LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Fenologai sako: kai vos vos pagelsta klevo ir beržo lapai, prasideda auksinis ruduo. Auksinis ruduo, Lapkritis ir Priešžiemis – tokie yra trys rudens periodai. Gal šiemet šis auksinis ruduo sutampa su griežtu kalendoriniu metų laikų skirstymu: rugsėjo pirmąją jau tikrai atsiranda gelsvų beržų sruogų ir rausvų lapų pačiose klevų viršūnėse. Bet kai atidžiau pažvelgi į nenupjautą grikių lauką, pamatai dar vieną lyg ir neregėtą rudens spalvą. Nedažnai būna, kad nenukulti grikiai sulauktų rugsėjo. Dzūkai visada grikius nuraudavo (ne pjaudavo, o raudavo kaip linus) rugpjūčio pradžioje, padžiovindavo rikėse ir veždavo į kluonus.
Dabar atsirado naujų grikių veislių, ir jos parodo naujas šio stepių augalo savybes. Paaiškėjo, kad net ir smėlio dirvožemyje grikiai gali užaugti labai aukšti, gali žydėti ilgai. Ir štai dabar, iš tolo žvelgiant į didelį grikių lauką, atrodo, kad tokio tamsaus, tokio tiršto rudos spalvos atspalvio dar nėra atradęs nė vienas dailininkas. Paslaptis paaiškėja priėjus arčiau: grikių stiebai yra rausvi, gal net tamsiai raudoni, o viršūnėse sunokę grūdai – rudi. O ta raudona stiebų šviesa nuspalvina ir viršūnes.
Šitokią sinergetiką galėtų pamatyti audinių spalvų kūrėjai, tik reikia žinoti, kad ne kasdien taip būna. Nauja, nematyta šviesa sušvyti grikių laukas tada, kai rudens saulė neryški, kai ji tarp debesų. Impresionistinių spalvų būna ir vasarą, saulei nusileidus, kai po liūties rytų pusėje sušvyti pušų viršūnės, o visur kitur jau vakaro prieblanda. Matyt, ir rudenį panašiai atsitinka. Gamta visada kuria, tiktai jos kūriniai kartais trumpai tegyvuoja.
Pradeda dygti baravykai. Surandu ir vieną kiškiabaravykį, pasislėpusį po ąžuoliuku, kurį nulenkė ir prie žemės prispaudė audros nulaužta pušis. Išlaisvinu ąžuolėlį, jaučiuosi lyg ir esąs Lietuvos ąžuolynų atkūrimo programos dalyvis, – ir štai tau gražus šviesiakepuris kiškiabaravykis. Nevalgomas, bet ir ne „mokslagrybis'', nes yra labai kartus, ir visi grybautojai jį pažįsta. O Saladaunios raguvos šlaite baltuoja penki žvaigžduliai. Irgi nevalgomi, bet kokie gražūs. Išsiskiria iš kitų grybų dar ir tuo, kad sporas subrandina ne kepurės apačioje, o viršuje. Šitaip elgiasi ir kukurdvelkiai, ir pumpotaukšliai, tik jie valgomi.
Čia, žinoma, ne Lietuvos gurmanų atradimas, šitaip rašo didelis Vladimiro srities miškų grybų žinovas Vladimiras Solouchinas, labiausiai žinomas kaip knygos „Vladimirskije prosiolki“ autorius. Jis labai jausmingai aprašo, kaip reikia virti ir kepti jaunus kukurdvelkius. Bandžiau tą receptą patikrinti su mūsų krašto kukurdvelkiais, ir valgant atrodė, kad jie yra guminiai. Arkadijus ir Borisas Strugackiai fantastiniame romane „Sraigė ant šlaito“ rašo, kad visi grybai gali būti valgomi žali tiesiog miške, reikia tiktai turėti mažą laistytuvą su specialiu tirpalu. Palaistei – ir valgai, procesas labai greitas...
