Nors šį nelegalų verslą teisėsaugininkai įvardija kaip nusikalstamą veiką – prekybą žmonėmis, tačiau kai kurioms mūsų tautietėms tai nė motais: vienos tvirtina tenorėjusios padėti skurdžiai besiverčiančiai draugei, antros – ketino pačios užsidirbti, nes nesuduria galo su galu, trečios –gailėjo „vargšo jaunikio“, kuriam neleidžiama gyventi Europos Sąjungoje.

Santuokos iš išskaičiavimo, trečiųjų pasaulio šalių piliečiams siekiant gauti leidimą gyventi Europos Sąjungoje, – jau senokai vykstantis reiškinys, tačiau tokios fiktyvios santuokos, kaip prekybos žmonėmis forma, tik neseniai pradėtos laikyti žmogaus išnaudojimu. Į mūsų šalies Baudžiamojo kodekso 147 straipsnį (prekyba žmonėmis) ši sąvoka įtraukta 2016-ųjų gegužės pabaigoje. Taigi, jei prikalbinsite merginą fiktyviai ištekėti ir už tokią paslaugą jai bus atlyginta, sėsite į kaltinamųjų suolą ir būsite teisiami kaip už prekybą žmonėmis.

Daugelis dar nesuvokia šios situacijos rimtumo: sako, girdi, kas čia bloga, jei mergina pavaidins nuotaką, o vėliau – žmoną ir už tai gaus pinigų?

Netuščiažodžiausime, o pateiksime keletą konkrečių pavyzdžių. „Neapsigaukite, – sako merginos, patyrusios tikrą pragarą. – Nemokamas būna tik sūris pelėkautuose.“

„Pagalbos ranka“

Donatai dabar 23 metai. Istorija, pakeitusi merginos gyvenimą, prasidėjo prieš 5 metų, vos jai baigus mokyklą. Iš klampynės, į kurią ji buvo įvyliota, pavyko išbristi visai neseniai, ir tai tik didelėmis visuomeninių organizacijų specialistų ir jų pasamdytų advokatų pastangomis. Derėtų pabrėžti, kad nors Donata augo kaime skurdžioje daugiavaikėje šeimoje, ji visai neblogai baigė mokyklą ir labai norėjo įgyti specialybę. Tačiau, kaip ji pati sakė, tam reikėjo nemažų pinigų, o du Donatos broliai, uždarbiaujantys Anglijoje, padėjo šeimai tik sudurti galą su galu.

Mergina svarstė apie važiavimą pas brolius į Angliją – padėtų susirasti darbą, kartu gyventų, užsidirbtų pinigų mokslams.

„Ir staiga sulaukiau skambučio iš vienos pažįstamos, vardu Renata, kuri paklausė, ar nenorėčiau užsidirbti pinigų, – prisiminė košmaro pradžią Donata. – Girdi, dirbti nereikės, tačiau maždaug metus reikės vaidinti jaunamartę. Iš pradžių nesupratau, ką teks daryti, tačiau Renata paaiškino, jog reikėtų skristi į Angliją, o ten susituokti su pakistaniečiu, kuriam reikia nuolatinio leidimo gyventi šioje šalyje, ir keletą mėnesių su juo pagyventi. Ji tikino, kad gyventi kaip vyras ir žmona, jeigu aš nenorėsiu, nereikės, bet užtat galėsiu gyventi, valgyti, rengtis už dyką – niekas nekainuos ir dar už tokią paslaugą gausiu 4000 eurų. Tuo metu tokia suma man buvo fantastiški pinigai, todėl apie pasėkmes nė nesusimąsčiau“.

Buvo dėmesingas

Bilietus į Gatviko oro uostą būsimai nuotakai nupirko Hazifas (būsimasis vyras). Abu su Renata jie  pasitiko Donatą lėktuvui nusileidus ir nuvežė į butą, kuris merginai iš kaimo pasirodė gana prabangus.

