninei Lietuvai. Išgirdome, kad atsakomybė už tai tenka buvusio Seimo „socialistams“, beveik nieko nedariusiems, kad kaimynų pradėta statyba būtų sustabdyta. Savo ruožtu konservatorių politiniai oponentai įrodinėja, jog atsakomybę už tai, kad baltarusių AE pradėjo kilti netoli Vilniaus, privalo prisiimti ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, abejingai stebėjusi, kaip Minskas vykdo branduolinės jėgainės projektą. Nors dar 2009 m. pradžioje Vilniuje lankęsis Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka siūlė Lietuvos įmonėms dalyvauti AE statyboje, premjeras A.Kubilius esą laiku nepareiškė nei susirūpinimo, nei abejonių dėl planuojamos Astravo AE statybos. Minskui esą buvo pasiųsta aiški žinia: lietuviai tam neprieštarauja. Dar po 2 metų, 2011-aisiais, Baltarusija pasirašė sutartį su „Rosatom“ dėl jėgainės statybos.

Niekados nenusileisime

Svarstyti, kas būtų galėję būti kitaip, jei tuometinė Vyriausybė iš pat pradžių nebūtų Astravo AE statybos laikiusi baltarusių blefu, šiandien jau vėlu, nes giedrą dieną iš pakilusio virš Vilniaus oro baliono puikiausiai matyti sparčiai kylančios betoninės Astravo AE sienos. Tai, regis, aiškus atsakymas į klausimą, ar Lietuva dar turi realių galimybių kaip nors sustabdyti šią statybą. O jei ne, ką reiškia mūsų politinių partijų susitarimas dėl bendrų veiksmų Astravo AE atžvilgiu? Dainius Kreivys, Seimo narys, specialusis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas Astravo AE klausimais, tvirtina, kad pirmiausia tuo norima labai aiškiai pasiųsti žinią tiek Baltarusijai, tiek mūsų partneriams: atominė elektrinė šalia mūsų sostinės negali būti eksploatuojama.

„Su tuo Lietuva niekada nesutiks. Todėl, kad ši atominė elektrinė jau yra nesaugi, vieta jai statyti buvo parinkta pažeidžiant Jungtinių Tautų branduolinės saugos konvenciją bei tarptautinius saugos reikalavimus. Todėl kalbėti, kad mes rūpinsimės jos saugumu, yra tas pat, kaip reikalauti perdažyti automobilį, kai jo variklis jau yra nepataisomai sugedęs. Mes labai aiškiai pasakome, jog niekados nenusileisime ir visą laiką sieksime, kad Astravo AE, jei būtų netyčia pastatyta, nebūtų eksploatuojama“, – sakė jis „Valstiečių laikraščiui“.

Ne viskas prarasta?

Politologas Kęstutis Girnius nemano, kad Lietuvos parlamentinių partijų susitarimas dėl Astravo AE ar net vienbalsiai priimtas Seimo sprendimas turėtų kokį nors poveikį Baltarusijai. „Ji tiesiog jo nepaisys. Tai labai deklaratyvus dalykas, išreiškiantis, ką mano Lietuvos politinės partijos ir Seimas, bet jis neturės poveikio“, -– sakė jis „Valstiečių laikraščiui“. Politologas pridūrė nesąs tikras, bet manantis, kad Astravo AE turbūt bus pastatyta. „Todėl, norime ar nenorime, turėsime su tuo susitaikyti ir su šia grėsme susigyventi. Lietuva savo politine valia stengiasi mobilizuoti kitas valstybes, tarptautines organizacijas, kad jos palaikytų mūsų šalies poziciją ir priešintųsi Astravo AE statybai, tai naudingas dalykas. O deklaratyvių pareiškimų poveikis yra labai mažas, jis gali tik suerzinti“, – sakė K.Girnius.

D.Kreivio teigimu, dar neaišku, ar Baltarusija pastatys šią AE. Lietuva esą šio projekto gyvybingumui įtaką gali daryti keliais aspektais. „Jiems reikalinga tam tikra infrastruktūra – balansavimo pajėgumai, elektros tinklai energijai eksportuoti į Lietuvą. Tokia infrastruktūra kainuoja milijardus eurų, jos taip pat greitai nepastatysi. Jei mes nepirksime čia pagamintos elektros, o lenkai ir švedai kategoriškai atsisakė tai daryti, estai apskritai yra nutraukę elektros srautus iš Rusijos, galima įsivaizduoti, kiek kainuos elektra, gaminama viename reaktoriuje. Juk antrasis Astravo AE reaktorius skirtas eksportui. O kur dar infrastruktūros išlaidos? Paskolų, paimtų iš Rusijos ir Kinijos bankų, palūkanos siekia dešimtis procentų. Tad rizika yra milžiniška, prognozuojama, kad šios AE pagamintos elektros kaina gali būti 40–50 proc. didesnė nei dabartinė rinkos kaina. Kalbėti apie šio projekto ekonominį tvarumą nėra ką“, – sakė D.Kreivys.

Paminklas Baltarusijoje

Norėtųsi, kad tokios viltys išsipildytų ir baltarusiai, pasikrapštę pakaušius ir dar kartą gerai viską apskaičiavę, nutrauktų sutartį su „Rosatom“, iš kažkur grąžintų panaudotą kreditų dalį ir statybvietės betonines konstrukcijas panaudotų praktiškiems žemės ūkio poreikiams. Deja, tikrovė nelabai pasiduoda politiniams svarstymams ir užkeikimams: pasak D.Kreivio, netrukus bus pradėtas montuoti pirmasis Astravo AE reaktorius. Tiesa, jo paleidimas iš 2018 m. nukeltas į 2019-uosius. Tačiau jau dabar aišku, kad didžiausias paminklas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti bus pastatytas Astrave, ne tiek ir svarbu, metais anksčiau ar vėliau. Juk nuo Astravo AE tiesiogiai priklausys mūsų valstybės ir tautos, bent jau didžiosios jos dalies, tolesnis likimas. Rimtos avarijos atveju ne tik Vilnius gali tapti nebegyvenamas, radioaktyvūs teršalai Nerimi pasiektų Kauną, Nemunu – ir Klaipėdą. Kol kas nematyti, kad valdžia bent bandytų svarstyti galimus apsisaugojimo nuo tokios grėsmės planus. Galbūt vis dar netiki, kad Astravo AE pradės veikti – nesvarbu, ar pirks kitos šalys čia pagamintą elektrą?