Ir netgi chrestomatinis Mariaus Katiliškio atradimas – Miškais ateina ruduo – tau bus tiktai graži antraštė, o ne paaiškinimas, kodėl būtent miškais ruduo ateina. Perskaityk dar kartą šį svarbiausią lietuvių egzodo romaną ir įsitikinsi, kad viskas čia apie žemdirbį, apie žemės žmogų – stiprų, gerą, teisingą. Kaip ir poetai žemininkai Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, taip ir prozininkas Marius Katiliškis žemę ir žemdirbio triūsą suprato kaip mūsų tautos esmę...
Tai koks gi vis dėlto tas ateinančio rudens kvapas rugsėjo pirmąją sename drebulyne už Rudžio šaltinio, visai netoli nuo istorinės Liškiavos? Dažniausiai sakoma, kad tą ypatingą kvapą sukuria pūvantys drebulių lapai. Betgi dar nėra nė vieno nukritusio drebulės lapo. O kvapas jau yra. Gal kas nors man ir šitaip patartų: pagyvenk toje pačioje vietoje dar bent dvidešimt metų, tada bandyk atsakyti.
Rugsėjo 7-oji
Rytą termometras rodė tiktai tris laipsnius šilumos. O per pietus Liškiavos parduotuvėje sužinojau, kad Kabeliuose buvo šalna, rytą ūkininkai išvydo šerkšnu pabalintas ražienas. Tai nėra labai didelė anomalija, nes Rudnelėje prie Skroblaus ankstyviausia rudeninė šalna yra buvusi net rugpjūčio dvidešimtąją. Bet žinia apie staigų atšalimą paskatino mane pastovėti prie varstoto ir užbaigti šuneliui Gauronui būdą. Darbas ir įdomus, ir nelabai sunkus, svarbiausia, kad nereikia jokių projektų, prodiuserių ir pagalbininkų. Kokią tik seną lentą imi, tokia ir tinka. Patašyti, padailinti šiek tiek reikės, surūdijusias vinis ištraukti, į gulsčiuko burbuliuką pasižiūrėti, prisiminti, kad pjauti derėtų tik tada, kai devynis kartus pamatuosi...
Vienkiemio naujokui Gauronui dar tik penki mėnesiai, mėgaujasi visiška laisve nepririštas, bet naktį jau tiksliai praneša, kada ateina šernas topinambų knisti. Atvežė jį Elzė ir Tomas iš Vilniaus dar visai mažą, bet su dokumentais – ir dovanojimo sutartis su VŠĮ „Sos gyvūnai“, ir vakcinacijos knygelė yra. O vardas – Tobis. Na jau ne, sakau, tik pažiūrėkit, koks jis gauruotas, va, per nugarą net bangomis eina gaurai, jis tikras Gauronas. Pervardinom greitai ir dokumentuose vardą ištaisėm. Dabar turėsim jį labai saugoti, nes prieš tai mūsų įsigytą Gudoną nusinešė lūšis.
Tai, matyt, ta mano vaikystės avilio forma dabar nejučiom ir pasikartojo. Pirmiausia aš tą būdą padariau per aukštą ir supratau, kad negerai, nes žiemą Gauronui galės būti šalta. Teko žemiau sukalti antras lubas, liko nemenkas tarpas, toks lyg ir antras aukštas. Tikrai tarsi avilio magazinas, kuris būna reikalingas per didįjį medunešį. Pasiteisinau taip: antras aukštas vasarą bus tinkamas katinui Keršiui – Tigriui, o žiemą kietai prikimšim šieno, ir Gaurono šiluma neišeis per lubas. Kiek pats šunelis savo erdvę sušildys, tiek ir turės šilumos aplink save...