„Iš pradžių vertėjavo Renata, nes aš beveik nemokėjau angliškai. Įdavė man į rankas žodyną ir paaiškino, jog pirmiausiai turiu pramokti anglų kalbos, – tęsė pasakojimą Donata. – Mano „būsimasis“ buvo labai dėmesingas, paskyrė atskirą kambarį, kuriame pradžioje gyvenau. Nupirko drabužių, lepino skanėstais, vežiojo į kalbos kursus. Maždaug po mėnesio ėmiau su juo susikalbėti ir be vertėjos. Jokios prievartos ar įkyraus lindimo nebuvo – Hazifas, kaip dabar suvokiu, ketino atsigriebti vėliau. Vieną dieną visi trys susėdome prie stalo ir jie – Renata ir Hazifas – išdėstė planą, ką turiu toliau daryti. Pirmiausia privalėjau įsiminti visus būsimo sutuoktinio duomenis, jo tėvų, brolių ir seserų vardus, kur jie gyvena. Atsiminti, kur „vyras“ dirba, kokia jo profesija, kaip susipažinome. Hazifas aiškino, kad turime atrodyti kaip tikri įsimylėjeliai. Aiškino, kad aš jam iš tikrųjų labai patinku ir kad mūsų santuoka galėtų būti ir ne laikina. Bėda ta, kad tas vyras ir man ėmė patikti – buvo toks dėmesingas, švelnus, nė neįtariau, kad jis gali būti piktas, pakelti prieš moterį ranką ar prievartauti“.

Viltys greitai dužo

Vestuvės buvo surengtos „didelės ir storos“ – dalyvavo visas būrys Hazifo giminaičių ir draugų, stalai lūžo nuo vaišių, o nuotaka atrodė tarsi princesė. „Pačiame vestuvių įkarštyje staiga man pasidarė silpna ir atsipeikėjau tik tuomet, kai pajutau skausmą – virš manęs buvo palinkęs Hazifas, – sunkiai rinko žodžius Donata. – Supratau, kas vyksta, bet nei jėgų, nei noro spyriotis nebuvo. Šmėkštelėjo mintis: na, jeigu jau ištekėjau, tai gal viskas bus gerai...“

Deja, tolesni įvykiai klostėsi visai ne taip, kaip tikėjosi šviežiai iškepta jaunamartė. Dėmesingas ir švelnus vyras staiga virto despotu. Donata ne tik buvo uždaryta ir niekur neišleidžiama, nuolat stebima, privalėdavo dirbti įvairius darbus, bet dar ir tenkinti jį kelis kartus per dieną. „Tu dabar esi teisėta mano žmona, tad ir elgtis galiu kaip tinkamas“, – pareiškė jis.

Kai mergina pagrasino, jog praneš apie fiktyvią santuoką migracijos tarnybai, Hazifas tik nusišaipė: „Pabandyk, būsi išžaginta viso būrio mano giminaičių, o po to ir visai dingsi iš gyvenimo – tavo kaulai dūlės kur nors šiukšlyne arba šunys išsinešios“.

„Žvilgsnis ir tonas buvo toks, kad patikėjau, jog savo grasinimus jis tikrai įvykdys, – įvykius prisiminusi iki šiol šiurpsta Donata. – Dūžo ir viltys, kad gyvensime „ilgai ir laimingai“.

Pasisekė ištrūkti

Savo žmonos Hazifas vienos niekur neišleisdavo, su niekuo išskyrus savo šeimos narius neleisdavo ir susitikti, akylai saugojo, o paskambinti telefonu broliams leisdavo tik jam girdint, tad ir pasiguosti Donata neturėjo kam. „Kenčiau patyčias ir smurtą, o galvoje sukosi mintys, kaip ištrūkti iš šio košmaro, – prisiminė Donata. – Parašiau raštelį, kuriame trumpai papasakojau, kad mano santuoka – tikra kančia, o svarbiausia, – kad gali mane užmušti. Tuomet nuolankiai vyro paprašiau leisti susitikti su broliu. Laimė, vyras nieko neįtarė – gal dėl to, kad visada būdavo kartu ir dar kartu veždavosi Renatą, kad ši atidžiai klausytų, apie ką šnekuosi. Broliui, žinoma, apie savo bėdas garsiai neprasitariau, tačiau sugebėjau paslapčia į ranką jam įbrukti laiškelį“.

Merginos išlaisvinimo operacija įvyko po poros dienų, tačiau prabėgo dar beveik dveji metai, kol ji  galutinai nusikratė prievartinių santuokos pančių. Mat vyras tvirtino savo žmoną labai mylįs ir pateikė net slaptai nufilmuotus vaizdus, kuriuose užfiksuota istorijos pradžia, kai Donata neįtarė klastos ir jautėsi beveik laiminga.

