Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ šalies vaikų darželiams padovanojo 18 tūkst. tautinių kostiumų. Šios dovanos vertė – daugiau nei 522 tūkst. eurų, tačiau su vienu iš šio fondo steigėjų Ramūnu Karbauskiu kalbamės apie kitokią, ne finansinę, kainą, kurią Lietuvoje turi būti pasirengęs sumokėti politika užsiimantis mecenatas.

-Regis, Vasario 16-osios išvakarėse Seime surengtame iškilmingame minėjime, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, buvote vienintelis Seimo narys, pasipuošęs tautiniu kostiumu?

Ne, tautinį kostiumą vilkėjo ir Socialdemokratų darbo frakcijos vadovas Andrius Palionis.

-Ačiū už patikslinimą. Vis dėlto kituose oficialiuose šventiniuose renginiuose, skirtuose jubiliejinei Vasario 16-ajai paminėti, jūsų nebuvo matyti. Norėtųsi pajuokauti: gal organizatoriai neįleido tautiniais drabužiais apsirengusių svečių?

Į šventinius renginius Vilniuje nebuvau pakviestas. Girdėjau, kad buvo renginių, į kuriuos nebuvo kviečiami nei signatarai, nei Seimo nariai, esą tiesiog reikėjo įsigyti kažkokius bilietus. Aš Vasario 16-ąją buvau Naisiuose. Man atrodo, kad tą laiką panaudojau prasmingiau aplankydamas bendruomenę, kurioje esu gimęs, ir kartu su visais pasidžiaugdamas ta švente. Mano dalyvavimas Vilniuje vykusiuose Vasario 16-osios renginiuose jokios realios vertės neturėjo – kas, kad būčiau pasėdėjęs kamputyje kokiame nors renginyje ar pabuvęs minioje tarp kelių tūkstančių žmonių. O čia galėjau ir pasisakyti, ir pasidžiaugti kartu. Toks buvo mano pasirinkimas. Tiesą sakant, jeigu šventės išvakarėse nebūtų buvęs surengtas iškilmingas minėjimas Seime, mūsų Vasario 16-osios minėjimai būtų atrodę gana keisti. Iš tikrųjų nemažai signatarų, Seimo narių juose tiesiog nebūtų dalyvavę – jie į juos nebuvo pakviesti.

Vėliau pasirodė publikacijų apie tai, kad šventė buvo organizuota keistokai, kad visuomenė nebuvo plačiau informuota apie šventinius renginius: esą kai kuriuose viešuose renginiuose buvo mažai žmonių. Kad ir kaip būtų, Seimo valdybos sprendimu jame įvyko labai gražus šventinis minėjimas, į kurį atėjau vilkėdamas tautiniais žemaičio drabužiais. Mačiau laimingus žmones, kurie tikrai nuoširdžiai džiaugėsi ir švente, ir proga susitikti.

-Pradėjome nuo tautinio kostiumo, galėtume apie tai ir pratęsti: prieš Vasario 16-ąją fondas „Švieskime vaikus“, kurį įsteigėte kartu su Andriumi Mamontovu, valstybės 100-mečio proga 887 valstybiniams šalies darželiams padovanojo po 20 dizainerio Juozo Statkevičiaus sukurtų vaikiškų tautinių kostiumų komplektų. Ar visos ikimokyklinio ugdymo įstaigos juos jau gavo? Kaip sekėsi įgyvendinti šią iniciatyvą?

Informacine prasme ši istorija prasidėjo labai seniai, daugiau nei prieš metus, kai pasakiau, kad kiekvienas pilietis, kiekviena įmonė galėtų pasirinkti būdą, kaip prisidėti prie valstybės atkūrimo šimtmečio šventimo. Pasidalijau su kolegomis idėja, kad už privačias lėšas būtų galima vaikams pasiūti tautinius drabužius. Puikiai prisimenate, kaip buvo viešojoje erdvėje pasitikta ši idėja, nežinau, tinka ar nelabai šiuo atveju žodis „patyčios“, turbūt galima įvairiai vertinti. Iš pat pradžių buvo teigiama, kad tam bus naudojami valstybės pinigai, paskui prikalbėta ir daugiau įvairių keisčiausių dalykų. Vėliau paaiškėjo, kad sumanymas visiems Lietuvos vaikams iki 6 metų amžiaus padovanoti tautinius drabužius – nerealus, nes aš vienas nepajėgsiu to finansuoti, o sutelkti kitų privačių rėmėjų lėšas nepavyks dėl tos priežasties, kad nė vienas verslininkas nenorės tokio informacinio spaudimo akivaizdoje sieti save su tokia akcija. Kas norėtų, kad apie jį imtų pašaipiai rašyti, daryti spaudimą, žeminti?