Vakare naujas namas jau gatavas, reikia tik nuleisti nuo varstoto ir pritaikyti labai seno avilio skardinį stogą. O kaipgi po to reikės nuleisti tokį didingą ir sunkų statinį? Iš karčių ir lentų padarau „geležinkelį“, pasišaukiu talkon Gediminą, galvoju po truputį nuleisti ant skardos lakšto, tada įsikinkysim kaip arkliai ir nuvešim į vietą, dainuodami Platelių ežero Ubagų dainelę. Bet Gediminas pareiškia, kad jis ir vienas nubildins tą namą žemėn, nereikės čia jokių laužtuvėlių ir dalbų. Ne, sakau, tokie darbai daromi iš lėto arba niekaip nedaromi. Ar žinai, kaip vienas kaunietis poetas pasiteisino, kai jį apkaltino, kad per greitai parašė kažkokiai viešai progai skirtą Kauno himną?
Jis šitaip paaiškino: tokie darbai daromi labai greitai arba niekad nedaromi. Tai čia, žinok, bus atvirkščiai. Neskubėk, įsivaizduok, kad taip laivas nuleidžiamas į vandenį, kad nė viena siūlė nesujudėtų... Aš pastumsiu su laužtuvėliu, o tu prilaikyk, kad nuo bėgių nenukryptų... Taip po truputį ir padarėm viską gerai.
Tokie tad rudens darbai: ir bulves reikia nukasti, ir aguročius į pastogę sunešti, nes lyja kasdien, ir obuolius skinti, ir pupas kulti, bet kiemo sargo būda irgi ne paskutinėje vietoje. Ir kai pastatom tą naują Gaurono būstą ant plytinių pamatų, kai jo angą atgręžiam į besileidžiančią saulę, galim pasidžiaugti, kad viskas padaryta neblogai, taip, kaip niekada neklystantis gulsčiukas rodo.
Žinoma, geras vietinis meistras kartais pamokys jaunesnį dzūkutį ir šitaip: „Man neraikia jokio vaservago, bo mano galvon vaservagas.“ Pasižiūri toks patyręs amatininkas iš vienos pusės, pažiūri iš kitos, ir mato, kad gerai – stovės tiesiai ir ilgai. Bet kas nežino, kad šalia tokios vietinės šviesuomenės, kuria galima pasitikėti, visada pasitaiko ir vietinės tamsuomenės. Kol dar nuomojomės pirkią pačioj Liškiavoj, kartą mūrijo mums labai pagriuvusį kaminą toks vietinis meistrelis, toks „ne pieška, bo piečnykų kursus baigis“, tai mūrijo, mūrijo iš aukštai vis garsiau pamokydamas mus, kaip turim skiedinį maišyti, kad būt geras, o kai galų gale viskas buvo užbaigta, išvydom, kad baltų plytų kaminas kreivas. O meistrelis ir nulipęs žemėn vis aiškina, koks turi būti tas skiedinys, kurio dar daug liko.
Padarėm mes iš to gero skiedinio tokį didelį cementinį rutulį, įmurdėm tvirtą grandį, ir kai po kelių dienų sustingo viskas, nunešėm kaip atminimo svarmenį prie seniausio Liškiavoje tremtinių namelio. Tą mūsų rezistencinį ženklą kažkas greitai pavogė, nes grandinė tikrai buvo gera. O iš sostinės atvažiavusi namo šeimininkė per kreivai sumūrytą kaminą paliepė nugriauti ir mūryti iš naujo. Teko kviestis mūrininką iš Varėnos.
Rugsėjo 13-oji
Lyja kasdien. Grybai dygsta be tvarkos. Baltuoja pamiškėse įvairiausių baltikų ir stirnabudžių ratai, kuriuos ir vadiname Laumės ratais, rusvuoja didžiausios grakščių kelmučių kolonijos prie kelmų, iš spyglių paklotės iškyla grakščios margakotės guotės sename eglyne. Štai šitų guočių, kurių laibo koto raštas primena raktnugarės gyvatės piešinį, dzūkai niekada nerinko ir turbūt nerinks. O Žemaitijos eglynuose ir Joniškio ar Žagarės lapuotynuose visos guotės yra taurūs grybai. Atsirado Varėnos krašte ir naujas gražus grybas, labai panašus į mūsų baravyką. O pirmiausia jis buvęs pastebėtas Kuršių nerijoje...