Jaunosios „piršlės“

Apskritai, visos merginos verbuojamos panašiai kaip Donata: ieškoma patiklių, skurdžiai gyvenančių, net ir sutrikusio intelekto merginų, kurių gyvenimas niekam nerūpi. Tiesa, vis daugiau tokių „piršlių“  pasodinami į kaltinamųjų suolą, vis daugiau jų išgirsta nuosprendžius. Neseniai Kauno apygardos teisme (KAT) buvo išnagrinėta prekybos žmonėmis byla, kurioje dvi jaunos merginos Indrė N. (30 m.) ir Elita M. (20 m.) buvo kaltintos prekyba žmonėmis, t.y. prieš porą metų bandė sugundyti aštuoniolikmetę Daivą važiuoti į Austriją, kur ši turėjo fiktyviai ištekėti už pakistaniečio, kad šis tokiu būdu gautų teisę legaliai gyventi Europos Sąjungos šalyse. Palaidai gyvenančiai jaunai mamytei buvo žadamas 5000 eurų atlygis, nemokamas pragyvenimas svečioje šalyje, nauji drabužiai, telefonas bei grožio paslaugos. Nusikalstamas pinkles išardė jauną moterį lankiusi ir ją globojusi socialinė darbuotoja.

Abi „piršlės“ sėdo į kaltinamųjų suolą, tačiau teismas jų nepripažino kaltomis, nes, pasak bylą nagrinėjusios KAT teisėjos Daivos Jankauskienės, „tam, kad kiltų atsakomybė už verbavimą tikslu sudaryti fiktyvią santuoką, būtina įrodyti, jog verbuojant sudaryti šią santuoką būtų siekiama kitų išnaudojimo tikslų. <...> Byloje esančių įrodymų kontekste, teismas daro išvadą, jog santuokos, kokia buvo siūloma Daivai, nors ji ir būtų buvusi fiktyvi – laikyti kitu išnaudojimo tikslu – pagrindo nėra“.

Pasiūlė draugei

Mintis parvežti iš Lietuvos nuotaką greičiausiai kilo Indrės vyrui – mat ši ištekėjusi už Pakistano piliečio ir gyvena Austrijos sostinėje Vienoje. Vyro tikslas buvo legaliai šioje šalyje apgyvendinti ir savo artimus giminaičius. Kadangi vienas iš būdų – susituokti su Europos Sąjungos šalies piliete, Indrei buvo paliepta per socialinius tnklus paieškoti tinkamos tam kandidatūros. Klusni žmona apie nuotakos paieškas „Facebook‘e“ užsiminė Elitai, gyvenančiai viename nedideliame miestelyje. „Gal tu norėtum išvažiuoti į užsienį ir ištekėti už mano vyro brolio?, – klausė laiškuose Indrė Elitos. – Sumokėsime 5000 eurų. Jei tu pati nenori, gal žinai kokią draugę, kuriai reikėtų pinigų?“

Elita važiuoti nenorėjo, nes draugavo su vaikinu, tačiau ji prisiminė nuo mažens pažįstamą Daivą. Pastaroji, nors tebuvo sulaukusi vos 18-os, jau buvo pagimdžiusi dukrelę, neturėjo darbo ir sunkiai vertėsi. Iš pradžių Daiva sutiko važiuoti į užsienį, jai buvo atsiųsti net pinigai pasui gauti, tačiau „piršlėms“ plano įgyventi nepavyko.

Aukos portretas

Va čia, ko gero, derėtų nupiešti Daivos portretą, nes į panašias moteris bei merginas ir kėsinasi prekeiviai žmonėmis, kurie savo aukas išveža ne tik fiktyvioms santuokoms sudaryti, bet ir į kitų šalių viešnamius, nusikaltimams daryti, elgetauti ir pan.

Pirmąją savo dukrą Daiva pagimdė būdama nepilnametė. Kas tėvas, jaunoji mamytė jei ir žinojo, tai niekam nesakė. O gal nė neprisiminė, nes, deja, mėgo triukšmingas kompanijas, kuriose liejosi alkoholis ir kur seksu buvo užsiimama nelabai beprisimenant, kas ir su kuo...