Todėl teko apsispręsti, ką galiu pats padaryti. Buvo suskaičiuota, kad fondas už lėšas, paaukotas su manimi susijusio verslo, galėtų pagaminti 18 tūkst. vaikiškų tautinių kostiumų, o to užtektų visiems Lietuvos vaikų darželiams, kiekvienam iš jų tektų po 20 komplektų. Šis projektas jau įgyvendintas. Kiek žinau, ne visi kostiumų komplektai iki Vasario 16-osios buvo pristatyti į vaikų darželius. Jei neklystu, Aukštaitijai nebuvo spėta pasiūti, jie turėtų būti pateikti iki Kovo 11 dienos. Žemaičiai, atrodo, visi yra gavę, suvalkiečiai – taip pat, dzūkų didelė dalis irgi yra gavusi. Kitaip sakant, procesas dar vyksta, nes gamybos apimtys tikrai milžiniškos. Kostiumus siuva viena gana stambi, tarptautinę praktiką turinti įmonė Vilniuje, dirbanti su įvairiais prekės ženklais. Ji paprasčiausiai nespėjo. Bet tai esmės nekeičia, nes valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejaus minėjimas ne vasario 16 dieną baigiasi – švęsime visus šiuos metus. Dar bus daug progų, ir tie rūbai tikrai nesusidėvės per vienus metus.

Per iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą Seimas pražydo augančios Lietuvos žiedais.

-Gal jau sulaukėte iš tų vaikų darželių, auklėtojų ar vaikų tėvų, atsiliepimų, padėkos žodžių? Apskritai kokio nors atsako?

Aš to atsako neieškojau. Manau, žmonės, net jei ir norėtų man padėkoti už šį projektą, tikriausiai suabejotų, ar su manimi įmanoma susisiekti. Man tiesiog atrodė, kad tai būtų labai graži dovana. Dabar matydamas tuos vaikus (feisbukas pilnas nuotraukų iš vaikų darželių, šventinių akimirkų) galiu pasakyti, kad akys džiaugiasi. Seime per vasario 15-ąją surengtą iškilmingą minėjimą atvažiavo vaikų iš trijų Lietuvos regionų su tais padovanotais tautiniais drabužiais. Visi labai džiaugėsi juos pamatę. Aišku, niekas neklausinėjo, iš kur tie rūbeliai, ir nebuvo reikalo apie tai kalbėti, bet aš mačiau labai daug laimingų suaugusių žmonių, kurie džiaugėsi, kaip gražiai tie vaikai atrodo su tautiniais drabužiais. Aš turbūt džiaugiausi labiausiai, nes žinau, kad prie to prisidėjau.

Matau laimingus veidus feisbuko nuotraukose ir man to pakanka. Tai visiškai pateisina sprendimą įgyvendinti šį projektą. Iš tikrųjų buvo labai sunku per tuos metus, kai po vienos spaudimo bangos iškildavo kita: matot, Karbauskis atsisakė, jis jau to nedaro... Tie patys žmonės pradėjo rašyti priešingus straipsnius – esą kaip gaila, dabar nebebus tautinių drabužių projekto... Turėjau sukandęs dantis tylėti, negalėjau pasakyti, kad tas projektas jau įgyvendinamas, nes kitaip būtų buvę padaryta viskas, kad tik jis nepavyktų. Iš pradžių atlaikiau spaudimą dėl to, kad pasiūliau tokią idėją, paskui – kad apie ją kalbėjau, o vėliau – kad neva nuo jos atsitraukiau, ir taip toliau. Dabar tapo aišku, kad ką sakau, tą ir darau.