Du kartus per savaitę skaitau naują „Merkio kraštą“ ir vis randu trumpų žinių apie tai, kiek šimtų baravykų surado vietiniai grybautojai ir atvažiavę miestiečiai. Kitas pasigiria, kad gražūs ir sveiki makavykai, kurie dar vadinami ir samanėkais, netilpo į automobilio bagažinę. Geras yra tas sugebėjimas tvarkingai pasiimti tai, ką mums duoda Gamta. Čia net ir labai godus ėmėjas, rodos, nieko nenuskriaus, visko užtektinai liks ir keturkojams miško gyventojams, ir visokiems bužukams, ir šliužams. Bet gal negerai, jei serijinis grybautojas mato tiktai grybus, jei juos tik sveria ir skaičiuoja.
Aš vis negaliu pamiršti, kaip apie žūklę Skroblaus upelyje ar Merkyje pasakojo rašytojas Vladas Dautartas. Tada žūklė beveik visuomet būdavusi sėkminga, vilniškiai literatai buvo aistringi žvejai, tačiau saiką jautė. Štai kaip paprastai Vladas Dautartas apibūdindavo savo ir kolegų būseną prie upelio, ir būtent tada, kai žuvys kimba: „... pažiūrim, kad kuprinėse žuvų jau yra – ir nebegaudom, sėdim, kalbam apie literatūrą.“ Žinoma, ne tiktai literatūra apsaugo žmogų nuo godumo. Nebūna žmogus godus, jei jis iš prigimties yra altruistas ir visiems geranoriškas.
Prieš porą dienų, sekmadienį, kartu su Elze visai netyčia patekau į naująjį juodosios keramikos centrą Merkinėje, ir kol Laima parodė mums lauko ekspoziciją ir juodpuodžių degimo šachtą, sugrįžo iš miško Džiugas su dukromis Ūla, Ugne, Audra ir šuneliu Meškiu. Ir kokie jie visi buvo linksmuoliai, kokie laimingi! Aš tuoj prisiminiau, kad prieš porą metų, kai su Ramygalos moksleiviais brovėmės per tankias krūmų džiungles prie Kiškeliuškės raguvos upeliuko, Džiugas ėjo pirmas mojuodamas aštriu kardu ir buvo toks pat džiugus, kad gali mums padaryti takelį. Visada Džiugas yra toks, todėl mūsų kolega DNP botanikas Mindaugas Lapelė net sukūrė vietinės reikšmės teoriją apie laimę: „Žmogaus laimę reikia matuoti džiugais, mes gal nė vienas nepasieksim, kad būtų mums vienas džiugas, bus mažiau, bet visada reikia stengtis, pasižiūrėjus į Džiugą.“
Anksti rytą kaštono viršūnėje smagiai kleketuoja žalioji meleta, kvėkščia kėkštai, dalindamiesi ąžuolo giles, pluoštinių kanapių sėklas lukštena mėlynosios zylės. O netoli Gaurono būdos, prie apgraužtų kaulų, tyso negyva rudoji žiurkė. Matyt, naktį pričiužino ta žiurkė, užuodusi kaulus, ir šunelis perkando jai sprandą. Taip ir turi būti, – ne tavo kaulas, – bet šita žiurkė man dabar keistai paryškina nakties nuotykius. O jų buvo tikrai daug.
Vidurnaktį kaip visada ant cementinių laiptų nemiegodama pūpsojo mūsų kiemo rupūžė. Kad neužlipčiau ant jos, aš pasišviečiau su prožektorium, ir tuoj pat atbimbė naktinis medžioklėlis širšuonas! Jis pradėjo suktis apie rupūžę, bet staiga iš tamsos atsiradęs Gauronas mikliai pasišokėjęs – cakt, dantimis perkirto širšuoną pusiau, ir turbūt nurijo, tik dantys caktėjo – ir nėr. O rupūžė net nekrustelėjo, ji liko kantriai laukti, kol atlėks jai tinkamas menkesnis grobis.
Išjungiau prožektorių, nusileidau nuo laiptų, klausiausi, kaip Aušrinės eglyne šaukia naminė pelėda. O virš kiemo pralėkė vienišas šikšnosparnis. Matyt, pavėlavęs migrantas. Tuo tarpu širšuonai vis atbimbdavo iš aukštai lyg bombonešiai leisdamiesi pro pat mano žilą galvą, – jie taip kas naktį atlekia iš kažkur ir įlenda pro plyšį į priemenę, skuba į savo lizdą.
Pagalvojau, kas būtų, jei šikšnosparnis staiga pasielgtų taip kaip Gauronas – prarytų širšuoną. Šikšnosparnis yra toks pat žinduolis, kaip ir šuo, kaip ir arklys, nesvarbu, kad skraido. Arklys, pavyzdžiui, yra labai jautrus, blogai jaučiasi, jeigu įgelia bitė... Ilgokai dar stovėjau ant kiemo takažolių ir laukiau, gal dar koks vienas anapusinis sutvėrimas pasirodys tokią nešaltą rugsėjo naktį. Juk ir rupūžė, ir pelėda, ir šikšnosparnis tikrai turi ryšį su transcendentiniu pasauliu. Tai seniai žinoma, tai liudija ir tautosaka. Ir kai nieko nebesulaukęs dar pašviečiau prožektoriumi į daržą, kur stirkso didžiulės, labai dygliuotos durnaropės, vieną akimirksnį tos aukštai iškeltos jų šakos pasirodė lyg fantastinio žvėries ragai.
Rugsėjo 26-oji
Jau penktą dieną tęsiasi saulėta bobų vasara. Kai kurie ūkininkai tik dabar kulia grikius. Naktys jau šaltokos, bet dienos saulėtos ir šiltos. Tie kontrastai mums atrodo geri ir teisingi, bet kiek žalčių žūsta dabar keliuose būtent dėl tų kontrastų. Kai dienos saulė įkaitina tamsų asfaltą, ir ta šiluma išsilaiko iki pusiaunakčio, žalčiai čia šildosi ir medžioja. Ir patenka po mašinų ratais. Kiekvieną mielą rudens dieną, nuvažiavęs dviračiu tik du kilometrus iš Aušrinės iki Liškiavos, matau ką tik žuvusius du ar tris žalčius. Nebuvo taip nei vasarą, nei lietingomis rugsėjo dienomis.
Plentas yra mirties zona, o pamatyti tai ir įvertinti galima tik važiuojant dviračiu. Neskubiai minant dviračio pedalus, visai nesunku atskirti, kuri žalčio išklotinė yra vakarykštė, o kuri – šios nakties. Greitai lekiantys automobilininkai nemato, ką traiško jų ratai. Šitaip žūsta ne tiktai žalčiai, bet ir rupūžės, ir ežiai, ir žalieji žiogai, ir netgi naktiniai paukščiai – leliai. Ir, žinoma, visokie vabalai bei naktiniai drugiai.
Kai kam šiais laikais labai pavojingos ir klastingos yra bobų vasaros naktys. Jauno mėnulio pjautuvas truputį pašviečia tik vakare, o paskui tik žvaigždės spingsi. Bet žvelgdamas į dangų aš vis tiek pirmiausia pamatau šikšnosparnį. Arba išgirstu širšuoną. Ir vis dar nežinau, ar pavojingas būtų širšuono geluonis šikšnosparniui. Ar žino šikšnosparnis, kad širšuonas labai skaudžiai gelia. Kėkštas, pavyzdžiui, nežino, kad mažasis kirstukas netinka maistui, nes kvepia muskusu. Todėl kartais ir surandi tą mažylį kirstuką, negyvai pakirstą ant keliuko. Ir būna gaila, jis tikrai labai mažas, pats mažiausias mūsų krašto žinduolis.
Henrikas Gudavičius