Pasak socialinių ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų, mergina „stokojo socialinių įgūdžių, nesugebėjo tinkamai rūpintis naujagime dukra, todėl buvo nustatyta laikinoji globa ir jos laikinuoju globėju paskirta socialinės paramos centro administracija“.

Daivai buvo sudarytos sąlygos gyventi globos namuose kartu su dukra, tačiau merginai dukra nė kiek nerūpėjo – ji tik laukė, kol taps pilnamete. Vos sulaukusi 18-os Daiva dukrą paliko globos namuose, o pati išdrožė ieškoti linksmesnio gyvenimo. Kadangi jokie socialinių darbuotojų pokalbiai jaunosios mamos nesugraudino, teismo sprendimu jai buvo neterminuotai apribota motinos valdžia dukros atžvilgiu. Beje, šių metų pradžioje Daiva pagimdė dar vieną dukrą, kurios tėvas taip pat nenustatytas. Dabartinė Daivos šeima įrašyta į miestelio savivaldybės Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą.

O štai taip nužiūrėtą auką apibūdina „piršlės“. Elita rašo Indrei: „Žinai, ji (Daiva) žiauri, parduotuvėj apsivogė, girta nuolat“. Indrė šiai atrašo, kad trumpai pabendravusi suprato, „kad jai (Daivai) negerai su galva“. Moterys aptaria, jog gaila, kad nepavyko įgyvendinti plano. Indrė Elitą ramina, kad toji nepergyventų – „man tik gaila, kad nieko neišėjo – būtų buvę geri pinigai“.

Budri darbuotoja

Kaip jau minėjome, jaunąją mamytę nuo fiktyvios santuokos išgelbėjo budri socialinė darbuotoja, nuolat lankiusi į prižiūrimų šeimų sąrašą įrašytą Daivos šeimą. Vėliau specialistė tyrėjams papasakojo: „2015 metais gruodžio mėnesį, kalbėdama su Daiva, sužinojau, kad ji ketina vykti į užsienį, tačiau paklausus, į kokią šalį, ji nurodyti negalėjo – paminėjo „gal Australiją“. Negalėjo nurodyti ir kokiu tikslu ji ten vyks, ką dirbs ir panašiai, liepė detalių klausti Elitos. Susiradau tą merginą ir pasiteiravau, kur Daiva planuoja išvykti. Elita atsakė, kad padeda Daivai išvykti į Švediją dirbti fabrike, tačiau negalėjo nieko detaliau paaiškinti, ką Daiva ten dirbs. Vėliau kito pokalbio su Daiva metu išsiaiškinau, kad jai Elita už 5000 eurų atlygį pasiūlė vykti į užsienį ištekėti už jai nepažįstamo vyriškio. Ji su juo turėtų kartu pagyventi pusę metų. Pusę pinigų sumos gautų sudariusi santuoką, kitą pusę grįžtant namo. Daiva man papasakojo, kad jos su Elita turi eiti užsisakyti LR piliečio pasą, už kurį turėjo sumokėti Elita. Tuomet aš liepiau man girdint paskambinti Elitai ir pranešti, jog į užsienį nevažiuosianti. Daiva taip ir padarė – pasakė, kad nevyks, nes iš jos Vaiko teisių apsaugos tarnyba tokiu atveju atims dukrą. Šiuo metu Daiva gyvena su sugyventiniu, kuris neturi nuolatinio darbo“.

Beje, Elitos gyvenimo istorija irgi panaši į Daivos, jos šeimą taip pat nuolat lanko socialiniai darbuotojai. Jaunoji moteris į bylos nagrinėjimą, pirmąjį posėdį, atvyko būdama nėščia jau septintą mėnesį, o nuosprendžio paskelbime net nedalyvavo. Moteris aiškino, kad tai jau ketvirtas jos vaikas. Pirmųjų dviejų su buvusiu oficialiu savo sutuoktiniu ji susilaukė būdama nepilnametė. Trečiasis –  nuo kito vyro, tačiau šis vyras irgi jau – buvęs. Elita tikino, laukianti ne tik naujagimio, bet ir vestuvių.

Pardavė net seserį

Šalies teismuose tai ne vienintelė tokia baudžiamoji byla, bet, ko gero, vienintelė kol kas pasibaigusi išteisinamuoju nuosprendžiu. Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama ne viena prekybos žmonėmis byla, kurioje kaltininkai – vadinamieji piršliai.

Klaipėdietis Rolandas Žmūrikas (32 m.) aštuonerius metus gyveno Jungtinėje Karalystėje (JK). Dabar vyrui, parvežtam į tėvynę, pateikti kaltinimai, kad iš dviejų pakistaniečių, kuriems parūpino fiktyvias nuotakas – savo seserį ir pusseserę – gavo 1500 svarų sterlingų. Pasak ikiteisminį tyrimą kontroliavusio Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Ruslano Ušinsko, viena iš nukentėjusiųjų R. Žmūrikui buvo įsiskolinusi ženklią sumą pinigų. „Norėdamas, kad atsiskaitytų, jis pasiūlė sumokėti jam ištekant už trečiosios šalies piliečių, kurie įgitų teisę gyventi Europos Sąjungoje, – sakė prokuroras. – Jis pasinaudojo šių nukentėjusiųjų tuo metu buvusia bloga materialine padėtimi“.

Bylos duomenimis, R. Žmūrikas apmokėjo vienos iš moterų kelionę į Jungtinę Karalystę, pasirūpino jos apgyvendinimu, kita skurdžiai gyvenusi giminaitė, turinti nepilnamečių vaikų, buvo įsikūrusi tame pačiame kaip kaltinamasis mieste, Bostone.

Prokuroro žiniomis, 2011-2013 metais JK buvo sudaryta nemažai fiktyvių santuokų. Jose dalyvavo ir lietuvės, ir Latvijos pilietės. „Problema žinoma ir Jungtinės Karalystės pareigūnams. Yra nuteistų mūsų šalies piliečių, kurie už fiktyvių santuokų su trečiųjų šalių piliečiais organizavimą atlieka bausmes Didžiojoje Britanijoje“, – paaiškino prokuroras.

Nigeriečio „meilės“

Tačiau lietuvaitės ne vien tik į užsienius vežamos – jos „jaunikių“ taikiniu tampa ir Lietuvoje. Vilniaus apygardos teisme (VAT) nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje yra duomenų, kad Nigerijos pilietis Peteris Oluvaseunas Omotošo (31 m.) trūks plyš užsimanė vesti lietuvaitę. Įtariama, kad santuoka P. O. Omotošo buvo reikalinga tik tam, kad nigerietis, kurio terminas gyventi Europos Sąjungoje (ES) pamažu ėjo į pabaigą, galėtų laisvai keliauti po ES šalis.

Į Lietuvą P. O. Omotošo atvyko studijuoti programavimo ir socialinių mokslų. Baigiantis leidimui gyventi mūsų šalyje vyras ir sumąstė aferą. Būsimai nuotakai jis jau buvo nupirkęs lėktuvo bilietus į Daniją ir vestuvinius žiedus, tiesa, menkaverčius – esą šioje šalyje paprastesnė santuokos ir skyrybų procedūra. Žadėjo „nuotakai“ – grįšime su išsituokusiųjų dokumentais. Už paslaugą merginai buvo pažadėtas 4000 eurų atlygis.

Tačiau nigeriečio nusižiūrėta mergina buvo prostitutė ir kaip sykis papuolė į teisėsaugininkų akiratį, tad niekur iš šalies negalėjo išvykti. Tačiau užsispyręs užsienietis po savaitės bandė susituokti  su kita prostitucija besiverčiančia mergina, tik jau Lietuvoje.

Už tokius keistus įgeidžius 2016 metų birželį P. O. Omotošo buvo sulaikytas, o šių metų kovą baudžiamoji byla atversta VAT. Kartu su Nigerijos piliečiu į teisiamųjų suolą buvo pasodinti ir merginas jam parūpinę sąvadautojai vilniečiai Arūnas Zurza (31 m.) ir Janas Valentinovičius (49 m.). Jiems abiem pateikti kaltinimai dėl įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš prostitucijos, nes turima duomenų, kad jie į prostituciją įtraukė 9 nuo alkoholio ir narkotikų priklausomas merginas ir moteris bei pelnėsi iš jų.

Įtariama, kad taksistu dirbęs A. Zurza organizavo verslą, o ne kartą teistas J. Valentinovičius prižiūrėjo merginas, kad šios „sąžiningai“ dalytųsi uždarbiu.

Kol kas visi trys vyrai savo kaltę neigia, tikindami, jog byla sufabrikuota.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