-Kai kurie kolegos pastebėjo, kad tokiam sumanymui įgyvendinti pasirinkote labai netinkamą laiką – rinkimai jau praėję, o kiti dar už poros metų. Ką atsakytumėte tiems, kurie jus dėl mecenavimo kaltina savireklama, politinių dividendų kaupimu?

Pažvelkime, kas pastaruoju metu vyksta viešojoje erdvėje, kai įvairūs komentatoriai masiškai žiūri „Naisių vasaros“ serialą ir kalba, kad jis neva susijęs su kokia nors politika. Arba svarsto, kad viskas daroma tik dėl to, kad būtum politikoje ar laimėtum rinkimus. Tie, kurie taip komentuoja, tik išsiduoda, kaip jie patys mąsto. Mano vertinimas būtų paprastas: man labai gaila, kad šiandien turime taip mąstančią opoziciją. Aišku, žinant Eligijaus Masiulio ir visas kitas istorijas, tai nestebina. Bet juk tiems kultūriniams projektams, kuriuos aš remiu dešimtis metų, išleistos milžiniškos lėšos, ir nė vieno karto nieko mainais nei prašiau, nei kviečiau, niekada iš mano pusės nebuvo jokio bandymo tą paramą su kuo nors susieti. Žmonės vertina darbus. Jeigu, pavyzdžiui, šiandien koks nors žinomas aktorius ar režisierius nutartų dalyvauti rinkimuose, remiantis tokia analogija būtų galima tvirtinti, kad žmogus profesinių aukštumų siekė tik todėl, kad ruošėsi rinkimams. Vyriausiojoje rinkimų komisijoje (VRK) šis klausimas buvo daug kartų keliamas, ir aš labai džiaugiuosi, kad visą laiką VRK atsakydavo, kad mecenavimas ir rinkimai yra nesietini dalykai.

-Esate vienas didžiausių Lietuvos mecenatų, ir tokios mintys nuteikia nelinksmai, juolab kad viešojoje erdvėje dažna proga kultūros žmonės guodžiasi dėl Lietuvoje silpstančių mecenavimo tradicijų.

Mane labai stebina kylanti nauja kaltinimų banga, matyt, siekiama bet kokiomis priemonėmis sugriauti mano reputaciją. Aš jau kaltinamas tuo, kad yra Naisių vasaros teatras, kad rengiamas Naisių vasaros festivalis, kad buvo kuriamas „Naisių vasaros“ televizijos serialas, kad buvo vykdoma programa „Gelbėkim vyrus“, kuri suteikė galimybę dešimtims tūkstančių žmonių nemokamai pasitikrinti sveikatą, daugybė kitų dalykų. Man tie priekaištai metami taip, tarsi tai būtų tas pat, ką darė E. Masiulis. Ir tie patys žmonės, kurie buvo apklausti kaip liudytojai E.Masiulio byloje, man meta kaltinimus dėl mecenavimo! Suprantu, kad šnekėti apie tų žmonių moralę tiesiog nėra prasmės. Gal ką nors stebina, kad aš nė nebandau apie tai kalbėti. Mano manymu, būtų ir juokinga, ir žema dėl to aiškintis. Belieka tikėtis, kad žmonės neprarado sveiko proto.

Esminis klausimas yra toks: kaip dabar koks nors verslas, kokie nors žmonės norės užsiimti mecenavimu, kai taip tyčiojamasi iš manęs kaip iš mecenato. Juk dabar realiai daroma viskas, kad niekas neremtų kultūros, o priežastis viena – aš. Jeigu tai nebūtų su manimi susiję, nei žemės ūkis tiek problemų keltų, nei mecenavimas. Man darosi neramu spėliojant, kas bus toliau. Gal ir agronomija bus pripažinta nusikalstama veikla... Kai nebelieka sveiko proto, galima ir tokia logika.

Kartais paprasčiausiai užsikemši ausis ir darai savo darbą. Ir aš tikiuosi, kad žmonės tą labai gerai supranta. Sulaukiu labai daug palaikymo. Gaunu daug laiškų, ne apie tuos paramos projektus, apie kuriuos kalbėjome, bet raginančių nepasiduoti, laikytis. Žmonės supranta, kad labai daug kieno interesai jau yra paliesti ir kad už juos yra ne juokais kovojama.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas